Atvira visoms patirtims
Paprašyta papasakoti, ką veikia gyvenime, sako, kad kasdien mokosi gyvenimo mokykloje. „Meno būti žmogumi per dieną neįgyjama. Pusę gyvenimo mokomės būti sudėtingi, kitą pusę – paprasti. Tik svarbu nešvaistyti laiko vėjais, kad spėtume susigaudyti ir kažką prasmingo nuveikti“, – kalba meno edukologijos magistrė.
Ji – ir profesionali fotografė, tačiau savo diplomų neakcentuoja. Sako, kad išsilavinimas – tik viena žmogaus dalis, o norint tapti žmogumi iš didžiosios raidės reikia kur kas daugiau.
Vietoje nenustygstančią pašnekovę domina viskas – ir fotografija, ir molio plastika, ir dailė, ir vaidyba. Kad ir į kurį meno žanrą bestum pirštu tarsi žemėlapin – viskas jos išbandyta, apie viską Lina turi savo nuomonę. Moters gyvenimas tikrai neprimena rutinos – kasdien renka kuo įvairiausias patirtis ir veria jas į spalvingą vėrinį.
Savo dirbtuvėse Lina ir tapo, ir koliažus kuria, ir seną vitražinį stiklą molyje lydo, iš kurio paskui gamina papuošalus. Jei kas pakviečia vesti edukaciją ar pristatyti savo fotografijos, tapybos darbų parodą, irgi neatsisako.
Tradicija: vykdama į parodų pristatymus, susitikimus, edukacijas Lina ima ir savo seną lagaminą, kuriame – lauktuvės smalsuoliams, panorėjusiems su ja susitikti./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.
Lina niekur nekeliauja be savo seno lagamino. Ant jo nupieštas paukštis, simbolizuojantis begalinę moters meilę padangių sparnuočiams. Ypač – varnoms.
„Ką jame vežuosi? Jaunystės laikų eilėraščių ir dovanų tiems, kurie nepatingės su manimi susitikti. Tokiems patiems smalsuoliams, o gal ir keistuoliams kaip aš“, – šypsosi pašnekovė.
Atrado dailės terapiją
Šiuo metu per Lietuvą keliauja Linos tapybos darbų paroda „Kelionė per dykumą“. Tai ne pirmas menininkės darbų ciklas. Pirmojo ji niekam nerodė. Piešė stilizuotus paukščius, kuriuose įprasmino savo jausmus. Tada, sako, nė nežinojo apie dailės terapiją.
„Tiesiog buvo laikas, kai išgyvenau didelę vidinę krizę, paskui – dar ir skaudžią netektį. Po ranka turėjau dažų, popieriaus, tad visus jausmus ištapiau kaip skirtingus paukščius. Nustebau, kad paskui labai palengvėjo – visa įgavo vaizdinę formą, tapo įprasminta, išveikta“, – prisipažįsta Lina, tik vėliau sužinojusi apie dailės terapiją.
Performansas: teatralizuotos signatarų eitynės-performansas „Signatarai eina fotografuotis“. Nuo Vilniaus ligi Tauragės. Lina – su melsvu paltu./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.
Prireikė ilgų septynerių metų, kad susiklosčius tinkamoms aplinkybėms Lina užsirašytų į seminarų ciklą pas dailės terapijos profesijos pradininkę Audronę Brazauskaitę. Vėliau pašnekovė nėrė dar giliau – į neuromeną, neuroedukacijas. Dalyvavo rekolekcijose, krikščioniškoje meditacijoje, skaitė Šventąjį Raštą, domėjosi, kaip jis gali pakviesti žmogų pabūti su savimi.
„Po tokių pasibuvimų su Šventuoju Raštu, o kartais po šv. Mišių imdavau teptuką ir piešdavau. Stengiausi perkelti jausmą ant drobės, – pasakoja L. M. Bujė ir priduria, kad neuromenas daugiau skirtas ne žiūrovui, bet pačiam autoriui, norinčiam įprasminti savo jausmus. – Tai savotiškas kalbėjimas spalvomis, kai minčių išsakyti nepavyksta žodžiais.“
Kelionė per dykumas
Menininkė įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų išgyvename asmenines dykumas. Tai gali būti dvasinės ar psichologinės krizės, ligos, gyvenimo sunkumai ar net norai, kai kažko trokštame, bet negalime gauti. Pasitelkusi dailės terapijos metodą, ji ištapė savąsias.
Darbai be galo spalvingi, nes ir dykumoje, Linos žodžiais, jei tik būtų vandens, atsirastų visokios augmenijos, gyvybės. Pasodinus sėklą prieš žiemą, ji apmiršta, kad paskui sudygtų, suvešėtų. Taip ir dykuma žmogų augina, kad jis po kurio laiko galbūt suprastų savo klaidas, imtų gyventi kitaip.
Laisvalaikis: smagią veiklą su stimpanko judėjimo dalyviais. L. M. Bujė vadina kompensacija už neišsipildžiusią vaikystės svajonę tapti aktore./L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.
„Šventojo Rašto Išminties knyga, Mokytojo knyga – tuose tekstuose labai daug išminties. Net ir visai netikintiems, – kalba Lina. – Kadaise ir aš buvau agnostikė, bet pradėjusi vartyti Šventąjį Raštą radau tiek gražių, prasmingų eilučių, kurios papildė mano suvokimą, pakeitė mano įsisenėjusias nuostatas. Nuo to laiko Šventasis Raštas man yra vanduo, kuris suteikia mano asmeninei dykumai gyvybės.“
Meno būti žmogumi per dieną neįgyjama. Pusę gyvenimo mokomės būti sudėtingi, kitą pusę – paprasti. Tik svarbu nešvaistyti laiko vėjais.
Paroda „Kelionė per dykumą“ savo kelią pradėjo nuo onkologinės ligoninės. Kodėl? „Pamenu, buvo spalis – moterų kovos su vėžiu mėnuo. Besigydantis žmogus ne visada gali nueiti į galeriją, parodą ar renginį. Po chemoterapijos ar spindulinės terapijos tam tiesiog nelieka jėgų. Todėl sugalvojau, kad mano 26 darbų paroda pati galėtų ateiti pas pacientą“, – apie savo sumanymą pasakoja L. M. Bujė, paveikslus įkurdinusi prie koplyčios koridoriuje, kuriuo kasdien eina daugybė žmonių. „Su savo skausmais ir dykumomis“, – priduria ji, specialiai prie ekspozicijos nepakabinusi informacjos apie save – norėjo paliesti žmogų vien jausmu.
„Gaila, kad mūsų vaikystėje niekas nemokė, kaip saugiai išreikšti emocijas, kaip jas atpažinti. Seniau buvo įprasta jas užgniaužti – susitvardymas būdavo vertybė. Juk visi išgyvenimai atgula širdyje. Tada žmoguje kaupiasi neišgyventas jausmų bagažas, kurį jis nešiojasi ilgus metus ir kuris anksčiau ar vėliau pratrūksta ir sukelia rimtų padarinių“, – kalba parodos autorė.
Meno terapiją taiko edukacijose
Išklausiusi dailės terapijos kursą, Lina ėmė taikyti jos metodus darbui su vaikais. Siekė, kad per piešimą jie išlietų savo baimes, pyktį, kitas negatyvias emocijas.
„Fiziškai kūną mes dažnai treniruojame, o emociškai – pamirštame. Daug mokslinių tyrimų rodo, kaip nuo užspaustų emocijų atsiranda visokių ligų. Todėl mokau vaikus išjausti save per meno terapijos užsiėmimus. Tai vienas saugiausių būdų kalbėti apie savo jausmus. Manau, kad ateities švietimo sistemoje privalo atsirasti emocinio raštingumo, meno terapijos disciplinų: juk mokiniai mokyklose patiria tiek daug streso“, – užsidegusi kalba L. M. Bujė.
Pašnekovė dalijasi ir savo patirtimis. Kartą jos dukrelė Zoriana, grįžusi iš darželio namo, negalėjo paaiškinti, kaip jaučiasi. Todėl abi nusprendė sukurti jausmų personažus – mažus žmogeliukus. Kiekvienam priskyrė vis po kitą emociją.
„Kai vakare po darželio paklausdavau Zorianos, kaip ji jaučiasi, dukra iš maždaug 30 žmogeliukų išrinkdavo kelis, kurie atspindėdavo jos vidinę būseną. Taip mokėmės kalbėti apie savo jausmus“, – prisimena mama.
Zorianai dabar jau septyniolika. Mergina groja gitara, fortepijonu, kuria dainas. Vieną dainą apie bijūną ir žmogaus pasiaukojimą Zoriana yra parašiusi specialiai mamai. Atliko ją per parodos „Kelionė per dykumą“ atidarymą.
Paklausta, ar vardas Zoriana irgi turi savo istoriją, Lina linksi galvą. „Zoriana – tai auksinis saulėtekis. Dukra gimė sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Ieškojau vardo, kuris tai įprasmintų. Ir radau. Tądien pirmasis ant rankų ją paėmė Antakalnio ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriaus vedėjas Ričardas Daunoravičius. Sužinojau, kad jis tą įsimintiną sausio 13-ąją pats prieš sovietų tankus stovėjo: radau nuotraukų to meto spaudoje“, – dalijasi reto vardo istorija Zorianos mama.
Mėgsta atsiduoti spontaniškumui
Anot Linos, viskas jos gyvenime vyksta neplanuotai, spontaniškai. Štai neseniai gimtojoje Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje vyko 1999-ųjų laidos absolventų susitikimas. „Tada ir kilo mintis pasidalyti savo kūryba. 24 metai, kai uždarytos mano pirmosios mokyklos durys. 24 paros valandos – taip simboliška. Laikas – kaip smėlis saujoje: niekas nežino, kiek kam jo įberta“, – per parodos pristatymą mokyklos kolektyvui, buvusiems klasės draugams kalbėjo Lina.
Relikvija: Lina – ir profesionali fotografė, dirbanti su savo bendraamže juostine kamera./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.
Paklausta, kada yra geriausias laikas jos kūrybai, menininkė mini naktį. „Žinau, kad žmogaus protas geriau dirba ryte, tačiau kiek kartų bandžiau keltis sulig pirmaisiais saulės spinduliais – nieko gero man iš to neišėjo. Užtai naktį manyje tarsi prabunda antrasis kvėpavimas“, – prisipažįsta kūrėja, šiuo metu pradėjusi antrąjį savo tapybos darbų ciklą. Vienas paveikslas „Šauklys“ jau nutapytas.
Ar savo darbus Lina parduoda? Kol kas dar ne, nes misija „Kelionė per dykumą“ dar nebaigta. Kovo 6-ąją laukia „Perkūno namai“ Kaune, eilėje – ir Kauno onkologijos ligoninė. „Paskui, jei atsiras norinčių, galėsiu su savo darbais atsisveikinti. Noriu padaryti vietos kitiems paveikslams gimti“, – kalba ji.
Kūrėjos žodžiais, dalijimasis jausmais per vaizdą egzistavo jau senovėje. Kai dauguma žmonių buvo neraštingi, o Šventasis Raštas neišverstas, bažnyčiose kabėjo paveikslai, turėję atspindėti tam tikras jo eilutes. Žmogus į tuos paveikslus žiūrėdamas susimąstydavo, galbūt kažką suprasdavo. XXI a., kai sukurtas dirbtinis intelektas, sunku aplinkinius kuo nors nustebinti.
„Tada sakau: okey, Lina... Galbūt pasaulyje yra daugybė dailininkų, kurių lygio tu niekada ir nepasieksi, bet ar toks tavo tikslas? Jei į mano parodą ateis bent vienas žiūrovas, kurį tie mano piešiniai sujaudins, – valio. Medalių ir pjedestalų man nereikia. Ir tobulybės jais nesiekiu“, – užsidegusi kalba menininkė.
Kabindama savo darbus Onkologijos ligoninėje Lina sako patyrusi savo žodžių įprasminimą. Vienas jų vadinosi „Baltosios kojelės“, kuris atrodė nevertas būti parodoje. „Tuo metu pro šalį, pasiramstydama ramentais, ėjo močiutė. Pamačiusi „Baltas kojeles“ ji net tūptelėjo. Sakė, šitas pats gražiausias. Įsivaizduokite, kaip simboliška: močiutė eina su ramentais, nes jai skauda kojas, ir pastebi būtent tą darbą, kuris labiausiai tuo momentu atliepia jos vidų, net ir nežinodama jo pavadinimo“, – džiaugiasi parodos „Kelionė per dykumą“ autorė.
Dalyvavo eitynėse-performanse
Pašnekovė prisipažįsta, kad mėgsta ne tik vizualųjį meną, bet ir vaidybą, performansus. Štai neseniai, per Lietuvos valstybingumo dienos minėjimą, dalyvavo teatralizuotose signatarų eitynėse-performanse „Signatarai eina fotografuotis“.
„Susirinko skirtingi žmonės iš skirtingų Lietuvos vietų ir neatlygintinai repetavo, sinchronizavo savo judesius net kelias dienas. Paskui keliavome laiku maršrutu „Vilnius–Tauragė“ – nuo Vilniaus prezidentūros iki pat Tauragės pilies“, – dalijasi šviežiausiais įspūdžiais performanso dalyvė.
Anot jos, performanso esmė – sukelti nuostabą, džiugesį, galbūt net įtraukti žiūrovus į veiksmą. Nors namo grįžo labai pavargusi, bet džiaugiasi užvėrusi dar vieną karolį ant savo patirčių vėrinio siūlo.
Vaidmuo: „Atseit vyriausio 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Basanavičiaus žmona“, – prisistato Lina./ L. Bujės asmeninio archyvo nuotr.
„Buvo įdomu pamatyti save kitokiame amplua – gal kaip kokio signataro žmoną, o gal tiesiog to meto moterį. 1918 m. moterys dar neturėjo balsavimo teisės, todėl žiūrovas gali fantazuoti ir interpretuoti savaip, kodėl mes, moterys, taip pat atsidūrėme viename vyksme drauge su signatarais“, – kalba L. M. Bujė.
Stimpanko mėgėja
Kadaise Lina labai norėjo būti aktore, tad dalyvavimą performansuose vadina kompensacija už neišsipildžiusią vaikystės svajonę. Kelias vasaras iš eilės jai teko prisimatuoti ir dar vieną vaidmenį – ji tapo Stimpanko festivalio Fotografijos salono šeimininke. Lina fotografuoja sena juostine kamera „Canon AV-1“, kuriai tiek pat metų, kiek ir jai pačiai.
„Tąkart sukūriau laikiną kūrybos erdvę, kurioje visi norintys galėjo nusifotografuoti stimpanko stiliumi. Šio stiliaus drabužiams ir daiktams būdingi įvairūs metaliniai elementai, žalvaris, geležis, oda“, – aiškina pašnekovė.
Paprašyta papasakoti apie stimpanko judėjimą, Lina sako, kad „steam punk“ reiškia vieną iš fantastikos žanrų, kuriuo vaizduojami šiuolaikiniai išradimai buvo sukurti dar Viktorijos epochoje, tik jau su tuo metu turėtomis priemonėmis. Stimpanko judėjimo dalyviai mėgsta nebeveiksnius daiktus prikelti naujam gyvenimui.
„Padaryti iš jų papuošalus, interjero ar dekoro detales. Reikia tik nebijoti klijuoti, lipdyti. Kuo neįprasčiau – tuo geriau“, – juokiasi meninininkė ir prisipažįsta, kad vieną bemiegę naktį aštuonias savo nebenešiojamas rankines ištapė įvairiausiais paukščiais ir gamtos motyvais.
Paklausta, kur mėgsta leisti laisvalaikį, Lina sako, kad keliauja traukiniais. Pasirenka tašką B ir nežino, ką ten nuvykusi veiks. Mintys, maršrutai gimsta ekspromtu. Kartais mėgsta sėsti į traukinį turėdama planą: taip praėjusį rudenį nudardėjo pas savo draugę į Graco miestą Austrijoje. „Teko pakeisti ne vieną traukinį. Buvo šaunu: naujos patirtys, naujai sutikti žmonės, naujos išgyventos situacijos. Tai juk nepaprasta dovana!“ – susijaudinusi kalba L. M. Bujė.
