Direktorius, išgirdęs smalsaus ir provokuojančio lankytojo klausimą, nepasimetė ir retoriškai atsakė: o kiek lietuvių šiandien galėtų išvardyti bent didžiąją dalį Balkanų valstybių sostinių? Stojo tyla, kuri paprastai ištinka ir tuomet, kai galvojame ir viešai ar privačiai svarstome apie Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikines literatūras.
Stebėdamasis klausčiau: kiek šiandien baigusių universitetines filologijos studijas literatūros kritikų, mokslininkų ar net paprastų skaitytojų galėtų išvardyti bent penkias geriausias, pavyzdžiui, šiuolaikinės Slovėnijos grožinės literatūros knygas? Vėlgi būtų gera proga iš pradžių patylėti, o po to imti domėtis. Tokią progą praėjusių metų antroje pusėje suteikė leidykla "kitos knygos", išleisdama Gorano Vojnovičiaus romaną "Jugoslavija, mano tėvynė". Tokių kūrinių publikavimas lietuvių kalba – didžiulė retenybė mūsų pašalyje, rodanti, kad vis dar esame potraumiškai linkę, pasitelkdami savąsias kūrybines galias, veidrodyje pirmiausia nagrinėti asmenines problemas, o tik po to retkarčiais, kaip G.Vojnovičiaus romano skaitymo atveju, bandyti pažvelgti į panašaus, bet ne tokio paties, likimo kitų žmonių, tautų ir valstybių patirtis. Toks žvilgsnis jau reiškia gebėjimą galvoti ne vien apie nuosavą skausmą ir išgyvenimus, bet turėti atjautos ir empatijos kitiems.
"Jugoslavija, mano tėvynė" yra mums artimas romanas labiau ne dėl panašaus istorinio likimo (tai specifinis mūsų regiono ženklas), bet dėl labai svarbios, pagrindinės romano temos – jauno žmogaus santykio su tėvu, tėvyne ir jos istorija. G.Vojnovičiaus užmojis primena Franzo Kafkos tekstus apie jo dramatiškus potyrius, susijusius su tėvo figūra. Ir "Jugoslavija, mano tėvynė", ir F.Kafkos kūryba rodo, kad jaunystės laikotarpiu vyras tiesiog privalo kaip nors suformuluoti pirmiausia pats sau požiūrį į tėvą ir po to tą viziją sukurti ar atrasti realybėje.
Žmogiškumas prarandamas tada, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.
G.Vojnovičiaus romano herojus Vladanas leidžiasi į kelionę po buvusią Jugoslavijos teritoriją ieškodamas pasislėpusio nuo bausmės už karo nusikaltimus tėvo. Rodomas laipsniškas herojaus perėjimas nuo stereotipinės neapykantos, kuri negali būti gili ir egzistencinė, nes ją diktuoja skurdi informacija apie vaikystėje paskutinį sykį matytą tėvą.
Kuo ilgiau Vladanas bastosi po naująsias Balkanų valstybes, tuo labiau įsisąmonina esminę tiesą: tėvą labiau reikia suprasti, nei pateisinti ar su juo susitaikyti. Kaip įmanoma suprasti žmogų, kuris žudė nekaltus buvusius bendrapiliečius? Kas priverčia žmogų prarasti žmogiškumą ir imtis ginklo? G.Vojnovičius atsargiai formuluoja šio Gordijo mazgo išrišimo gijas: žmogiškumas prarandamas tada, kai žlunga sistema, kuria tikėta visą gyvenimą, kai prarandamas senasis autoritetas ir jo vieton stoja agresyvus kitas asmuo, valstybė, religija ar politinė sistema.
"Jugoslavija, mano tėvynė" vykusiai demaskuoja apie šiuos dalykus ne ką beišmanančius amerikiečių holivudinio kino režisierius ar detektyvų autorius – žmonijos istorijoje turbūt nebuvo nė vieno žudiko, kuris savo pirmąją auką būtų dorojęs šaltakraujiškai. Po to jau gali rastis tam tikras antžmogiškas automatizmas, tačiau Rubikono peržengimas yra ir lieka dramatiška riba, už kurios išlieka tik žmogaus išvaizda, tačiau psichika jau ima panašėti į medžiojančio vilko išgyvenimus.
G.Vojnovičiaus Vladanas suvokia, kad žudyti galėjo tik tas, kuris buvo labai nuoširdus. Į gyvenimą skeptiškai ar ironiškai žvelgti įpratusį žmogų žudyti priversti yra daug sunkiau nei atlapaširdį Balkanų karininką.
Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" mums, Lietuvos skaitytojams, kalba apie tai, ką esame patyrę: staigų išsilaisvinimą nuo okupacijos, tačiau mūsų atgimstančioje šalyje vietos tautinei ar religinei nesantaikai anuomet nebuvo – tenka prisiminti profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenį ir vaidmenį prieš beveik tris dešimtmečius. Mūsų rytų aukštaitiškas nuoširdumas tada liejosi dainomis, o ne ginklu, nes naujasis autoritetas, vadovas nebuvo nei agresorius, nei diktatorius. To pakako masėms suvaldyti ir neleisti kilti pilietiniams neramumams ar karui.
G.Vojnovičius savo romano personažą Vladaną nuveda į tas situacijas, kurios sako, kad, neišsprendęs sūnaus ir tėvo santykių, tiesiog negalėsi ramiai gyventi ir bendrauti su kitais žmonėmis, kurti savo šeimą.
Kai tėvas yra žudikas, jo nepavyksta nei pamiršti, nei su juo tapatintis – lieka tik sąmoningo suvokimo ir refleksijos galimybė, kuri ir tegali saugoti tų kraštų žmones nuo neapykantos vieni kitiems: tiek daug ten religinių, politinių, socialinių, tautinių skirtumų.
Romanas "Jugoslavija, mano tėvynė" netiesiogiai sako, kad Balkanų šalių piliečiai turi, bet vis dar gana ribotai naudojasi teise į ramų, moralės normų nepažeidžiantį tikrovės ir jos skirtumų suvokimą. Kitos, labiau homogeniškos, valstybės tokios unikalios tolerancijos galimybę savo piliečiams gali suteikti labai retai.
Jugoslavija G.Vojnovičiui – šalis, kurios jau nėra, tačiau joje gyvenusių žmonių likimai yra vertingi ir brangūs tiesiog todėl, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę. Šis romanas labai aktualiai ir skaudžiai primena, kad rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė, kalbėjusi apie savo giminės žmonių klaidas ir paslydimus XX a. vidurio Lietuvos istorijoje, savąja vieša laikysena įrodo, kad net tokios giminės žmogus gali sąmoningai prieiti prie žmogaus-antžmogio, tėvų ir vaikų santykių problemos sprendimo. Tik tokiu atveju, kokį atskleidžia V.Juknaitės pasakojimas ir G.Vojnovičiaus herojaus biografija, istorija nesikartoja ir tampa gyvenimo mokytoja, o ne naujas aukas ryjančiu šaltu mechanizmu.
