– Rašote knygas vaikams ir leidžiate jauniesiems skaitytojams skirtus kitų autorių kūrinius. Ar pati knygas mylėjote nuo vaikystės? Kaip jūsų ir draugės Sandros Kanopkaitės, su kuria įkūrėte leidybos ženklą „700 eilučių“, pomėgis tapo pragyvenimo šaltiniu?
– Mano meilė literatūrai gimė dar vaikystėje. Namuose visada turėjome labai daug knygų vaikams, man patikdavo jas dėlioti, vartyti, o vėliau – ir skaityti pačiai. Prie to labai prisidėjo mama, kuri mus su sese skatino atrasti stebuklingą knygų pasaulį, nuolat jų mums nupirkdavo ar parnešdavo iš bibliotekos.
Studijas pasirinkau susijusias su knygomis – Kauno technologijos universitete studijavau leidybą. Po studijų Kaune įsidarbinau leidykloje „Terra Publica“, ten susipažinau su Sandra, su ja vėliau įkūrėme savo leidyklą.
Per vieną Vilniaus knygų mugę abi pagalvojome, kad būtų smagu leisti knygas, kurios įdomios mums. Mus domino fantazijos kupina vaikų literatūra. Taip gimė idėja mūsų pirmajai knygai. Prisiminėme, kad abiem vaikystėje labai patikdavo skaityti apie senovės graikų dievybes, antikinius mitus. Tačiau panašios knygos apie lietuvių mitologiją dar nebuvo, tad nusprendėme tokią išleisti. Susisiekėme su rašytoja Virginija Šukyte, kuri jau buvo apdovanota Martyno Vainilaičio premija už mitologinę temą knygoje „Karalaitis ir šunys“.
Virginija sutiko su mumis bendradarbiauti ir parašė istoriją apie broliuką ir sesutę, kurie vasarai iškeliauja pas senelius į kaimą, o čia jų laukia nuotykiai su įvairiose situacijose vis pasirodančiais lietuvių dievais ir deivėmis. Mūsų pirmoji knyga „Stebuklų pripoškėjęs pasaulis. Senovės lietuvių dievai ir sakmės apie juos“ pasirodė 2015-aisiais. Kūrybiniame procese konsultavomės su specialistais, kad neprimeluotume vaikams ir pasakojimai apie dievus būtų kuo tikslesni.
– Tad jūsų tikslas – ne tik įtraukiančios, bet ir jaunąjį skaitytoją edukuojančios knygos? Kodėl apskritai pasirinkote rašyti ir leisti knygas vaikams ir jaunimui, o ne suaugusiesiems?
– Leidžiame tokias knygas, kokios būtų patikusios mums pačioms vaikystėje, tad į jas žvelgiame savo vidinio vaiko akimis. Visas knygas iš didžiulės pasiūlos kruopščiai atsirenkame pagal jų turinį – tekstą ir jį papildančias meniškas iliustracijas. Knygos, kurias pasirenkame leisti, skaitytojus edukuoja savo turtingu turiniu, pagrįstu tikrosiomis vertybėmis, aktualiomis temomis, ir kūrybiškumą, meninį skonį ugdančiomis iliustracijomis. Žinoma, su kolege Sandra skaitome ir knygas suaugusiesiems, tačiau kaip leidybos projektai vaikiškos knygos mus traukia labiau nei visos kitos. Artimoje aplinkoje atsiradus vaikų ir pačioms jų susilaukus, ši veikla tapo dar įdomesnė, nes visas savo knygas galime ištestuoti su savo ir draugų vaikais, kurie tampa pirmaisiais kritikais, lemiančiais naujų knygų pasirinkimą.
Džiugu, kad mūsų pirmoji knyga sulaukė daug susidomėjimo ir gerų įvertinimų. Vienoje jos apžvalgoje netgi buvo iškeltas klausimas, ar tai nėra naujas žanras – grožinė, bet sykiu ir edukuojanti knyga. Knygos autorė V. Šukytė taip pat iki šiol yra kviečiama į bibliotekas ir mokyklas kalbėti lietuvių mitologijos tema. Knygos ištraukos netgi atsidūrė vadovėliuose. Ši sėkminga pradžia buvo paskata leisti daugiau, nes iki tol buvome nežinoma leidykla.
Veikla: L. Mickutė ne tik rašo knygas, bet ir su kolege S. Kanopkaite įkūrė leidyklą „700 eilučių“, leidžiančią vertingą literatūrą jauniesiems skaitytojams. L. Mickutės asmeninio archyvo nuotr.
– Savo autorinėmis knygomis jaunuosius skaitytojus supažindinate su žymiomis Lietuvos istorinėmis asmenybėmis – Vydūnu, Vaižgantu, Žygimantu Augustu. Kaip kilo tokia idėja? Galbūt pati nuo mažens domėjotės istorija?
– Idėja kilo pamačius vienos prancūzų leidyklos knygelių seriją vaikams apie žymias Prancūzijos asmenybes. Kilo noras panašią seriją turėti ir Lietuvoje. Artėjo 2018-ieji, paskelbti Vydūno metais, tad nusprendžiau knygą skirti šiai žymiai asmenybei, apie kurią pati tuo metu žinojau nedaug. Tik prisiminiau, kad Vydūno veidas buvo ant 200 litų banknoto ir kad jis buvo vegetaras. Taip gimė idėja knygai „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“.
Iš pradžių perskaičiau trumpą Vydūno biografiją ir supratau, kad jis išties buvo neeilinė asmenybė. Vydūnas gyveno Mažojoje Lietuvoje, bet visą savo gyvenimą nepailsdamas skyrė kovai už didžiosios Lietuvos nepriklausomybę. Jis studijavo Vokietijos universitetuose, vėliau juose dėstė lietuvių kalbą. Iki šių dienų Vydūnas yra vienas svarbiausių Lietuvos filosofų.
Parašiusi knygą apie Vydūną, planavau kurti asmenybių, puošusių litus, knygelių seriją. Tačiau susidomėjau Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu, o kaip tik artėjo 2019-ieji, paskelbti šio kunigo ir rašytojo metais. Vaižganto gyvenimo istorija mane tiesiog įtraukė, jis buvo itin Lietuvai atsidavęs žmogus, drąsiai platinęs uždraustą spaudą, telkęs lietuvius, daug rašęs. Kartais net sunku suvokti, kiek daug jis paaukojo, dirbdamas Lietuvai.
Knyga apie Žygimantą Augustą – „Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“, buvo trečioji, tačiau jos idėja kilo pirmiausia. Valdovų rūmuose, apžiūrinėjant ekspoziciją, akys užkliuvo už žodžių: „Taip ir baigėsi šios valdovų šeimos istorija. Žygimantas Augustas nesusilaukė palikuonių ir buvo paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas.“ Į galvą šovė mintis: jis – paskutinysis Lietuvos princas. Žinoma, istoriškai taip sakyti netikslu, nes vėliau šios šeimos liniją tęsė jo seserų vaikai, tad pasirinkau pasakos formatą. Knygoje vaikams suprantama kalba rašau apie Lietuvos valdovu tapusiam Žygimantui Augustui tekusius iššūkius ir užgimusią jo meilę Barborai Radvilaitei. Ši meilės istorija ne veltui vadinama legendine, ja žmonės žavisi iki šių dienų.
Jei tik tėvai atžaloms nuo mažens suteiks galimybę skaityti ir pasiūlys knygų, skaitymas taps svarbia vaikų gyvenimo dalimi.
– Kiek istorinių knygų ir kitų šaltinių jums tenka išnagrinėti, kol surenkate informaciją savo knygai? Ar su kuo nors konsultuojatės?
– Knygos rašymas visada prasideda nuo kelionės į biblioteką arba knygyną. Visų savo projektų metu simboliškai nusiperku bent vieną knygą. Pavyzdžiui, rašydama apie Vydūną, įsigijau jo pagrindinį veikalą „Sąmonė“. Taip pat visada surandu konsultantą, kuris išmano tos istorinės asmenybės gyvenimą ir gali mane pakonsultuoti. Juk istorinių šaltinių būna įvairių – vieni laikomi teisingais, kiti dėl tam tikro literatūrinio nuokrypio – mažiau patikimais. Norint kuo tiksliau atskleisti faktus, svarbi kiekviena sąvoka. Kartais rašant taip norisi žodį pakeisti kokiu sinonimu, tačiau taip gali pasikeisti ir sakinio prasmė. Todėl stengiuosi vartoti kuo tikslesnius žodžius. Dažnai tai, ko išmokstame vaikystėje, pasilieka visam gyvenimui. Todėl labai nesinori suklaidinti skaitytojų, ypač rašant knygas, kurios ne tik grožinės, bet ir edukuojančios. Knygas rašau tokiems vaikams, kokia buvau aš, – smalsiems, besidomintiems istorija.
Todėl rašydama pirmiausia stengiuosi išsirinkti tikslią, tinkamą literatūrą. Dažniausiai tai būna kelios storos knygos, kurių informaciją bandau sutalpinti į vieną mažą knygelę. Stengiuosi išrinkti svarbiausius ir mažiau žinomus, įdomius faktus, o aprašomą asmenybę tarsi nuspalvinti. Norisi atskleisti, koks tas žmogus buvo: kas jam sekėsi, kas nesisekė, kas jį įkvėpė, ką jis valgė, kur keliavo, kaip atrodė jo vaikystė, studijų metai, kokie buvo jo pomėgiai, augintiniai, kokia buitis? Juk šios asmenybės ne tik darė taurius darbus, bet ir turėjo kasdienybę, kaip ir mes. Be originalių ištraukų iš jų parašytų knygų, įdomu sužinoti, kaip Vydūnas vos nelaimėjo Nobelio premijos, skaityti apie Vaižganto ir Sofijos Smetonienės Vydūnui surengtus vegetariškus gimtadienio pietus. Aprašiau tai, kaip Vaižgantas išplaukė laivu į Ameriką ir kaip jis rašė nekrologą mylimam taksui Kaukui. Knygose perskaitysite ir apie tai, kaip tėvai jiems išrinko vardus ir kaip Juozukas Vaižgantu tapo, o Vilhelmas – Vydūnu.
– Kokių atsiliepimų sulaukiate iš skaitytojų ir jų tėvų? Galbūt net patys tėvai pripažįsta iš jūsų knygų nemažai sužinoję apie Lietuvos istorines asmenybės?
– Būdama leidėja dažnai važiuoju į knygų muges. Man įdomiausia išgirsti skaitytojų nuomones, smagu, kai prieina vaikai ar tėveliai, kurie jau skaitė knygą, ir papasakoja, kuri vieta jiems labiausiai patiko. Mano knygos dažniausiai į akis krinta tėvams, o šie jas rekomenduoja savo vaikams. Apie knygose aprašomas asmenybes mokomasi mokykloje, tad vaikams jos yra ne tik įdomios, bet ir naudingos. Su dailininke Birute Bikelyte kurtos knygelės apie Vydūną ir Vaižgantą turi neįprastą prieskonį – dalį teksto jose dailininkė pakeitė į komiksus. Tad jos patinka ne tik tikslinei 10–11 metų skaitytojų grupei, bet ir suaugusiesiems.
Remdamasi savo knygomis, parengiau ir edukaciją – dabar ją užsisako bibliotekos, mokyklos. Jos metu su vaikais braižome asmenybių laiko juostas. Vaikams labai įdomu laiko juostoje dėlioti faktus, pažiūrėti, ar jos galėjo susitikti, bendrauti. Taip pat mažiesiems patinka asmenybių gretinimas, pavyzdžiui, faktas, kad tiek Vydūnas, tiek Vaižgantas lankėsi Vilniuje, kurį prieš 500 metų valdė Žygimantas Augustas, vaikščiojęs tais pačiais grindinio akmenimis.
– Jūsų knygose, skirtose vaikams, labai svarbios iliustracijos. Ar dailininkėms suteikiate laisvę, o gal pateikiate savo idėjas, kurias prašote įgyvendinti?
– Knygų, iliustruotų komiksais ir istorinių nuotraukų koliažais apie Vydūno ir Vaižganto gyvenimus, dailininkė yra Birutė Bikelytė. Neseniai grįžusi po studijų Londone, ji tapo ir mūsų pačios pirmosios knygos dizainere, su ja bendradarbiaujame iki šiol. Minėtose knygose dalis mano rašyto teksto buvo dailininkės paversta į komiksus, tad natūraliai kiek daugiau kišausi į Birutės darbą. Siųsdavau dailininkei tekstą, kartais jau su iliustracijų idėjomis, o ji išsirinkdavo dalis, kurias transformuodavo į komiksus. Tad šiek tiek užtrukome, kol nugludinome darbo modelį. Iš pradžių buvo kiek skaudu, kad dalis mano gražiai parašyto teksto tarsi iškrinta iš knygos. Tačiau rašant antrąją knygą jau buvo lengviau – Birutei nusiųsdavau savo konspektą, ji pasakydavo, ką norės panaudoti komiksams, tada aš jau dailindavau tekstą. Šmaikštūs komiksai su archyvinių nuotraukų koliažais ir mėlynos spalvos akcentais pelnė dailininkei nominaciją metų gražiausių dvispalvių knygų kategorijoje.
Pasaką apie Žygimantą Augustą iliustravo Ieva Babilaitė. Už šias iliustracijas ji pelnė Domicelės Tarabildienės gražiausios metų knygos premiją. Šiai dailininkei suteikiau daugiau laisvės, tik kartais pabrėždavau, kurias teksto dalis reikėtų iliustruoti. Pavyzdžiui, žinojau, kad mano trimetis sūnėnas knygoje tikrai ieškos tekste minimų ančiukų iliustracijos. Tad prašiau Ievos būtinai nupiešti ančiukus.
– Ar rašydama knygas vaikams jaučiate atsakomybę? Juk ugdote jaunąjį skaitytoją.
– Manau, knygos jauną žmogų stipriai formuoja, todėl rašau jas atsakingai. Vaikai yra labai imlūs, tad tinkama literatūra gali ugdyti jų asmenybę, netgi nulemti tolimesnius gyvenimo pasirinkimus – studijas, darbą. Pati vaikystėje skaitydama knygas daug iš jų pasisėmiau. Tad norisi, kad ir mano knygos apie žymias Lietuvos asmenybes skaitytojus įkvėptų drąsiems pasirinkimams. Kai rašiau apie Vydūną, dar nebuvo prasidėjęs karas Ukrainoje, tačiau šiandieniame kontekste ši knyga išties aktuali. Vydūnas savo rašto darbais ir kultūrine veikla priešinosi Mažosios Lietuvos germanizacijai, taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Savo tautinio identiteto išsaugojimas aktualus ir šiandien.
Rašydama jaučiu atsakomybę ir dėl to, kad knygose kuo tiksliau norisi perteikti istorinius faktus. Prieš atiduodama knygą spausdinti, viską pertikrinu daugybę kartų. Knygoje „Iliustruota Vaižganto gyvenimo ir kūrybos istorija“ dažnus kunigo perkėlimus iš vienos parapijos į kitą sužymėjome žemėlapyje. Kadangi rėmiausi Vaižganto amžininko užrašais, teko ne kartą sutikrinti visus vietovardžius Lietuvoje ir už jos ribų. Kai kurie pavadinimai jau išnykę, tad šiandienį vaiką jie tik klaidintų. Pasakoje apie Žygimantą Augustą rašiau, kad princas augo su broliais ir sesėmis. Tada reikėjo patikrinti, ar jis tikrai galėjo su jais augti, kadangi anuomet daug vaikų mirdavo labai anksti. Tad, kaip minėjau, konsultuojuosi ir su tos srities specialistais.
Kita vertus, mano knygos – ne vadovėliai, tad jose taip pat nemažai grožinės literatūros elementų. Net ir istorikai kai kuriuos aspektus tik numano. Tad nežinomas šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio gyvenimo detales mano knygoje užpildo pasaka.
Misija: L. Mickutė žino, kad tai, ko išmokstame vaikystėje, lieka visam gyvenimui, todėl su ypatinga meile ir atsakomybe imasi kūrybos vaikams. L. Mickutės asmeninio archyvo nuotr.
– Knygos šiandien turi konkuruoti su telefonų ir kompiuterių ekranais. Ką pastebite – ar vaikai šiais laikais užtektinai skaito? Gal knygos jiems visiškai nebeįdomios, kaip dažnai nuogąstaujama?
– Universitete bestudijuojant leidybą prasidėjo naujųjų technologijų bumas ir atrodė, kad ekranai išstums spaudą. Tačiau taip nenutiko. Žinoma, kai kurie periodiniai spaudos leidiniai persikėlė į internetą, bet spauda nenumirė, kaip buvo prognozuota. Knygos taip pat niekur nedingo, mano nuomone, jų vertė šiame ekranų pasaulyje netgi pakilo. Dabar auginu vienų metų sūnelį, taip pat stebiu draugų vaikus, savo sūnėnus. Knygos vis dar yra svarbi vaikų veiklos dalis. Mažesniems patinka jas vartyti, žiūrėti paveiksliukus, klausytis tėvų skaitomų istorijų, o vėliau jie patys pradeda skaityti. Žinoma, kiekvieno vaiko ryšys su knyga yra individualus. Tačiau jei tik tėvai atžaloms nuo mažens suteiks galimybę skaityti ir pasiūlys knygų, skaitymas taps svarbia vaikų gyvenimo dalimi.
– Auginate vienų metų sūnelį. Kokias knygas skaitote jam?
– Mano sūnui Jokūbui labai patiko pirmoji jo knygutė – Indrės Zalieckienės „Kap kapt kapt”, gauta vos tik gimus. Knygelėje esančius tekstus sūnui dainuoju nuo tada, kai jam sukako vienas mėnuo. Tai – lyg jo nusiraminimo būdas. Kai Jokūbui būdavo liūdna, aš atversdavau knygutę, jam rodydavau paveikslėlius ir dainuodavau. Jis iškart nurimdavo. Pagal šią knygą yra sukurtas ir spektaklis, kuriame lankėmės, kai jam buvo du mėnesiai. Sūnui taip pat perku daug garsinių, interaktyvių knygų, šiuo metu esame kalbos pažinimo etape.
Mano parašytoms knygoms jis dar per mažas, bet kartais jas pavarto, drauge jose atpažįstame jam jau žinomus gyvūnus. Aišku, kol kas knygose Jokūbą labiausiai traukia paveikslėliai, bet tarp visų jo žaislų knygos tikrai sudaro didžiausią dalį (juokiasi). Prisimenu, kai dar neturėjau vaikų, vieną kartą mugėje pamačiau berniuką, vartantį knygelę, ir pagalvojau: čia mano svajonė! Kai Jokūbas pats pradėjo traukti iš savo lentynos knygeles ir atsisėdęs jas vartyti, supratau, kad svajonė jau išsipildė.
