Įvertinimas – už kilnius darbus

Metų klaipėdietės rinkimai yra labiausiai uostamiesčiui nusipelniusios moters rinkimų konkursas.

Tradiciškai garbingas apdovanojimas suteikiamas už kilnius darbus miesto labui bei jo žmonėms, tad pats konkursas ir ypač jį vainikuojantis vakaras visada būna lydimas pakilios nuotaikos ir pačių šviesiausių emocijų.

Šįkart konkursas ir Metų klaipėdietės nominavimo vakaras vyko visiškai kitaip, nei buvo įprasta per 18 ankstesnių metų.

Vakaras vyko beveik tuščioje salėje, pirmojoje eilėje sėdėjo tik penkios konkurso finalininkės.

Tiesa, į paskutinį etapą pateko šešios moterys. Viena jų – Ramunė Petrauskienė – buvo gerokai anksčiau suplanavusi kelionę į užsienį pas vieną savo dukrų. Daugybės mokinių ir jų tėvų dėkingumo bei komplimentų sulaukusi mokytoja renginį, kuriame nedalyvavo, galėjo tiesiogiai stebėti internete arba įrašą galės peržiūrėti ir vėliau.

Agnė Dalangauskienė, Regina Baguckienė, Janina Žemaičiūnienė. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Rasa Girdžiūnienė, Ramunė Petrauskienė. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Atokiau nuo konkurso finalininkių, trečiojoje eilėje sėdėjo dar du žmonės – bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ direktorius Vidas Milkevičius ir ilgamečio konkurso garbės mecenato – nekilnojamojo turto valdymo įmonės „Mūsų laikas“ direktorė Rugilė Cibauskaitė.

Ant scenos buvo kur kas daugiau žmonių nei žiūrovų salėje.

Taip stengtasi laikytis karantino reikalavimų, paisyti būtinų atstumų, naudoti apsauginius skydelius ir kaukes. Belieka optimistiškai viltis, kad vėliau šį vakarą prisiminsime dėl jo išskirtinumo.

Susipažino iki susitikimo

Konkurso finalininkių šįsyk negalėjo palydėti net jų artimiausi žmonės. Susitikusios Klaipėdos koncertų salės fojė moterys sveikinosi lyg būtų pažįstamos daug metų. Pasirodo, konkursas jas suartino, privertė domėtis viena kitos veikla ir pažinti iš nuotraukų.

Pasipuošusios ir neslėpdamos jaudulio visos tikino esančios saugios, nes jau pasiskiepijo, bet pakluso reikalavimui dėvėti kaukes.

Viena pirmųjų į renginį atvyko Janina Žemaičiūnienė. Moteris stebina savo talentų gausa ir gebėjimu spėti atlikti daugybę darbų, o svarbiausia – dirba su pagyvenusiais žmonėmis, kuriems būtinas dėmesys ir supratimas, kad jie nėra nublokšti į gyvenimo užribį.

Padėka: visoms konkurso finalininkėms Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas įteikė puokštes ir teigė esąs tikras, kad mieste yra daugybė garbingo titulo vertų moterų. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Netrukus prie jos prisijungė M.Gorkio progimnazijos matematikos mokytoja, mokyklos teatro „Peremena“ įkūrėja, dramaturgė, kurios pjesės statomos visame pasaulyje, Klaipėdos žydų teatro „Šatil“ aktorė Maja Tarachovskaja.

Didžiulių klaipėdiečių simpatijų sulaukusi Klaipėdos universitetinės ligoninės infekcinių ligų gydytoja, COVID-19 skyriaus vedėja Rasa Girdžiūnienė neslėpė į vakarą ėjusi kaip į budėjimą ligoninėje. Moteris jautė, kad atstovaujanti visiems medikams, kuriems pagarbą ir dėkingumą sunku išreikšti žodžiais.

Prie būrelio prisijungusi Klaipėdos buriavimo sporto mokyklos „Žiemys“ vadovė Agnė Dalangauskienė džiaugėsi galinti dar kartą garsiai pasakyti apie būtinybę šią mokyklą iš Drevernos grąžinti į Klaipėdą.

Asociacijos „Paupių bendruomenė“ įkūrėja ir pirmininkė Regina Baguckienė džiaugėsi, kad kaimynystė yra svarbi žmonėms – tai parodė aktyvus balsavimas konkurse.

Scenoje – žvaigždės

Vakarą vedė populiarus aktorius ir renginių vedėjas Vytautas Rumšas. Vakaro pradžioje jis perskaitė šalies Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą konkurso dalyvėms.

Nors šįkart nebuvo galima pakviesti anksčiau Metų klaipėdietėmis tapusių moterų, jų veidai buvo rodomi ekrane, prisiminti darbai, už kuriuos moterys pelnė garbingą titulą.

Bičiulystė: prie sienelės po renginio sustojusios moterys jautėsi tapusios draugėmis. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Vakaro puošmena tapo žinomų uostamiesčio bei visos šalies aktorių skaitomos eilės. Mikalojus Urbonas, Dalia Morozovaitė, Jonas Baranauskas, Eglė Jackaitė, Kęstutis Macijauskas skyrė moterims negirdėtus, bet itin jautrius tekstus.

Ant scenos viso vakaro metu buvo ir virtuoziškai atliekamais kūriniais žiūrovus džiugino Klaipėdos brass kvintetas (meno vadovas Sigitas Petrulis) ir maestro Petras Vyšniauskas.

Aktorė E.Jackaitė ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė iki širdies gelmių jaudino atliekamomis dainomis.

Renginio režisieriaus Tomo Jašinsko sumanymu, muzikos ir poezijos kūriniai buvo perpinti konkurso finalininkių pristatymais. Žiūrovai matė filmukus, kuriuose moterys kalbėjo apie Klaipėdą, jos žmones, savo darbą ir siekius.

Kiekviena pakviesta ant scenos turėjo progą dar kartą pasisakyti ir priimti joms teikiamas gėlių salono „SiDeko“ puokštes, bendrovės „Hygge Lietuva“ rankų darbo žvakių rinkinius, kvietimus apsilankyti Klaipėdos baseine bei dienraščio „Klaipėda“ prenumeratos sertifikatus.

Simbolis: V.Milkevičius laimėtojai įteikė skulptūrėlę, priminsiančią konkursą. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Padėka už pagalbą

Konkurso organizatorės bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ direktorius V.Milkevičius iškilmingai paskelbė, kad 19-ąja Metų klaipėdiete tapo M.Tarachovskaja.

Ant scenos dar kartą pakviestai moteriai V.Milkevičius įteikė konkurso laimėtojos simbolį – Edmundo Unguraičio stiklo skulptūrėlę iš „Stiklo galerijos“.

Konkurso nugalėtoją „Azia Spa“ pakvietė skirti laiko apsilankyti Rytų masažo namuose, įsikūrusiuose uostamiesčio senamiestyje, Tiltų g. 6.

Dėkodama už klaipėdiečių dėmesį jos darbui ir kūrybai M.Tarachovskaja teigė mananti, kad šiemet būtų sąžininga laimėtoja paskelbti šventą darbą dirbančią gydytoją R.Girdžiūnienę, ir prisipažino visą paskutinę balsavimo savaitę ji ir jos šeima balsavo už gydytoją Rasą.

Pagarba: „Metų klaipėdietės“ konkurso garbės mecenato – nekilnojamojo turto valdymo įmonės „Mūsų laikas“ direktorė R.Cibauskaitė (dešinėje) ne tik įteikė laimėtojai įspūdingą puokštę gėlių, bet ir pasakė daug jautrių žodžių. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

„Nieko nėra brangesnio už gyvybę ir sveikatą. Tai sakau galvodama ne tik apie šių metų aktualijas, bet ir šiuo metu mano Izraelyje vykstantį karą. Žūsta nekalti vaikai. Tai labai skaudu“, – jautrius žodžius tarė M.Tarachovskaja.

Įteikdama laimėtojai įspūdingą puokštę gėlių R.Cibauskaitė neslėpė susižavėjimo šia moterimi ir tikino, kad konkursas vertas pagarbos jau vien už tai, kad iškelia į viešumą nuoširdžias, profesionalias, tvirtas, gyvenimo džiaugsmo kupinas klaipėdietes.

Renginio vedėjas priminė, kam turėtume būti dėkingi už vakarą. Tai yra renginio mecenatas – bendrovė „Mano būstas“, pagrindinis rėmėjas – bendrovė „Švyturys-Utenos alus“, rėmėjai: lietuviško kapitalo integruotas medienos perdirbimo įmonių holdingas „Vakarų medienos grupė“, aplinkosaugos sprendimus uoste ir paslaugas teikianti įmonė „Parsekas“ ir Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „BEGA“ – moderni krovos kompanija, teikianti krovinių perkrovimo, krovinių sukaupimo bei kitas transporto-logistikos paslaugas.

Vakaras baigėsi, kur ir prasidėjęs – Klaipėdos koncertų salės fojė, moterys su gėlėmis rankose dar kartą stojo prie sienelės ir fotografavosi atminčiai.

Žvaigždės: vakarą vedė populiarus aktorius ir laidų vedėjas V.Rumšas, eiles skaitė ir dainavo E.Jackaitė, pasirodė vokalistė Beata Ignatavičiūtė. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Laikmetis įnešė naujovių

Dienraštis „Klaipėda“ kiekvienų metų pradžioje prašo klaipėdiečius prisiminti moteris, kurioms ypač verta padėkoti už pasiaukojamą, nuoširdų darbą uostamiesčio žmonių labui, už miesto vardo bei šalies garsinimą.

Skeptikų kalbos apie tai, kad greitai nebeturėsime iš ko rinkti, kasmet paneigiamos – klaipėdiečiai siūlo vis kitas asmenybes, pastebėdami daugybės profesijų atstoves, nepamiršdami visuomenininkių, sportininkių, meno pasaulio moterų, ypač pagerbiamos mokytojos, medikės, mokslininkės. Prisimenamos tos, kurios kritinėse situacijose nepasimeta ir pasielgia didvyriškai, tos, kurios palieka gilų pėdsaką klaipėdiečių širdyse ir protuose.

Iš daugybės pasiūlytų moterų atrenkamos sulaukusios daugiausia pripažinimo.

Šiemet pandemija pakoregavo mūsų gyvenimą.

Kartais daugybės žmonių pripažinimą galima pelnyti per kelias akimirkas, bet dažniausiai žinomumas ir pagarba ateina po daugelio metų.

Buvo pokyčių ir „Metų klaipėdietės“ konkurse. Tačiau šįsyk rinkdami garbingo titulo vertą moterį dienraščio skaitytojai permainomis džiaugėsi, nes turėjo daugiau laiko balsuoti už vieną iš šešių finalo dalyvių.

Kovo pradžioje, kai tradiciškai rengiamas iškilmingas Metų klaipėdietės paskelbimo ir apdovanojimo vakaras, dar gyvenome itin uždarai dėl smarkiai plintančio viruso. Saugodami save ir kitus, dienraščio darbuotojai buvo priversti atidėti iškilmingą vakarą vėlesniam laikui. Tada tikėjome, kad gegužės 11-oji bus diena, kai gyvensime kaip prieš porą metų – laisvai bendraudami.

Nors lūkesčiai nepasiteisino, baigiamasis konkurso vakaras įvyko, ir jame iškilmingai buvo paskelbta 2021-ųjų Metų klaipėdietė, kuria balsų dauguma tapo M.Tarachovskaja.

Maja Tarachovskaja

Subūrė bendruomenę

Kartais daugybės žmonių pripažinimą galima pelnyti per kelias akimirkas, bet dažniausiai žinomumas ir pagarba ateina po daugelio metų.

Šįkart konkurso laimėtoja yra viena tokių – jos nuoširdų darbą mokykloje vertina mokiniai, o pašaukimas dramaturgijai ir vaidybai įvertintas ne tik jos tautinės bendruomenės, bet ir teatrą mėgstančių lietuvių bei didelės rusakalbių klaipėdiečių dalies, kurie yra patyrę šios moters kūrybiškumą. M.Gorkio progimnazijoje ji yra įkūrusi mokinių teatrą „Peremena“.

Matematikos mokytoja M.Tarachovskaja po pamokų kartą per savaitę iki karantino ribojimų skubėdavo į Klaipėdos žydų teatro „Šatil“ repeticijas.

Itin artistiškos sielos moteris ne tik vaidina. Ji rašo pjeses, kurias pasirašo Asios Kotliar vardu. Pagal jos pjeses yra sukurta keli šimtai spektaklių.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Teatro „Šatil“ dalyviai didžiuojasi prieš kelerius metus suvaidinę M.Tarachovskajos pjesę „Mamulės“. Teatrų konkurse „Tegyvuoja teatras“ jie pelnė apdovanojimą kaip ryškiausio debiuto trupė.

Karantiną priėmusi kaip Dievo skirtą išbandymą, moteris ėmėsi jai mieliausios veiklos – kūrybos. Taip gimė dar trys knygos, kurios turėtų nuspalvinti mūsų gyvenimą.

Už M.Tarachovskają konkurse atiduota dešimtys tūkstančių balsų, daugiausia žmonių atsiuntė iškirpę dienraščio balsavimo lapelius. Balsuodami už šią moterį itin aktyvūs buvo uostamiesčio rusakalbiai gyventojai.

Dėkojo už gyvybę

Nerimo ir suvaržymų kupini praėję ir šie metai paliko dėkingumo medikams žymę klaipėdiečių širdyse. Nenuostabu, kad uostamiesčio žmonės savo dėkingumą visiems medikams išreiškė balsuodami už Klaipėdos universitetinės ligoninės infekcinių ligų gydytoją, COVID-19 skyriaus vedėją Rasą Girdžiūnienę.

Medikė nuo pirmosios pandemijos dienos dirba su sunkiausiais koronavirusu sergančiais ligoniais

„Žemai lenkiu galvą prieš šią Daktarę, kuri sunkiausio 2020-ųjų lapkričio mėnesį COVID-19 piko metu dvi savaites rėmėsi už mane su pačia Giltine… Ir ištraukė! Jos žinių ir atkaklumo dėka gyvuoju ir kvėpuoju“, – dienraščio „Klaipėda“ interneto tinklalapyje rašė R.Girdžiūnienei dėkingas pacientas.

„Profesionali, dalykiška ir atjaučianti gydytoja. Daug metų tenka kreiptis pagalbos į jos skyrių. Džiaugiamės Gydytojos laimėjimais. Ir balsuojame! Ačiū Jums, Rasa, už pasiaukojamą darbą“, – neslėpė dėkingumo kitas žmogus.

Bendradarbiai minėjo šios gydytojos profesionalumą, teigiamą nusiteikimą darbe ir atokvėpio minutėmis, norą ir siekį visiems ir visada padėti.

Tūkstančiai klaipėdiečių, balsavę už šią moterį, buvo tikri, kad ji verta Metų klaipėdietės vardo.

Misija – padėti vaikams

Klaipėdos licėjaus direktorės pavaduotoja, anglų kalbos mokytoja Ramunė Petrauskienė yra tarptautinių bakalaureato programų koordinatorė. Ji sulaukė ypatingo mokyklos, kurioje dirba, bendruomenės palaikymo.

Sunkūs metai, kai vaikams teko mokslus krimsti savo pačių namuose, prie kompiuterių ekranų, atskleidė kiekvienai šeimai, koks reikšmingas yra mokytojų darbas ir kaip svarbu, kad vaikai gautų tinkamą išsilavinimą bei galimybę studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose.

Tarptautinio bakalaureato programa yra skirta vyresniųjų klasių mokiniams, suteikianti galimybę studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose. Faktas, kad tai ir yra tikrasis kelialapis į gyvenimą.

Darbas, pomėgis ir gyvenimo misija klaipėdietei Agnei Dalangauskienei yra triūsas Klaipėdos buriavimo sporto mokykloje „Žiemys“. Moteris jai vadovauja jau devintus metus ir kaip įmanydama stengiasi atgaivinti vaikų bei jaunuolių norą buriuoti.

Didžiausias moters siekis – sugrąžinti šią buriavimo sporto mokyklą į Klaipėdą. A.Dalangauskienės pastangos įrodo, kad jai pavyks įvykdyti šią sudėtingą misiją.

Talentai – nepaslepiami

Janina Žemaičiūnienė yra dar viena kūrėja, pasiekusi šių metų konkurso finalą.

Muzikos pedagogė dirba ne tik su mažaisiais klaipėdiečiais, prasmingoms veikloms yra sutelkusi ir uostamiesčio senjorus, ji pati kuria eiles ir dainas.

Vaikų darželyje dirbanti muzikos mokytoja, moterų vokalinio ansamblio „Vakaro žaros“ meno vadovė, Klaipėdos pajūrio bendrijos „Bočiai“ pirmininkė ir mišraus choro meno vadovė J.Žemaičiūnienė spėja dalyvauti dar ir Žemaitijos rašytojų bendrijos veikloje.

Jau būdama brandaus amžiaus moteris ėmė kurti, tai buvo sielos šauksmas netikėtai žuvus sutuoktiniui.

Nenuostabu, kad už ją „Metų klaipėdietės“ konkurse balsavo daugybė gerbėjų.

Šiemet klaipėdiečiai balsuodami išreiškė savo pripažinimą ir pagarbą asociacijos „Paupių bendruomenė“ įkūrėjai ir pirmininkei Reginai Baguckienei.

Greta gyvenančių žmonių būrimas bendriems tikslams labiau primena visuomeninį darbą, tačiau realybė yra kitokia – tai sunkus, daug jėgų, atkaklumo bei kantrybės reikalaujantis darbas.

R.Baguckienė sugebėjo per trumpą laiką uždegti kaimynus vienijančią bendruomenę bendroms veikloms ir spėjo išgarsinti ją visoje Lietuvoje.

Moteris įsitikinusi, kad didžiausias įvertinimas yra pačių Paupių bendruomenės narių pasitikėjimas ir didelis palaikymas, kurį jie išreiškė balsuodami.

Maja Tarachovskaja

Pasveikino Prezidentas

Nors iškilmės vyko virtualioje erdvėje, konkurso finalininkės joms skirtą renginį Klaipėdos koncertų salėje stebėjo gyvai.

Renginyje nuskambėjo „Metų klaipėdietės“ konkurso globėjo Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas šioms moterims.

„Pagerbti moteris, kurios savo gyvenimu prisideda prie kitokio – geresnio, prasmingesnio – pasaulio, yra graži ir įkvepianti iniciatyva, nenutrūkstanti jau devyniolika metų. Galima tik pasidžiaugti, kiek išskirtinių asmenybių jau garsina Klaipėdą! Kiekviena Jūsų jai dovanoja savo širdį, patirtį, žinias, iš Jūsų pilietiškumo, kūrybiškumo, vizijų, idėjų ir tikslų išauga puikiausi darbai, kuriuos pastebi ir nepaprastai vertina miesto bendruomenė. Nuoširdžiai dėkoju Jums už lyderystę, už svajones, kurias pasiryžtate įgyvendinti ir kurios suteikia drąsos kitiems, už palaikančius žodžius įveikiant kasdienybės iššūkius. Linkiu Jums savo pasirinktame kelyje ir savo sprendimuose visuomet matyti prasmę! Didelės sėkmės Jums ir palankaus vėjo Jūsų darbams“, – sveikinime dėstė šalies Prezidentas.

Gėlės ir dovanos konkurso laimėtojai ir finalininkėms buvo tikros, kaip ir sveikinimai iš ilgametės „Metų klaipėdietės“ konkurso garbės mecenatės – nekilnojamojo turto valdymo įmonės „Mūsų laikas“ direktorės Rugilės Cibauskaitės lūpų.

Renginio mecenatė – bendrovė „Mano būstas“.

Pagrindinis rėmėjas: bendrovė „Švyturys-Utenos alus“. Rėmėjai: lietuviško kapitalo integruotas medienos perdirbimo įmonių holdingas „Vakarų medienos grupė“, aplinkosaugos sprendimus uoste ir paslaugas teikianti įmonė „Parsekas“ ir Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „BEGA“ – moderni krovos kompanija, teikianti krovinių perkrovimo, krovinių sukaupimo bei kitas transporto-logistikos paslaugas.

Metų klaipėdietėmis jau yra tapusios

2003 m. – Skaistutė Idzelevičienė,

2004 m. – Klaudija Bobianskienė,

2005 m. – Aldona Grigaliūnienė,

2006 m. – Olga Žalienė,

2007 m. – Kristina Vintilaitė,

2008 m. – Žaneta Norkuvienė,

2009 m. – Inga Grubliauskienė,

2010 m. – Nijolė Hansen,

2011 m. – Loreta Bosienė,

2012 m. – Jurga Karčiauskaitė-Lago,

2013 m. – Dalia Kanclerytė,

2014 m. – Janina Tulabienė,

2015 m. – Aldona Kerpytė,

2016 m. – Jolanta Česienė,

2017 m. – Galina Kučinskienė,

2018 m. – Loreta Laurinavičienė,

2019 m. – Skaistė Svidraitė,

2020 m. – Jūratė Rekašienė.

Apie darbą

Darbas yra darbas, nematau savęs kitur. Gydytoja esu jau seniai, todėl neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje. Kiek save atsimenu, žinojau, kad būsiu gydytoja, ir ja tapau. Gimiau ir augau pedagogų šeimoje, ne medikų, tačiau medicina traukė nuo vaikystės.

Anais laikais įstoti į mediciną buvo labai sunku, bet mane išgelbėjo mano aukso medalis, kurį gavau baigusi vidurinę mokyklą, tad nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų. O baigusi aukštąjį mokslą gavau paskyrimą į Klaipėdą, į Greitosios medicinos pagalbos stotį, dirbau ten privalomą laiką.

Po to atsirado vieta Klaipėdos universitetinės ligoninės infekcinių ligų korpuse. Tai buvo 1988 m. Ar galėjau kada nors įsivaizduoti, kad teks dirbti tokiomis sąlygomis, kaip per pastaruosius metus?

Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo kolegomis, savo kolektyvu, visi dirbo su atsidavimu, nors įtampa kilo, ją reikėjo ištverti pasikeitus aplinkybėms. Bet labai pakiliai nuteikia, kad įveikėme tą psichologinį barjerą ir išmokome dirbti kitaip.

Mūsų darbas visada buvo tarsi ant peilio ašmenų. Juk kiekvienas kraujo mėginys gali būti potencialiai infekuotas, yra rizika užsikrėsti nuo kiekvieno paciento skyriuje ir reikia žinoti, kaip padėti tam žmogui. Todėl visada tas budrumas egzistavo, tačiau, kad taip teks dirbti prieš aktyvios karjeros pabaigą, tikrai nesitikėjau. Niekas nesitikėjo. Bet mes, medikai, tokie esame, – jei reikia, tai ir dirbame. Taip yra visame pasaulyje, tiesiog reikia išmokti adaptuotis, kaip mūsų epidemiologas prof. Saulius Čaplinskas kartoja, reikia išmokti gyventi kitaip. Aišku, yra visokių atvejų, žuvis renkasi, kur giliau, žmogus – kur geriau. Bet yra mediko pareiga. ir tai svarbu. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi savo kolegomis, savo kolektyvu, visi dirbo su atsidavimu, nors įtampa kilo, ją reikėjo ištverti pasikeitus aplinkybėms. Bet labai pakiliai nuteikia, kad įveikėme tą psichologinį barjerą ir išmokome dirbti kitaip.

Apie šeimą

Šeima man yra visas mano gyvenimas. Jei tik turėčiau daugiau rankų, apkabinčiau visus, padėčiau labiau. Žinoma, jau atėjo laikas, kai vaikai užaugo, turi savo šeimas. Šiuo metu mano tėveliai Klaipėdoje gyvena, čia yra ir mano brolis su šeima, ir mes su vyru. Artimieji jau priprato prie mano darbo specifikos, kad yra naktiniai budėjimai, darbas savaitgaliais, kartais – ir šventinėmis dienomis. Ištveriame viską kartu.

Apie pomėgius

Atsipalaiduoju ir pailsiu gamtoje, dirbdama sodyboje, augindama gėles, turbūt daugelis turi tokių pomėgių, bet būtent čia pasikraunu emociškai prieš kiekvieną darbo dieną. Dar labai mėgstu teatrą ir koncertus, stengdavausi nepraleisti nė vienos premjeros.

Apie Klaipėdą

Gimiau Panevėžyje, bet nuo 1971 m. su tėveliais atvykau į Klaipėdą ir iki šiol joje gyvenu. Tad, manau, esu klaipėdietė. Aišku, kai atvažiavome, Klaipėda buvo kitokia, tarsi sustabarėjusi, tačiau, atidarius Muzikos konservatorijos fakultetą, atsirado studentų, miestas atsigavo, atjaunėjo. Klaipėda yra idėjų ir galimybių miestas, čia iš svetur atvykę žmonės randa, kaip save realizuoti. Klaipėdoje yra labai didelės galimybės kuriantiems žmonėms. Na ir, žinoma, jūra, tai yra svarbus akcentas.

Gyvenimo kredo

Stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi.

Apie Metų klaipėdietę

„Metų klaipėdietės“ konkurso idėja – labai gera. Manau, kiekvienas žmogus norėtų būti pamatytas, pastebėtas, nes tai yra stimulas tolesniam gyvenimo etapui.

Apie darbą

Darbas man reiškia labai daug. Juk dirbdamas žmogus turi galimybę išreikšti save, kurti, pagaliau – džiaugtis gyvenimu. Karantiną priėmiau kaip Dievo skirtą išbandymą. Nors dabar tas darbas tapo labai sudėtingas, labai pavargome dirbti nuotoliniu būdu. Juk mokykla be vaikų – ne mokykla. Kai prasidėjo pirmasis karantinas, vylėmės, kad tai tik laikina, ir greitai viskas baigsis, bet pandemija jau trunka daugiau nei metus. Dėl to labai liūdna.

Apie šeimą

Už šeimą nėra nieko brangiau. Dėl šeimos galėčiau atsisakyti visko, ką turiu, kad tik visi būtų sveiki. Nieko labiau šiuo metu ir nenoriu. Be šeimos manęs pačios tarsi nebūtų, esu tuo tikra. Praėjusį rugsėjį palaidojau tėtį, man tai buvo didelė asmeninė tragedija. Tėtis mano gyvenime buvo labai svarbus, tai buvo nuostabus žmogus. O mūsų šeima didelė – per 20 žmonių – trys sūnūs, dvi marčios, keturi anūkai. Marčių tėvai irgi tapo mūsų šeimos dalimi.

Ankstesniuose konkursuose aš labai aktyviai balsuodavau už įvairias kandidates. Tai – prestižinis dalykas. Niekada neįsivaizdavau, kad galiu į šį konkursą pakliūti. Ir staiga pati atsidūriau viso to epicentre.

Apie pomėgius

Mano pomėgis – rašyti pjeses. Pasirašinėju Asios Kotliar slapyvardžiu. Kūryba, ypač dabar, tapo mano pačios dalimi. Mane dramaturgija taip įtraukė, kad pati negaliu atsistebėti, ar ilgai dar turėsiu šitą Dievo dovaną. Pabaigusi kiekvieną savo kūrinį dėkoju Aukščiausiajam už man suteiktą laimę. Per metus parašiau tris knygas ir pradėjau dar vieną. Dabar toks produktyvus periodas. Trys dalykai svarbiausi mano gyvenime – šeima, mokykla ir rašymas. Dar yra teatras, kuriame vaidinu. Tačiau ten buvo visko – ir nusivylimų, ir net apsisprendimo daugiau nebekurti pjesių.

Apie Klaipėdą

Nors gimiau Ukrainoje, tačiau Klaipėdoje gyvenu nuo mažumės. Jei manęs kas nors paklaustų, kur norėčiau Lietuvoje gyventi, atsakyčiau, kad tik Klaipėdoje. Dievinu mūsų miestą. Labai patinka jūra. Ir kaskart, kai tik vaikštome su vyru jūros pakrante, vis pagalvoju, kaip iš viso galima gyventi kažkur Vilniuje ir nematyti viso šito grožio. Klaipėdoje yra kažkoks ypatingas mikroklimatas, gal dėl to, kad tai yra uostamiestis, daugiatautis miestas. Čia žmonės kitokie, čia nejaučiu kažkokio pykčio ar agresijos. O gal su tuo tiesiog nesusiduriu.

Gyvenimo kredo

Mano gyvenimo kredo – teisingas kvėpavimas. Įkvėpti reikia laimę, o iškvėpti – meilę. Ir tai – labai paprasta.

Apie Metų klaipėdietę

Ankstesniuose konkursuose aš labai aktyviai balsuodavau už įvairias kandidates. Tai – prestižinis dalykas. Niekada neįsivaizdavau, kad galiu į šį konkursą pakliūti. Ir staiga pati atsidūriau viso to epicentre. Buvau labai sutrikusi. O paskui apsidžiaugiau, kai pamačiau, kas atsitiko. Šis konkursas šiemet labai suvienijo Klaipėdos rusakalbius, net nesutariančius tarpusavyje. Neliko partinių principų, religinės ar tautinės prieštaros. Jie visi susivienijo, kad balsuotų. Esu sužavėta tuo. Ir jei „Metų klaipėdietė“ gali suvienyti rusakalbę bendruomenę, tai yra nuostabu. Man nėra labai svarbu, kaip konkursas pasibaigs, nes vien patekti į jį yra didelis laimėjimas. Labai gera, kai supranti, kad tai, ką darai, kažkam reikalinga. O tai labai reikšminga kuriančiam žmogui.

Grėsė vidinis sprogimas

– Kaip išgyvenote karantiną?

– Labai kūrybingai. Pirmiausia, įsisavinau naują – nuotolinio mokytojo profesiją. Maža to, per karantiną parašiau tris labai brangias man knygas. Vieną jų buvau pradėjusi rašyti prieš šešerius metus, kitą – prieš penkerius, o trečią – praėjusią vasarą. Jos taip ir gulėjo nepabaigtos. O per karantiną rašiau kasdien. Įsisukau į absoliutų maratoną. Pasirodo, kūrybiškų žmonių negalima uždaryti. Žmogus yra socialus padaras, izoliacija jam pražūtinga.

– Ar kam nors jau rodėte savo kūrinius?

– Kasdien kiekvieną naują skyrių įkeldavau į savo feisbuką. Žmonės skaitė ir laukė tęsinio. Pabaigiau vieną knygą, pradėjau antrą. Atvirai pasakysiu, karantinas man tapo Dievo dovana, nes iki tol jaučiausi beprotiškai pavargusi nuo visko.

– Kas jus slėgė?

– Viskas. Net kilo mintis mesti darbą mokykloje. Nesupratau, kam ir dėl ko mes visa tai darome. Ant mokytojų užvertė krūvą kažkokios nereikalingos dokumentacijos tvarkymo, tai visiškai nepadeda mokytojo darbui, o tik trukdo. Per karantiną be tų planų pildymo puikiausiai susitvarkėme. Pavargusi nuo visko dar prieš karantiną buvau ne aš viena, bet ir dauguma mano kolegų.

Žmogus yra socialus padaras, izoliacija jam pražūtinga.

– Ir staiga paskelbė karantiną, kas pasikeitė jūsų gyvenime?

– Aš taip morališkai nuo visko pailsėjau. Vedžiau pamokas, rašiau knygas, kasdien važiuodavau į pajūrį. Pasirodo, reikėjo išsiveržti iš įprasto gyvenimo ritmo. Supratau, jei ko nors nepakeisiu, tai tas karantinas mane sunaikins. Ir tik tokiu būdu išgyvenau.

Nuotolinio mokymo grimasos

– Užsiminėte apie nuotolinį mokymą, ar vaikams iš to buvo kokia nors nauda?

– Dvejopas jausmas, nors, mano nuomone, jis labiau pakenkė nei padėjo. Nuotolinis mokymas ne visiems tinka. Yra tokių vaikų, kurie be tarpusavio bendravimo tiesiog vysta. Juos užvaldo prasta nuotaika, apima depresija. Nepatogu ir patiems mokytojams. Atrodo, kas čia blogo, sėdi sau namie prieš ekraną ir kalbi. Bet viskas buvo labai neapgalvota. O laiko galvojimams neliko. Jau dabar mes esame tam pasiruošę, o tada blaškėmės nuo vienos programos prie kitos, vaikai nesuprato, ko tie mokytojai iš jų nori. Ypač sunku buvo su mažesniaisiais. Vyresnių klasių moksleiviams, priešingai, jie jau beveik suaugę žmonės, tai nuotolinis mokymas jiems buvo kaip tik.

– O jums pačiai tas nuotolinis mokymas buvo sunki užduotis?

– Negaliu sakyti, kad tai kažkoks šokas ar stresas, tačiau daugumai mokytojų persilaužti buvo nelengva. Juk už mokinių stovėjo jų tėvai, jie viską matė ir girdėjo, ko mokytojas moko. Taigi nuotolinis mokymas atskleidė visus mokyklos pliusus ir minusus. Nuoširdžiai dirbantį mokytoją tėvai pagaliau įvertino.

– Tai ar buvo kokia nauda iš nuotolinio mokymo?

– Mano nuomone, didžiausia viso to nauda, kad pagaliau supratome, jog tai, ką mes lig tol vadinome blogai, iš tikrųjų nebuvo taip jau blogai.

– O kokie tokio mokymo minusai?

– Trūko bendravimo. Juk mokykla ne tik mokymo įstaiga. Ugdymas netgi atsitraukia į antrą planą, pirmiausia yra asmeninis mokytojo bendravimas su mokiniu, kai gali su juo pasikalbėti, paguosti, paaiškinti ne per ekraną, o tiesiogiai. To niekas negali pakeisti, kad ir kaip kas mėgintų įrodyti, koks nuostabus dalykas yra nuotolinis mokymas. Tačiau kai kuriems vaikams tai labai tiko, ypač specialiųjų poreikių moksleiviams. Jų neblaškė bendramoksliai, jie normaliai reagavo į mokytojo pastabas. Nors jų tėvai bijojo namų mokymo, jie buvo įsitikinę, kad jų vaikai turi socializuotis, bet, kaip parodė mano asmeninė praktika, kai kurie tokie vaikai apskritai negali būti visuomenėje, jie ten jaučiasi blogai. Tokiems mokiniams nuotolinis mokymas buvo idealus variantas.

Reikalavo laimingos pabaigos

– Kaip jums liko laiko rašymui, kūrybai?

– Taip jau yra, kad rašyti galiu bet kur, net eilėje, ko nors laukdama. Šiaip tai rašiau vakarais ir naktimis, kai visos pamokos baigdavosi ir mokinių namų darbai būdavo ištaisyti.

Premjera: pagal klaipėdietės M. Tarachovskajos pjesę "Mes – astronautai" Klaipėdos žydų bendruomenės teatras "Šatil" pastatė spektaklį. / Vytauto Petriko nuotr.

– Apie ką jūsų knygos?

– Pirmasis romanas labai moteriškas, jis vadinasi "Labas, aš". Tai apie šeimoje gyvenančią, bet iš esmės labai vienišą moterį, kuri kas rytą prieina prie veidrodžio ir pažvelgusį į jį, ištaria: "Labas, aš." Nuo to prasideda jos diena. Ji – biologijos mokytoja, dažniausiai patenkanti į nevykusias situacijas. Knyga ir liūdna, ir savotiškai linksma. Mano herojė nelabai laiminga, tačiau, kadangi kiekvieną dieną naują skyrių įkeldavau į internetą, skaitytojai ėmė reikalauti laimingos pabaigos, ir aš ją sugalvojau.

– Apie ką kitos dvi knygos?

– Turiu čečėnų kilmės bičiulę, gyvenančią Gruzijoje. Ji labai sudėtingo likimo žmogus, per abu Čečėnijos–Rusijos karus praradusi visus savo artimuosius ir pati vos liko gyva, ji man padovanojo savo gyvenimo istorijos epizodą, kuris transformavosi į knygą. Trečiosios mano knygos likimas irgi nepaprastas. Kai vedė mano antrasis sūnus, nusprendžiau parašyti "Anytos abėcėlę". Jau turėjau vieną marčią, dabar – antrą. Tada pradėjau rašyti tą abėcėlę. Labai šauniai viskas liejosi, žmonės noriai skaitė. Ir staiga mūsų santykiai su antrąja marčia kažkaip ne taip pakrypo, jie buvo draugiški, bet gal ne visai nuoširdūs. Ir aš lioviausi rašiusi. Supratau, kad negaliu rašyti to, dėl ko man paskui bus gėda. Gi ir aš mokausi būti anyta. O marčios juk visos skirtingos. Šešerius metus nieko nerašiau ir staiga supratau, kad turiu tęsti, nes ir pati subrendau, jau tapau patyrusia anyta ir todėl privalau išsaugoti puikius šeimos santykius. Vėl pradėjau rašyti, kasdien po skyrių nuo A iki Ž. Įdomiausia tai, kai baigiau rašyti, staiga mano santykiai su antrąja marčia tapo idealūs. Kas atsitiko, pati nesupratau.

– Gal ji perskaitė jūsų knygą?

– Nemanau. Nesu tikra. Veikiausiai mano žodžiai ir mintys savotiškai materializavosi. Man tai didelė paslaptis.

– O kaip jūsų pjesės, gal sukūrėte ką nors naujo?

– Dabar žydų bendruomenėje statome vieną kūrinį, kuris man labai brangus. Jis vadinasi "Man baisus pasaulis, kuriame nėra tavęs". Pastaruosius penkerius metus mačiau tik vieną šios, tada dar neparašytos pjesės vaizdą – vagone, kuris žmones veža į koncentracijos stovyklą, vyksta žydiškos vestuvės. Kas iš to turėjo užgimti, dar nesupratau. Prieš dvejus metus mirė labai puiki moteris, mano mamos bičiulė, ji buvo rusų kalbos mokytoja. Po metų vyko jos mirties paminėjimas, kur susitikau su jos vyru. Jis man sako: "Šiandien susiruošiau paskambinti jos mokinei, atverčiau jos užrašus, iš kurių iškrito lapelis, užrašyta jos ranka: "Man baisus pasaulis, kuriame nėra tavęs." Jis man prasitarė tarsi sulaukęs pranešimo iš ano pasaulio. Jau vakare žinojau, apie ką bus mano neparašyta pjesė. Ji bus skirta visoms pasaulio motinoms.

– Su žydų teatru, kur jūs vaidinate, daug dirba režisierius Nerijus Gedrimas, kaip jis įvertino jūsų naują pjesė?

– Nerijus yra nuostabus. Tą pjesę labai sunku statyti, reikia būti ekvilibristu režisūroje, kad tai padarytum. Siužetas yra toks: pusamžis vyras iš savo mamos gauna užrašus, kuriuose – kažkokios moters žydės laiškai jos sūnui Izenkai. Tas vyras pradžioje skaito ir nesupranta, kas tie žmonės ir kuo jis čia dėtas. Galiausiai paaiškėja, kad ta žydė – jo tikra mama, ir norėdama išgelbėti savo vaiką nuo mirties, jį vos gimusį  atidavė svetimai moteriai. Ta žydė liko gyva, bet ji iš didžiausios pagarbos tai moteriai, kuri užaugino jos vaiką, nepareiškė į jį jokių teisių, ji niekada su juo nesusitiko, bet per kiekvieną jo gimtadienį rašė savo sūnui laiškus, kuriuos jis dabar ir skaito. Yra toje pjesėje paskutinė eilutė, kurios aktorius per repeticijas nepajėgia pasakyti. Jis verkia. Kai tik baigėsi karantinas, iškart pradėjome repeticijas. Pjesėje vaidins 25 žmonės. Suprantama, pas mus tiek aktorių nebuvo, tada kreipėmės į klaipėdiečius: "Žmonės, jūs mums reikalingi." Ir atsiliepė pačių įvairiausių tautybių ir amžiaus žmonių. Mūsų režisierius, kuriuo negaliu nesižavėti, dirba išsijuosęs. Jis sugeba pasiekti pačią kūrinio esmę, jo gelmę. Mes jį pamilome visa širdimi. Jis dirba su tokiu malonumu ir taip džiaugiasi, kai  mums pasiseka.

Vizitinė kortelė

Pastaruosius 20 metų M.Tarachovskaja mokytojauja M.Gorkio progimnazijoje.

Su vyru Jevgenijumi užaugino tris sūnus.

Vaidina mėgėjų teatre.

Parašė per 40 pjesių, jas stato ne tik Rusijoje iki pat Usurijsko, bet ir Izraelyje, Kanadoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, visose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, taip pat Ukrainoje.

Pjesės "Mamulės" (rus. "Mamki") ir "Mes – astronautai" jau pastatytos Klaipėdoje.

Savo kūrinius M.Tarachovskaja pasirašo Asios Kotliar slapyvardžiu.

Šį rugpjūtį Ukrainoje pagal A.Kotliar (M.Tarachovskajos) pjesę "Mano virtuvė" pradedamas filmuoti dviejų serijų filmas.

Profesijos pasirinkimo niuansai

– Ar jūs klaipėdietė?

– Gimiau mažame Ukrainos miestelyje Iziaslave, bet, kai buvau visai maža, mano tėvų šeima atvyko gyventi į Klaipėdą, nes tėtis buvo jūrininkas, dirbo prekybos laivyne. Taip čia ir įsikūrėme.

– Kaip atsitiko, kad pasirinkote matematikos mokytojo profesiją?

– Būsiu atvira – tarybiniais laikais vyravo labai stiprios antisemitinės nuotaikos. Jos buvo jaučiamos visur. Vidurinę mokyklą baigiau kaip tik 1980-aisiais. Tuomet neapykanta žydams buvo netgi labai atvira. Pavyzdžiui, tada į mediciną žydų tautybės vaikai nebuvo priimami. Mano mergautinė pavardė – Feldman. Studijuoti režisūrą ar aktorystę, kur labai norėjau, turint žydišką pavardę, buvo tiesiog neįmanoma. Tada gelbėjo tikslieji mokslai, ir dauguma mano tautiečių pasirinko fizikos ar matematikos studijas. Ten ir konkursai buvo mažesni, ir galimybė nekvailam vaikui gauti aukštąjį išsilavinimą. Nors, tiesą sakant, aš visada norėjau dirbti mokykloje. Todėl įstojau į Kaliningrado universitetą. Man matematika visada patiko, patiko logika ir šio mokslo griežtumas.

– Kalbate apie antisemitizmą. Kaip tai pasireiškė?

– Antisemitizmas tvyrojo visur. Tada buvo pasakyta labai aiškiai, kad su tokia pavarde geriau niekur nelįsčiau. Tą patyriau net vaikystėje. Niekur dėl to nedingsi. Juk Antrojo pasaulinio karo metu beveik visi Lietuvos žydai buvo sunaikinti, baisios žudynės vyko ir Ukrainoje. Mano senelė, tėčio mama, po karo grįžusi iš evakuacijos Kazachstane, dalyvavo savo artimųjų ekshumacijoje. Visi jie, 19 žmonių, buvo nužudyti. Juos suginė į gilią duobę, sustatė glaudžiai vieną šalia kito ir sušaudė. Kai atkasė, jie toje duobėje taip ir stovėjo su vaikais ant rankų. Taip buvo. Nekenčiu visko, kas susiję su karu.

Autorinių teisių "vagystė"

– Sėkmingai baigėte studijas, pradėjote dirbti mokykloje, o kada pradėjote kurti pjeses?

– Maždaug prieš 10 metų. Tada kaip tik buvo pats švietimo sistemos pertvarkos įkarštis, mokykla, kurioje dirbau, iš vidurinės tapo pagrindine, vyresniųjų klasių mokinių nebeliko. O pas mus mokykloje veikė mokinių teatras "Kaukė", kuris tarptautiniuose konkursuose skynė laurus, jame vaidino būtent vyresnieji. Teatro nebeliko. Tada mes atėjome pas režisierę Galiną Semionovą ir pasiūlėme kurti mokytojų teatrą. Visoms artistėms – apie 50 metų. Pradėjome ieškoti pjesių, kurios tiktų tokiai trupei. Paaiškėjo, kad tinkamų kūrinių tiesiog nėra. Radome vieną tokį V.Krasnogorovo kūrinį "Nuotakos kambarys". Perrašiau jį ir pritaikiau 8 artistėms vietoj 15. Pradėjome rodyti. Visiems labai patiko. Ir mes nuvykome į Sankt Peterburgo mėgėjų teatrų festivalį.

– Ar ten ir įvyko lūžis, nulėmęs jūsų kūrybinį kelią?

– Tai buvo lygiai prieš 10 metų. Mes buvome tokios laimingos, tokios drąsios: mūsų spektaklis – populiarus. Sankt Peterburge prieš pat pasirodymą staiga apsireiškė to kūrinio autorius. O mums atrodė, kad visi rašytojai jau kadaise mirę. Bet šitas, pasirodo, gyvas, sveikas ir dar atėjo pažiūrėti mūsų spektaklio. Buvo likusios kelios minutės iki pasirodymo. Prie Galinos Ivanovnos (Semionovos – A.D.) priėjo toks inteligentiškas senukas ir sako: "Sveiki, o aš – V.Krasnogorovas." Mus visas apėmė siaubas. Pjesė perdaryta, sutrumpinta, autoriaus leidimo tam niekas neprašė. Jis mums pradėjo kalbėti apie autorių teisių įstatymus. O mes, kaip iš mėnulio nukritusios, tik tada suvokėme, ką padarėme. Pradėjome kažką mykti, atsiprašinėti ir staiga viena mano kolegė parkrito prieš jį ant kelių ir krūtininiu sodriu balsu išmeldė: "Tik leiskite suvaidinti!" Jis pasakė: "Žinoma, vaidinkite, mes pakalbėsime po to."

– Ar tas pokalbis įvyko?

– Taip. Jis prie manęs priėjo po spektaklio ir tiesiai paklausė, ar aš perrašiau jo pjesę? Ėmiau raudonuoti iš gėdos, supratau, kad padariau šventvagystę, pasikėsinau į svetimą kūrinį. Ėmiau atsiprašinėti, o jis man sako: "Nežinau, kaip jums tai pavyko, bet jūs absoliučiai neiškraipėte mano dramaturgijos." Jis pasakė, kad išlaikiau jo stilių, kad man neturi jokių priekaištų, tiek perdarytas kūrinys, tiek pats spektaklis jam labai patiko. Man kaip akmuo nuo širdies nusirito. Ir, kai mes jau važiavome namo, mano galvoje jau virė mano pačios pjesės užuomazgos.

Stresas pralaužė ledus

– Po šio susitikimo su V.Krasnogorovu jūs ėmėte pjeses rašyti pati?

– Nežinau kaip, bet po susitikimo mano galvoje pradėjo suktis siužetas. Grįžusi namo užrašiau pjesę "Svetimas gyvenimas". Ir mes ją taip pat pastatėme. Spektaklis laurus skynė visuose mėgėjų teatrų festivaliuose ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Taip pradėjau rašyti.

– Kaip jums tai pavyksta?

– Mintys aplanko netikėtai. Kartais man pakanka pamatyti kokį nors mažą piešinuką ir išsivysto siužetas. Kūrybinio mechanizmo paaiškinti negaliu. Tiesa, skaičiau teorines knygas, kaip reikia rašyti pjeses. Bet man taip niekada nepavyks, kaip ten parašyta. Profesionalai turi galvoti, ką rašyti, o aš atsiduodu likimui ir darau savaip.

– Pasirašinėjate A.Kotliar pseudonimu. Kodėl būtent jį pasirinkote?

– Vienos mano senelės vardas buvo Asia, o kitos – Fanios mergautinė pavardė buvo Kotliar. Abi man buvo tarsi angelai sargai. Jos mano gyvenime buvo kažkas ypač švento ir šviesaus, nes neturėjau nė vieno senelio. Senelės su manimi buvo visada, o žydų šeimoje senelė – ypatingas asmuo. Senelės mane dievino, nes buvau vyriausioji anūkė. Senelė Asia davė savo kraują, kai man trijų savaičių amžiaus darė visišką kraujo perpylimą. Manyje teka jos kraujas. O senelė Fania neteko visų savo vaikų, liko tik mano tėtis, kuris buvo jos visa gyvenimo prasmė. Ji buvo labai išmintinga, buvo religinga, nevalgė kiaulienos, šventė žydiškas šventes net tada, kai jų negalima buvo švęsti. Ir kai pradėjau kurti pjeses, jau žinojau, kad būsiu Asia Kotliar. Nors mano vyras, pamenu, juokavo, kad afišose galėtų būti parašyta ir Tarachovskajos pavardė.

– Kiek parašėte pjesių ir kur jos pastatytos?

– Rašau rusų kalba, taip jau susiklostė. Esu parašiusi 40 pjesių, jas stato ne tik Rusijoje iki pat Usurijsko, bet ir Izraelyje, Kanadoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, visose buvusios Tarybų Sąjungos respublikose, taip pat Ukrainoje, o tai man labai svarbu. Ypač populiari pjesė "Mamulės" (rus. "Mamki"), maniau, kad ten šis kūrinys bus nepriimtinas. Mano pjeses stato ir mėgėjų, ir profesionalų teatrai.

Savo kūrinius dovanoja

– Kaip sužinote, kad pagal jūsų kūrinius statomi spektakliai?

– Kai parašau pjesę, paleidžiu į internetą ir paskelbiu, kad jei kam kils noras pastatyti spektaklį pagal mano kūrinį, praneškite man, rašau, kad man iš jūsų nieko nereikia, tik noriu jus palaiminti ir pasidžiaugti kartu su jumis. Kai kurie su manimi susisiekia, kai kurie – ne, bet kai į paieškos sistemą internete įrašau savo pseudonimą, "iššoka" visa informacija, kas kur ką daro. Tada jau rašau jiems ir dėkoju, kad stato mano pjeses. Ir visada man atsako. Honorarų aš negaunu, man tai neaktualu, nes rašau ne dėl jų. Visada pabrėžiu, kad nesu rašytoja, o tuos kūrinius tik užrašau. Tą dovaną gavau iš Dievo ir tai vertinu kaip dovaną.

– Kaip jūs priėmėte tą Dievo dovaną?

– Pradžioje labai išsigandau. Kai mane aplanko mintys, sėdu prie kompiuterio ir rašau, krečiama vidinio drebulio, kurio apsakyti neįmanoma. Kai rašau, man niekas aplinkui jau nebeegzistuoja. Prieš pradėdama rašyti, atsiverčiu tokio žydų išminčiaus, rabino sentencijų knygą ir už kurių eilučių užkliūna mano akis, toks ir būna būsimos pjesės leitmotyvas. Dar nežinau nei tos pjesės turinio, nei siužeto, tik tas eilutes. Visose mano pjesėse yra sentencijų iš tos knygos. Esu labai dėkinga savo šeimai, nes kai pradedu rašyti, tarsi prapuolu iš gyvenimo keletui parų. Pasitaiko, kad kūrybinės mintys mane užplūsta mokykloje, per pamokas. Tada mintyse meldžiu savo būsimų herojų, kad jie nepabėgtų, bet palauktų, kol galėsiu jiems skirti dėmesio. Tada grįžtu namo ir pasineriu į kūrybą. Kai rašau, kartais verkiu, nes realiai matau savo herojus ir užrašinėju tai, ką jie kalba.

– Kas yra jūsų pirmieji skaitytojai?

– Mano tėtis ir mano geriausia draugė Irina Aleksejenko, su kuria kartu dirbu mokykloje ir vaidinu teatre. Kartą rašiau pjesę iki keturių ryto ir nusiunčiau Irinai, ji perskaitė ir parašė man pastabas. Ji kažkaip geba mano pjesėse pamatyti tai, ko aš net pati nepastebiu. Ji duoda vertingų patarimų, kur dar reikia ką pataisyti ar papildyti.

– Ar Klaipėdoje jums patinka gyventi?

– Labai, labai myliu Klaipėdą. Matau, kaip miestas auga, gražėja, nepaisant to, kad daug žmonių iš čia išvažiuoja. Mūsų miestas provincialus, lyginant su Kaunu ar Vilniumi. Čia nėra tokio audringo kultūrinio gyvenimo, bet man patinka provincija. Klaipėda – mano namai, čia – mano šeima, čia gyvena visi trys mano sūnūs. Labai svarbu, kad jie yra čia. Ir man labai gaila, kai lietuvių vaikai išvažiuoja. O taip neturėtų būti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. rugpjūčio 15 d. Iziaslave, Ukrainoje.

Nuo 1964 m. gyvena Klaipėdoje, kur pabaigė vidurinę mokyklą.

1986 m. baigė Kaliningrado universitetą, kur įgijo matematikos mokytojo specialybę.

Pastaruosius 20 metų mokytojauja M.Gorkio progimnazijoje Klaipėdoje, rašo pjeses ir vaidina mėgėjų teatre.

Su vyru Jevgenijumi užaugino tris sūnus.