Nors Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022 jau baigėsi, tačiau palikimas ir tęstinumas išlieka. Linksmakalnyje gatvės meno kūriniai, nuolat judanti angelo skulptūra, suoliukas, o Rokuose  – skulptūra „Paukštis Rokas. Pradžia…“, svajonių medis su 100 bendruomenės molinių varpelių, „Molio kelias“. Tai ilgalaikiai meno kūriniai, kurie liko seniūnijose kaip „gyvas priminimas“, kad čia vyko „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektas. Seniūnijos kurdamos meninius projektus atsižvelgė į vietos kontekstą – tradicijas, istoriją. O finansuojant Kauno rajono savivaldybei tęsia vietos kuriamas istorijas: Linksmakalnis bei Rokai ir dabar eksperimentuoja, nagrinėja svarbias temas.

Linksmakalnio teatralizuotoje ekskursijoje – pora valandų po angelo sparnu

Prieš penkis metus šiuolaikinio cirko artistams Linksmakalnyje atradus „Radijo angelus“ pradėta plėtoti nauja miestelio istorija. O jau šį sekmadienį (rugsėjo 3 d.) bus sukurtas nepakartojamas, pilnas naujų potyrių ir išgyvenimų reginys.

Linksmakalnio gyventojai jau nuo birželio mėnesio kartu su scenografe Joana Bulotiene kuria autentiškas dideles lėlės-angelus, kurios taps renginio „Angelų paliesti“ pagrindiniu akcentu. Šiuolaikinio cirko artistai balansuojantys virš tvenkinio, gatvės šokio muzikiniai pasakojimai, dviračių šou iš Rygos, meno eksperimentai didžiulėje drobėje – tai teatralizuotos ekskursijos fragmentai Linksmakalnyje. Dienos pabaigoje po angelų sparnais leis lengviau atsikvėpti grupės „Baltos varnos“ koncertą.

Rokai kviečia kartu žengti „Molio keliu“

Molis ir keramika – neatsiejama Rokų istorijos bei tapatybės dalis, todėl jau penktąjį kartą rudenį pasitinka jau tradiciniu tapusiu renginiu „Molio kelias: ugnies šviesa“. Šią kelionę rokiečiai pradėjo 2019 metais, kuomet Kaunas 2022 komanda pakvietė tapti kultūrinio vyksmo bei projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalimi. Tiek Rokų, tiek Panemunės seniūnijoje įsikūrusios institucijos bei vietos gyventojai tapo projekto „Molio kelias“ dalyviais ir kasmet dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, kurių rezultatai iškilmingai pristatomi baigiamojo renginio metu.

Šiais metais plėtojama šviesos bei ugnies tema, glaudžiai susijusi su Rokų išskirtinumu bei istorija, su gamtos medžiaga – moliu. Nuo gegužės mėnesio kiekvienas Rokų gyventojas turėjo galimybę dalyvauti kūrybinėse mozaikos, keramikos, linoraižinio dirbtuvėse bei savo rankomis sukurti žvakides, kurios taps šventės ašimi – bendra instaliacija.

Rugsėjo 8 dieną į mistišką Rokų vakarą vilios rokiečių sukurta šviesos instaliacija, unikali lauko paroda integruota Algimanto Šlapiko skulptūroje „Paukštis Rokas. Pradžia…“. Kiekvienas galės išbandyti vietos menininkų kūrybines dirbtuves ir kartu nuvykti į muzikinę kelione su grupe „Baltasis Kiras“. Daugiau mistikos paskleis įspūdingas ugnies šou.

Miestelio atgimimu rūpinasi ir seniūnas Vaclovas Žvirblis, ir bendruomenė, itin aktyviai dalyvavusi projekto „Europos kultūros sostinė 2022“ renginiuose.

Lapkričio 22-osios vakarą Kauno rajono savivaldybės vadovai pristatė planuojamus darbus, su bendruomene aptarė problemas. Bene didžiausias darbas, prasidėsiantis jau kitąmet, – Linksmakalnio pradinės mokyklos-darželio rekonstrukcija. Pastatas bus apšiltintas, išplėstos jo erdvės, sutvarkyta aplinka. Jei reikės, ateityje bus galvojama ir apie priestato statybą.

Rajono vadovai patikino, kad bus tęsiama gatvių tvarkymo programa: išasfaltuotos likusios Sandėlių ir Tvenkinio gatvių atkarpos, rekonstruota Dvaro gatvė. Tokia pati procedūra laukia ir Liepų gatvės, kurią Kauno rajono savivaldybei pagaliau pavyko perimti iš kaimyninės Prienų savivaldybės. Ši svarbi arterija bus atnaujinta iš pagrindų, greta jos įrengtas šaligatvis, kurio labai reikia norint pėsčiomis pasiekti kelią Kaunas–Prienai.

Susitikimo metu gyventojai paraginti aktyviau dalyvauti daugiabučių namų renovacijos ir kiemų tvarkymo programose. „Savivaldybė ir kitąmet tam skirs lėšų, bet jūs taip pat turite atlikti namų darbus: susitvarkyti žemės nuosavybės dokumentus ir tarpusavyje susitarti“, – pabrėžė meras Valerijus Makūnas.

Miestelyje taps saugiau ir šviesiau: planuojama įrengti daugiau vaizdo stebėjimo kamerų, 70 naujų ekonomiškų šviestuvų.

Bene didžiausias Linksmakalnio skaudulys – daug metų trunkantys bendruomenės nesutarimai su gyvenvietėje įsikūrusia gyvūnų prieglauda „Penkta koja“. Benamių ir čia laikinus namus suradusių gyvūnų kaimynystėje gyvenantys žmonės skundžiasi netvarka, nepakeliamu kvapu, triukšmu, be to, čia gyvena dvigubai daugiau gyvūnų, nei turėtų.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šioje įstaigoje atliko ne vieną patikrinimą ir rado įvairių pažeidimų. Dėl galimai neskaidrios finansinės veiklos gyvūnų prieglaudą taip pat tikrino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai.

Susitikimo metu pažadėta, kad Kauno rajono savivaldybė ir toliau palaikys ryšį su šiomis tarnybomis ir bus gyventojų pusėje.

Nupirktas elektrinis pianinas, šaldytuvas, skalbyklė, kad vaikai išmoktų ja naudotis. Taip pat įrengta nedidelė valgyklėlė su virykle.

„Pasibaigus pamokoms, vaikai sugrįžta iš mokyklų ir nelabai turi ką veikti, nes tėvai dirba. Manau, kad buities darbai ir bendra veikla padės gerinti vaikų socialinius įgūdžius“, – tvirtino Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.

Kauno rajono savivaldybė projektą įgyvendino kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vietos bendruomene. Projekto vertė 151 453 eurai.

Linksmakalnis yra viena mažiausių Kauno rajono seniūnijų. Praeityje buvęs sovietų karinis miestelis keičiasi: čia įrengtas stadionas, veikia pradinė mokykla-darželis, kuriasi verslas, gražėja aplinka, o nekilnojamojo turto plėtotojai suplanavo naują gyvenamųjų namų kvartalą. Bendruomenė aktyviai dalyvauja Europos kultūros sostinės 2022 projektuose.

Gera žinia jaunoms šeimoms: statybininkai birželio 10 d. pradėjo Linksmakalnio vaikų dienos centro įrengimo darbus. Konkursą laimėjusios bendrovės "Statyba ir montavimas" darbininkai seniūnijos palėpėje dėliojo statybines medžiagas ir įrankius bei žadėjo rekonstrukcijos darbus užbaigti iki šių metų lapkričio.

Pasak Linksmakalnio seniūno Vaclovo Žvirblio, vaikų dienos centrui bus pritaikyta visa maždaug 230 kv. m palėpė. Čia bus įrengtas dušas, tualetas, patalpos pamokų ruošai, žaidimams. Dienos centrą galės lankyti 25 vaikai.

Naujai įstaigai planuojama nupirkti skalbyklę, kad vaikai išmoktų ja naudotis. Taip pat bus įrengta nedidelė valgyklėlė su virykle. "Pasibaigus pamokoms, vaikai sugrįžta iš mokyklų ir nelabai turi ką veikti, nes tėvai dirba. Manau, kad buities darbai ir bendra veikla padės gerinti vaikų socialinius įgūdžius", – tvirtino V.Žvirblis.

Kauno rajono savivaldybė projektą vykdo kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei vietos bendruomene. Projekto vertė 151 453 eurai.

Prisidėjo ir bendruomenė

"Kai tik pasitaisys orai, parką užregistruosime Registrų centre, tuomet jau galėsime drąsiai sakyti: parką įrengti baigėme. Kol kas realybėje jis yra, o popieriuje – neegzistuoja", – šypsojosi Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis.

Idėja įrengti parką gimė labai seniai – 2005 m. "Tuo metu Linksmakalnyje kūrėsi bendruomenė ir mes rengdavome linksmus susitikimus su gyventojais, smegenų šturmus. Ant lipnių lapelių rašėme mintis, ką norėtume turėti miestelyje. Tarp pasiūlymų buvo: sutvarkyti stadioną, įrengti parką, sporto salę, ir visas tas idėjas stengėmės įgyvendinti", – prisiminė seniūnas.

Miestelyje buvo likęs negrąžintas 1,6 ha žemės plotelis. Sovietmečiu čia buvo antenų laukas, jas nugriovus, liko tik pamatai. Per kelis dešimtmečius vietoj styrančių antenų tarp betono blokų išaugo gražus beržynas pramaišiui su ąžuoliukais.

Šabakštynu virstantį plotą seniūnija įteisino visuomenės poreikiams, parengė techninį projektą, gavo finansavimą ir pradėjo svajonę versti realybe. Pirmasis darbas – bendruomenė ir seniūnija pagal parengtą vidinės miškotvarkos projektą savo jėgomis iškirto menkaverčius krūmus.

O tuomet darbai jau įgavo pagreitį: telkšojusi kūdra buvo padidinta ir tapo gražiu vandens telkiniu, atsirado beveik 0,5 km pasivaikščiojimo takų, pastatyti suoliukai ir pavėsinė, įrengtos rodyklės, stendas ir laužavietė.

Papuošė stiprus kvartetas

"Techniniame projekte taip pat buvo numatytos skulptūros gamtos tema. Medžio skulptorius, tautodailininkas Algimantas Sakalauskas pasiūlė prisiminti senąsias dievybes. Mums tokia idėja ir tiko, ir patiko", – paskutiniais projekto akcentais džiaugėsi V.Žvirblis.

Vaclovas Žvirblis: ateityje turėsime dar vieną 1,4 ha parką, gal šį kartą nereikės penkiolikos metų, norint įgyvendinti savo sumanymą.

Vieną iš keturių parką papuošusių skulptūrų – Žemyną – išskobė pats A.Sakalauskas, o likusias tris: Saulę, Laimą ir Žemėpatį – kiti autoriai.

Žemyna pagonybės laikais buvo garbinama labiau negu Žemėpatis. Jie drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus. Itin gerbta deivė Laima, mat tikėta, kad ji lemia kiekvieno žmogaus gyvenimą nuo pat gimimo. Parkas prasideda Saulės gatvės pabaigoje ir jame pirmiausia pasitinka viena galingiausių dievybių, gyvenimo ir vaisingumo, šilumos ir sveikatos deivė Saulė. Šis stiprus baltiškas kvartetas – puiki atsvara sovietmečio įspaustiems ženklams Linksmakalnyje.

Vos tik atsirado takai ir suoleliai, parkas jau tapo funkcionalus, žmonės čia eina pasivaikščioti, pailsi, pasėdi, pasikalba.

"Vos tik atsirado takai ir suoleliai, parkas jau tapo funkcionalus, žmonės čia eina pasivaikščioti, pailsi, pasėdi, pasikalba. Šią vietą ypač pamėgo vyresnio amžiaus žmonės, jo neaplenkia ir jaunimas", – džiaugėsi seniūnas.

Pandemija ir karantinai šiek ties sujaukė bendruomenės planus pavasarį ir rudenį pasodinti dar daugiau ąžuoliukų ir juodalksnių. Tokius medelius parke būtų galėjęs pasisodinti kiekvienas to norintis miestelio gyventojas. Seniūnas tikisi, kad šį pavasarį sumanymą jau pasiseks įgyvendinti.

Taps statybų aikštele

Neseniai seniūnija surado dar vieną laisvą žemės sklypelį, jį taip pat įteisino visuomenės poreikiams. "Ateityje turėsime dar vieną 1,4 ha parką, gal šį kartą nereikės penkiolikos metų, norint įgyvendinti savo sumanymą. Prie sporto salės yra 35 a žemės, čia galėtų atsirasti šiuolaikinio meno granito skulptūrų parkelis", – sumanymus atskleidė V.Žvirblis.

Netrukus Linksmakalnis taps mažaaukščių namų statybų aikštele. Čia suprojektuota apie 170 sklypų, keletą kvartalų statys NT vystytojai. "Naujakuriai, matyt, turės kitų poreikių, gal dar kas nors naujo atsiras Linksmakalnyje", – seniūnas įžvelgė ir daugiau plėtros galimybių.

Viltingų naujienų esama jau dabar. Linksmakalnyje neseniai lankėsi verslininkai, jie čia planuoja statyti privačius senelių namus. Kad verslininkų ketinimai rimti, liudija įsigytas žemės sklypas. Tokio objekto atsiradimas džiugina seniūną – senelių namuose atsirastų darbo vietų vietos gyventojams.

Patogumas: parke atsirado beveik 0,5 km pasivaikščiojimo takų, pastatyti suoliukai ir pavėsinė, įrengtos rodyklės, stendas ir laužavietė. Laimio Steponavičiaus nuotr.

Nepadėtas į stalčių

Pasak V.Žvirblio, nepadėtas į stalčių ir vaikų dienos centro įkūrimo seniūnijos pastato pastogėje projektas. "Jį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, lėšas patalpoms įrengti gavome, turime parengtą techninį projektą. Jau paskelbtas ir konkursas rangos darbams", – pasakojo pašnekovas.

Linksmakalnio seniūnijos administracinio pastato pastogėje yra apie 230 kv. m. Ją pritaikant vaikų dienos centro reikmėms reikės apšiltinti, pastatyti pertvaras, įrengti stoglangius, tualetus, dušą. Jei, seniūno žodžiais, konkursas bus sklandus ir projektą įgyvendinti imsis rimta bendrovė, darbams atlikti užtektų trijų keturių mėnesių. Tad rudeniop nenaudojamoje palėpėje jau galėtų vykti džiugios įkurtuvės.

Vaikų dienos centrui planuojama nupirkti skalbyklę, kad vaikai išmoktų ja naudotis, įrengti nedidelę valgyklėlę su virykle. "Iš vienos pusės, tai būtina ir praktiška, iš kitos pusės – socialinių įgūdžių didinimas. Skaičiuojame, kad vaikų dienos centrą lankys 25–26 vaikai. Jie, pasibaigus pamokoms, sugrįžta po pietų iš kitų mokyklų ir nelabai turi kur veikti, nes tėvai dirba. Centre darbuotojai juos užimtų, ir auklėjamasis poveikis būtų geresnis nei gatvėje", – neabejojo V.Žvirblis.

Pagal ankstesnius planus, vaikų dienos centras jau turėjo pradėti veikti pernai rudenį. "Trikdžiai, galima sakyti, išėjo į naudą. Per tą laiką pakeistas vaikų dienos centrų finansavimas, jis jau – savivaldybės kompetencija. Jei akredituosimės, o tai mums tikrai pavyks padaryti, nereikės rengti projektų, pinigai centrui bus skiriami priklausomai nuo lankančių vaikų skaičiaus. Ministerijai pakeitus finansavimo modelį, centrų veikla bus stabilesnė ir labiau užtikrinta", – mano seniūnas.

Kuria tradicijas

Linksmakalnį, buvusį slaptą ir uždarą sovietų kariuomenės miestelį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių, paskutiniai sovietų kariai paliko 1993 m. birželio 16 d. 1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion. Tuščius butus buvo nuspręsta išdalyti pakaunėje dirbantiems mokytojams, švietimo ir kultūros darbuotojams, medikams, policininkams.

Nuo sovietmečio laikų Linksmakalnyje gyvena vos dešimt šeimų, atsikėlusieji neturi ilgamečių šaknų, o pats miestelis – nusistovėjusių tradicijų, tad jas dar tik kuria. Kariuomenės išvedimo iš Linksmakalnio 10-mečiui pažymėti skulptorius, medžio drožėjas Kazimieras Martinaitis miestelį papuošė "Angelo" skulptūra, o 2007 m. parodų rengėja, kraštotyrininkė Aida Žvirblienė įsteigė Angelų muziejų. Neatsitiktinai "Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022" šiuolaikinių seniūnijų projekte Linksmakalnis įsivardijo angelų miestu.

Mano skulptūros yra sukurtos liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas.

Šios pusiau dieviškos būtybės miestelyje ėmė reikštis įvairiomis formomis. Pernai gegužę, pirmą kartą švenčiant Tarptautinę kaimynų dieną, įvyko žinomo italų režisieriaus, šiuolaikinio cirko meno profesionalo Roberto Magro bei jo trupės šiuolaikinio cirko šokio spektaklio "Radijo angelai" su bendruomenės nariais premjera. Birželį, Linksmakalnio vasaros šventės metu, dalyviai galėjo pasimatuoti angelo sparnus ir su jais nusifotografuoti. Tris unikalias angelo sparnų instaliacijas, sukurtas Samylų kultūros centro dailininkės Džinetos Urbonienės, padovanojo "Kaunas 2022" komanda. Prieš pat Kalėdas Linksmakalnyje nutūpė dar vienas angelas.

Prireikė 185 valandų

Iš dviejų Suomijos skaldykloje pirktų pilko granito blokų, svėrusių 4 ir 5 t, skulptorius A.Šlapikas per 185 darbo valandas išlukšteno originalų praktinį-meninį daugiau 3 t sveriantį dirbinį. "Dirbau pagreitintu tempu. Tai labai laikui imlus darbas, laimė, pasitaikė palankūs orai. Pjaunant specialiu disku granitą yra tam tikras greitis, proceso paskubinti negali. Kaip sparčiai judi į priekį, lemia ir dienos ilgumas, žiemą maksimaliai gali dirbti tik šešias valandas, vasarą darbo diena ištįsta iki dvylikos valandų", – pasakojo "Angelo suolo" autorius.

Dydis: mastelio „teisėju“ tapo žmogus: suolas turi būti toks, kad žmogus tilptų atsisėsti.

Menininko žodžiais, vidinės būsenos ir nuotaikos darbo tempui jokios įtakos neturi, įkvėpimas reikalingas tik idėjai, o jos atlikimas tėra kvalifikuoto darbininko darbas. "Kartais ką nors naujo sugalvoti tetrunka 10 minučių, tuomet iš plastilino lipdomas eskizas, o toliau jau laukia juodas darbas. Tavo nuotaikos čia niekam neįdomios, yra terminas, per kurį privalai atlikti užsakymą", – atviravo skulptorius.

Tebesipriešina kūrinio neliečiamumui

Vienas iš A.Šlapiko kūrybos bruožų yra taktiliškumas "Mano skulptūros yra sukurtos liesti. Per tokią kūrinio ir žiūrovo komunikaciją atsiranda tikrasis skulptūros suvokimas", – pabrėžė pašnekovas. Ne išimtis ir "Angelo suolas".

"Pavadinimas nesvarbus, aš nebandau jo minimalistiškai suliteratūrinti, šis kūrinys galėtų įvairiai vadintis. Pats darbas turi už save kalbėti, o pavadinimas – tik duoti užuominą. Dažnai muziejuose esame girdėję: negalima liesti, numesi, sudaužysi. O šiuo atveju pavadinimas skatina skulptūrą naudoti – atsisėsti angelui ant kelių. Gavus užduotį, man iš karto toptelėjo mintis, kad kūrinys galėtų būti pusiau vaizduojamasis, pusiau taikomasis menas", – šypsojosi menininkas.

Dar paprasčiau skulptoriui buvo "Angelo suolui" parinkti medžiagą. "Man patinka granitas, nes jis yra monumentalus ir patvarus, nes netgi marmuras Lietuvos gamtos sąlygomis kinta, aš jau nekalbu apie medžio skulptūros trumpaamžiškumą. Medžiagą renkiesi gavus užduotį, atsižvelgiant į aplinkos kontekstą, mastelį, gabaritus. Šiuo atveju viskas buvo labai paprasta: mastelio "teisėju" tapo žmogus: suolas turi būti toks, kad žmogus tilptų atsisėsti. Paprastai žiūriu į užduotį ir bandau improvizuoti ta tema. Stilizuoto monumentalaus angelo skulptūros–suolo koncepciją padiktavo aplinka", – sakė A.Šlapikas.

Išraiškos kaina

Savo veikloje skulptorius yra išbandęs įvairias medžiagas, o kūrybinius etapus taip ir vadina: medžio, metalo, granito. "Esu dirbęs su medžiu, vėliau perėjau prie metalo, dar vėliau – granito. Granitas monumentalus, turintis stabilumo jausmą, o bronza – judri ir puikiai tinkanti lauko sąlygoms, todėl šias medžiagas man patinka komponuoti kartu. Medis – jaukus, šiltas, bet nepatvarus lauke", – išbandytas medžiagas apibūdino menininkas.

A.Šlapiko žodžiais, įvairių medžiagų naudojimas menininkui yra tarsi užsienio kalbų mokėjimas: kuo daugiau medžiagų esi pažinęs, tuo daugiau savo minčių gali realizuoti, lengviau susišnekėti. "Kuo daugiau medžiagų esi įvaldęs, tuo platesnę idėjų amplitudę gali įgyvendinti pats. Jei nesi įvaldęs granito, šios medžiagos skulptūrai turėsi ieškoti meistro, stovėti už nugaros, rodyti, ką daryti. Jis gali atsakyti, kad taip padaryti negalima, o tu nežinosi, ar jis sako tiesą, ir patikėsi. Kai medžiagą esi įvaldęs, pats gali atlikti visą procesą. Kiekviena išraiška turi savo kainą. Tas gebėjimas turi ir trūkumų, nes kartais dirbi tiesiog kaip akmentašys", – sakė skulptorius.

"Linksmakalnis nedidelis. Visi vienas kitą bent iš matymo pažįstame. Žmonių, kurie čia gyveno iki iškeldinimo, Linksmakalnyje šiandien tikrai nėra", – patikino 85 metų pašnekovas.

Liko už spygliuotos tvoros

Karui ritantis link pabaigos, 1944 m. sovietai Linksmakalnyje įkūrė slaptą KGB užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių. Dalinyje dirbantys žmonės vienas su šeimomis kūrėsi Linksmakalnyje. Čia išdygo ne tik kareivinės, bet ir nusidriekė dviaukščių gyvenamųjų namų virtinė. Pasirūpinta viskuo, kad nebūtų reikalo išvykti kitur: mokykla, vaikų darželiu, kultūros namais, ligonine, parduotuve.

Deja, Kaziui, jo tėvams ir dviem vyresniems broliams neilgai teko džiaugtis atsiradusiais patogumais. 1948-aisiais Čekavičiai buvo iškeldinti – vaikystės namai liko už spygliuotos tvoros. Tuomet tikrajam Linksmakalnio gyventojui buvo 13 metų.

Sovietinė kariuomenė nušlavė visas čia gyvenusių žmonių sodybas ir iškeldino jų gyventojus, tokiu būdu sunaikino ir atsiminimus. Dar šiurpesnis karo belaisvių likimas. Statyboms pasibaigus, jie tapo nereikalingi. Ilgą laiką jų likimą gaubė paslaptis ir tik 2000 m. netoliese rasti jų kapai.

Laikas kada nors išdildys visus sovietų pėdsakus, bet jie liks užfiksuoti nuotraukose.

Įsitvirtinti pavyko ne iš karto

"Mums davė žemės kitoje vietoje. Kaimas su dešimčia gyventojų taip pat turėjo Linksmakalnio pavadinimą ir priklausė Girininkų apylinkei, čia ir pradėjome statyti gyvenamąjį namą, bet, dar nespėjus jo įrengti, vėl buvome iškraustyti. Tuomet mums skyrė išvežtų žmonių sodybą", – įvykius, buvusius prieš septynias dešimtis metų, puikiai prisimena linksmakalnietis.

Grįžęs iš privalomos tarnybos sovietų kariuomenėje, Kazys kurį laiką dar gyveno Linksmakalnio kaime su mama ir dirbo sandėlininku kolūkyje. "Dar dirbdamas kolūkyje įstojau į Kauno politechnikumą ir neakivaizdiniu būdu įgijau telefono ryšininko profesiją. O tada jau reikėjo dirbti pagal specialybę, išėjau iš kolūkio ir su mama persikėlėme į miestą", – pasakojo senjoras.

Kauniečiu K.Čekavičius buvo nuo 1963 iki 2001 m. Pradžioje nuomojosi kampą, kurio net butu vadinti negali, ir tik po kurio laiko įsigijo kooperatinį butą Vilijampolėje. Jame su žmona ir vaikais gyveno 25-erius metus ir tik tuomet dviejų kambarių butą išsikeitė į trijų Šilainiuose. Tačiau didesne erdve mėgavosi tik apie dešimt metų.

"Pamatėme, kad perspektyva nekokia, išlaikyti trijų kambarių butą tapo sunku. Be to, žmonai Adelei, sergančiai astma, miesto oras nebuvo pats tinkamiausias, nuvažiavusi į Kauną, ji dūsta, o Linksmakalnis – žalias miestelis, daug medžių, čia sveikatos problemų mažiau", – sakė K.Čekavičius. Jis neslėpė – į Linksmakalnį parviliojo sentimentai gimtinei.

Žmonių, kurie čia gyveno iki iškeldinimo, Linksmakalnyje šiandien tikrai nėra.

Išsikėlus K.Čekavičiui, nė karto neteko apsilankyti Linksmakalnyje – tai buvo uždaras miestelis, į kurį pašaliečių neįleisdavo. 1993 m., pasitraukus sovietų armijai, Linksmakalnyje buvo likę vos kelios dešimtys gyventojų. "Tačiau trauka buvo. Tik kai pasitraukė sovietų armija, iškart važiuodami pro šalį užsukome. Netgi radau pažįstamų, jie tvirtino, kad čia daug laisvų butų, ragino persikelti. Nors naujos gyvenamosios vietos dairėmės ir kitose pakaunės vietovėse: Rokuose, Garliavoje. Vis dėlto nė viena vieta netraukė taip, kaip Linksmakalnis", – patikino pašnekovas.

Džiaugiasi permainomis

Nors Linksmakalnis iš esmės pasikeitė karui besibaigiant, kurį laiką kariškiams pasitraukus buvo niokojamas ir merdėjo. Nors teigiamų permainų būta ir anksčiau, tikrasis Linksmakalnio gyventojas labiausiai džiaugėsi pastarųjų metų permainomis: rekonstruotu stadionu, visuomenės poreikiams pritaikyta sporto sale, išasfaltuotomis ir apšviestomis gatvėmis, atnaujinta mokykla-darželiu, ambulatorija, baigiamu įkurti parku.

Birželio 16-oji – diena, kai pasitraukė sovietų kariai. Ji kasmet Linksmakalnyje paminima kaip Vasaros šventė.

Iš vaikystės K.Čekavičiui pažįstamų žmonių šiandien Linksmakalnyje nėra. Išsikėlę tikrieji gyventojai nebegrįžo į miestelį. "Čia liko vadinamieji virštarnybiniai kareiviai, kurių aš nepažįstu. Dabar Linksmakalnyje vyksta didžiulė kaita, nemaža dalis gyventojų – pensininkai, bet atsikelia ir nemažai jaunų šeimų, kurioms butai mieste sunkiai įperkami. Turime autonominį dujinį šildymą, tai ir būsto išlaikymas pigesnis. Aplink mus gyvena trys jaunos šeimos, kai kurios jau turi vaikučių, kitos, matyt, irgi netrukus turės. O aš labai džiaugiuosi sugrįžęs", – tvirtino tikrasis Linksmakalnio gyventojas.

Puoselėja tradiciją

"Yra įvairiausių būdų marginti kiaušinius, dažniausiai jie išdailinami vašku, tačiau aš noriu išlaikyti senovinį skutinėjimą. Taip darydavo mano 1875 m. gimusi močiutė, o iš jos tradiciją perėmė mama. Tai, matyt, glūdi mūsų giminės moterų genuose", – šypsojosi liaudies amato puoselėtoja.

Vis dėlto ne močiutė A.Andriuškevičienę išmokė šio meno. "Buvau dar vaikas, ir man ne tas rūpėjo. Neprisimenu net ką močiutė ar mama ant margučių išskutinėdavo – nieko atmintyje neišliko. Išskutinėdavo vieną kitą, mums, vaikams, būdavo gražu, tačiau pasigėrėję suvalgydavome", – prisiminė moteris.

Linksmakalnio gyventoja skutinėjimą prisiminė sovietmečiu, kai, jos žodžiais, Velykos buvo ne tik uždraustos, bet ir niekinamos. Tai moteriai buvo savotiška pasipriešinimo santvarkai forma. "Išsiprašiau iš tėvuko skustuvą ir išdailindavau prieš Velykas keliolika margučių. Dabar skutinėti – vienas malonumas, pats geriausias tam įrankis – rėžtukas popieriui pjaustyti, atšipus nulauži ir toliau saugiai darbuojiesi", –  pasakojo pašnekovė.

Mažos ir didelės apgaulės

Pasak A.Andriuškevičienės, nors ši religinė šventė buvo uždrausta, tradicijos švęsti šv.Velykas gyvavo. "Išlaužo žuvininkystės ūkio buhalteris prašydavo manęs numarginti kiaušinių ir veždavo į valdybą Vilniuje. Slapčia žmonės vis dėlto švęsdavo. Dabar ant margučių rėžtuku užrašau: "Sveiki sulaukę šv.Velykų", o anuomet Velykų nė neminėdavau, sveikindavau su pavasario švente, Tai buvo tokia maža apgaulė, nors, tiesą pasakius, visi tie 50 metų buvo apgaulė", – sakė Linksmakalnio gyventoja.

Liaudies amato puoselėtoja pabrėžė: jos margučiai nėra skirti valgyti. Išskutinėtą margutį moteris išpučia, pritvirtina kilpelę, kad būtų galima puošti Velykų medžius ar kurti kitokias šventines dekoracijas.

Vienam margučiui – tris valandos

Vienam margučiui išdailinti Linksmakalnio gyventojai prireikia trijų valandų, jei būna polėkis – per dieną išskutinėja tris. "Esu trumparegė, todėl skutinėjant tenka nusiimti akinius. Akys ne tik pavargsta, į jas patenka dažų dulkelių, todėl kone kasmet įsitaisau akių uždegimą. Tačiau kitais metais, artėjant šventei, vėl norisi į rankas imti rėžtuką, skutinėti pradedu jau vasarį", – pasakojo pašnekovė.

Šiemet A.Andriuškevičienė išskutinėjo per 50 margučių, o pernai jų skaičius viršijo 200. "Šiemet nelabai sekasi, veikia tvyrančios nuotaikos. Tiesą pasakius, jau ir prieš karantiną buvau nusprendusi šiemet nebeskutinėti, tačiau Prienų kultūros ir laisvalaikio centras, kasmet Vasario 16-osios šventei rengiantis tautodailininkų parodą, paprašė dalyvauti. Išskutinėjau kažkiek ir, aišku, užsivedžiau", – šypsojosi moteris.

Dažniausiai liaudies amato puoselėtoja skutinėja ornamentus, tačiau mėgsta ir augalinius motyvus: žibutes, pakalnutes, alyvas, rožes, kačiukus, žirginėlius. "Ornamentų, net jei ir norėčiau, negalėčiau pakartoti, kaskart jie išeina vis kitokie", – neslėpė A.Andriuškevičienė.

Liaudies amato žinovė "Kauno dienai" neišdavė paslapties, kaip pavyksta išgauti margučio vientisumą, tobulai sujungti ornamentą: "Matyt, čia jau mano ranka atmušta, nes tuo užsiimu nuo sovietmečio."

A.Andriuškevičienė patikino, kad mėgstamiausios spalvos neturi. "Kokių tik gaunu dažų, tokius ir naudoju, stengiuosi, kad būtų spalvų įvairovė. Žinoma, renkuosi tamsesnes spalvas: rudą, žalią, mėlyną, raudoną, juk geltonai dažytas kiaušinis išskutinėjus neturės vaizdo. Šiemet negavau juodos – gaila, nes juodai nudažyti ir išskutinėti margučiai būna ypač kontrastingi", – sakė moteris.

Artimiesiems dovanoja

Pati menininkė Velykų medžio namuose nepuošia. "Man išskutinėti margučiai jau nebeįdomūs. Artimiems žmonėms juos dovanoju, o kitiems, nepažįstamiems, parduodu už simbolinę kainą, kad atsipirktų dažai ir kiaušiniai. Juk pati vištų nelaikau, o kiaušinių gerais lukštais gauti būna problema. Prieš kelerius metus įsiprašiau, kad mane vežtųsi į Lenkiją ir parsigabenau šimtą. Žinoma, tiek margučių nebuvo, juk randi įskilusių, ne vienas sutrūksta ir skutinėjant", – pasakojo pašnekovė.

Ar kas nors iš šeimos bando tęsti tris kartas gyvuojančią tradiciją? "Prieš kelerius metus dukra prieš Velykas kaip tik atostogavo ir buvo gana gražiai išskutinėjusi margutį. O daugiau niekas kitas senuoju amatu nesidomi, tvirtina, kad neturi laiko. Toks pasiteisinimas man keistai skamba. Juk aš taip pat ėjau į darbą, laikydavau gyvulių ir tikrai spėdavau nuveikti daugiau, nei dabar žmonės padaro. Dabar gyvenimas yra kitoks: laiką vagia televizorius, internetas", – samprotavo A.Andriuškevičienė.

Linksmakalnio įmonių veiklos spektras įvairus: čia restauruojamos visų rūšių turbinos, remontuojami industriniai dyzeliniai varikliai, statybiniai ir agrotechnikos agregatai, gaminami pramoniniai šviestuvai, džiūvėsiai, maisto papildai, užsiimama vaistų ir vaistinių medžiagų didmenine prekyba.

"Driežo namus" užkariauja paukščiai

Bene egzotiškiausia Linksmakalnio seniūnijoje yra viešoji įstaiga "Driežo namai". Ji apima egzotinių gyvūnų kliniką, prieglaudą ir viešbutį. Čia seniūnijos gyventojai ir jos svečiai gali susipažinti su pasaulio gyvūnų įvairove. Kambaryje, kuriame trimis aukštais įrengti terariumai, čirškauja ir skraido kelios dešimtys paukščių ir jie – toli gražu ne egzotiniai.

Direktorė Rima Ratkevičienė pritardama šypsojosi: įstaigos pavadinimą "Driežo namai" išties reikėtų keisti pridedant ir paukščius. Jau kuris laikas vaikai, radę iškritusį iš lizdo ar sužeistą sparnuotį, iškart gabena į "Driežo namus". Kai kurie paukščiukai čia užsibūna ilgiau, kiti apgydyti paleidžiami į natūralias sąlygas.

L. Steponavičiaus nuotr.

Beuodegį žvirblį dėl jo specifinio straksėjimo R.Ratkevičienė meiliai vadina Pingvinuku. Puikiai "Driežo namuose" jaučiasi ir vienkojė kielė, žvirblis kreivu sparnu, po sužalojimo atsigavęs balandis ir dar visas pulkas kitų sparnuočių.

Vis dėlto įstaigos vadovei mieliausi driežai ir ropliai, su kuriais savo gyvenimą ji susiejo nuo 1992 m. Iš pradžių tai buvo hobis, tačiau įstatymai privertė moterį apsispręsti ir išsikelti iš Kauno. "Turėjau rinktis – gerai apmokamas darbas ar egzotiniai gyvūnai. Jei būtų nusvėręs gerai apmokamas darbas, mano augintinius būtų užmigdę. Taip Linksmakalnyje atsirado "Driežo namai", – paaiškino moteris.

Šiandien egzotiniai gyvūnai R.Ratkevičienei – jau ne hobis. "Hobis – kai renki pašto ženklus, o aš jų nerenku. Tai mano pragyvenimo šaltinis ir išgyvenimo galimybė mano ir atvežtiems augintiniams. Šis verslas nelengvas. Nemažai kainuoja ne tik šildomi paklotėliai augintiniams, specialios lempos, tinkamo mikroklimato sudarymas, bet ir gyvūnų ėdalas. Džiaugiuosi, kad "Kauno vaisiai" remia vaisiais, o salotas tenka pirkti pačiai. Driežai ir ropliai – vegetarai ir mėgsta brangesnes salotas: sultenes, gražgarstes", – vardijo pašnekovė.

Moteris paneigė kelis egzistuojančius mitus ir pabrėžė, kad internete pilna neteisingos informacijos apie egzotinius gyvūnus. "Netiesa, kad šiuos driežiukus žmonės išmeta į gatvę, nes jie, kaip ir kilmingi šuniukai ar kačiukai, kainuoja brangiai. Kai šeimininkai elgiasi neatsargiai, nežino egzotinių gyvūnų elgsenos ypatumų, įnamiai pasinaudoja proga pasprukti ir taip atsiduria gatvėje. Sugautus žmonės dažniausiai atveža į šuniukų ir kačiukų gydyklas, o šeimininkams nekyla minčių jų čia ieškoti", – aiškino moteris.

Kitas mitas – jei esi nesiskiepijęs, o įkando iguana ar kitas roplys, susirgsi pasiutlige – R.Ratkevičienei kelia šypseną. "Jau seniai turėčiau sirgti pasiutlige, tačiau medikų pagalbos iki šiol neprireikė, nors per tiek metų augintiniai ne kartą yra įkandę", – patikino pašnekovė. Jos žodžiais, šie gyvūnai kanda tik tuomet, kai serga, patinai – poravimosi metu, o patelės, kai deda kiaušinius.

Ręs naują garažą

Dar anksčiau nei "Driežo namai" Linksmakalnyje įsikūrė bendrovė "Šalvis", remontuojanti įvairius industrinius dyzelinius variklius, statybinius ir agrotechnikos agregatus. "Kai ieškojome, kur prisiglausti, mieste patalpų dar nenuomojo, tik privatizavo. O čia buvo rusų kariškių autoparkas ir kai kuriuos pastatus buvo galima išsinuomoti už labai neblogą kainą, nes norinčių nuomotis irgi nebuvo daug", – veiklos pradžią prisiminė bendrovės direktorius Albertas Strupas.

"Šalvis" Linksmakalnyje rado ne tik neblogos būklės patalpas, bet ir garažus. Verslo pradžioje turėjo ir sunkvežimių, o vėliau pradėjo remontuoti sunkvežimių variklius, pavarų dėžes, turbinas. Keičiantis situacijai, įmonei taip pat teko keisti profilį. Dabar "Šalvyje" remontuojami industriniai varikliai, turbinos. Atrodo, kad ir ateityje bendrovei teks imtis ko nors naujo, nes dyzeliai pamažu išstumiami.

"Reikės eiti su laikmečiu, tačiau industriniai varikliai dirbs dar ilgai. Nors yra išrasti hibridiniai variantai, bet pagrindas yra dyzelis, prie kurio primontuotas elektros motoras. Niekas negali pasakyti, kaip bus ateityje. Situacija keičiasi, tačiau kol kas ten, kur reikia didelio galingumo, sukamojo momento, geriau už dyzelį kol kas nėra", – patikino A.Strupas.

Būgštavimas: nerimą "Šalvio" direktoriui A.Strupui kelia tik darbuotojų klausimas / L. Steponavičiaus nuotr.

Tai, kad įmonė įsikūrusi tolokai nuo Kauno, direktorius laiko verslo pranašumu. Industriniai varikliai sumontuoti kranuose, ekskavatoriuose, traktoriuose, klientams su jais važiuoti į miestą būtų ne itin patogu. "Atstumas šiais laikais nėra kliūtis. Tarkime, turbinas remontuoti mums atsiunčia net iš Klaipėdos ar Skuodo. Kita vertus, mūsų profilis toks, kad dažnai patys vykstame pas klientus", – sakė "Šalvio" vadovas.

Įmonės klientai – ūkininkai, miškininkai, statybininkai, kelininkai ir kiti technikos savininkai. Per metus Linksmakalnyje pašalinama 150–200 įvairių gedimų, įskaitant ir kapitalinį variklių remontą.

Neseniai bendrovė pasistatė administracinį pastatą, o atšilus orams ręs naują garažą, ruošiasi pirkti naujų įrenginių. Šiek tiek nerimo įmonės vadovams kelia tik darbuotojų klausimas. Jo žodžiais, staklininkai artėja prie pensinio amžiaus, o jaunų specialistų nėra. "Bėda ta, kad programinės staklės neišspręstų mūsų įmonėje staklininkų problemos, nes jos skirtos masinei gamybai", – pabrėžė A.Strupas.

Išaugo marškinėlius

Didžiojoje Riešėje registruota pramoninių šviestuvų gamykla "Ecolight" plėtrai Kauno rajoną pasirinko neatsitiktinai. Tiesa, pradžioje padalinys buvo įkurtas Garliavoje, tačiau netrukus "Ecolight" persikėlė į Linksmakalnį ir pernai šventė veiklos dešimtmetį.

Nuo 2011 m. ši įmonė yra socialinė ir įdarbinant pirmenybę teikia socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Jos veikla ir požiūris neliko nepastebėti – Kauno rajono savivaldybė 2018 m. "Ecolight" apdovanojo už "Socialiai atsakingą verslą".

Linksmakalnyje gaminami šviestuvai pramonės įmonėms, sandėliams, sporto salėms, biurams automobilių aikštelėms apšviesti, tarp įmonės klientų – ir pramoninių baldų gamintojai. "Ecolight" šviestuvai apšviečia "Švyturio-Utenos alaus" daryklą, "Biržų duonos" kepyklą, Vilniaus oro uosto daugiafunkcę aikštelę ir kitus visuomenei žinomus pastatus.

Nuostata: nuo 2011 m. "Ecolight" yra socialinė įmonė ir įdarbinant pirmenybę teikia socialiai pažeidžiamų grupių žmonėms / L. Steponavičiaus nuotr.

Nemažai įmonės produkcijos iškeliauja į kitas šalis: Vokietiją, Slovėniją, Lenkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Didžiąją Britaniją, Čekiją, Latviją, Daniją, Jordaniją, Saudo Arabiją, Airiją, Italiją ir kitas, neseniai nedidelį projektą turėjo net Australijoje.

"Pramoninius šviestuvus gaminame pagal klientų pageidavimus. Neseniai gavome užsakymą pagaminti kelis 5 m šviestuvus biurui. Iššūkiu taps juos nudažyti ir surinkti", – sakė įmonės procesų kokybės vadovė Jelena Sadykova.

Nors gamyboje dirba palyginti nedaug žmonių, pagaminama išties nemažai – apie 300 pramoninių šviestuvų per savaitę. "Vienam šviestuvui pagaminti užtenka minučių, o kitam – valandos. Ilgiausiai užtrunka lęšinių šviestuvų gamyba, nes jie turi daug tvirtinimo taškų, juos reikia prisukti suktukais. Anksčiau vien juos susukti užtrukdavo apie 50 min., dabar šios operacijos laikas dėl pneumatinių suktukų naudojimo sutrumpėjo 60 proc. Tokių šviestuvų dabar galime pagaminti iki 200 vienetų per savaitę", – aiškino J.Sadykova.

Procesų kokybės vadovė pabrėžė, kad darbas yra efektyvesnis, kai gaminami vieno tipo šviestuvai, tačiau darbuotojams ne taip nuobodu ir rutiniška, kai užsakymai įvairesni.

Neseniai įmonės plėtra buvo vykdoma Didžiojoje Riešėje, dabar eilė atėjo ir padaliniui Linksmakalnyje. Čia įmonė naujam gyvenimui prikels vieną iš apleistų kaimynystėje esančių pastatų. Jame įsikurs testavimo laboratorija, o šalia jos bus plečiamas gamybos cechas. "Vaizdžiai sakome, kad jau išaugome marškinėlius. Atskyrus metalo apdirbimą ir gaminių surinkimą, bus užtikrintas darbuotojų saugumas, pagerės gaminių kokybė, modernizuojamas bus ir dažymas", – artėjančias permainas vardijo J.Sadykova.

Planus gali koreguoti koronavirusas

Bendrovės NVT, kaip ir "Ecolight", veikla prasidėjo taip pat ne Linksmakalnyje. Priėmus sprendimą plėstis, buvo nutarta kraustytis iš Kauno. "Ieškojome patogios vietos logistikos požiūriu, ne paskutinėje vietoje buvo investavimo sumos: Kaune statyti logistikos sandėlius ir biuro patalpas būtų kainavę gerokai brangiau. Pasirinkę naujausias kareivines, palikome tik jų pamatus bei karkasą ir dabar turime puikias 1 000 kv. m patalpas, kurios stovės mažiausiai 100 metų", – džiaugėsi įmonės vadovas Žilvinas Zeltinis.

Vizija: čia netrukus įsikurs "Ecolight" testavimo laboratorija / L. Steponavičiaus nuotr.

NVT – farmacijos kompanija, kuri dirba trijose srityse. Pagrindinė – privačių prekės ženklų vystymas pagal sutarčių gamybą. Bendradarbiaujama su kitomis Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Ukrainos ir Baltarusijos didmeninėmis įmonėmis, turinčiomis savo vaistinių tinklus. "Kažkada turėjome savo prekės ženklus, tačiau su savu produktu buvo sunku konkuruoti didelėje rinkoje. Atstovaujame kai kuriems vaistų gamintojams ir jų produkciją platiname kitiems didmenininkams. Trečia veiklos sritis – mes užsiimame registracija, farmakologiniu budrumu ir apsauga nuo falsifikuotų vaistų", – pasakojo verslininkas.

Į nuosavas naujas administracines ir produkcijos sandėliavimo patalpas Linksmakalnyje NVT persikėlė 2014 m. ir sparčiai plėtėsi. 2016 m. čia įkurta antrinė įmonė "Makromeda", prekiaujanti medicinos technika ir prietaisais, tais pačiais metais pradėta prekiauti vaistais, kurių registracijos teisių turėtojas yra NVT. 2017 m. Linksmakalnyje įkurta dar viena antrinė įmonė "Santamed LT".

NVT direktorius Ž.Zeltinis / L. Steponavičiaus nuotr.

"Išaugome į tokį lygį, kad priėmėme sprendimą pasistatyti savo gamybos pakavimo ir fasavimo įrenginius. 2018 m. pasistatėme dar vieną pastatą ir turime mažą gamyklėlę, kuri visiškai patenkina mūsų poreikius, leidžia lanksčiau dirbti su užsakovais, konkuruoti ir judėti į priekį", – sakė Ž.Zeltinis.

Gamyklėlėje kapsulės ir tabletės pakuojamos į lizdines plokšteles ir kartonines dėžutes. Čia taip pat užpildomos kietosios kapsulės. Gamyklėlėje dirbama 1,5 pamainos, atsirado 10 naujų darbo vietų, gamybos apimtys – 2,5 mln. pakuočių per metus.

"Esame stiprūs žaidėjai minkštųjų želatininių kapsulių gamybos rinkoje, mūsų partneriai – Vokietijos, Honkongo, netoli Šanchajaus esančios gamyklos. Honkongo gamyklos kokybė yra aukščiausia, lenkia kai kuriuos ES gamintojus. Mes nebijome dirbti su Kinijos gamintojais, tačiau šiuo metu esame įsitempę. Pagrindiniai tam tikrų žaliavų tiekėjai yra iš Kinijos. Dėl koronaviruso įsipareigojimai turbūt užsitęs ilgau kaip mėnesį. Nežinome, kaip, tačiau žinome, kad pajausime koronaviruso padarinius.

O štai dėl "Brexit", nors turi žaliavų tiekimo liniją per JK‚ NVT šiais metais yra rami. Bendrovės vadovas ramus ir dėl ateities. "Lietuvoje 15 metų evoliucija versle, manau, yra neblogas rodiklis. Sakoma, kad jei išgyveni 10 metų, kiti 10 jau bus lengvesni, – šypsojosi verslininkas, o paprašytas pasidalyti artimiausiomis prognozėmis sakė: "Džiaugtumės, jei išlaikytume praėjusių metų lygį, prognozuojame 2–3 proc. augimą, turime naują produktą su Švedijos vaistinių tinklu ir kitų mažesnių projektėlių."

Klestėjimo ir tuštėjimo metai

Karui ritantis link pabaigos, 1944 m. sovietai Linksmakalnyje įkūrė slaptą KGB užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį, kuriame keli šimtai kariškių ir vertėjų klausėsi Europoje transliuojamų radijo stočių. Dalinyje dirbantys žmonės vienas po kito kartu su šeimomis kūrėsi Linksmakalnyje. Čia išdygo ne tik kareivinės, bet ir nusidriekė dviaukščių gyvenamųjų namų virtinė. Pasirūpinta viskuo, kad nebūtų reikalo išvykti kitur: mokykla, vaikų darželiu, kultūros namais, ligonine, parduotuve.

1993 m., pasitraukus sovietų armijai, Linksmakalnyje buvo likę vos kelios dešimtys gyventojų. Atrodė, kad išskirtinio kraštovaizdžio miestelis Šventupės ir Jiesios santakoje pasmerktas merdėti. Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis tvirtino, kad šiuo metu miestelyje gyvena apie 900 žmonių, tiesa, čia deklaravusių gyvenamąją vietą – kiek mažiau, apie 750. "Jeigu ne išvykusieji į užsienį, gyventojų būtų dar daugiau. Linksmakalnis tikrai atsigauna", – patikino V.Žvirblis.

Tikisi demografinio šuolio

Dideles plėtros viltis seniūnas sieja su individualių gyvenamųjų namų statybos projektu. Linksmakalnyje suprojektuota apie 170 sklypų. Planuojama, kad iki pavasario sklypai bus įregistruoti Registrų centre, kuoliukais pažymėtos jų ribos ir pradėtas pardavimas, tačiau jau ir šiuo metu galima rezervuoti pageidaujamą sklypą.

"Jei nuo pavasario prasidės statybos, bus stipri plėtra. Net jei tik pusė tų sklypų bus parduota, gyventojų skaičius iš karto ūgtelės. Manau, kad namus statosi daugiausia jaunos šeimos. Gal ir vaikų atsiras daugiau, ir mokyklai lengviau bus išsilaikyti. Kol kas mokinių skaičius labai banguotas. Vienais metais į pirmą klasę ateina dvylika vaikų, o kitais – jau tik trys pirmokėliai. Šiuo metu priešmokyklinę grupę lanko vienuolika vaikų, tad rugsėjį susidarys jau nemaža grupė pirmokėlių. Naujakurių šeimos šį skaičių dar padidintų", – įsitikinęs Linksmakalnio seniūnas.

V. Žvirblis

Kasmet – po svarų darbą

Miestelio patrauklumą didina ir kasmet nuveikiami didesni ar mažesni darbai. Svarbiausiu pernykščiu projektu V.Žvirblis įvardijo stadiono rekonstrukciją. Atnaujinant Linksmakalnio sporto aikštyną įrengta riedlenčių, tinklinio, šuolio į tolį, futbolo ir daugiafunkcė (krepšinio, tinklinio ir badmintono) sporto aikštelė, guminės dangos bėgimo takas, pastatyta 200 vietų tribūna, nuo jos iki automobilių aikštelės nutiestas takas, sumontuoti lauko treniruokliai. Sporto aikštynas aptvertas, atnaujinta ir automobilių stovėjimo aikštelė.

Didžiąją seniūnijos šventę ir anksčiau rengdavome stadione, kai jis dar buvo kaip pieva. Dabar žmonėms bus daug patogiau, nes yra kur atsisėsti.

"Tarp vaikų ir jaunimo populiariausia yra riedlenčių aikštelė. Stadione gyva ir dienomis, ir vakarais. Atsirado daug bėgiojančių, žaidžiančių krepšinį. Dienomis pasivaikščioti ateina senjoros, netgi judančios su vaikštynėmis apsuka kelis ratus. Aikštynas išties yra labai funkcionalus, naudingas ir reikalingas", – tvirtino seniūnas.

V.Žvirblis neabejojo, kad šiltuoju metų laiku aikštyne bus galima organizuoti ir kultūrinius renginius. "Didžiąją seniūnijos šventę ir anksčiau rengdavome stadione, kai jis dar buvo kaip pieva. Dabar žmonėms bus daug patogiau, nes yra kur atsisėsti. Galbūt čia surengsime koncertą ar filmo peržiūrą", – planais dalijosi V.Žvirblis.

Ankstesniu finansiniu laikotarpiu, pasinaudojus Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemone "Kaimo atnaujinimas ir plėtra" ("Leader" metodu) Linksmakalnyje rekonstruota ir bendruomenės poreikiams pritaikyta sporto salė. Joje, pasak seniūno, dažniau vyksta kultūriniai renginiai. Ši erdvė atvira ir mėgstantiems sportuoti. Atšalus iš aikštyno į salę persikėlė krepšinio mėgėjai. Vakarais į aerobikos užsiėmimus su trenere renkasi moterys.

Daugiau dėmesio saugumui

Pasak V.Žvirblio, miestelio gyventojams ne mažiau svarbu ir tai, kad išasfaltuota visa Saulės gatvė. "Gerai, kad atsiranda geri keliai. Tų gatvių nedaug, tai praktiškai jau visos asfaltuotos, tiesa, kurias dar reikia pataisyti", – pasakojo V.Žvirblis.

Seniūnas pabrėžė, kad Linksmkalnis – saugus ir šviesus. Naujas apšvietimas įrengtas Sandėlių ir išasfaltuotoje Saulės gatvėse. "Miestelyje visos gatvės apšviestos ir tos vietos, kur būna didesni susibūrimai (pvz., autobusų stotelė), kur reikia eiti pėsčiomis. Atkarpa iki plento irgi apšviesta. Beveik pusė šviestuvų jau yra LED, ekonomiški ir gerai šviečiantys. Seniūnijoje veikianti įmonė "Elektros taupymo sprendimai" Linksmakalnio bendruomenei padovanojo septynis naujus šviestuvus, kurie įrengti pagrindinėje miestelio gatvėje", – vardijo pašnekovas.

Pernai saugumui padidinti įrengtos dvi stebėjimo kameros. Jos fiksuoja, kas vyksta judriausiose vietose: aikštelėje prie mokyklos-darželio, seniūnijos, autobusų stotelės, pagrindinio įvažiavimo.

"Tos dvi kameros pastatytos 2019 m., ir jos veikia puikiai. Kamerų turėjome ir anksčiau, bet jos buvo prastesnės. Bet ir tai padėdavo nustatyti vieną kitą pažeidimą. Naudodamiesi šiomis stebėjimo kameromis, patys suradome, kas apgadino autobusų stoteles, įrašai pasitarnavo ir policijai. Stebėjimo kameros – iš tikrųjų reikalingas ir naudingas dalykas", – įsitikinęs seniūnas.

Seniūnijoje taip pat įkurtos ir veikia kelios saugios kaimynystės grupės.

Telpa visi norintys

Prieš kelerius metus daugiausia dėmesio skirta Linksmakalnio mokyklai-darželiui. Čia ne tik įsteigta nauja ikimokyklinio ugdymo grupė, atliktas laiptinių, renginių salės, valgyklos, klasių ir grupių remontas, naujai įrengti psichologės, logopedės ir dietistės kabinetai, atnaujinti ikimokyklinių ugdymo grupių baldai, virtuvės įranga, mokyklos-darželio teritorija aptverta nauja tvora. "Žinoma, bendruomenę labiausiai džiugina tai, kad mokykla-darželis priėmė visus norinčius jį lankyti", – akcentavo V.Žvirblis.

Permainų yra sulaukęs ir Linksmakalnyje veikiantis Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos filialas. Atlikus remontą, praplėstos bibliotekos patalpos, modernizuotos bendruomenei reikalingos erdvės. Kurį laiką miestelis buvo likęs be pirminės sveikatos priežiūros paslaugų. Garliavos R.Šliūpo poliklinikos Linksmakalnio filialas įkurtas kapitališkai suremontuotose patalpose Žaliojoje gatvėje, tame pačiame pastate, kaip ir mokykla-darželis bei biblioteka. "Dabar šis pastatas kaip koks daugiafunkcis centras. Gyventojus priima ir konsultuoja atvykstanti gydytoja. Vyresnio amžiaus žmonėms tai labai patogu", – neabejojo pašnekovas.

Šiemet – dvejos pabaigtuvės

Šiais metais Linksmakalnyje planuojama užbaigti Saulės gatvės pabaigoje kuriamą parką. Jau anksčiau pagal patvirtintą vidinės miškotvarkos projektą, atlikti teritorijos valymo darbai. Pašalinus menkaverčius medžius ir krūmus, atsivėrė šviesus beržynas. Parke jau iškastas tvenkinys ir įrengta beveik pusės kilometro pasivaikščiojimo takų, suoliukai ir pavėsinė.

"Šiemet liko pastatyti skulptūras, įrengti rodykles, stendą, ir projektas bus baigtas. Parkas jau dabar funkcionalus, žmonės eina pasivaikščioti, pailsi, pasėdi, pasikalba. Šią vietą jau spėjo pamėgti vyresnio amžiaus žmonės", – džiaugėsi seniūnas.

Kitas nemažas ir svarbus projektas, kurį Linksmakalnyje šiemet ketinama pradėti ir užbaigti, yra vaikų dienos centro įkūrimas seniūnijos pastato pastogėje. "Pastogėje yra apie 230 kv. m. Projektą finansuos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Planuojame, kad vaikų dienos centrą lankys 25–26 vaikai. Jie, pasibaigus pamokoms, sugrįžta po pietų iš kitų mokyklų ir nelabai turi kur pasidėti, nes tėvai dirba. Centre darbuotojai juos užimtų, ir auklėjamasis poveikis būtų geresnis nei gatvėje", – neabejojo V.Žvirblis.

Kol kas pastogė tuščia, ją pritaikant vaikų dienos centro reikmėms reikės apšiltinti, pastatyti pertvaras, įrengti stoglangius, tualetus, dušą. Planuojama įsigyti skalbimo mašiną, kad vaikai išmoktų ja naudotis, įrengti nedidelę valgyklėlę su virykle. Iš vienos pusės, tai būtina ir praktiška, iš kitos pusės – socialinių įgūdžių didinimas.

Pasak seniūno, dokumentacija viešųjų pirkimų konkursui jau parengta, belikę paskelbti patį konkursą rangovui parinkti. Jei konkursas bus sklandus ir projektą įgyvendinti imsis rimta bendrovė, darbams atlikti užtektų trijų mėnesių. Tad rugsėjį nenaudojamoje palėpėje jau galėtų vykti džiugios įkurtuvės.