Aplinkinių žvilgsniuose moteris matė pasibjaurėjimą ir gailestį: tada ji svėrė apie 100 kilogramų, o pilkais atspalviais tapė ne tik kasdienybę, bet ir ateitį. Dabar Liną sunku pažinti – ji sėkmingai tarptautinę karjerą darantis modelis.

Žiūrint į Linos nuotraukas sunku patikėti, kad dabar nepriekaištingo sudėjimo, puikiai prieš fotoaparato objektyvą besijaučiančiai merginai dar visai neseniai didžiulis iššūkis buvo net užkopti keliais laipteliais – jai skaudėjo stuburą, gėlė ir tino kojos. Linos gyvenimą tada gaubė tamsa, šviesių atspalvių ji nematė ir ateityje.

Siūlyčiau bet kokių formų žmogui pasiimti su savimi keliasdešimt papildomų kilogramų ir panešioti juos. Man atrodo, tada pajaus, kad yra sunku, kad yra diskomfortas.

„Dažniausiai aš buvau pikta ir susiraukusi. Atrodo, pyktį išlieji ant kitų žmonių, bet paskui supranti, kad piktas esi pats ant savęs, nes tu žinai, kad gali kažką daryti, bet nedarai – nenori, tingi, trūksta motyvacijos“, – prisimena Lina.

Apie tai, kad gero žmogaus turi būti daug, o didelis kūnas irgi gali būti gražus, Lina girdėjo kasdien. Tačiau vargu ar daugelis norėtų taip atrodyti sulaukę vos 18 metų, kai bendraamžiai trykšta gyvenimo džiaugsmu, o tau tenka sukti akis šalin nuo veidrodžio.

„Siūlyčiau bet kokių formų žmogui pasiimti su savimi keliasdešimt papildomų kilogramų ir panešioti juos. Man atrodo, tada pajaus, kad yra sunku, kad yra diskomfortas“, – tikina pašnekovė ir priduria, kad, kai tinsta kojos ar karštą vasaros dieną dūsti, tikrai nėra patogu.

Kada tiksliai keli priaugti kilogramai virto dešimčia, o paskui keliolika Lina nebeprisimena. Pasak jos, svarstyklių rodyklė kilo kaip pašėlusi. Svoris netrukus perkopė 100 kilogramų, jos kūną kalino antsvoris, o sielą draskė aplinkinių užgauliojimai. Tai tenka patirti kiekvienam kitokios išvaizdos žmogui, tvirtina reportažo herojė.

Kukliai, tyliai merginai tada tesinorėjo nuo visų atsitverti milžiniška tylos siena. Gal aplinkiniai manydami, kad nepavyks tavęs įskaudinti, to nė nemėgins daryti.

„Aš iš tų, kurie tyliai paverkia į pagalvę. Labai retai parodydavau, kad man sunku. Žinoma, artimieji tai nujaučia, mato, kad sunku, bando prieiti, pabendrauti, paklausti, kaip sekasi, kuo gali padėti. Bet, jeigu žmogus užsiveria ir nenori priimti tos pagalbos, pakankamai sunku prie jo prieiti“, – sako Lina.

Vienintelę paguodą moteris rasdavo savo mėgstamoje roko ir metalo muzikoje. Aižūs gitaros garsai jai padėdavo išlieti emocijas. Lina su siaubu prisimena tas dienas, savaites, mėnesius ir net metus, kai gyvenimo džiaugsmą gožė antsvoris, tačiau ką nors keisti ji neturėjo jėgų, o gal nė nematė prasmės.

Anot Linos, vieną dieną ji tiesiog priėjo liepto galą ir turėjo pasirinkti – tamsą ir neapykantą sau ar sukaupti likusias jėgas ir pabandyti pakeisti savo gyvenimą.