Ėmėsi iniciatyvos
„Kai kurias detales apie sporto draugijos „Žalgiris“ atsiradimą esu girdėjęs iš tėvo lūpų. Jis man pasakojo, kaip prasidėjo visa tai, kaip važiavo į Maskvą gauti leidimo draugijai įkurti. Tėvas bendravo su daug aktyvių, sportuojančių žmonių. Visi sakė, kad reikia organizacijos, vienijančios, skatinančios visus sportuojančius žmones“, – dalytis prisiminimais pradėjo L. Kosiakas jaunesnysis.
Lietuvos sporto draugija „Žalgiris“ įkurta 1944 m. kovo 16 d. Maskvoje L. Kosiako ir kitų iniciatyva. Tuo metu nebuvo galima tiesiog imti ir įkurti draugiją. Lietuvos sporto entuziastų ilgai brandintą idėją teko „pramušinėti“ Maskvoje.
Mažai kas žino, kad draugijos iniciatoriaus L. Kosiako mintis buvo draugiją pavadinti „Griunvaldo“ draugija. Apie šį niekur neskelbtą faktą papasakojo L. Kosiako sūnus. „Svarstė, kad gražu būtų „Griunvaldo“ draugija, bet kartu ir abejojo, ar Maskva palaimins tokį pavadinimą“, – tėvo pasakojimus prisimena sūnus.
Dar tebevyko Antrasis pasaulinis karas, tad šansų draugiją vadinti vokiškai – „Griunvaldu“ (liet. „žalias miškas“) praktiškai nebuvo. „Jie diskutavo, kad tada jau geriau „Žalgiris“ ir kad paaiškinimas Maskvoje apie žalią girią turėtų visai tikti, – tęsia L. Kosiakas. – Baiminosi, kad Maskva siūlys kokį „Dinamo“ ar „Torpedo“ pavadinimą, todėl teko pasukti galvas, kaip išlaviruoti ir įtikinti, kad būtų priimtas jų pasiūlytas pavadinimas. „Žalgiris“ Maskvai neužkliuvo.“
L. Kosiakas nepamena, kad tėvas būtų pasakojęs apie tai, ar vežė į Maskvą ten taip geidžiamų lietuviškų dešrų ar lašinių, kaip teko daryti prašant leidimo Kauno pėsčiųjų gatvei palikti Laisvės alėjos pavadinimą. Būtent leidimas Laisvės alėjai išprašytas nuvežus dešrų ir lašinių.
„Žalgiris“ – masinė visuomeninė organizacija, savanoriškumo principu vienijanti sportuojančius darbininkus ir tarnautojus, studentus ir moksleivius.
Varžybos:1945–1946 m. žiemą 30 km lenktynėse slidėmis L. Kosiakas buvo ketvirtas. L. Kosiako asmeninio archyvo nuotr.
Žalia ir balta
Draugijos iniciatoriaus L. Kosiako namuose dar ilgai saugoti „Žalgirio“ draugijos ženklo eskizai. Juos L. Kosiakas kūrė drauge su dailininku, kurio pavardės sūnus tiksliai nepamena. Žinoma, šiandienį draugijos ženklą puošiančių Gediminaičių stulpų negalėjo būti. Toje vietoje buvo žvaigždė, tačiau pats ženklas išliko toks, koks buvo kuriant draugiją.
L. Kosiakas buvo išrinktas pirmuoju „Žalgirio“ draugijos pirmininku. Vėliau perrinktas dar vienai kadencijai.
Iki 1990 m. sporto draugija „Žalgiris“ vienijo profesinių sąjungų sporto mėgėjus. 1962 m. prie „Žalgirio“ buvo prijungta sporto draugija „Spartakas“, 1987 m. – „Nemunas“. 1988 m. „Žalgiris“ turėjo daugiau kaip 570 tūkst. narių, kūno kultūra ir sportu užsiėmė apie 505 tūkst. sporto mėgėjų. 1988 m. veikė 63 sporto klubai, 17 olimpinio rezervo specializuotų ir 20 kompleksinių vaikų ir jaunimo sporto mokyklų.
Buvo kultivuojama 40 sporto šakų, geriausių rezultatų pasiekė krepšininkai – Kauno vyrų „Žalgirio“, moterų „Žalgirio“, Vilniaus vyrų „Statybos“ sportininkai, boksininkai A. Šocikas, Ričardas Tamulis, Romualdas Murauskas ir kt. Taip pat lengvaatlečiai, irkluotojai, futbolininkai.
Toliau gyvenimą jis jau tvirtai susiejo su sportu, tapdamas universaliu sportininku.
Draugijos pavadinimą „Žalgiris“ paveldėjęs Kauno vyrų krepšinio klubas „Žalgiris“ žalios ir baltos spalvų raidėmis įsirašęs, ko gero, kiekvieno kauniečio, o dabar jau ir daugelio Lietuvos žmonių širdyse.
Nė neįsivaizduojama, kad L. Kosiako iniciatyva gimęs „Žalgirio“ vyrų krepšinio klubo pavadinimas galėtų būti kitoks.
Universalus sportininkas
L. Kosiakas, pasakodamas apie tėvą, remiasi ir jo draugo cirko artisto Jono Ramanausko straipsniu. „Jie buvo labai geri bičiuliai. Draugavo šeimomis. J. Ramanauskas siūlė tėvui leisti mus su broliu į cirko mokyklą Maskvoje, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Tėvas visą gyvenimą buvo kartu su sportu. Nors mėgėjiškai, bet aktyviai žaidė futbolą. Tais laikais juk profesionalų nebuvo“, – tęsia L. Kosiakas.
„L. Kosiako sportinis kelias prasidėjo dar 1930 m., jam dirbant siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse. Per pietų pertrauką Liudvikas bėgiojo aplink garvežių apsisukimo maniežą. Mes abu treniravomės atlikti akrobatikos pratimus, o po darbo miesto gegužinėse ir klubų salėse pasirodydavome cirko programose. Kaip akrobatai ekscentrikai „Linksmieji jūrininkai“ dalyvaudavome sporto varžybose“, – prisiminimais „Kauno laike“ L. Kosiako 80-mečio proga dalijosi J. Ramanauskas.
Nuo 1939-ųjų L. Kosiakas pradėjo žaisti futbolą LFLS C grupės komandoje, vėliau – B grupėje. Toliau gyvenimą jis jau tvirtai susiejo su sportu – tapo universaliu sportininku.
„1937 m. žaidė geležinkelininkų futbolo rinktinėje, kuri laimėjo profsąjungų taurę. Futbolą jis žaidė iki 1948-ųjų. „Įdomu buvo stebėti, kaip žaisdamas Liudvikas vikriai apeidavo varžovus, o po įmušto įvarčio gražiai apsiversdavo ore. Žiūrovų ovacijos jam ilgai nenutildavo“, – tęsia prisiminimus sūnus.
L. Kosiakas mėgo slidinėti. 1945–1946 m. žiemą 30 km lenktynėse jis buvo ketvirtas. 1956-ųjų Lietuvos pirmenybių grupinės akrobatikos varžybose laimėjo pirmą vietą. 1958-ųjų Lietuvos sunkumų kilnojimo čempionate Klaipėdoje vidutinio svorio kategorijoje pelnė vicečempiono vardą.
L. Kosiakas turėjo šachmatų ir šaškių antrąjį ir trečiąjį sporto atskyrius. Baigęs sportuoti, L. Kosiakas pradėjo teisėjauti bokso varžyboms, jam suteikta respublikinė kategorija.
Žvaigždės: po bokso čempionato Kaune iš dešinės antras – L. Kosiakas, iš dešinės ketvirtas – A. Šocikas. L. Kosiako asmeninio archyvo nuotr.
Stebėjo ir mokėsi
Prisiminimais su „Kauno diena“ pasidalijęs Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ įkūrėjo sūnus L. Kosiakas juokiasi buvęs tėčio vaikas: „Visi kalbėjo, kad mano brolis ir sesė dvyniai buvo mamos vaikai, o aš – tėčio vaikas. Tėvas buvo labai geras. Vienu metu dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Pamenu, ateidavau pas jį į darbą ir jis mane nusivesdavo į Karo muziejų, kur stovėjo biliardo stalas. Žaisdavome kartu. Man labai patiko. Kai tėvas išėjo į pensiją, pažaisti biliardą eidavome į Vytauto parką. Kai laimėdavau, jam nelabai patikdavo.“
L. Kosiakas prisimena, kad tėvas vaikų nespaudė sportuoti, bet visi sportavo, patys domėjosi sportu. „Tuo metu niekam nebuvo svarbu, ar esi talentingas vienai, ar kitai sporto šakai, sportuoti galėjo visi, tik noro reikėjo. Mes lankėme lengvąją atletiką“, – į vaikystės prisiminimus grįžo L. Kosiakas.
Vaikams darė įspūdį tėčio draugai, tarp kurių buvo žymūs to meto boksininkai A. Šocikas, R. Tamulis ir kt. L. Kosiakas prisimena, kai į parduotuvę Šančiuose, kurioje tuo metu dirbo tėtis, užėjo stambus, didelėmis rankomis vyras. „Kai išėjo, paklausiau tėvo, kas čia toks. Ogi boksininkas Ričardas Juškėnas, kuris vienintelį kartą A. Šociką nugalėjo“, – šypteli L. Kosiakas.
Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ įkūrėjas ir „Žalgirio“ vardo krikštatėvis L. Kosiakas mirė 1994 m., eidamas 81-uosius metus.
Neišvengė skandalų
Nuo 1987 m. iki 2015 m. „Žalgirio“ draugijai vadovavo Vytas Nėnius. Dabartinis draugijos prezidentas – Bronislavas Vasiliauskas, generalinis sekretorius Vytas Nėnius. Per 80 draugijos gyvavimo metų draugiją krėtė ir skandalai, ypač Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Kai kurie sprendimai iki šiol sporto pasaulio žmonėms atrodo keistai. Sovietiniais laikais Lietuvoje veikė keturios sporto draugijos: miestų ir profesionalius sportininkus vienijanti „Žalgirio“, kaimo ir rajonų sportininkams atstovaujanti „Nemuno“, „Lokomotiv“ ir „Dinamo“, kurių centrinės būstinės buvo Maskvoje.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, „Dinamo“ ir „Lokomotiv“ draugijų turtas buvo nacionalizuotas, dalis jo perduotas „Žalgirio“ draugijai. Kadangi tuometė Aukščiausioji Taryba buvo priėmusi įstatymą dėl kolūkių ir tarybinių ūkių likvidavimo, „Nemuno“ draugija buvo prijungta prie „Žalgirio“. Ekonomistų skaičiavimais, „Žalgirio“ draugijai tekusio turto vertė galėjo siekti per 7 mln. dolerių – tais laikais tai buvo pasakiški pinigai. Draugijos žinion buvo perduota daug įvairių sporto objektų visoje Lietuvoje, kurie pamažu imti parceliuoti.
2003 m. „Kauno diena“ gavo dokumentus, įrodančius, kad „Žalgirio“ sporto draugija pardavė keletą dešimčių įvairių sporto ir poilsio objektų, kažkada priklausiusių profsąjungoms. Vyresni kauniečiai dar pamena K. Baršausko gatvėje buvus „Žalgirio“ sporto rūmus ir stadioną. 1962 m. Kaune atidaryti „Žalgirio“ sporto rūmai ir stadionas (architektai – Algimantas Zeidotas ir Vytautas Jurgis Dičius) sovietmečiu buvo laikomi vienais didžiausių mieste.
Atgavus nepriklausomybę, tarp K. Baršausko gatvės ir Nemuno stovėjęs „Žalgirio“ stadionas ir didžiuliai plotai su sporto bazėmis greta jo priklausė Kūno kultūros ir sporto departamentui ir savivaldybei, 1993 m. perleisti Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“. Po 2000 m. stadiono sklypas buvo padalytas į keturias dalis. Pietinėje jo dalyje 2003 m. pastatytas prekybos centras „Molas“, kitoje vėliau pastatytas naujų daugiabučių namų kvartalas.
Užmarštin nuėjo sostinės centrinis futbolo aikštynas, išparduoti kiti statiniai Rinktinės ir Šeimyniškių gatvėse. Klaipėdos miesto savivaldybė „Žalgirio“ sporto draugijai už stadioną, kuris anksčiau priklausė profsąjungoms, buvo priversta sumokėti apie 470 tūkst. litų. Per keletą metų miesto valdžia šiam aikštynui buvo skyrusi apie 1 mln. litų. Tuo tarpu „Žalgirio“ draugija visai nesirūpino objektu, kuris kasmet vis labiau nyko. Stadioną pavyko išsaugoti Klaipėdos „Atlanto“ futbolo klubo iniciatyva.
