Verona turi Romeo ir Džuljetą, Palanga – Jūratę ir Kastytį, o romantiškąjį Vilnių garsina Adomas ir Marilė. Bėgant metams šią porą sieję jausmai tapo bendriniai. Tai istorija dviejų žmonių, atradusių vienas kitą kaip giminiškos sielos, bet negalinčių būti kartu. Tokia meilė – nelaiminga, tačiau romantizmo epochoje būtent ji audrino jausmus, įkvėpė kūrybai ir didžių idealų siekimui.

Aistrą įžiebė balta suknelė

Žymiausias su Vilniumi susijęs meilės dainius, romantikas A.Mickevičius mūsų mieste gyveno vos kelerius metus. Bet tą laikotarpį, kai jo protą ir širdį užvaldė "dangiškoji mylimoji" Marilė, kai budo, augo, šėlo jausmai, poetas visada prisimins kaip ypatingą. Vilnius – jo meilės, neišblėsusios iki paskutinio atodūsio, miestas.

Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, A.Mickevičius pirmą kartą išvydo 1820 m. rugpjūčio 15-ąją. Tądien, įkalbėtas bičiulio Tomo Zano, jis atvyko trumpų atostogų į Tuhanovičių dvarą (dabar Karčovos, Baltarusija) pas draugą Michalą Vereščaką, Marilės brolį.

22-ejų poetas, baigęs Dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, tuo metu mokytojavo apskrities mokykloje Kaune. Jis vos išsilaikė iš mokytojo algos, jautėsi labai vienišas, vis svajojo grįžti į Vilnių. Čia buvo likę draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti pirmieji eilėraščiai. Jam būtinai reikėjo atokvėpio. Tuhanovičių dvaro idilė tam tiko.

"Įėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas ant kėdės pamato baltą suknelę ir įsivaizduoja jauną moterį, galėjusią ją vilkėti. Mintyse jis išvydo tikrą angelą. O kai tą angelą, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių", – pasakojo Vilniaus gidė Liuda Matonienė, romantiškojo miesto žemėlapio, kviečiančio į kelionę paskui gražiausias visų laikų jo meilės istorijas, autorė.

Akimirksniu blykstelėjusi meilė nuo pat pradžių buvo neįmanoma. Marilė tuo metu turėjo išrinktąjį – kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose. Jie jau buvo susižadėję, o po pusmečio, 1821 m. vasarį, Benekainių bažnyčioje (dabartinė Baltarusija) susituokė.

Ieškojo savosios Marilės

Kas ta žavioji Marilė, tas baltasis angelas, amžiams pavergęs poeto širdį? M.Vereščakaitė – dvarininkų šeimos, valdžiusios tūkstantį hektarų derlingos žemės, o tai tuo metu nereiškė didelio turto, atžala. Marilės kraitis nebuvo didelis, bet jis labai pagelbėjo finansinius sunkumus išgyvenusiam Laurynui.

Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą.

Marilė garsėjo įvairiais pomėgiais, plačiu akiračiu. Ji buvo gavusi gerą namų išsilavinimą, laisvai kalbėjo prancūziškai ir itališkai, skambino fortepijonu, griežė smuiku, pati komponavo, buvo labai apsiskaičiusi. Žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti. Nepaprastai mėgo baltas sukneles, pasirišdama prie jos vis kitos spalvos juostą, reiškusią tos dienos nuotaiką. Šviesi – viskas gerai, juoda – jau ne. Po A.Mickevičiaus ištrėmimo į Rusijos imperiją ji ilgai rinkosi tik juodą.

Jaunajai dvarininkaitei puikiai tiko poeto draugės vaidmuo. Jiedu jautėsi skirti vienas kitam. Jis – Adomas, ji – Ieva (antrasis vardas), pasinėrę į romantišką literatūrą, kartu leido kiekvieną akimirką. Abu buvo gimę tą pačią dieną – gruodžio 24-ąją, tik Marilė metais vėliau nei Adomas, 1799-aisiais. Šį sutapimą jie laikė dar vienu ženklu, laiminančiu jų santykius.

Gilių mėlynų akių, šviesiaplaukė Marilė nebuvo klasikinė gražuolė. Poeto draugai tik gūžčiojo pečiais, kai Adomas kalbėjo apie ją kaip apie angelą, nužengusį iš dangaus. Draugo susižavėjimas apskritai juos šokiravo. Labiausiai stebėjosi Janas Čečiotas. Esą Vereščakaitė – tik panelė iš dvaro, kokių Lietuvoje daugybė. Jis klausė: "Kas apsėdo Adomą, kad jis būtinai nori jai patikti?"

"Jos išorinio grožio kiti nelabai pastebėdavo, neįvertindavo, bet A.Mickevičius įžvelgė joje gražuolę. Vėliau kiekvienos gyvenime sutiktos moters veide jis ieškojo jos, Marilės, akių žvilgsnio", – pasakojo poeto jausmų, išgyventų Vilniuje, tyrinėtoja.

Meilėje sėmėsi įkvėpimo

"Adomas ir Marilė veržte veržėsi vienas prie kito, labai brangino savo ryšį. Poetas, galima sakyti, maitinosi tos negalimos meilės dovana. Meilė Marilei buvo jam skausmo, kančios, bet kartu ir įkvėpimo šaltinis", – teigė L.Matonienė.

1822 m. žiemą Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje A.Mickevičius išleido savo kūrybos rinkinio "Poezija" I tomą. Rinkinys buvo skaitomas Vilniaus ir Kauno salonuose, pastebėtas ir Varšuvoje, žmonės stvarstė jį vienas kitam iš rankų. XIX a. pirmojoje pusėje kūrėjai nereiškė savo jausmų atvirai. O A.Mickevičius analizavo kiekvieną savo meilės Marilei niuansą, atskleisdamas visą jausmų skalę, jį apėmusią lengvą beprotystę. Jo eilės tapo tikra sensacija, atvedusia į pripažinimą.

Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio.

Grįžęs į ankstesnę gyvenimo vagą Kaune A.Mickevičius negalėjo išmesti mylimosios iš minčių. Jis paniro į depresiją, kamavusią ir dėl mylimosios santuokos, ir dėl skurdžios buities sukeltų ligų. Liūdėjo ir Marilė. Širdies skausmui sumažinti ji net griebėsi opiumo. Kartą per daug jo pavartojusi atsidūrė ant mirties slenksčio. Draugai A.Mickevičiui nieko apie tai nesakė. Vėliau Marilė labai įsižeidė, kad mylimasis jos neatjautė.

Išsirūpinęs metų atostogas poetas grįžo į Vilnių. J.Čečiotui jis guodėsi nesuprantąs, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos. Visiškai palūžti neleido tik kalbos, kad Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Kai Marilė atvyko jo aplankyti, Adomas įsitikino, kad ji puoselėja jam tyriausius jausmus. Jiedu tapo kaimynų vaiko krikštatėviais ir galėdavo susitikinėti niekam nesukeldami jokių įtarimų.

O tų susitikimų būta įvairių – ir labai aistringų, ir aplaistytų ašaromis, apkartintų Marilės priekaištų, kad Adomas jos nemyli ir turi romaną su Kauno gražuole Karolina Kovalska!

Atsisveikino amžinai

1824 m. spalį Putkameriai atvyko į Vilnių atsisveikinti su tremtin išvykstančiais filomatais ir filaretais, tarp jų ir A.Mickevičiumi. Tai buvo paskutinis Adomo ir Marilės susitikimas – poetas daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Paskui jiedu bendravo tik laiškais, o gal ir svajonėse, prisiminimuose, sapnuose.

Poetui išvykus Marilė su vyru susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke – gerai virė uogienes, augino žąsis. Tik po Lauryno mirties 1850 m. ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio, palaikiusio ir labiausiai jos dėmesio bei meilės verto žmogaus. Senatvėje ji nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda. Kai po daugelio metų vyriausias A.Mickevičiaus sūnus ir biografas pamatė Marilę, liko labai nusivylęs. Ji nebuvo panaši į tą angelą, kokį jis įsivaizdavo iš tėvo pasakojimų ir eilėraščių.

"Ko gero, tik pats poetas turėjo galią įžiūrėti Marilėje angelą. Paskutinį jai skirtą eilėraštį jis parašė praėjus 12 metų po išsiskyrimo, jau keliaudamas per Alpes.

Marilės prisiminimas jam buvo svarbus, brangus ir kaip Lietuvos prisiminimas. Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu "Laiškai iš Lietuvos". Jame – mylimosios rašyti laiškai, portretinė miniatiūra ir išsiskyrimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas. Poeto sieloje, jo kūryboje meilė Marilei susipynusi su meile Lietuvai", – pabrėžė L.Matonienė.