Rezultatai skirtingi

Tyrimas buvo surengtas rytinėms bloko šalims skundžiantis, kad jų vartotojai nukenčia dėl dvejopos kokybės maisto produktų. Mokslininkai nustatė, kad trečdalis tirtų produktų buvo to paties prekės ženklo, tačiau skirtingos sudėties. Visgi nebuvo nustatyta "geografinio modelio", be to, produktai nebuvo prastesnės kokybės, nurodė komisarai.

"Rezultatai nevienareikšmiai: nors džiaugiuosi, kad nerasta įrodymų, jog firminių maisto produktų sudėties skirtumai yra susiję su Rytų ir Vakarų skirtimi, nerimą kelia tai, kad kas trečiu patikrintu atveju vienodai arba panašiai pažymėtų produktų sudėtis yra skirtinga", – komisarą Tiborą Navracsicsių citavo naujienų agentūra APF.

Europos Komisija nurodė, kad buvo ištirta 1 380 mėginių, paimtų iš 128 rūšių maisto produktų 19-oje ES šalių. Vis dėlto pripažįstama, kad šis tyrimas "nėra reprezentatyvus", žinant didžiulę šių produktų įvairovę.

Komisija nurodė, kad daugeliu atvejų produktų sudėtis atitiko jų pateikimą – 23 proc. produktų pakuotės priekinė dalis ir sudėtis buvo tokia pati, o dar 27 proc. produktų sudėtis skirtingose ES šalyse skyrėsi, tačiau skyrėsi ir jų pakuotės priekinė dalis. 9 proc. visoje ES vienodai pateiktų produktų pakuotės priekinė dalis buvo tokia pati, bet sudėtis skyrėsi. Dar 22 proc. produktų, kurie pateikiami panašiai, sudėtis skyrėsi – jų pakuotės priekinė dalis buvo panaši, tačiau sudėtis skyrėsi.

"Nuoseklios geografinės schemos, kaip paskirstyti skirtingos sudėties vienodai ar panašiai supakuoti produktai, nenustatyta", – sakoma Komisijos pranešime spaudai. Anot Briuselio atstovų, tirtų produktų sudėties skirtumas nebūtinai reiškia kokybės skirtumą.

Nerasta įrodymų, kad firminių maisto produktų sudėties skirtumai yra susiję su Rytų ir Vakarų skirtimi.

Sudėtis nėra vienoda

Tačiau atskiros valstybės iš savo laboratorijų gavo visiškai kitokius rezultatus. 2017 m. Slovakija, Vengrija ir Čekija paviešino tyrimus, jog šiose šalyse parduodami maisto produktai yra prastesnės kokybės, nei tuo pačiu prekės ženklu parduodami produktai Vakarų Europoje.

Tais pačiais metais Lietuvos institucijų savarankiškai atliktas 33 tų pačių produktų sudėties tyrimas atskleidė, kad du trečdaliai Lietuvoje ir Vokietijoje parduodamų prekių sudėtis skiriasi. Pavyzdžiui, Vokietijoje parduodamuose "Milka" sausainiuose buvo 35 proc. šokolado gabaliukų, o Lietuvoje – 32 proc., lazdynų riešutų kreme "Nutella" – atitinkamai 7,5 ir 6,6 proc. nugriebto pieno miltelių, jogurte "Activia" – atitinkamai 9 ir 8,2 proc. braškių. Be to, skyrėsi jų spalva ir skonis.

Grės baudos

Dėl to pernai pavasarį pasiūlytuose ES direktyvų pakeitimuose Europos Komisija pasiūlė nustatyti, kad skirtingose šalyse to paties prekės ženklo, bet skirtingos sudėties produktų pardavimai būtų laikomi nesąžininga prekyba. Komentuodamas šiuos siūlymus Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude'as-Junckeris pareiškė, kad "lygiųjų sąjungoje negali būti antrarūšių vartotojų".

Už ES rinkoje parduodamas tas pačias, tačiau skirtingos kokybės prekes bus taikomos sankcijos. Tokių produktų pardavimas bus pripažintas nesąžininga komercine veikla, o baudos sieks iki 4 proc. metinės pardavėjo apyvartos kiekvienoje nukentėjusioje šalyje.

Pagal ES direktyvas, bendrovės gali savo nuožiūra keisti skirtingose bloko šalyse platinamų produktų sudedamąsias dalis, su sąlyga, kad šie skirtumai yra aiškiai įvardijami pakuotėse.

Iki šiol gamintojai, skirtingos sudėties produktus pateikdami kaip vienodus, tai pateisino neva skirtingais pirkėjų poreikiais, gamybos aplinkybėmis ar teisės aktais. Įsigaliojus naujoms taisyklėms, tai daryti bus galima tik aiškiai nurodžius priežastis, pavyzdžiui, jei šalyje priimtas įstatymas dėl cukraus kiekio mažinimo produktuose ar dėl sezoninio produktų trūkumo. Bet kokiu atveju apie skirtumus būtina aiškiai informuoti pirkėjus.

Apie "antrarūšius" vartojus Briuseliui paskelbus šių metų balandį, teisingumo viceministrė Irma Gudžiūnaitė džiaugėsi, kad teisybę pavyko rasti: "ES oficialiai pripažino, kad jos rinkoje egzistuoja dvigubi prekių kokybės standartai. Vieni pirmųjų pradėjome kelti šį klausimą, kai tyrimų metu nustatėme, kad kai kurie mūsų šalyje parduodami produktai yra prastesnės kokybės nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Belgijoje. Už pirkėjų klaidinimą gamintojams numatoma taikyti baudas."

Lietuvos gyventojai vis labiau domisi maisto sauga. Trys ketvirtadaliai apklaustųjų nurodė, kad jiems yra svarbi informacija, kuri yra pateikta ant etiketės. Šis skaičius prieš 8 metus buvo 17 proc. mažesnis. Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių nėra patenkinti etiketėse pateikiama informacija, tačiau situacija lyginant su 2005 m. šiek tiek pagerėjo. Tai paaiškėjo po Europos Parlamento nario Valentino Mazuronio užsakymu atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos maisto saugos klausimais.

Dauguma apklaustųjų (62 proc.) domisi su maisto sauga susietomis problemomis. Dauguma (74 proc.) stengiasi nevartoti maisto, kuris, kaip manoma, nėra sveikas vartojimui. Dažniau tai moterys (80 proc.), dirbantys specialistai su aukštuoju išsilavinimu (88 proc.).

„Tyrimas atskleidė daug įdomių detalių apie gyventojų nuomonę dėl maisto, jo saugos ir informacijos apie jį. Iš karto į akis krenta tai, kad praktiškai visiems apklaustiesiems vienodai svarbi maisto kokybė, galiojimas laikas ir kaina. Kitaip sakant, svarbiausia – kokybės ir kainos santykis. Šį santykį vartotojas geriausiai gali nustatyti skaitydamas informaciją ant produkto etiketės“, – sako V. Mazuronis.

Atliktas tyrimas parodė, kad beveik visiems respondentams svarbiausia yra maisto kokybė (96 proc.), galiojimo data (94 proc.) ir kaina (92 proc.).

Trys ketvirtadaliai (75 proc.) apklaustųjų nurodė, kad jiems yra svarbi informacija, kuri yra pateikta ant etiketės. Svarbiausia etiketėje yra vartojimo terminas (73 proc.).

Palyginimui, 2007 m. vasarį taip pat buvo pateiktas klausimas apie etiketes kaip informacijos šaltinį (Lietuvos vartotojų instituto užsakymas). Tuomet buvo ženkliai mažiau teigiančių, kad kreipia dėmesį į etiketėse pateikiamą informaciją (58 proc.).

Arti pusės apklaustųjų nurodė, kad kreipia dėmesį į produkto sudėtį – 48 proc., įvairius užrašus („natūralus“, „ekologiškas“) – 45 proc. ir maisto priedų, žymimų E raide, kiekį – 44 proc. Palyginus su prieš 10 metų buvusia situacija, gyventojai šiandien dvigubai daugiau dėmesio skiria „E priedams“ (2005 m. – 23 proc.).

Mažiau etiketėje žiūrima, koks produkto gamintojas, koks prekinis ženklas, kokia yra produkto energetinė vertė.

Į klausimą kas nepatinka etiketėse respondentai dažniausiai (68 proc.) nurodė, kad etiketėse užrašai yra rašomi smulkiu šriftu, todėl yra sunku perskaityti informaciją. Ypač dėl to skundžiasi pagyvenę (virš 60 metų) žmonės – 83 proc.

„Tai rodo, kad gyventojai nėra patenkinti, kaip informacija pateikiama ant etikečių. Ypač aktualus yra per mažo šrifto dydžio ant produkto etiketės klausimas. Natūralu, kad vyresniems žmonėms tai sukelia daug nepatogumų, jie negali perskaityti etiketės ir priimti geriausią sprendimą ar pirkti prekę,“ – teigia V. Mazuronis.

Rečiau respondentai nurodė, kad nėra pateikiama visa informacija – 35 proc., piešiniai užgožia tekstą – 29 proc., nėra kontrasto tarp fono ir teksto – 21 proc., nesupranta ant etiketės pateiktos informacijos – 20 proc.

2005 m. gyventojų buvo klaustas toks pat klausimas apie informaciją ant etikečių. Tuomet nepatenkintų ant etikečių pateikiama informacija buvo keliais procentais daugiau.

„Tai, kad daugiau nei trečdalis gyventojų mano, kad etiketėje pateikiama ne visa informacija – neramina. Greičiausiai taip atsakę yra labiau įsigilinę ir pasiskaitę, žino kas turėtų būti produkte ir kas rašoma ant etiketės. Turėtume daugiau dėmesio skirti etikečių klausimui. Žmonės turi teisę žinoti, už ką jie moka pinigus“, – įsitikinęs EP narys V. Mazuronis.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai atlikę perkamiausių Lietuvoje glaistytų varškės sūrelių tyrimus, pripažino, kad gamintojai laikosi visų reikalavimų ir pirkėjų neapgaudinėja. Tai reiškia, kad visi tirti glaistyti varškės sūreliai atitiko jiems keliamus saugos ir kokybės reikalavimus, jų sudėtyje nebuvo nustatyta daugiau nei leidžiama konservantų, augalinių riebalų ar neleistinų maisto priedų.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis sūrelį

„Buvo tiriami skirtingų gamintojų penkių pavadinimų glaistyti varškės sūreliai, stengiantis išaiškinti, ar informacija ženklinimo etiketėse atitinka tikrovę, taip pat, ar šie gaminiai yra geros kokybės. Pažeidimų nebuvo nustatyta, tad žmonės gali būti tikri, kad vartoja saugius šiuos produktus“, – sako VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vyriausioji specialistė Antonina Greičiuvienė.

Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad glaistyti varškės sūreliai – desertas, tad piktnaudžiauti jais nereikėtų. Taip pat renkantis sūrelį, reikėtų atidžiai perskaityti etiketę. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, ar užrašyta varškės sūrelis, desertas, ar gaminys. Mat tai skirtingos kokybės produktai.

„Į varškės desertų ar gaminių sudėtį įeina pieno produktų pakaitalai – augalinis aliejus, sojos baltymai ir kt. Be to, šiems gaminiams nėra nustatyti griežti žaliavų naudojimo apribojimai. Jie yra pigesni nei glaistyti varškės sūreliai, tačiau ir itin aukštos kokybės nereikėtų tikėtis“, - pabrėžia A. Greičiuvienė.

Tuo tarpu varškės sūreliai gaminami tik iš slėgtos, pertrintos ar kitaip smulkintos varškės, sumaišytos su pieno gaminiais ar jų sudedamosiomis dalimis. Pasak specialistės, varškės sūrelių masėje neleidžiama pakeisti pieno riebalų augaliniais riebalais, tačiau augalinius riebalus galima naudoti (ir tai dažnai daroma) glaistų, kuriais padengiami sūreliai, gamybai.

Sūrelių skonį ir konsistenciją lemia skirtingas varškės gamybos būdas, pieno, iš kurio gaminama varškė, rūšis, maisto priedų kiekis.

Teisės aktai, reglamentuojantys glaistytų varškės sūrelių gamybą, numato, kad šių produktų sudėtyje gali būti vaisių, uogų, daržovių, grūdų produktų, aguonų, šokolado, kavos, kakavos, riešutų, medaus, sacharidų, prieskonių, vitaminų, mineralinių medžiagų, natūralių ir natūralioms identiškų kvapiųjų medžiagų, želatinos, krakmolo, kai kurių maisto priedų.

Pagrindinės varškės sūreliuose esančios medžiagos

Gaminant glaistytus varškės sūrelius, be varškės, beveik visuomet dedama modifikuoto krakmolo (E1422). Tai krakmolas, kurio pakeistos technologinės savybės nekeičiant jo, kaip produkto, esmės. Krakmolas modifikuojamas tam, kad jis išliktų atsparus karščiui, šalčiui, rūgštims. Svarbu, kad su genetiškai modifikuotu produktu jis neturi nieko bendro.

Dar viena itin dažna sudėtinė varškės sūrelių dalis – lecitinas arba sojų licitinas. Tai į riebalus panaši medžiaga, randama kiekvieno organizmo ląstelėje. Papildomai lecitino rekomenduojama vartoti žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, turintiems antsvorį, esant padidėjusiam kraujospūdžiui ir cholesterolio kiekiui. Maisto pramonėje lecitinas dažniausiai naudojamas kaip emulsiklis ir medžiaga, stabdanti oksidacijos procesus.

Saldžiųjų ceratonijų derva (E410) taip pat dažnai dedama į varškės sūrelius. Ji yra natūralus polisacharidas, išskiriamas iš saldžiavaisio pupmedžio ir naudojamas kaip tirštiklis, stabilizatorius bei emulsiklis.

Kitas itin dažnai varškės sūrelių sudėtyje esantis natūralus polisacharidas – Ksantano derva (E415). Ji išskiriama iš cukraus ir melasos, naudojama kaip tirštiklis, stabilizatorius ir emulsiklis. Jos kiekiai neribojami, nes tai natūrali medžiaga, neturi pašalinio poveikio.

Beveik visi gamintojai į varškės sūrelius deda ir citrinų rūgšties (E330). Šios medžiagos yra kiekvieno gyvo organizmo sudėtyje. Tai tarsi visų kūno ląstelių medžiagų apykaitos raktas, ji padidina daugelio antioksidatorių aktyvumą.

Neretai glaistytų varškės sūrelių sudėtyje yra hidrintų riebalų –  chemiškai pakitusių augalinių riebalų, susidariusių jų kietinimo metu. Hidrinimas – tai cheminė reakcija, kurios metu prie anglies atomų grandinės trans-padėtyje prisijungia vandenilio atomai. Tokios cheminės reakcijos natūraliai gamtoje beveik nevyksta.