Apie alkoholį, jo žalą, suvartojimo statistiką, įvairias priklausomybes – žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis "Kauno dienos" studijoje su Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno padalinio vadove, biomedicinos mokslų ir visuomenės sveikatos mokslų daktare Loreta Stoniene.
– Jūs esate iš Anykščių, Kaune – porą metų. Koks jums atrodo mūsų miestas?
– Esu šeštos kartos anykštietė, bet prieš daugiau kaip 20 metų išvykau į Vilnių. Tai labai heterogeniškas miestas, daug įvairių tautybių. Kaunas – homogeniškas, lietuviškas miestas, kur gyvena ištisos šeimos, kurios neplanuoja niekur keliauti, baigia mokslus ir lieka Kaune, arti tėvų. Miestas, kuris turi savo muzikinį teatrą, filharmoniją, aukštąsias mokyklas. Kaunas – gražus, inteligentiškas, istorija alsuojantis miestas.
– Ar labai daug alkoholio vartojama šiame mieste? Ar, skirstant Lietuvą regionais, yra statistika, kuri rodo, kur alkoholio suvartojama mažiau, o kur daugiau?
L.Stonienė pastebi, kad reikia gaudyti ne narkotikų vartotojus, o pardavėjus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
– Lietuva per maža valstybė, kad išskirstytume pagal miestus. Pagal pastaruosius Alkoholio, tabako ir narkotikų kontrolės departamento duomenis, Lietuvoje kasdien geria apie 2 proc. asmenų nuo penkiolikos iki 75 metų. Yra posakis: "Vieni gali išgerti, antri nori išgerti, o treti turi išgerti." Kalbame apie tuos, kurie jau negali negerti. Jų kraujyje nuolat turi būti kažkoks alkoholio kiekis – žmonės serga alkoholizmu, jiems sunku suprasti, kur ta riba. Kai visą laiką esi apsvaigęs – tai ir pasaulis kitoks.
– Alkoholizmas plačiai nagrinėjamas, aptariamas. Jūsų nuomone, kokios esminės priežastys lemia, kad vienas per vakarą gali išgerti taurę, o kitam neužtenka butelio?
– Socialinė aplinka. Šiandien pažiūrėjau tyrimą, kuriame respondentų klausiama, kodėl jie vartoja alkoholį, dažniausi atsakymai – tradicijos: Naujieji metai, gimtadienio šventė. Kai pacientas išeina iš gydymo įstaigos ir artėja jo gimtadienis, pirmas jo laukiantis iššūkis – atsisakyti. Jis negali gerti, nes iškart atkris. Žmogus, kuris serga, negali kontroliuoti išgerto alkoholio kiekio, gėrimo pradžios ir pabaigos. Pirma taurė – ir kontrolės nebėra. Pirmas iššūkis, pirmas gimtadienis – jam reikės sugebėti jį švęsti be alkoholio. Tai daugialypė problema. Socialinė aplinka, artimųjų palaikymas, visuomenės nuomonė, valstybės politika, kuri susijusi su alkoholio prieinamumu, – tai daro įtaką žmogui.
– Kartais žmogus sako, kad jis silpnavalis. Išgėrė ir kodas nulūžo, o tada jau – daugiadienės. Ar žmogus silpnavalis, ar tiesiog į jį reikia žiūrėti kaip į žmogų, sergantį alkoholizmu, kai jis pats nebegali valdyti šio proceso.
– Žinoma, kad tai liga, o ne silpnavališkumas. Tai psichikos liga, kuri įtraukta į tarptautinių ligų klasifikaciją su F kodu.
Pastarieji tyrimai rodo, kad per 83 proc. Lietuvos gyventojų vartoja alkoholį, 17 proc. per pastaruosius metus visiškai negėrė. Kasdien geria 2 proc. – jie mūsų pacientai. Lygiai tas pats ir kalbant apie narkotines medžiagas: 16 proc. Lietuvos populiacijos per gyvenimą vartojo narkotines medžiagas, per metus – 6 proc., per pastarąjį mėnesį – 1 proc.
– Koks sėkmingiausias alkoholizmo gydymas? Kaip išmokti su šia liga gyventi?
– Pirmas žingsnis yra sudėtingiausias – pripažinti. Pacientai dažniausiai to nepripažįsta ir sako, kad išgeria tik truputį. Jie atsisako pripažinti, kad yra ligoniai. Žmogus gali kiekvieną vakarą išgerti po alaus skardinę ir kartoti, kad čia ne liga. Reikia suprasti, kad ir alus yra alkoholis, kad žmogus visą laiką apsvaigęs. Tai tikrai didelis žingsnis, kurį labai sunku žengti. Negalima gydyti priklausomybės nežengus pirmo žingsnio. Kai žmogus pripažįsta, kad jam reikia pagalbos – jis supranta, eina ieškoti jos. Supranta, kad ne alkoholis padės, o įstaiga ar Anoniminių alkoholikų (AA) grupė.
Jų kraujyje nuolat turi būti kažkoks alkoholio kiekis – žmonės serga alkoholizmu, jam sunku suprasti, kur ta riba. Kai visą laiką esi apsvaigęs – tai ir pasaulis kitoks.
– Kur žmogui kreiptis, kai jis jau pripažino, kad yra problema: į Priklausomybės ligų centrą, AA grupes, vienuolyną?
– Svarbiau norėti pakeisti situaciją, išeiti iš užburto rato, kuris bloškia atgal ir žmogus vėl pradeda vartoti. Svarbi bet kokia pagalba, anoniminės grupės. Šiuo metu susitikimai vyksta "Zoom", "Skype" platformose. Galima registruotis į Priklausomybės ligų centro priimamąjį. Yra galimybė gydytis anonimiškai. Gydytojo psichiatro viena konsultacija kainuoja 18,80 euro. Iš pradžių reikia vienos konsultacijos, po jos yra vadinamasis epizodas, t.y. per 30 dienų gali ateiti dar tris kartus. Atėjus nereikia atskleisti savo asmens tapatybės, gaunamas asmeninis kodas.
– Kaip vyksta pokalbiai su psichiatrais? Kiek laiko maždaug reikia lankytis?
– Pirmas pokalbis, pagal Ligonių kasų reglamentą, būna ilgiausias – 45 min. Surenkama visa anamnezė: kaip, kodėl vartoja, kokia šeima, artimieji, gyvenamoji vieta. Sužinojęs visą situaciją, gydytojas psichiatras siūlo medikamentų, kurie padeda laikytis pirmo etapo tvarkos. Tai vaistai, kurie nedera su alkoholiu arba kurie mažina potraukį. Po savaitės aptariami rezultatai, pasiūloma pasidomėti AA veikla, pasiskaityti straipsnių. Kiekviena diena be alkoholio žmogui suteikia supratimo, blaivėja jo mąstymas, todėl vėliau rezultatą mato kitomis akimis.
– Kuo skiriasi psichiatro ir psichologo konsultacijos?
– Psichologas kalba apie jausmus: kas verčia vartoti, ką patiria pavartojęs, kaip psichologiškai susidoroti su savo emocijomis. Socialinis darbuotoja aptaria socialinę aplinką ir įgūdžius, kokių trūksta, kuriuos lavinti. Pacientui jau reikalinga kompleksinė pagalba.
– Ar šiuo metu, esant COVID-19 ir karantinui, sunku pas jus patekti?
– Vyksta kontaktinės konsultacijos, kai galima ir reikia ateiti pas gydytoją psichiatrą, ir nekontaktinės konsultacijos telefonu. Atėjus į kontaktines konsultacijos reikia pasimatuoti temperatūrą, dėvėti kaukę, atsakyti į tradicinius klausimus: ar buvote išvykęs ir pan. Žmogiškasis kontaktas juk labai svarbus. Atėjęs pas psichologą ar psichiatrą, žmogus atveria savo širdį, papasakoja skaudžiausius dalykus. Reikia jausti pasitikinėjimą tuo žmogumi.
– Prieš porą metų sveikatos ministras Aurelijus Veryga uždraudė kodavimą. Kaip jūs vertinate šį sprendimą?
– Vertinu kaip valstybės lėšų taupymą. Eliminuotos priemonės, kurios nepasitvirtino, nedavė norimo efekto.
– Žmogus, gyvenantis provincijoje, Lietuvos pakraštyje, nevažiuos į miestą – į priklausomybių centrą, pas psichiatrą. Kaip sprendžiate tokias problemas?
– Iš tikrųjų žmonės gauna pagalbą ir kaimuose. Ten aktyviai dirba socialinės tarnybos, socialiniai darbuotojai. Iš mūsų jie grįžta išblaivėję, gauna instrukcijų, ką daryti, kad daugiau nevartotų alkoholio. Kaimuose taip pat yra AA grupės. Žmogus, išėjęs iš stacionaro, gauna sudarytą planą, kaip jis turi elgtis, ir AA grupė yra viena iš pagrindinių bei svarbiausių priemonių tolesniame sveikimo procese.
– Esu girdėjęs, kad AA grupėse pacientams yra priskiriami globėjai.
– AA grupėse yra iškabinti globėjų, kurie gali išklausyti, telefonų numeriai. Yra paskelbti ir mūsų socialinių darbuotojų, kurie atsilieps net ir po darbo valandų, pasiūlys pagalbą, išklausys, pakalbės, telefonų numeriai.
– Minėjote stacionarą. Kaip viskas vyksta čia?
– Mes teikiame ambulatorines paslaugas visoje Lietuvoje ir turime uždarą stacionarą, kuriame yra gydymo programų. Vienos iš tokių – alkoholinės abstinencijos arba narkotinės abstinencijos gydymas, psichosocialinė reabilitacija, individuali ir grupinė terapijos, Minesotos programa.
– O programa skiriama ar pats žmogus pasirenka?
– Tai dažniausiai vyksta ambulatoriniu lygiu, kai gydytojas psichiatras su pacientu aptaria visas galimybes ir priemones. Pacientas turi matyti gydymo metodo prasmę – tai dalis sėkmės.
– Ar yra statistika, kiek alkoholikų ir narkomanų išmoksta gyventi su priklausomybe nevartodami?
– Reikėtų gilesnių tyrimų, reabilitacijos bendruomenėse maždaug 60 proc. besigydančiųjų nebegrįžta prie kvaišalų vartojimo per pirmus metus. Yra kokybiniai rodikliai, kad pacientai turi baigti gydymo programą. Išėję iš mūsų skyriaus jie labai silpni ir trapūs, todėl siunčiame juos į ilgalaikes reabilitacijas, kad jie įtvirtintų savo įgūdžius. Narkomanai, nevartoję narkotinių medžiagų, tik po pusės metų gali pagaliau normaliai miegoti, kai visiškai susitvarko emocijos, psichinė būsena, nes potraukis ir noras vartoti yra labai stiprūs, ir tai ne silpnavališkumas. Narkotikai labiau pažeidžia žmogaus psichinę būseną, bet negavęs narkotikų jis nenumirs, o žmogus, negavęs alkoholio, gali ir numirti.
– Kitos priklausomybės: azartiniai, kompiuteriniai žaidimai, tabakas. Ar tokiems priklausomiems žmonėms padeda jūsų Priklausomybės ligų centras?
– Centras teikia psichosocialinę pagalbą, tik nėra vaistų.
– Minite Minesotos programą. Gal galite bendrais bruožais papasakoti, kas tai yra?
– Tai keturių savaičių gydymo programa, per kurią vyksta individuali ir grupinė terapijos, psichoterapija, relaksacijos pratimai – taip žmogus išmoksta, kas yra jo liga, įvertina padarinius, išmoksta tvarkytis su atkryčiais, kurių ateityje gali būti. Yra priemonių, kurios padeda įvertinti, kokiose srityje žmogus susiduria su problemomis, o tada socialiniai darbuotojai ir psichologai stengiasi spręsti tas problemas. Pacientas po šio gydymo kurso turi ateities veiksmų planą.
Lietuvoje kasdien geria apie 2 proc. asmenų nuo penkiolikos iki 75 metų. (freepik.com nuotr.)
– Kur vyksta užsiėmimai, programa?
– Viskas vyksta mūsų Priklausomybės ligų centre, Giedraičių g. 8, Žaliakalnyje. Šalia yra AA grupės.
– Karantinas, ruduo, depresija, slogios nuotaikos, ko gero, irgi skatina priklausomybes?
– Negalėjimas judėti laisvai tam turi didelės įtakos. Žmonės yra socialios būtybės, linkusios bendrauti, kalbėtis. Žmonės neteko socialinių kontaktų. Dabar, būna, ateina į stacionarą karščiuojantys pacientai, bet mes jų negalime priimti – siunčiame į Klinikas. Sudėtingas laikas, kurį reikia išlaukti, išlaikyti ramybę. Turime susikaupti, naudoti apsaugos priemones, kurios yra efektyvios, jei jos naudojamos taisyklingai.
– Jūs esate ne tik visuomenės sveikatos specialistė, bet ir politikė. Kaip vertinate naujosios valdžios ketinimą legalizuoti, dekriminalizuoti marihuaną?
– Lietuvoje visi yra krepšinio ir priklausomybių gydymo ekspertai. Ligonius reikia gydyti, o ne bausti. Reikia gaudyti ne narkotikų vartotojus, o pardavėjus. Visas pasaulis jau atsisakė bausti ligonius, nes ne policininkas turi bendrauti su priklausomu žmogumi, o medikas. Žiūrint į statistiką, Lietuvoje ir Latvijoje ŽIV narkotikų infekcija plinta per narkotinių medžiagų vartojimą būtent todėl, kad žmonės baudžiami, o ne bandoma juos gydyti. Teismai, kalėjimas – tai mokesčių mokėtojų pinigai, kuriuos geriau investuoti į gydymą.
– Kokia jūsų, kaip specialistės, nuomonė apie "žolę", marihuaną?
– Tai nėra vaistai ar mažiau pavojingas svaiginimosi būdas. Valstybėse, kur legalizuota marihuana, visko yra – ne vien geri pavyzdžiai.
