Instituto prezidentės Elenos Leontjevos teigimu, apskaičiavus Laisvės nuo mokesčių dieną matyti, kad mokesčiais surenkamų pajamų valstybei trūksta, dėl to auga valstybės skola, kuri 2021 m. pabaigoje siekė 24,5 mlrd. eurų arba 8772 eurus vienam gyventojui.
„Pastaraisiais metais surenkamų mokesčių vis labiau trūko visoms valstybės išlaidoms finansuoti, ir todėl nuolat augo skolinimasis. Skelbiama, kad valstybės biudžeto deficitas yra 4,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau čia yra lyginama su BVP. O realus atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų yra virš 12 proc., taigi, kas dešimtas išleistas euras yra skolintas“, – pasakoja E. Leontjeva.
Naujienų agentūrai ELTA ji sutiko pristatyti šią simbolinę datą ir papasakoti, kodėl Lietuvos skolos augimo tempai kelia nerimą, nors, pagal Europos Sąjungos (ES) nuostatas, šalies skolos rodiklis dar neviršija leistinos ribos.
„Negalėdama šios dienos mokesčiais finansuoti visų valstybės poreikių, valdžia apmokestina būsimąsias kartas“, – konstatuoja ekspertė, besilaikanti pozicijos, jog Europoje vis dar galiojant atlaisvintoms fiskalinės drausmės taisyklėms, jau pripratome gyventi ne pagal savo išgales, o valstybės išlaidų peržiūra vis atidedama.
– Pirmadienį minima Laisvės nuo mokesčių diena. Kuo ji svarbi, ką reiškia kiekvienam mokesčių mokėtojui? Kaip ją skaičiuojate ir kokias išvadas apie Lietuvos biudžeto balansą, išlaidas, pajamas bei valstybės skolą padarėte šiemet?
– Laisvės nuo mokesčių diena supažindina žmogų su mokesčių mokėtojams tenkančia biudžeto išlaikymo našta. Visose srityse valdžia siekia dirbti skaidriai ir tinkamai informuoti žmones, tačiau mokesčių ir valstybės išlaidų srityje neretai apie tai pamirštame. Žinome, kad dalis žmonių iki šiol painioja mokėjimus už elektrą ir šildymą su mokesčiais.
Tad svarbu, kad jie būtų supažindinami su tikraisiais mokesčiais ir bent jau nujaustų proporcijas – tarp mokesčių ir išlaidų, įvairių valstybės išlaidų, tarp skirtingų sumokamų mokesčių. Informuotas žmogus gali geriau suformuoti nuomonę ir suprasti politikų deklaruojamus rinkiminius pažadus – ką jie žada daryti su mokesčiais, ir kaip užtikrins, kad mokesčiai bus panaudoti tikslingai.
Taigi, šiemet valstybės išlaidoms finansuoti dirbome 5 mėnesius ir 6 dienas arba 157 dienas. Kalendorius tarsi padeda žmogui geriau suprasti, kokią dalį savo sukurtos gerovės jis skiria bendriesiems valstybės reikalams. O tai yra beveik pusė mūsų pastangų, taigi verta gilintis į jų panaudojimo būdus.
Žmonės nustemba, sužinoję, kuri valstybės finansavimo sritis kiek kainuoja. LLRI skaičiavimai rodo, kad vidutinis mokesčių mokėtojas šiais metais 34 dienas per metus skirs tam, kad finansuotų „Sodros” sistemą, 13 dienų – švietimą ir sportą, po dvi dienas dirbs aplinkai saugoti, kultūrai plėtoti ir teisingumui užtikrinti. Žemės ir maisto ūkio palaikymas kainuos mums septynias, o užsienio politika vos vieną dieną darbo. Gynybai skiriame aštuonias darbo dienas.
Čia reiktų paminėti, kad pastaraisiais metais surenkamų mokesčių vis labiau trūko visoms valstybės išlaidoms finansuoti, ir todėl nuolat augo skolinimasis. Skelbiama, kad valstybės biudžeto deficitas yra 4,9 proc. BVP. Tačiau čia yra lyginama su BVP. O realus atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų yra virš 12 proc. Tai reiškia, kad kas dešimtas išleistas euras yra skolintas.
– Vis tik, prisiminus vieną iš dviejų ES Mastrichto kriterijų, šalies narės skola negali viršyti 60 proc. jos BVP...
– Nors mūsų skola dar nesiekia Mastrichto kriterijų ribos ir dažnai pagiriama, kaip santykinai nedidelė, pagrindinė to priežastis yra tai, kad mes, atsiskyrę nuo Sovietų Sąjungos, pradėjome, kaip sakoma, „nuo balto lapo“, nuo nulio. Neturėjome skolos. O demokratinės Vakarų šalys jau turėjo sukaupusios nemažą skolų portfelį. 1990 m. Vokietijos valstybės skola siekė 20 proc. BVP, Prancūzijos – 35 proc., Italijos – 54 proc. BVP. Kaip matome, mes vejamės Vakarus gana sparčiai.
– Tuomet kokiais tempais Lietuvos skola auga šiuo metu? Ar sparčiai, pavojingai didėja atotrūkis tarp valstybės išlaidų ir pajamų?
Jeigu 2007 m. Lietuvos skola buvo 4,6 mlrd. eurų ir sudarė apie 15,9 proc. BVP, 2015 m. ji jau pasiekė 15,8 mlrd. eurų arba virš 40 proc. BVP. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos valstybės skola pasiekė 24,5 mlrd. eurų arba 8772 eurų vienam gyventojui.
Pasirodo, kiekvienas gimęs kūdikis paveldi beveik devynis tūkstančius eurų skolos. Lietuvos skola sudaro beveik pusę (44,3 proc.) bendrojo vidaus produkto.
– Juk dabar turime kaimynystėje vykstantį karą tarp vienų didžiausių maisto, įvairių žaliavų tiekėjų, taip pat seniai nematytą energijos kainų augimą bei didžiulį ekonominį neapibrėžtumą. Galbūt yra objektyvių priežasčių, argumentų skolintis labiau, siekiant suvaldyti kylančius iššūkius? Galbūt skolinamės objektyviai?
– Istoriniai duomenys rodo, kad valstybės ima daugiau skolintis ir išlaidauti karo, pandemijos, krizės metu, tarsi norėdamos padengti sunkumus. Bėda ta, kad to daryti vėliau nenustoja.
Žinote, prisimenu, kaip mes diskutavome su vienu bičiuliu, vėliau tapusiu Lietuvos finansų ministru apie įstatymo nuostatas, leidžiančias valstybės biudžetui skolintis. Tuo metu, išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, daugeliui ekonomistų atrodė natūrali mintis, kad valstybė turi gyventi pagal išgales, t. y., kiek surinko mokesčių, tiek ir išleido. Tai buvo mūsų viltis, apie tai vyko karštos diskusijos. Mano bičiulis anuomet tikino mane, kad būtina leisti valstybei skolintis, nes gali būti poreikis „uždengti“ laikinus pinigų srautų svyravimus.
Kitaip tariant, kaip ir įmonei, valstybei gali pritrūkti likvidumo. Todėl toks trumpalaikis skolinimas turėtų būti pateisinamas. Ir ką gi matome? Įstatymu įteisinta galimybė skolintis, tačiau ribos ir sąlygos neuždėtos. Todėl skola nuolatos augo. Įpratome gyventi ne pagal išgales ir dabar tai visiems atrodo natūralu. Įdomūs požiūrio į natūralumą poslinkiai, ar ne?
Argumentų, kad reikia išleisti daugiau, žmogus turi visuomet. Valstybė dėl demokratinio valdymo ir interesų atstovavimo ypatumų turi tokių svarių argumentų dar daugiau. Žmogaus neriboti norai ir išteklių ribotumas yra esminė ekonominio mąstymo ir ekonominio žmogaus veikimo, pačios ekonomikos atsiradimo prielaida.
LLRI šiuos fenomenus tiria savo Stokos studijose. Nepakankamumas yra ontologinis ir todėl objektyvus dalykas. Atšaukti jo mes negalime. Klausimas – ką su juo darome? Išmokstame gyventi su ribomis, kurios verčia optimizuoti mūsų veiklą ir išlaidas? Ar užbraukiame ribas, naudodami tam politinę galią?
Valstybei, kaip ir žmogui, visuomet reikia visko daugiau, geriau, tobuliau. Tai objektyvu. Privačiame gyvenime mus riboja galimybės. Valstybės gyvenime tas galimybes turėtų lemti mokesčiais surenkamos lėšos. Tačiau atotrūkis tarp jų ir išlaidavimo nuolat auga. Tai tampa sistemine yda. Mastrichto kriterijų taikymą nutarta atidėti. Tačiau ar bus geras laikas, kai Europos valstybės galės grįžti prie santūraus išlaidavimo, išlaidavimo pagal išgales? Kol kas taip neatrodo.
– Be to, tikėtina, kad Europos centrinis bankas rugsėjį pakels palūkanų normas, jos nebebus neigiamos. Ar tai taip pat reikštų, kad kiekvienam mokesčių mokėtojui už valstybės skolą tenkanti našta netolimoje ateityje augs, kadangi didės ir skolos palūkanos? Kokia skolos našta kiekvieną mūsų slegia dabar?
– Palūkanos jau ir dabar nėra mažos. Turbūt nustebsite sužinojęs, kad palūkanoms sumokėti mes skiriame daugiau lėšų, negu pavyzdžiui, kultūrai. 2021 m. 246,7 mln. eurų siekiančioms palūkanoms padengti buvo išleista daugiau nei skirta kultūrai – 234 mln. eurų. Nors 2020 m. palūkanoms buvo išleista kone dvigubai daugiau. Neigiamos palūkanos padaro skolinimąsi ypač patrauklų.
Ūkiškai žiūrint, kai palūkanos žemos, tikrai verta skolintis. Klausimas tik vienas – o kam bus panaudota skola? Ar ši skola „atsipirks“, leisdama padaryti strateginį proveržį, ar tik padės padengti valstybės išlaidų neūkiškumą?
Viena iš galimybių, kurią matau labai aiškiai – reformuoti ir sumažinti mokesčius, skolos pagalba uždengiant laikiną biudžeto pajamų sumažėjimą. Jau po kelių metų taip reformuoti mokesčiai generuotų didesnes ir tvarias biudžeto pajamas. Sumažintų šešėlinę ekonomiką. Tačiau bėda ta, kad mes skolintis skolinamės, tačiau sumanaus proveržio tų skolų dėka nesugebame organizuoti.
Valstybės funkcijų optimizavimą irgi vis atidedame, nes pinigų biudžete yra. Išeina, kad skola mus slegia dvejopai – tiesiogine savo našta ir tuo, kad leidžia toleruoti neefektyvų valstybės aparatą, užprogramuoja išteklių švaistymą.
– Kada kiekvienas gyventojas gali labiau pajusti Lietuvos skolos naštą? Vis vien dalį augančios skolos, kartu su palūkanomis, valstybė tikriausiai perkels į visų mūsų sąskaitas. Kokiais būdais „padėsime“ skolą grąžinti? Ar tai reikš didesnius mokesčius, mažėsiančias valstybes išlaidas, dar ką kita?
– Dabar gyvename „euforinėje“ ekonomikoje, kai dėl pinigų emisijos ir infliacijos skola nuvertėja. Todėl susidaro pagunda neriboti išlaidų, nekvestionuoti, kur mes dedame bendrąsias lėšas. Galima pasakyti taip: negalėdama šios dienos mokesčiais finansuoti visų valstybės poreikių, valdžia apmokestina būsimąsias kartas. Kol kas visi viliasi, kad skolos dėl infliacijos nuvertės. Bet pats negebėjimas subalansuoti pajamų ir išlaidų reiškia chronišką deficitą ateityje. Net ir tada, kai palūkanos ims augti, mums bus sunku pakeisti trajektoriją.
Tyrimai rodo, kad aukštos valstybių skolos turi neigiamą įtaką jų ekonominiam augimui – pasireikšti tai gali per mokesčių didinimą, infliaciją, žemesnį produktyvumą, mažesnes investicijų apimtis. Daugelis ES valstybių patenka tarp tų šalių, kuriuose skolos ir BVP santykis siekia nuo 75 proc. iki 100 proc. ir tai verčia sunerimti.
Ypač turint galvoje tai, kad būtent spartesnis ekonominis augimas yra vienas iš būdų mažinti skolos ir BVP santykį. Tokiu būdu valstybės patenka į uždarą ratą. Vis patrauklesniu atrodantis skolos mažinimo būdas, didinant infliaciją, yra skausmingas ir turi didelį perskirstomąjį poveikį. Dėl to nukenčia silpnesnės visuomenės grupės.
Augant skolai, šalys tampa mažiau atsparios įvairiems šokams, o jų per šį šimtmetį turėjome jau du. Jiems reikia ruoštis – vykdyti atsakingą skolinimosi politiką.
Lengvesnio kelio ieškojimas yra ateities kartų sąskaita. Etinis aspektas galvojant apie tai, kokį pasaulį norime palikti ateities kartoms – klimato kaitos klausimais pripažįstame, kad turime prisiimti atsakomybę. Tad lygiai taip pat ir valstybės skolos klausimu – mes turime atsakomybę neužkrauti nepagrįstai aukšta skola būsimų kartų vien dėl to, kad tai neleis joms priimti sprendimų dėl biudžeto pagal jų tuometinius prioritetus, nes reikės spręsti skolos ir palūkanų problemą.
– Kokių sprendimų, veiksmų reiktų, norint sušvelninti skolos augimą, neapkrauti ja savo vaikų ar anūkų? Kaip patartumėte mažinti šalies poreikį skolintis bei keisti šalies mokestinę sistemą, didinti valstybės pajamas?
– Būtina daryti tai, ką daro bet kuri šeima ir įmonė. Kai negalime pakelti tam tikrų išlaidų, optimizuojame jas, peržiūrime visą veiklą. Dabar gi, kai valstybė gali lengvai pasiskolinti, mes vis atidedame šį būtiną optimizavimą. Pasakyčiau taip – problema ne ta, kad valstybė skolinasi, o galėdama lengvai uždengti pajamų stoką, nesiima nustatyti prioritetų ir optimizuoti visų savo grandžių.
Tuomet skola tampa dviguba problema – auga jos našta, o valstybės kokybė prastėja. Štai kur reali dilema. Nuolatinė skuba verčia greitai užkišti valstybės finansavimo skyles, o jei tokios galimybės nebūtų, tektų greitai ir sumaniai optimizuotis. Išmoktume tai daryti. Ir nustotume kalbėti apie valstybės institucijų KPI (pagrindinių veiklos rodiklių – ELTA), o akimirksniu juos surastume.
– Pabaigai, įdomi jūsų nuomonė apie „tvarių pajamų“ sąvoką. Opozicijos politikai neretai pabrėžia tokių pajamų stygių į valstybės biudžetą, esą vietoje to skolinamasi. Kaip jūs apibūdintumėte „tvarias“ pajamas? Kokių tokių pajamų pavyzdžių matote, kokių pasigendate ir ar tvarių pajamų šaltinių Lietuvai pakanka?
– Tvarios pajamos lengvai ir skaidriai surenkamos bet kurioje situacijoje. Kaip pavyzdį paminėsiu Ukrainą, kuri prasidėjus Rusijos agresijai, panaikino pridėtinės vertės (PVM) ir pelno mokestį, įvedė 2 proc. apyvartos mokestį. Išgyvenimo būtinybė diktuoja paprastus ir patikimus sprendimus. Pas mus tvariausias turėtų būti PVM, bet daugybė išimčių ir biurokratiniai sunkumai, administruojant, sudarko sistemos tvarumą. Pasaulio bankas nurodo, kad mes esame vieni pirmųjų Europoje pagal PVM nepriemoką.
