Tarp sienos ir bedugnės
Prieš 40 metų, 1983-ųjų gegužės 12 dieną, truputį po vidurdienio, grupė Lietuvos muzikų, aktorių, skulptorių ir mokytojų autobusu leidosi vingiuotu kalnų keliu tuometėje Jugoslavijoje.
Kaip vėliau pasakos viena šios kelionės dalyvių, garsi šalies aktorė Jūratė Onaitytė, iš vienos pusės buvo stati akmeninė siena, o iš kitos – bedugnė.
Kelios jos bendrakeleivės stovėjo ir grožėjosi egzotiška praraja, visiškai pasitikėdamos autobuso vairuotoju ir likimu, o už nugaros, galinėse aukštesnėse sėdynėse pro langus dairėsi klaipėdietis skulptorius L. Garla ir jo kolega kaunietis Vytautas Juzikėnas.
„Mes kalnais leidomės Juodkalnijoje link jūros. L. Garla su V. Juzikėnu sėdėjo aukštesnėse sėdynėse, o aš – žemiau, ir kai susidūrėme su sunkvežimiu, vežusiu metalo plokštes, tai viena plokštė virš mano galvos perpjovė autobuso lango rėmą ir kliudė visus, kurie sėdėjo aukščiau, bei tarp sėdynių eilių stovėjusias moteris. Po susidūrimo iš autobuso išlipau paskutinė, nes akyse buvo pilna smulkių stiklų, viską mačiau it per miglą. Dar pamenu, atsisukau ir pastebėjau, kad jiedu vis dar sėdi, nesupratau, kodėl jie nelipa“, – pasakojo žinoma aktorė, kuo aiškiausiai tragišką dieną Jugoslavijoje pamenanti lig šiol.
Paskui J. Onaitytė susizgribo, kad autobuse liko jos pasas, ir panoro eiti jo pasiimti. Laimei, ją sustabdė viena Rusų dramos teatro aktorė.
„Ji man sako, kad mano visa nugara kruvina ir kad aš ten neičiau. Ji norėjo mane apsaugoti nuo to siaubo. Autobuse buvo likę tik žuvusieji. Mane į ligoninę pakeleivinga mašina palydėjo mano kurso draugas aktorius Robertas Vaidotas, ten išvalė stiklo šukes man iš veido. Ligoninėje liko viena jauna šokėja iš Kauno muzikinio teatro, ji po kelių dienų mirė nuo sužeidimų“, – pasakojo J. Onaitytė.
Atradimas: paaiškėjo, kad skulptoriaus L. Garlos sukurti aštuonių kompozitorių marmuriniai biustai jau kurį laiką dulka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto rūsio saugyklose. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Pirmajame „Pobjedos“ puslapyje
Po įvykio tą patį vakarą keliautojams buvo leista paskambinti artimiesiems į Lietuvą ir labai trumpai pranešti: „Viskas gerai, aš gyvas ar gyva.“
Buvo atsiklausta, ar turistai iš Lietuvos ketina tęsti kelionę, tačiau žmonės buvo taip sukrėsti, kad nusprendė grįžti namo.
„Atgal į Lietuvą grįžome su šešiais karstais“, – prisiminė J. Onaitytė.
Kitą dieną po katastrofos apie tragediją pirmajame puslapyje žinutę „Žuvo penki sovietų turistai“ su nuotrauka serbų kalba išspausdino Juodkalnijos regiono laikraštis „Pobjeda“.
Ten buvo parašyta apie nelaimę, kuri nutiko 33-iajame Titogrado–Kalašino magistralės kilometre. Paminėta Lietuva, Klaipėda, išvardyti žuvusieji, dalies jų pavardės ir vardai iškraipyti.
Dar nurodyta, kad nelaimės priežastis kol kas nežinoma.
Paskui paaiškėjo, kad sunkvežimyje gabentos metalo plokštės, kurios kliudė pro šalį važiavusį autobusą, buvo blogai pritvirtintos prie kėbulo.
Liudininkė: aktorė J. Onaitytė – viena tos tragiškos kelionės liudininkių. Už jos nugaros tuokart sėdėjo L. Garla ir V. Juzikėnas. Abu žuvo. Š. Mažeikos / BNS nuotr.
Lietuvoje – mirtina tyla
Vis dėlto apie šią nelaimę, nors kelionėje dalyvavo itin daug garsių Lietuvos žmonių, pačios Lietuvos spaudoje nebuvo nė žodžio, tarsi nieko nenutiko, nors, pasak aktorės J. Onaitytės, nebuvo jokio valdžios atstovų primygtinio reikalavimo tylėti apie katastrofą.
„Tačiau žinia apie nelaimę Lietuvoje kažkaip pasklido. Pamenu, po kokios savaitės ar daugiau, kai per gastroles Vilniuje išėjau į sceną, žmonės pradėjo man ploti, supratau, kad, nepaisant valdžios bandymų nuslėpti įvykį, jie žino apie tragediją ir džiaugiasi matydami mane gyvą“, – pasakojo J. Onaitytė.
Buvęs dienraščio „Klaipėda“ vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius teigė, kad tuo nereikėtų labai stebėtis, nes sovietų laikais tokios žinios nuo visuomenės buvo slepiamos.
„Pamenu, anuomet dirbau Vilniuje laikraštyje „Tarybinis studentas“, kai, skrisdami į Maskvą, į gydytojų konferenciją, lėktuvo katastrofoje žuvo trys iškilūs Lietuvos pediatrai, Vilniaus universiteto profesoriai. Apie tai rašyti neleido, galėjome tik išspausdinti nekrologus. Keista, kad apie Černobylio avariją pranešė, tiesa, labai pavėlavę ir pro sukąstus dantis. Diktatūra yra diktatūra, ir čia nieko nepadarysi, nes viskas pas mus gerai ir geriausia, pas mus – rojus, o koks čia rojus, jei avarija nutiko? Todėl tokių dalykų sovietų šalyje būti tiesiog negalėjo“, – teigė A. Stanevičius.
Liudijimas: vienas pirmųjų apie tragišką Lietuvos menininkų kelionę tuometėje Jugoslavijoje kitą dieną po katastrofos parašė vietos laikraštis „Pobjeda“, kuriame tarp žuvusiųjų buvo paminėta ir L. Garlos pavardė. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Žemė slydo po kojomis
Nepaisant bendrų tuometės sistemos nuostatų, Klaipėdos miesto vadovybė labai jautriai sureagavo į klaipėdiečio skulptoriaus žūtį, jis buvo vienintelis klaipėdietis, žuvęs šios baisios nelaimės metu.
Juolab L. Garla mieste jau buvo gana gerai žinomas, jo darbai buvo nuolat užsakomi, kelios skulptūros puošė Skulptūrų parką.
Tuomet 35-erių L. Garlos Klaipėdoje laukė jauna žmona, aktorė Vida Kojelytė ir mažoji dukrytė Ieva.
Žinia apie netektį Vidą pasiekė per jos gimimo dieną, jai tuomet sukako 25-eri.
„Man parvežė laikraštį iš Jugoslavijos, kuriame buvo žinutė apie tą tragediją. Tiesiog padėjau, nenorėjau nieko matyti. Manyčiau, pas mus jokio oficialaus pranešimo spaudoje apie tai nebuvo. Bet miesto vadovai, pirmiausia Alfonsas Žalys (tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas – A. D.), labai jautriai atsiliepė į šį įvykį. Vyras buvo pašarvotas Klaipėdos muzikinio teatro antrojo aukšto fojė. Man skyrė tikrai nemenką finansinę paramą, didelio palaikymo sulaukiau ir iš savo teatro, kuriame dirbau, ir iš kurso draugų. Žmonės man buvo labai dėmesingi, nes po šio įvykio žemė slydo po kojomis“, – apie netektį kalbėjo V. Kojelytė.
Viltis: Klaipėdos dramos teatro aktorė V. Kojelytė teigė, kad būtų labai smagu surinkti bent dalį jos žuvusio vyro skulptoriaus L. Garlos darbų ir surengti jo atminimo parodą. Vytauto Petriko nuotr.
Baisus lemties ženklas
Buvusi ilgametė Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novogreckienė po šios tragedijos įžvelgė tam tikrą likimo ženklą.
Ji pasakojo, kad tuomet į Vilnių jau buvo išvykęs ir Profsąjungų taryboje dirbo buvęs A. Žalio pavaduotojas Algimantas Songaila, kuris ir organizavo šią kelionę.
„Pamenu, pas mane atskubėjo L. Garla, jis kalbėjo, kad irgi labai nori važiuoti, bet vietų nebėra. Skambinau A. Songailai, ir jis kažkaip surado dar vieną vietą. Tai buvo kaip koks lemties ženklas. A. Songaila irgi buvo toje kelionėje, tai įvyko jo akivaizdoje. Po šitos tragedijos jis nebeatsigavo, žinau, kad sielvartavo visą likusį gyvenimą. Jis, aišku, dėl katastrofos nekaltas, tai buvo tik emocijos, bet šitai labai veikė“, – kalbėjo N. Novogreckienė.
Lemtis: buvusios tuometės Kultūros skyriaus vadovės N. Novogreckienės teigimu, L. Garla labai norėjo vykti į turistinę kelionę į Jugoslaviją, kuri jam tapo lemtinga. V. Kojelytės asmeninio archyvo nuotr.
Vydūnas pasklido plačiai
Anot skulptoriaus Arūno Sakalausko, iš visų bene geriausiai pasisekęs buvo L. Garlos sukurtas Vydūno portretas.
Kūrinį tuomet turėjo patvirtinti speciali iš Vilniaus atvykusi komisija.
Fiksuojant šį įvykį dalyvavo ir tuometis „Eltos“ fotokorespondentas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius.
Jo žmona Antanina tuokart irgi dalyvavusi šiame renginyje, atsiminė, kad tarp komisijos narių buvo atvykusi ir aktorė Kazimiera Kymantaitė, nes ji vienintelė buvo mačiusi Vydūną gyvą.
K. Kymantaitė patvirtino, kad skulptūra į filosofą labai panaši. Komisija irgi buvo patenkinta, kūrinys visiems patiko.
Tad vienas labiausiai L. Garlos pasisekusių kūrinių – Vydūno skulptūros marmurinis originalas saugomas P. Domšaičio galerijoje, o jos gipsinių kopijų yra ne vieno žinomo klaipėdiečio, taip pat ir B. Aleknavičiaus, namuose.
Išskirtinis: vienas labiausiai L. Garlos pasisekusių kūrinių – Vydūno skulptūra, kurios marmurinis originalas saugomas P. Domšaičio galerijoje, o jos gipsinių kopijų yra ne vieno žinomo klaipėdiečio namuose. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Kur dingo kompozitoriai?
L. Garlos vardas ilgam mieste tapo tarsi pamirštas, nors jo darbų miesto viešosiose erdvėse yra ne vienas.
Apie skulptorių prabilta, kai pasigirdo ketinimai nuimti A. Venclovos memorialinę lentą, nusprendus atsikratyti sovietinio palikimo ženklų.
Šis L. Garlos kūrinys veikiausiai papildys Grūto parko kolekciją, kai galiausiai bus išsiaiškinta, kam jis priklauso, nes tai, pasirodo, nėra miesto turtas.
Neaiški ir kitų šio klaipėdiečio kūrinių istorija.
Kur jie yra, nežinau, labai norėtųsi juos surasti, sutvarkyti ir oriai eksponuoti.
„Jis iškalė aštuonias labai gražias garsių kompozitorių galvas. Jos puošė tuometės Filharmonijos interjerą, tačiau kai pastatas grąžintas tikintiesiems ir ten pašventinta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, tie kūriniai išgabenti. Kur jie yra, nežinau, labai norėtųsi juos surasti, sutvarkyti ir oriai eksponuoti“, – kalbėjo klaipėdietis, dailininkas marinistas Edvardas Malinauskas.
Jei ne ta nelaimė, pasak E. Malinausko, L. Garla būtų dar daug puikių kūrinių nukalęs ir būtų tapęs vienu žymiausių skulptoriumi.
O mįslingai esą pradingę kompozitorių biustai, pasirodo, esantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto saugyklose.
„Tik pradėjau dirbti ir juos radau, ėmiau ieškoti, kam jie priklauso ir niekas neprisipažįsta. Guli tie vargšai kompozitoriai ir žiūri gailestingai, kai atveriame rūsio duris“, – kalbėjo pernai vasarį fakultetui pradėjusi vadovauti Loreta Jonavičienė.
Edvardas Malinauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Prasminga surengti parodą
Pradžioje, panaikinus Klaipėdos filharmoniją, biustai buvo patalpinti kažkokiame sandėlyje Šermukšnių gatvėje, paskui savivaldybė esą paprašė padėti juos kur nors fakultete ir pažadėjo pasiimti, kai nuspręs, ką su jais daryti.
Net ir pirmame aukšte juos pastatyti baimintasi, nes akmeninės galvos labai sunkios.
„Čia jau jos guli gal dešimt metų ar daugiau. Kol kas nesėkmingai ieškojau, kam jos priklauso. Juk tai yra autoriniai darbai. Jei nėra šeimininkų, tai mes galvosime, kaip jas oriai eksponuoti. Turime idėją įrengti kompozitorių kiemelį, bet biustai pritaikyti vidaus patalpoms, o lauke reikėtų stiklinių kubų, apšvietimo ir būtų dar viena nauja puiki erdvė“, – kalbėjo L. Jonavičienė.
Biusto savininkas turėtų būti tas, kas užsakė ir sumokėjo pinigus už darbą skulptoriui.
Logiškai mąstant, tai turėtų būti Nacionalinė filharmonija, tačiau, anot L. Jonavičienės, jie neturi jokių dokumentų, liudijančių šitų biustų nuosavybę.
L. Garlos sukurtoms kompozitorių galvoms būtina restauracija, kai kurios jų apdaužytos, kai kurios aplietos.
Tačiau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kam skulptūros priklauso, nes fakulteto rūsyje jos tik sandėliuojamos.
Buvę L. Garlos kolegos įsitikinę, kad būtų prasminga surinkti visus jo darbus, sutvarkyti ir surengti parodą, prisimenant šį talentingą, bet per anksti išėjusį klaipėdietį.
