Jokia naujiena – televizijos diktorės laikytos grožio simboliu, etalonu, prie ekranų prikaustytoms žiūrovėms diktuodavo aprangos stilių, o vyrai pamesdavo galvas.

Dauguma šiandienos laidų vedėjų, nukeliavusių į anuos laikus, atrodytų mažų mažiausiai keistai, tačiau nespalvotojo ekrano žvaigždės, matyt, šiandien spindėtų ne ką mažiau.

Štai 1970-aisiais televizijoje "įrėminta" diktorė Liuda Juškaitė atrodo lyg nužengusi iš Holivudo, niekas, ko gero, nenustebtų, jei apgaulingai ją pristatytum Prancūzijos kino ikona, be to, ir plika akimi matyti, kad ji turi antrininkę šiandienos pramogų pasaulyje.

"Nerealu! Vos nenukritau nuo kėdės. Bet kokio keistumo jausmas žiūrėti į savo kopiją", – taip praėjusį mėnesį į LRT jubiliejaus proga išplatintą L. Juškaitės nuotrauką feisbuke reagavo renginių vedėja ir buvusi ilgametė TV3 laidos "Mamyčių klubas" vedėja Eglė Skrolytė. Panašumo į LRT legendą priblokšta moteris net juokavo, kad šiuo atveju reikėtų konkurso "Rask nors vieną skirtumą", nes pati jų neaptiko.

Pavydėti yra ko ne tik L.Juškaitei, bet ir E.Skrolytei – išties ne kiekvienam pasiseka taip tiesiai pažvelgti į savo ateitį, juolab matyti, kaip nuostabiai ji atrodo.

Tuo metu Lietuvoje buvo apie 30 televizorių, prie kurių susėdę keli šimtai žmonių išvydo pirmųjų diktorių Gražinos Bigelytės ir Juozo Baranausko pasveikinimą ir kino apybraižą "Tėviškėje", vaidybinį filmą "Prologas".

Tiesa, pirmosios laidos buvo matomos tik Vilniuje, bet jau po metų siųstuvai atsirado Kaune, Kėdainiuose ir plėtėsi toliau, o televizorių iki metų pabaigos buvo galima suskaičiuoti jau pusantro tūkstančio.

Šiandien televizija tokia įprasta ir nutolusi nuo savo pirminių tikslų, kad net madinga pasakyti, jog apskritai jos nežiūri. Ir išties sunku įsivaizduoti, kokią šventę televizija atnešdavo į žiūrovų namus, kai laidos būdavo transliuojamos vos 2–3 kartus per savaitę – kasdiene "duona" tapo tik 1961-aisiais.

Studijoje sėdinčių, nepriekaištingai atrodančių ir pasirengusių skaityti nušlifuotą tekstą diktoriai iš ekrano ilgainiui dingo, visgi televizijoje, žengiančioje pirmuosius žingsnius, jie buvo tikrosios žvaigždės, kurios neabejotinai gerbėjų būtų surinkusios sausakimšas arenas. Jiems – žiūrovų meilės, gerbėjų gėlės ir "pačiupinėjimas" (o kaip kitaip įsitikinti sutiktos žvaigždės realumu?), kelionės su koncertinėmis programomis po užsienį, kas paprastiems mirtingiesiems net neprisisapnuodavo, moterų pavydas, kad sutuoktinis nepažįstamą diktorę myli labiau nei realią žmoną, gandai, kurie žaibiškai sklisdavo ir be feisbuko. Patys diktoriai savo darbo privalumu vadindavo gerą jausmą, kad esi žmonėms reikalingas.

Ne sapnu, o tikru kliedesiu tuomet būtų traktuotos kalbos apie tai, kad televizijos laidas bus galima žiūrėti ne tik spalvotai ar be vaizdą trikdančio "sniego", bet ir tokio stebuklo kaip kompiuteris ekrane ar dar daugiau – telefone, pvz., miško gūdumoje, ant miesto centro šaligatvio ar gulint vonioje.

Retos, nespalvotos Vilniaus televizijos studijos transliacijos iš kuklios 40 kv. m studijos, cenzūruotos ir be jokio nuokrypio išaugo į tris kanalus – LRT HD, LRT Kultūra, LRT Lituanica – ir laisvę kurti moderniausioje Baltijos šalyse studijoje.

Apie ryškiausias visų laikų Lietuvos televizijos akimirkas ir asmenybes primena specialus LRT projektas – jubiliejui skirtas šou "60 akimirkų". Vilniaus Šiuolaikinio meno centre taip pat yra atidaryta buvusio LRT operatoriaus, Nacionalinės premijos laureato Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV, 1975–1985“. Joje įamžintos vienintelės tuo metu televizijos užkulisių akimirkos šiandien atsiveria kitaip – naujai.

"60 akimirkų" – šeštadieniais 21 val. per LRT televiziją.

Šiandien Lietuvoje, ko gero, nėra namų, kuriuose nacionalinė televizija nėra matoma. Jei ne per televizorių, tai kompiuterio ar telefono ekrane. Kaip pasikeitė televizija per šiuos 60 metų?

Atsakymas paprastas: Lietuvos televizija visada buvo tokia, kokia buvo Lietuva. Cenzūruota sovietmečiu, Atgimimo metais tapusi „Sąjūdžio“ šaukle, stovėjusi Baltijos kelyje ir budėjusi kruviną Sausio 13-osios naktį. Apgynusi laisvę ir ginanti ją kasdien iki šiol.

Iš nespalvotos ji tapo spalvota, dar vėliau – aukštosios raiškos. Iš vienos televizijos išaugo į tris (LRT HD, LRT Kultūra, LRT Lituanica). Keitėsi spalvos ir technologijos, bet viena išliko stabilu – Lietuvos televizija visada transliavo tai, kas svarbiausia. Visuomenėje, kultūroje, muzikoje, sporte.

Savo 60-metį televizija minės iškilmingu koncertu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Į jį bilietus turi visi LRT televizijos žiūrovai: tiesioginė koncerto transliacija – antradienį, gegužės 2 d., nuo 19 val. per LRT televiziją. Svečių raudonojo kilimo transliacija – per LRT Kultūrą nuo 18 val. (ved. Ugnė Galadauskaitė).

Koncertą ves net dvi dešimtys porų vedėjų – garsiausių visų laikų televizijos asmenybių, be kurių sunku įsivaizduoti nacionalinį kanalą. Pirmieji į sceną lips diktoriai Stasė Stankevičienė ir Juozas Baranauskas, televizijos duris užvėrę seniai, bet niekada su ja neatsisveikinę. Tarp vedėjų – ir Bernadeta Lukošiūtė, Vytenis Pauliukaitis, Algirdas Kaušpėdas, Nijolė Baužytė.

Atlikėjai  –  Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, ir žymiausi Lietuvos operos solistai: Virgilijus Noreika, Merūnas Vitulskis, Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Eduardas Kaniava, Rafailas Karpis, Ona Kolobovaitė, Inesa Linaburgytė, Mindaugas Rojus, Vaidas Vyšniauskas, Tadas Girininkas, Viktorija Miškūnaitė, Joana Gedmintaitė, Eugenijus Chrebtovas, Egidijus Bavikinas.

Pasveikinti Lietuvos nacionalinę televiziją jubiliejaus proga atvyko ypatingas viešnia – operos legendos Montserrat Caballe dukra, ispanų operos žvaigždė Montserrat Marti. Kartu su ja dainuos lietuvių operos žvaigždė, LRT laidų ciklo „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus” autorė ir vedėja, LRT projektų „Auksinis balsas” ir „Eurovizija” komisijos narė Nomeda Kazlaus.

Projekto prodiuseris Lauras Lučiūnas sako, kad visų pirma žiūrovų laukia puikus koncertas. Be to, bus stengiamasi parodyti televizijos istoriją nuo pačių pirmųjų kadrų iki šių dienų modernumo. „Idėja – atskleisti televiziją per visą jos gyvavimo laikotarpį“, – teigia L. Lučiūnas.

Kiekviena „60 akimirkų“ laida skirsis savo tematika: žinios, sportas, muzika ir t. t.  „Gros orkestras, daug vedėjų, kai kuriems tapusių šeimos nariais, pasakos įdomias istorijas. Pvz., Jogaila Morkūnas, pasirodo, televizijoje pradėjo dirbti prieš 30 metų, o televizijai – 60. Mes galvojame, kad jis turėtų tapti veteranų klubo vadovu“, – juokauja prodiuseris.

Jo įsitikinimu, žiūrovams bus smagu prisiminti senas pokalbių laidas, pažiūrėti, kaip žinomi televizijos žmonės atrodė anksčiau, kaip atrodo ir ką veikia dabar.

Naująjį projektą ves LRT radijo ir televizijos žurnalistė Živilė Kropaitė. Ketvirtadienį dirbusi pirmosios laidos filmavime, ji išgirdo ne vieną įdomią istoriją. „Buvo parodyta vaizdo medžiaga, kurioje J. Morkūnas kalbina dar vaiką Vykintą Pugačiauską. Ir būdamas vaikas jis vis tiek kalba protingiau negu bet kuris suaugusysis. Tokią vaizdo medžiagą pamatyti yra neįtikėtina, turint omenyje, kad dabar tuos žmones pažįsti visai kitokiame amplua“, – kalba Ž. Kropaitė.

Žurnalistė sako, kad pirmojoje laidoje daugybė žmonių, kurie televizijoje dirbo svarbiais jai laikais ir tebedirba dabar, dalinosi juokingais prisiminimais. „Papasakojo tikrai juokingų istorijų. Tas pats J. Morkūnas viename reportaže vardija gėlių pavadinimus – tulpė, rožė. Ir jam pritrūksta pavadinimų, o kadangi ne taip gerai išmano gėlių rūšis, trečią gėlę pavadina „fekalija“, – pasakoja Ž. Kropaitė.

J. Morkūnas viename reportaže vardija gėlių pavadinimus – tulpė, rožė. Ir jam pritrūksta pavadinimų, o kadangi ne taip gerai išmano gėlių rūšis, trečią gėlę pavadina „fekalija“.

Vesdama naująjį projektą, žurnalistė padarė ir daugiau atradimų, vienas tokių – tiesioginiame eteryje dirbti paprasčiau. „Nes žinai, kad yra laikas, į kurį turi tilpti, ir viskas. O čia galvoji: vis tiek yra to laiko, gal iškirps, jei šis pokštas bus nepavykęs. Kalbiesi, nes norisi atskleisti žmogų, tada supranti, kad viskas vyksta jau tris valandas ir tu čia sėdi ne vienas – yra žiūrovai, orkestras, ir jiems gal jau pabodo laukti“, – pastebi Ž. Kropaitė.

Laidoje – ne tik gyvi pasakojimai ir muzika, bet ir gausybė istorinių kadrų, kurių archyvuose tenka gerai paieškoti. L. Lučiūno žodžiais, juos atranda puiki redaktorių komanda.

„Raimonda Katiliūtė ir Asta Einikytė yra vienos iš tų variklių, kurios žino, kas kur televizijoje padėta, ir negaili laiko. Dėl šių pirmųjų laidų, manau, jos televizijoje ir nakvoja“, – kalba projekto prodiuseris.

Projekte „60 akimirkų“ dėmesio bus skiriama ir televizijos Lietuvoje pradžiai. „Labai geru pavyzdžiu buvo LRT radijo devyniasdešimtmetis, laidų retrospektyva ir didžiulis koncertas. Taip pat bus ir su televizija. Daugelis žiūrovų galės prisiminti, o kiti – sužinoti, kaip prasidėjo televizijos transliacijos“, – sako L. Lučiūnas.

Ši laida išskirtinė ir tuo, kad su ja dirba labai daug konsultantų, žmonių, kurie prisidėjo prie televizijos ištakų, pirmųjų laidų redaktorių. „Dabar televizija dinamiškesnė bei greitesnė ir ne viską pavyksta užfiksuoti ar gražiai parodyti. Gylis, kuris buvo anksčiau, irgi svarbus. Žiūrovai to pasiilgsta. Dinamišku ritmu pabandysime parodyti televizijos gylį ir svarbą“, – sumanymą atskleidžia projekto prodiuseris.

L. Lučiūno teigimu, šiuo metu numatyta 10 projekto laidų. Tačiau, jei žiūrovai pageidaus, jų gali būti ir 14. „Medžiagos labai daug, visi nori kažką parodyti ir kartais labai gaila kažko atsisakyti“, – sako „60 akimirkų“ prodiuseris.

Pirmoji pusantros valandos trukmės laida, kurią LRT televizijos žiūrovai pamatys jau šeštadienį, bus pristatomoji ir apibendrins viską, kas bus toliau. „Matysime, kaip tai atrodo ir kaip patiks žiūrovams. Iš visko, ką nufilmavome pirmoje laidoje, galima ir trijų valandų laidą padaryti. Manau, kad ši laida populiarumo turėtų susilaukti ir mediatekoje, o kai kuriuos kadrus, netilpusius į laidą, stengsimės paviešinti portale“, – žada L. Lučiūnas.

„60 akimirkų“ – nuo kovo 25 dienos kiekvieną šeštadienį 21 val. per LRT televiziją.

O apie ryškiausias visų laikų jos akimirkas ir asmenybes pasakos naujas, jubiliejui skirtas LRT projektas „60 akimirkų“. Jį vesti patikėta vienai universaliausių LRT laidų vedėjų Živilei Kropaitei, sėkmingai besisukančiai tiek televizijos, tiek radijo eteryje.

„Televizija ir radijas man – kaip namas ir neseniai nusipirktas sodo namelis, kurį labai dar reikia apstatyti ir tujas aplink susodinti“, – „TV dienai“ sakė Ž.Kropaitė, kuriai atsakingų pareigų naujame projekte neužtenka – LRT radijuje ji taip pat rengs specialų dokumentinių laidų ciklą „Šeši televizijos dešimtmečiai“.

– Ko žiūrovams tikėtis iš „60 akimirkų“?

– Žiūrovai tegu tikisi visko, ką įdomiausio ir linksmiausio televizija galėjo ir gali pasiūlyt per visus šešiasdešimt gyvavimo metų: istorijų apie žmones, kurie lipa į medį, tikėdamiesi geresnio kadro, netyčia iškrenta iš KTS'o (kilnojamoji studija), vis dar valgo valgykloje, nors eteryje jau pranešinėja jų pavardes... Provokacijų, pašnekovų, kuriuos didesnė problema nutildyti, o ne prakalbinti, ir, aišku, pačios gražiausios muzikos.

Galiu pasakyti, ką išmokau iš radijo vadovo ir kuo labai tikiu: visiems visko gyvenime padalyta po lygiai, tik skirtingai paskirstyta.

Man apskritai atrodo, kad kai eterio žmonės sako, kad „serga“ televizija arba radiju, tai dažnai tos ligos priežastis ir negalėjimas atsitraukti būna susijęs ir su tokiu keistu malonumu kaip „eterio pokštai“, netikėtumai, nesąmonės ar „kliurkos“, kurios būna ir tyčinės, ir netyčinės, ir apie kurias žiūrovai sužino arba nesužino. O čia jau tikrai viską sužinos.

Prie šito konkretaus projekto dirba labai talentingi žmonės – prodiuseriai, režisieriai, operatoriai, turinio kūrėjai – tai žiūrovams reikėtų šeštadienio vakarų laukti atsipalaidavus ir tikintis, kad veido raumenys gali pakrypti į pačias netikėčiausias puses, o labiausiai, žinoma, išsišiepimo.

– Jei ne 60, tai kokias kelias ryškiausias ir jums svarbias LRT akimirkas paminėtumėte?

– Pati nedalyvavau, bet nepriklausomybės atkūrimo laikai man atrodo tokio unikalumo ir įdomumo etapas, kad ima didžiulis pavydas apie juos klausantis, o drauge – pasididžiavimas, kad jie baigėsi ir juos pakeitė kiti, ne mažiau įdomūs, bet sveikesni etapai.

Man asmeniškai ypač svarbus buvo praėjusių metų radijo 90-mečio koncertas – po jo jau nebe taip ir lengvai suskaičiuoju, kiek koncertų teko vesti, nors tas tiesioginis jubiliejinis „Žalgirio“ arenoje turbūt apskritai buvo pirmas vestas rimtesnis koncertas.

Išties nėra labai lengva suskaičiuoti tas akimirkas: nuo tos, kai pirmąkart praktikos vadovei parodžiau pirmojo interviu klausimus ir ji sakė, kad „nėra turėjusi studentės, kurios klausimų nereikėtų koreguoti“, iki, pavyzdžiui, klausytojos laiško, kuriame ji prašė padėti sužinoti, kaip patekti į hospisą ir kur prieš mirtį nusipirkti peruką, o mes turėjome visus įrankius ir jautrumo jai atsakyti.

– Koks repertuaras sudarytų jūsų asmeninį Aukso fondą?

Klausytoja prašė padėti sužinoti, kaip patekti į hospisą ir kur prieš mirtį nusipirkti peruką, o mes turėjome visus įrankius ir jautrumo jai atsakyti.

– Kaip nėra neįprasta mano kartai, vaikystėje augau su „Keistuoliais“, paauglystėje – su bardais, paskui – U2, „Radiohead“. Grupės „Brainstorm“ laukdavome su tortais prie komercinių radijo stočių durų, o Marijoną Mikutavičių, žinoma, kad buvau įsimylėjusi. Kai namie dar net nebuvo interneto, į „flopiką“ įrašydavau jam laiškus, kad tėtis nusineštų į darbą ir e. paštu išsiųstų, o tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, iš gėdos taip ir palikdavo juos „flopike“.

Nina Simone, „Kings of Leon“, ir dar daug kas man patinka, o pastaruoju metu itin traukia įvairios popsiškos saldžios baladės, nuo Rufus Wainwrighto iki „Nothing But Thieves“.

– Esate užsiminusi, kad nuo darbo televizijoje anksčiau baidė „nereikalingumo“ baimė. Visgi, atrodo, televizija jus vis labiau įsuka. Baimė išnyko? O gal atsiranda kitokių?

– Atsiranda, žinoma, atsiranda. Tik dabar norisi pirmiausia ką nors rimtesnio nuveikti toje televizijoje, o tada kalbėti apie baimes. Man įdomiausia, kai aplink – daug talentingesnių, įdomesnių, labiau prityrusių nei aš žmonių, taigi kur tokių didžiausia koncentracija, ten kažkaip vis ir atsiduriu, nepaisant ankstesnių baimių ar išankstinių nusistatymų.

– Kaip pristatytumėte LRT žmogui iš Šiaurės Korėjos?

– Sakyčiau, kad tai tokia televizija, kuriai dar tik šešiasdešimt metų ir kuri didesniąją šio laikotarpio dalį veikė panašiai, kaip dabar veikia Šiaurės Korėjos televizija, bet kuri, alternatyvioje realybėje „Šiaurės Korėjai tapus Pietų“, nesąmoningai dideliais žingsniais pasivijo ir net kai kuriais atvejais pralenkė pačią Pietų Korėją. Po jos studiją važinėja robotai, nors jos kai kurie koridoriai dar tinkami filmams apie pabėgimus iš Šiaurės Korėjos filmuoti.

– O kuo ypatingas LRT radijo dokumentinių laidų ciklas „Šeši televizijos dešimtmečiai“?

– Radijo dokumentikos ypatingumas, kad Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje ar Čekijoje, nėra radijo dokumentikos mokyklos, bet žmonės, t. y. LRT radijo darbuotojai, „iš klausos“ išmoko ją „gaminti“: montuoti, kaišioti muziką, klausydamiesi DW, BBC ar Naujosios Zelandijos visuomeninio transliuotojo.

Apie televiziją per radiją pasakoti labai įdomu, nes vis dar nustembi jusdamas, kiek daug vaizdinių sukuria garsas, jei moki juo žaisti. O LRT radijo entuziastai tikrai moka, ir tikrai įdomu pažvelgti į šešis televizijos dešimtmečius važiuojant mašina keliu ir žiūrint ne į ekraną, o, pavyzdžiui, į kelią.

Aš pasakosiu apie nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, tik gaila, kad "Baltijos kelio" akordų negalėsiu panaudoti – argi ne intriguojantis faktas, kad jį norėta transliuoti per televiziją, tik techniškai buvo per sudėtinga, todėl transliuota per radiją? Bet tai dar tikslinsiuosi ir aiškinsiuosi, o drauge su manimi – tikiuosi – ir klausytojai.

– Kurių „užkulisinių“ televizijos darbo profesionalų virtuvė ir kuo jus intriguoja labiausiai?

– Režisierių, kurie sėdi prie pulto ir sugeba ne tik jį visą su milijonais mygtukų kažkaip suvaldyt, bet dar ir planų įdomesnių pagalvoti, ir visiems esantiems eteryje į ausinę juokelių pamėtyti. Nepamirštu, kaip „Labame ryte“ užsienio lietuviai dainavo apie tai, kaip jiems ilgu namų, o pulto režisierius po to juos kalbinusiai laidos vedėjai į ausinę komentavo: tai ko jūs negrįžtat? Esą, yra čia dar kažkiek tos žemės.

– Drąsiai išpažįstate meilę darbovietei – LRT, kas išties neįprasta deklaruoti. Pirmas klausimas būtų – už ką taip ją mylite? Antras – vadinasi, kitam transliuotojui nėra galimybės jūsų pavilioti ?

– Už kūrybinę laisvę ir nepriklausomybę labiausiai. Bet nesutinku, kad neįprasta.

Dėl vilionių nesinori kalbėti, be to, iš patirties žinau, kad su tais „niekada“ imi ir prisikalbi. Taip pat žinau ir suprantu, kad didelė dalis „suviliotųjų“ maloniai nuvalytais takeliais po kiek laiko parkeliavo namo.

– Kiek jums gyvenime yra svarbu įdomus darbas? Susiklosčius aplinkybėms imtumėtės dirbti mechaninį, rutininį darbą?

– Puikiai suprantu, kad visaip tame gyvenime gali susiklostyti. Bet pamenu, kai po antro ir trečio kurso dirbau Portlande, JAV, mokyklinių uniformų įmonėje, po 8 valandų darbo biure eidavome su kolegomis kelioms valandoms „prisidurti“ į patį fabriką – padėti pakuoti uniformų.

Finansiškai tai buvo labai pelninga, bet labai ryškiai atsimenu tokią keistą tuštumą galvoje – neši uniformą iš vienos lentynos į kitą arba iš lentynos į dėžę, ir kažkaip neišeina sugalvoti, apie ką galvoti – reikia skaičiuoti uniformas, ir tarp tų skaičių kažkaip nė viena mintis neįtelpa.

– Jaučiate aplinkinių pavydą ne dėl to, kad dirbate televizijoje ir radijuje, bet dėl to, jog dirbate tai, kas jus „veža“?

– Būna, kad žmonės sako: „Tu tai, matai, atradai savo kelią, o man, va, tik šeimos gyvenimas sekasi“ ar kažką panašaus.

Šiuo atveju aš labai aiškiai galiu pasakyti, ką išmokau iš radijo vadovo ir kuo labai tikiu: visiems visko gyvenime padalyta po lygiai, tik skirtingai paskirstyta.

„60 akimirkų“ – šeštadieniais 21 val. per LRT televiziją.

„Šeši televizijos dešimtmečiai“ – sekmadieniais 11.05 val. per LRT radiją.

Trečiadieniais laidoje „Ryto garsai“ radijo žurnalistai supažindins su skirtingų televizijos profesionalų darbo virtuve. Klausytojams atsivers televizijos grimo kambario, montažo ir tiesioginių transliacijų režisieriaus, prodiuserio ir filmų garsintojo kabineto durys. Laidų cikle, kuris tęsis iki balandžio 26 d., radijo klausytojai išgirs ir apie televizijos operatorių, reporterių ir laidų vedėjų darbo kasdienybę.

Pirmasis pasakojimas – kovo 22 d. 9.45 val. „Ryto garsuose“.

LRT radijas taip pat rengs specialų dokumentinių laidų ciklą „Šeši televizijos dešimtmečiai“ (viena iš autorių – Živilė Kropaitė), kuris bus transliuojamas nuo kovo 26 d. iki Lietuvos televizijos 60-mečio, balandžio 30 d., sekmadieniais 11.05 val.

Šiandien Lietuvoje, ko gero, nėra namų, kurioje nacionalinė televizija nėra matoma. Jei ne per televizorių, tai kompiuterio ar telefono ekrane. Kaip pasikeitė televizija per šiuos 60 metų?

Atsakymas paprastas: Lietuvos televizija visada buvo tokia, kokia buvo Lietuva. Cenzūruota sovietmečiu, Atgimimo metais tapusi „Sąjūdžio“ šaukle, stovėjusi Baltijos kelyje ir budėjusi kruviną Sausio 13-osios naktį. Apgynusi laisvę ir ginanti ją kasdien iki šiol.

Iš nespalvotos ji tapo spalvota, dar vėliau – aukštosios raiškos. Iš vienos televizijos išaugo į tris (LRT HD, LRT Kultūra, LRT Lituanica). Keitėsi spalvos ir technologijos, bet viena išliko stabilu – Lietuvos televizija visada transliavo tai, kas svarbiausia: visuomenėje, kultūroje, muzikoje, sporte.

Keitėsi spalvos ir technologijos, bet viena išliko stabilu – Lietuvos televizija visada transliavo tai, kas svarbiausia: visuomenėje, kultūroje, muzikoje, sporte.

Apie ryškiausias visų laikų Lietuvos televizijos akimirkas ir asmenybes pasakos naujas LRT projektas – TV 60-mečiui skirtas šou „60 akimirkų“. Projektą vesti patikėta Živilei Kropaitei, vienai universaliausių LRT laidų vedėjų, vienodai laisvai besijaučiančių tiek televizijos, tiek radijo eteryje. Bene ryškiausiai Živilė atsiskleidė LRT 90-mečio koncerto tiesioginėje transliacijoje, sugebėjusi, kaip retai kuriam vedėjui pavyksta, suvirpinti reikiamas emocines stygas reikiamu metu. Televizijos žiūrovai ir socialinių tinklų sekėjai Živilę įsidėmėjo ir dėl jos pilietinio aktyvumo, originalaus požiūrio į aktualijas. Emocingosios Živilės juoko protrūkis tiesioginiame „Labo ryto“ eteryje jai pristatant ėjimo atbulomis rekordą tapo „Facebook“ sensacija.

„Pernai prisidėti prie LRT 90-mečio laidų ir renginių man buvo vienas įdomiausių ir džiugiausių profesinių laikotarpių, o šiemet siaubingai, nežmoniškai džiugu prisidėti prie televizijos 60-mečio. Paraleliai, be kitų darbų, rengsiu radijo dokumentiką apie TV vaidmenį Lietuvai atsikuriant – pernai tokią pat rengiau apie radiją (autorių grupės rengtas radijo dokumentikos ciklas apdovanotas 2019-ųjų LRT „Auksine bite“), – pasakoja Ž. Kropaitė. – Kitaip tariant, radijas ir televizija man dabar taip dailiai persipynę, kad labiau vargu ar galėtų. Bet aš taip myliu LRT ir čia tokie tikri mano namai, kad gal neturėčiau stebėtis – namuose juk nieko tokio vis pereiti iš vieno į kitą kambarį.“

Garsiausi televizijos ir Lietuvos žmonės, kartas užauginę muzikos kūriniai, lydėję žiūrovus visus šešis televizijos gyvavimo dešimtmečius, unikalūs vaizdo įrašai iš LRT Aukso fondo ir istorijos, slypinčios už jų, – naujajame LRT projekte „60 akimirkų“ nuo kovo 25-osios šeštadienio vakarais 21 val. per LRT televiziją.