„Tai buvo ilgų svarstymų dalykas, bet galiausiai supratau, kad jeigu tai yra tai, kuo tiki, reikia bandyti, tą reikia daryti. O rezultatas koks bus, toks, ne nuo manęs priklauso“, – sakė jis.

„Parašiau programą, tikrai tikiu, kad galiu LRT pasiūlyti įdomią strategiją, kuri yra veiksminga. Kadangi tikiu tuo, tai ir bandau“, – tvirtino M. Martišius.

Jis dalyvavo ir pirmajame kovo mėnesį skelbtame LRT generalinio direktoriaus konkurse. Tuomet M. Martišius negavo nė vieno LRT tarybos nario balso.

Penktadienį baigiasi terminas, kai galima pateikti paraišką LRT generalinio direktoriaus pareigoms eiti.

Perrinkimo siekianti nacionalinio transliuotojo vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat yra pranešusi, jog pateikti dalyvavimui konkurse reikalingus dokumentus.

LRT atstovė spaudai Miglė Savickaitė BNS informavo, kad šiuo metu yra pateiktos trys paraiškos. Tai reiškia, kad vienas iš kandidatų kol kas lieka nežinomas.

Visus kandidatus vadovauti LRT žadama paskelbti kitos savaitės pradžioje.

LRT vadovo atranka anksčiau nepavykus paskirti generalinio direktoriaus vyks trečią kartą.

M. Garbačiauskaitės-Budrienės kadencija baigėsi balandžio 4 dieną. Surengti du konkursai į šias pareigas, abiem atvejais kandidatai M. Garbačiauskaitė-Budrienė ir Aistis Zabarauskas surinko vienodą skaičių tarybos narių balsų.

A. Zabarauskas iki šiol nėra paskelbęs, ar vėl dalyvaus konkurse į LRT generalinius direktorius.

Kaip anksčiau sakė LRT tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka, prieš paskelbdama trečiąjį konkursą LRT taryba dar kartą naujai peržiūrėjo konkurso eiti LRT generalinio direktoriaus pareigas tvarkos aprašą.

Pretendentai, atitinkantys apraše nurodytus reikalavimus ir laiku pateikę dokumentus, bus kviečiami spalio 2 dieną pristatyti veiklos programas ir atsakyti į klausimus. Kandidatų penkerių metų veiklos programų pristatymas tarybai bei klausimų sesija bus vieša. Tikimasi, kad tai konkursui suteiks daugiau skaidrumo.

Konkurso apraše nurodyta, kad į LRT generalinio direktoriaus poziciją pretenduoti gali nepriekaištingos reputacijos Lietuvos piliečiai, įgiję aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą, turintys magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją, turintys ne mažesnę kaip penkerių metų vadovaujamo darbo patirtį bei atitinkantys kitus konkurso apraše nustatytus reikalavimus.

LRT generalinį direktorių viešojo konkurso būdu skiria LRT taryba.

LRT taryba yra sudaroma šešeriems metams iš 12 asmenų, žinomų visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų. Po keturis tarybos narius skirtingu metu skiria prezidentas ir Seimas, po vieną narį deleguoja Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.

Kultūros ministras Simonas Kairys yra minėjęs, kad jei LRT tarybai nepavyktų trečią kartą paskirti nacionalinio transliuotojo LRT generalinio direktoriaus, ji turėtų prisiimti atsakomybę ir atsistatydinti.

Kol bus išrinktas nuolatinis LRT vadovas, transliuotojui vadovauja M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

„Aš dalyvauju konkurse“, – BNS sakė M. Martišius, šiuo metu dirbantis Vilniaus universiteto dėstytoju.

„Manau, kad LRT turi visas galimybes daryti dar geriau ir mano tiek Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko patirtis, tiek kitos patirtys gali padėti tuos tikslus pasiekti“, – teigė jis, paklaustas apie kandidatavimo motyvus.

Į LRT generalinio direktoriaus pareigas iš viso kandidatuoja šeši asmenys.

Pasak kandidato, LRT šiuo metu yra itin stipri finansiškai, bet jos pozicijos nėra tvarios.

„Norėtųsi, kad LRT būtų gerokai geresnis, ir pagal žiūrimumą, ir pagal klausomumą, ir skaitomumą, ir parsisiunčiamumą“, – kalbėjo M. Martišius.

Jis teigė, kad LRT turi sparčiau ruoštis prisitaikyti prie besikeičiančių auditorijos įpročių, kurti įvairesnį turinį.

Apie savo kandidatavimą feisbuke pranešęs komunikacijos agentūros „Adverum“ vykdomasis direktorius, partneris A. Zabarauskas nurodė, kad per pastarųjų penkerių metų laikotarpį LRT padarė reikšmingą pažangą visose svarbiausiose veiklos srityse – turinio įvairovėje ir kokybėje, žiniasklaidos grupės kanalų plėtojime, organizacijos valdysenoje ir auditorijos pažinime –, tačiau perspėja, jog įgytas pagreitis gali būti prarastas.

„Mano parengta programa remiasi prielaida, kad nepakanka kurti gerą turinį ir pateikti jį auditorijos vartojamose platformose. Šiandien siekdama visuomeninių tikslų, LRT turi atlikti tai, kas įrašyta organizacijos vizijoje – organiškai dalyvauti Lietuvos žmonių gyvenime, būti su jais jų gyvenimo situacijose“, – teigė jis.

Pasak A. Zabarausko, jo programa vadovaujasi požiūriu, kad kurdama stiprų turinį, organizuodama integruotą jo sklaidą ir palaikydama stiprius santykius su įvairiomis visuomenės grupėmis, LRT prisidės prie stiprios valstybės, galinčios tinkamai atliepti laikmečio iššūkius.

Kandidatas sakė, kad jo pasirinkimas siekti LRT vadovo pareigų yra suderintas su dabartiniais verslo partneriais, iki konkurso pabaigos jis yra kūrybinėse atostogose.

„Jei LRT taryba pasirinks kitą kandidatą, grįšiu tęsti komunikacijos stratego darbo“, – nurodė A. Zabarauskas.

Viešai apie savo kandidatavimą taip pat yra paskelbusi dabartinė LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

Kovo 21-ąją LRT tarybos uždarame posėdyje kandidatai pristatytas savo programas.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė penkerių metų kadenciją pradėjo 2018-ųjų balandžio 4-ąją. LRT generalinį direktorių viešojo konkurso būdu skiria LRT taryba.

Knygos autorių doc. dr. M. Martišių kalbina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja Silvija Stankevičiūtė.

–  Ar būtų galima teigti, kad šiais laikais žiniasklaida yra tapusi galingiausiu propagandos įrankiu?

–  Turbūt turime pripažinti, kad, gyvendami čia, Vilniuje, ar kitoje Lietuvos dalyje, turime ribotą akiratį. Procesai mus veikia, nors jie vyksta už tūkstančių kilometrų. Nuo karo Ukrainoje baigties priklauso ir Lietuvos saugumas. Pavyzdžių gali būti daugiau. Nuo poveikio priklausys ir mūsų gyvenimas. Mes patys negalime prieiti prie informacijos – tai priklauso nuo tarpininko. Tarpininku ilgą laiką buvo žiniasklaida. Demokratinėse visuomenėse ir tarptautiniuose dokumentuose yra nustatyta, kad žurnalistams turi būti sudaryta teisė prieiti prie informacijos, ją apdoroti ir skleisti. Modernios visuomenės yra nuo to priklausomos.

Ilgą laiką žiniasklaida buvo labai svarbi kaip paveikiausia, turinti didelę įtaką. Dabar, XXI a., svarbiausi tapo socialiniai tinklai. Pagal savo auditorijos dydį socialiniai tinklai perėmė dominuojančią poziciją. Būtent jie veda auditoriją ir užduoda jai toną, apie ką galvoti, ką daryti. Tai, apie ką galvojame, yra būtent iš ten – ir čia didžiausia problema. Žiniasklaidoje galioja tam tikri apribojimai, ko negalima paskelbti arba už ką bent jau juridiškai atsakingas. Socialiniuose tinkluose apribojimų gerokai mažiau ir yra galimybė lengviau paskleisti melagienas.

Kadangi nemaža dalis pilkosios propagandos faktų yra teisinga, žmonės lengviau vartoja tokią informaciją.

– Socialiniai tinklai tampa labai palankia terpe bet kokios informacijos sklaidai. Kaip minėjote, labai sunku, kai žmogus hipotetiškai turi teisę į internetinę erdvę įkelti bet kokį vaizdą, pasidalyti bet kokia nuomone ir pažaboti to negalime.

– Mes negalime to pažaboti, bet kyla klausimas, ar turime tai daryti. Jeigu vaikas keikiasi, vienas iš būdų jį sustabdyti yra išoperuoti jam liežuvį ir jis nebekalbės. Klausimas, ar toks sprendimas būtų teisingas. Turime suprasti: yra daug informacijos, o informacijos laisvė yra didelė vertybė. Kartu su informacijos skleidimu yra pakeliama ir daugybė šiukšlių, kurios patenka į mūsų akis ir užteršia mūsų protus. Turime su tuo susitaikyti, tai priimti, suprasti ir judėti toliau. Tai mus darys stipresnius negu tuo atveju, jeigu būtų didysis cenzorius, kuris pasakytų: „Čia yra gera informacija, čia bloga.“ Dažniausiai problema su cenzoriais ta, kad jie riboto poveikio. Ilgainiui skaidrus ežeras tampa pelke.

– Knygoje jūs minite ir skirtingas propagandos rūšis. Minėjote baltąją propagandą, bet yra juodoji ir pilkoji. Juodoji skamba baisiai, bet, kita vertus, tai kartais yra dirbtinis naratyvas, atviras melas, kuris žmogui sukelia atmetimo reakciją. Pilkoji propaganda galbūt pavojingesnė rūšis.

– Ji pati efektyviausia. Įsivaizduokite, pasakysiu tris faktus, du iš jų bus teisingi ir vienas neteisingas. Tą vieną surasti yra gana sudėtinga, bet jis gali pakreipti istoriją visiškai kita linkme. Kadangi nemaža dalis pilkosios propagandos faktų yra teisinga, žmonės lengviau vartoja tokią informaciją. Turime pripažinti, kad mūsų patirtys ir žinios yra ribotos, paparastai turime gauti informaciją iš kažko kito. Tai gali būti mokytojas, žiniasklaidos priemonė, socialinis tinklas, „Youtube“ kanalas ar dar kažkas, apie ką mes nieko nežinome. Jeigu nelabai žinai, gauni informaciją ir turi rinktis: tikėti ar netikėti. Jeigu ateina informacija, kuri yra pilkoji, gauni iš dalies teisingą, iš dalies klaidingą žinią. Propagandistui lengviausia tave pakreipti norima linkme, nes atrodo, kad čia tikras reikalas, nors čia ir yra didelė problema.

– Ne kartą minėjote prabėgusį laikmetį, kai propaganda buvo labai populiari. Kaip matome, ji ir dabar klesti įvairiomis formomis. Ar galima sakyti, kad dabartinė Kremliaus propaganda turi panašumų su sovietine, ir kur slypi jos šaknys?

– Ji turi be galo daug panašumų. Pirmiausia, sovietinė propaganda buvo viską persmelkianti, einanti kiek įmanoma plačiau. Kinas, žiniasklaida, socialinis gyvenimas... Kadangi propaganda buvo viską persmelkianti, jos daug nusėdo ir pas mus. Šiuolaikinė Rusijos propaganda būtent tuos dalykus, kurie yra auditorijoje nusėdę, ir naudoja, nes tada sulaukia geriausios reakcijos. Sovietiniais laikais buvo pasakyta, kad imperialistai iš Amerikos nori užvaldyti visą pasaulį. Dabar Rusijoje pasakoti žmonėms tą pačią istoriją yra be galo paprasta, nes tai jau yra nusėdę. Tai medžiaga, ant kurios gali statyti savo naratyvą.

Įdomesnis dalykas yra propagandos skirtumai. Pagrindinis aspektas – sovietinio laikotarpio propaganda buvo siekiama įtikinti, kad sovietinis režimas, ideologija ir gyvenimo būdas yra patys geriausi. Visi taip darykite, kaip sovietai sako. Rusijoje jie eina truputėlį lengvesniu keliu. Bando ne įtikinti, bet skleisti abejonę. Viskas yra reliatyvu, tiesos nėra, mes nežinome, ar Ukraina ruošiasi pulti Rusiją, ar nesiruošia... Tada tu gali viską suvelti. Tikslas ne tikėti, kad Rusija gera, o įtikinti, kad visi vienodai blogi. Tai paprasčiau, negu įtikinti, kad Rusija gera. Antras naujas dalykas, kuris yra turbūt išmoktas iš Vakarų, kad geriausias propagandos būdas – propagandą maišyti su pramogomis. Rimtomis naujienomis auditorija ne visada domisi, auditorijos dydis nepakankamas. Geriau, pavyzdžiui, sukurti filmą, spektaklį, grožinę knygą. Ilgainiui turėsi tam tikrų dividendų.

„Visiems žmonėms girdėtas terminas, kuris vadinasi „dvigubos paskirties gaminiai“ – t. y. gaminiai, kuriuos galima naudoti ir karo, ir civilinio gyvenimo metu. Tai yra visa kibernetinė infrastruktūra, pastotės, serveriai, kabeliai. Jie yra be galo svarbūs, nes juos atakavus galima pasiekti daugybę dalykų. Dar daugiau – jei nusprendžiama, kad norima pamokyti kažkokią negerą šalį, galima be tankų tiesiog atlikti kibernetinę ataką, padaryti jai žalą. Įdomiausia tai, kad pagal tarptautinius susitarimus už tą žalą nelabai kas tave ir nubaus. Visą laiką, kada įvyko kibernetinės atakos, išvengta didesnių sankcijų ar pasmerkimų“, – sakė M. Martišius.

Taip esą nutinka dėl to, kad sunku įrodyti, kas įvykdė tą kibernetinę ataką.

„Aš palyginčiau šiuolaikinį kibernetinį tinklų susipynimą su eiliniu pavyzdžiu. Įsivaizduokite: yra daugiabutis namas, kuris stovi. Jame po truputį pradeda kažkas nutiesti elektros laidus – yra tiesiama, pertiesiama mazgų, sukuriama jų tiek daug, ir tai daroma be jokio išankstinio plano. Galiausiai visas namas nežino, kas prie ko prijungta ir pan. Nukirpsi kažkokį laidą ir nežinai, ar šviesa dings viename kambaryje, ar viename bute, ar tik laiptinėje, ar visame name. Čia yra didžiausia problema, kad kibernetinės atakos vyksta panaudojant net toje pačioje šalyje esančius kompiuterius, serverius. Išeina, kad tie, kurie gali sužinoti ir įrodyti, jie tą gali padaryti tik labai netiesiogiai. Visą laiką yra galimybė išsiginti, kad čia ne aš padariau, kompiuteriai buvo naudojami jūsų pačių šalyje – galbūt čia yra kažkokios vidinės grupės, kurios veikia prieš jūsų valdžią, o mes esame nekalti“, – pasakojo M. Martišius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

M. Martišius atskleidė, kaip stipriai žmonių kasdienybė yra susijusi su internetu.

Tai nėra vaikų žaidimai, gali turėti ganėtinai aiškiais materialias pasekmes.

„Sakyčiau, čia yra du dalykai. Vienas dalykas, kiek ilgai mes galime gyventi be interneto? Pusdienį mes galime išgyventi, bet ar išgyventume visą darbo savaitę be interneto? Daugelis iš mūsų darbų, gebėjimas daryti finansinius pavedimus visada priklauso nuo saugaus internetinio ryšio. Kitas dalykas – priminsiu, 2017 m. buvo „WannaCry“ ataka. Yra įrodyta, kad ji prasidėjo Ukrainoje, kada buvo spausdintuve pažeistas tam tikras serveris ir toliau nuaidėjo kaip lavina per visą Europą. Baigėsi tuo, kad Jungtinėje Karalystėje jų sveikatos saugos sistema turėjo išjungti savo sistemą – nebuvo galima registruotis pas gydytojus, pildyti el. receptų. Tai yra rimtas dalykas. Niekas nežinojo, kad taip gali prasidėti. Buvo kalbama, kad Rusijos kariniai kibernetiniai pajėgumai norėjo nubausti Ukrainą, o išėjo taip, kad buvo paveikta visa Vakarų Europa, didelę žalą patyrė tokią šalis, kuri yra tiesiogiai neįsivėlusi į konfliktą. Tai nėra vaikų žaidimai, gali turėti ganėtinai aiškiais materialias pasekmes. O jeigu, pavyzdžiui, atsijungtų koks nors elektros energijos tiekimas ir jo greitai nebūtų galima atgaivinti, tai gali net turėti pasekmių ir gyvybėmis“, – tikino komunikacijos karų ekspertas.

M. Martišius paaiškino, ką reikėtų daryti, jeigu įvyktų tiesioginė kibernetinė ataka į energetikos sistemas.

„Tos institucijos, kurios yra atsakingos, žino, kur yra pažeidžiamos, jos viešai to nepasakys. Jos nenori suteikti informacijos priešui ar galimam kibernetiniam chuliganui, kuris padarytų žalą, kad jis žinotų, kaip mus bausti skaudžiausia. Kitas dalykas tas, kad aš bijau, kad mes nelabai žinome, kur esame pažeidžiami. Gali atsitikti taip, kad buvo planuojama vienur, o pasirodo, kad žala buvo visai kitoje vietoje. Tada priklauso nuo to, kaip greitai mūsų specialistai gali tą sistemą perjungti, atnaujinti, sutvarkyti ir grąžinti į normalų funkcionavimą“, – teigė pašnekovas.

M. Martišius svarstė, ar galima sakyti, kad jeigu ir vyktų Rusijos pajėgų invazija į Ukrainą, tai ji prasidėtų ne nuo sienos peržengimo, o nuo kibernetinės atakos.

„Klausimas, kokio tikslo norėtų puolančioji pusė. Įsivaizduokite tokią situaciją, kad yra paveikiami serveriai. Kadangi tie serveriai pajungti per internetą su kitais serveriais, vienas kitą dengia ir turi apsaugoti, ir, pavyzdžiui, Vakarų Europoje kažkuriuo metu sutrinka elektroniniai bankiniai atsiskaitymai. Tada Berlyno ar Paryžiaus politikai iškart susidurtų su dviem didelėmis problemoms. Viena problema – kaip reaguoti į Rusijos karinių dalinių judėjimą Ukrainos teritorijoje, o kitas klausimas, ką daryti su tuo, kad, pavyzdžiui, vokiečiai ar prancūzai negali pirkti, įsigyti kažkokių gaminių. Valdžia būtų priversta spręsti iškart dvi problemas. Tad gali prasidėti nuo to. Kita vertus, Krymo okupacijos metu kibernetinės atakos nebuvo. Vienaip ar kitaip, kibernetinių atakų žala gali būti, bet tai nėra būtina sąlyga, kad tikras karas turi prasidėti nuo kibernetinio karo“, – komentavo ekspertas.

„2021 metų sausio 20 dieną baigiasi pono Martišiaus kaip LRTK nario įgaliojimai. LRTK pirmininką Kultūros komiteto teikimu iš komisijos narių ketverių metų laikotarpiui skiria ir atleidžia Seimas. Tai formalus teikimas, kito kelio kaip tik atleisti iš pareigų nėra, nes baigiasi kadencija“, – sakė nutarimą pristatęs Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

Už tokį sprendimą antradienį balsavo 119 Seimo narių, du buvo prieš. Nutarimas įsigalioja kitų metų sausio 20 dieną.

M. Martišius LRTK vadovu buvo paskirtas 2018 metais, vietoje atsistatydinusio Edmundo Vaitekūno. E. Vaitekūnas pirmininko pareigas paliko po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadų, kuriose minėtas dėl kontaktų su koncerno „MG Baltic“ atstovais.

Sociologo ir žurnalisto išsilavinimą turintis M. Martišius LRTK nariu buvo nuo 2013 metų.

Kaip BNS sakė LRTK pirmininkas Mantas Martišius, kanalas pateikia dokumentus, jog yra transliuojamas ne iš Rusijos, bet iš Prancūzijos, t.y. ES valstybės, o tai lemtų ilgesnes pažeidimų vertinimo procedūras.

„Mes tokių duomenų neturime, bet rašte, kurį jie pateikė, yra pasirašęs vienos Prancūzijos bendrovių, kurie kelia signalą į palydovą, vadovas, kad mes tai darome. Jeigu taip yra, jis būtų laikomas prancūzišku kanalu“, – teigė komisijos pirmininkas.

Anot M. Martišiaus, bendrovės pateiktas laiškas yra balandžio 2-osios, tuo metu pažeidimai fiksuojami nuo 2018-ųjų lapkričio.

Komisijos duomenys rodo, kad kanalas registruotas Rusijai ir priklauso Rusijos valstybinei televizijos ir radijo kompanijai (VGTRK), kuri, kaip teigiama, ir turi sutartį su Prancūzijos bendrove.

„Paprašėme, kad VGTRK, kad ji pateiktų savo licenciją, kurioje būtų parašyta, kur „Rossija 24“ licencija yra išduota. Tai jie turėtų padaryti gegužės 6-ąją, o sprendimą mes turėtumėme priimti gegužės 8-ąją“, – sakė M. Martišius.

Komisija svarsto apriboti transliacijas dėl kurstytos neapykantos pernai lapkritį transliuotoje laidoje „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“, kurioje, kaip teigiama, Rusijos Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis ragino „sunaikinti Vakarus“ pradedant branduolinį karą.

Nacionaliniai ir europiniai teisės aktai numato skirtingas procedūras dėl ES ir trečiosiose šalyse registruotų kanalų – jei televizija registruota ne Europos Sąjungoje, galioja paprastesnės pažeidimų nagrinėjimo procedūros ir LRTK gali greičiau priimti sprendimus dėl laikino retransliacijų ribojimo. LRTK tvirtina, kad tai galioja Rusijoje registruotai „Rossija 24“. 

Lietuva kai kurioms rusiškoms televizijoms dėl karo ir neapykantos kurstymo yra taikiusi maksimalius vienerių metų retransliacijos šalyje apribojimus.

Už šią kandidatūrą per slaptą balsavimą buvo 75 parlamentarai, prieš – penki politikai, dešimt susilaikė.

Sociologo ir žurnalisto išsilavinimą turintis M. Martišius yra dirbęs televizijoje „11 kanalas“, naujienų agentūroje BNS, savaitraštyje „Laikas“, dirba dėstytoju Vilniaus universitete ir Generolo Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. LRTK jis dirba nuo 2013 metų.

Rugsėjį Seimas patenkino LRTK pirmininko E. Vaitekūno atsistatydinimo pareiškimą. Jis liko dirbti komisijos nariu.

Atsistatydinimo pareiškime E. Vaitekūnas nurodė, kad postą palieka, nes gerai nemoka užsienio kalbų, dėl to esą nedalyvavo daugelyje svarbių renginių užsienyje ir susitikimų su užsienio svečiais. Tačiau vėliau jis pripažino, kad tokį žingsnį lėmė pavasarį Seimo patvirtintos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvados.

NSGK išvadose, be kita ko, remiantis Valstybės saugumo departamento (VSD) pateikta medžiaga, konstatuota, kad koncerno „MG Baltic“ atstovai siekė įgyti įtaką Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje. Išvadose nurodyta, kad LRTK vadovu paskyrus E. Vaitekūną koncerno atstovai, palaikydami neformalius ryšius ir gaudami iš jo vidinę informaciją siekė, kad koncerno valdomos žiniasklaidos priemonės įgytų konkurencinį pranašumą ir įtaką.

VSD parlamentarams teiktoje medžiagoje nurodė, kad E. Vaitekūnas įdarbino LRTK administracijoje televizijos LNK generalinei direktorei bei tuometinei Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos prezidentei Zitai Sarakienei artimus asmenis, patarė skųsti komisijos LNK skirtą baudą teismui, prašė parodyti dukrą per televiziją, reklamuoti jo draugų koncertus.

LRTK reguliuoja ir prižiūri radijo ir televizijos programų transliuotojų, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjų veiklą.

„Visai Europos Sąjungai tai yra labai mažai, nes greičiausiai tokiu atveju gali palaikyti pranešimų spaudai srautą už tokius pinigus, bet rimtoms atsakomosioms priemonėms 800 tūkst. eurų yra lašas jūroje“, – BNS sakė VU Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius.

Anot jo, nors 800 tūkst. eurų yra per mažos lėšos, jog būtų galima pasiekti aukštų rezultatų, tačiau šis žingsnis rodo bendrijos politinį suvokimą apie trečiųjų šalių dezinformacijos pavojų.

Viena pusė investuoja į turinio kūrimą milijonus, o čia tik 800 tūkst. eurų per metus.

„Gerai, kad jie numatė lėšas tame biudžete. Gerai, kad jie tai pripažįsta ir išskiria. Yra politinis suvokimas. Šioje vietoje susiduriame su dar vienu paprastu dalyku. Kai lyginame biudžetus. Pavyzdžiui, Rusijos ir Europos Sąjungos medijų, mes truputėlį atliekame nesąžiningą lyginimą. Rusijos medijos kanalai yra skirti žiniasklaidinio, pramoginio turinio kūrimui, o Europos Sąjunga komunikaciją vykdo labai siaurais kanalais, neturi savo žiniasklaidos priemonių ir neužsakinėja savo filmų ar laidų“, - kalbėjo M. Martišius.

„Viena pusė investuoja į turinio kūrimą milijonus, o čia tik 800 tūkst. eurų per metus, tai mes turėsime rezultatą, kad ta pusė, kuri įdės daugiau pinigų, pastangų, idėjų bus labiau matoma, girdima ir paveiki negu ta pusė su 800 tūkst. eurų“, - pridūrė jis.

ES Ekonomikos ir finansų reikalų taryba šeštadienį priėmė 2018 metų bendrijos biudžetą. Jame numatyti 800 tūkst. eurų strateginei komunikacijai, skirtai kovai su trečiųjų šalių dezinformacija.

2015 metų kovą Europos Vadovų Taryba nusprendė, jog bendrija turi kovoti su trečiųjų šalių dezinformacija ir duoti atkirtį Rusijos vykdomoms dezinformacijos kampanijoms.

Tų metų pradžioje iniciatyvą kovoti su Rusijos „dezinformacijos ir propagandos“ kampanija iškėlė Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Danijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai.

Rusų kalbos nemokėjimas gali ir apsaugoti nuo neigiamo rusiškos propagandos poveikio, nes, nemokėdamas kalbos, žmogus tiesiog nesinaudos rusiškais informacijos šaltiniais. Taip mano Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius.

„Pagal surašymo duomenis, 1 mln. gyventojų kalba rusų kalba labai gerai, supranta. Jų langas į pasaulį, į tai, kas vyksta net ne Rusijoje, bet už Rusijos ribų, yra rusiški kanalai. Deja, tie kanalai yra valdomi Kremliaus, jie gauna dozuotą arba propagandos atskiestą informaciją“, – teigia M. Martišius.

Pasak jo, rusų kalbą mokančių žmonių pasaulyje yra daug, bet mokytis reikėtų ne šios kalbos, o kinų, sako Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto docentas Mantas Martišius. Jo teigimu, būtent tokios taktikos laikosi geriausių Jungtinės Karalystės universitetų atstovai.

„Bet, jeigu manęs klaustumėte, kokią kalbą, be anglų kalbos, reikėtų mokytis, pasakyčiau – kinų. Jungtinės Karalystės pagrindinių vedančiųjų aukštųjų mokyklų, ypač verslo, atstovai bando mokytis kinų kalbos. Žinoma, jie neišmoksta hieroglifų. Bet išmoksta kalbėti, nes ten yra didysis potencialas“, – sako M. Martišius.

Rusakalbiai turistai išleidžia daugiausiai

Anot Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros vedėjo Pavelo Lavrineco, poreikis mokytis rusų kalbos kyla dėl savaime suprantamų priežasčių. Viena iš jų – Lietuvos kaimynės. „Rusija, Kaliningrado sritis ir rusakalbė Baltarusija iki šiol buvo šalia Lietuvos ir tikriausiai bus toliau. Lietuvos ekonominiai ryšiai su tomis valstybėmis labai stiprūs. Be to, būtų galima prisiminti, kiek daug Lietuvai duoda turistai iš Rusijos“, – atkreipia dėmesį P. Lavrinecas.

Jo teigimu, pagal Lietuvos turizmo departamento statistiką, turistai ši Rusijos ir Baltarusijos Lietuvoje vieši ilgiau nei kiti turistai, taigi ir išleidžia daugiau pinigų. Todėl, pasak P. Lavrineco, norint pritraukti klientą, būtų pravartu kalbėti jam suprantama kalba. Ypač tai patartina, jei siekiama, kad žmogus ne tik apsilankytų mūsų šalyje, bet ir rekomenduotų tai padaryti kitiems.

„Viena iš rusų tautos savybių – tai didelė tauta. Kaip suprantame, didelės tautos mažiau žino kitas kalbas, kaip prancūzai arba vokiečiai. Rusai – šalia jų“, – sako VU dėstytojas, paaiškindamas, kad mažoms tautoms dažnai yra įprasta mokytis kelias užsienio kalbas.

Savo ruožtu M. Martišius atkreipia dėmesį, kad didelis turistų srautas iš Baltarusijos į Lietuvą plūsta dėl to, kad baltarusiams įsigyti Vakaruose pagamintų prekių čia yra pigiau. Be to, grįždami į savo šalį, jie susigrąžina 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM).

„Jiems tai – didelis pliusas. Klausimas paprastas – kaip ilgai ši situacija bus. Nėra nieko amžino, tik laikinumas. Galimas daiktas, kad Aleksandras Lukašenka pasitrauks arba kaip tik atidarys savo sienas, sumažins muitus ir žmonės nevažiuos. Kodėl sumažėjo važiuojančių iš Baltarusijos? Todėl, kad labai nuvertėjo jų rublis ir jiems neapsimoka pirkti čia“, – akcentuoja M. Martišius.

Anglų kalba – didelė problema

VU docentas taip pat prideda, kad pati kalba nėra kalta dėl to, ar yra daug norinčių ją išmokti, ar ne. Jis sako, kad dažnai pasitaikanti situacija, kai net Lietuvos valdininkai tarptautinėse konferencijose, nemokėdami kitos kalbos, ima kalbėti rusiškai, rodo, jog per daugiau kaip 20 nepriklausomybės metų nesugebėjome išmokti kalbėti angliškai.

„Aš augau dar tais sovietiniais laikais. Pirmoje klasėje jau kalbėjau rusiškai. [...] Dabartinis anglų kalbos įsiskverbimas nėra to paties lygio. Man tenka dirbti su studentais, dėstau anglų kalba. Matau studentus iš įvairių Europos šalių. Galiu pasakyti taip: lietuvaičiai angliškai kalba geriau nei pietų šalių studentai, bet tikrai prasčiau nei buvusios Jugoslavijos Respublikos, Vokietijos ar Skandinavijos šalių. Tai – didelė problema“, – padėtį vertina M. Martišius.

Jis priduria, kad mokėti bet kurią kalbą savaime yra gerai ir pritaria P. Lavrineco išsakytai minčiai, kad daug žmonių kalba rusiškai. Nepaisant to, docentas kelia klausimą, ar šios kalbos mokėjimas yra geras individualiai ar geras masei. Jis skaičiuoja, kad rusų kalbą pasaulyje turėtų mokėti apie 200 mln. žmonių Rusijoje ir už jos ribų. M. Martišius taip pat sutinka, kad slavų kalbos grupė yra labai išplitusi, todėl, mokant rusų kalba, gana nesunku išmokti lenkų ar kitą šios grupės kalbą.

Tačiau, jo manymu, šiandien būtų vertingiau mokėti kinų kalbą. „Jeigu manęs klaustumėte, kokią kalbą, be anglų kalbos, reikėtų mokytis, pasakyčiau – kinų. Jungtinės Karalystės pagrindinių aukštųjų mokyklų, ypač verslo, atstovai bando mokytis kinų kalbos. Žinoma, jie neišmoksta hieroglifų, bet išmoksta kalbėti, nes ten yra didysis potencialas“, – teigia M. Martišius.

Pasak jo, rusų kalba atveria galimybes, jei žmogus vykdo verslą Rusijoje, bet taip pat naudinga gali būti uzbekų kalba, jei vykdomas verslas susijęs su medvilne. Docentas atkreipia dėmesį į tai, kad rusiškai kalbančių žmonių langas į pasaulio įvykius dažnai gali būti rusiški naujienų šaltiniai: internetinės naujienų svetainės, televizijos laidos ir kt. Anot jo, tokie žmonės dažnai gauna ir propagandos dozę.

„Pagal surašymo duomenis, 1 mln. [Lietuvos] gyventojų kalba rusų kalba labai gerai, supranta. Jų langas į pasaulį, į tai, kas vyksta net ne Rusijoje, bet už Rusijos ribų, yra rusiški kanalai. Deja, tie kanalai yra valdomi Kremliaus, jie gauna dozuotą arba propaganda atskiestą informaciją“, – teigia M. Martišius.

Tačiau, anot jo, Lietuvoje – gana gera padėtis, geresnė nei kitose Baltijos valstybėse. „Kadangi Latvijoje ir Estijoje yra didelės rusakalbių tautinės mažumos, yra asmenys be pilietybės, tai [informacijos teikimas per rusiškus informacijos šaltinius – LRT.lt] yra išnaudojama. Lietuvoje – gana gera integracija. Būtent dėl Lietuvos yra sprendžiama, ką daryti, nes vienaip ar kitaip vyresnioji karta traukiasi iš gyvenimo dėl natūralių priežasčių, o jaunoji karta nemoka rusų kalbos. Kaip ją pasiekti su ta propaganda?“, – teigia M. Martišius.

Nenorą mokytis lemia geopolitinė padėtis

Kad jaunoji karta nemoka rusų, patvirtina ir medicinos studentė Akvilė Šaulytė. Jos teigimu, dirbant mediku, rusų kalba yra reikalinga, nes nemažai vyresnio amžiaus rusakalbių pacientų nenori ar netgi nemoka kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, pasak A. Šaulytės, su tokia problema jau praktikos metu susidūrę studentai vis tiek nesimoko rusų kalbos.

„Gal šiek tiek įtakos turi dabartinė geopolitinė padėtis. Santykiai su ta šalimi nėra labai malonūs. Nors tai galbūt nėra labai protinga ir racionalu, šiek tiek atstumia mokytis. Jeigu mūsų santykiai būtų geri, gal domintų studentų mainai tarp universitetų, norėtųsi vykti į tą šalį ir bendrauti su jos piliečiais. Kol kas tokio didelio noro nėra“, – priežastis vardija A. Šaulytė.

Pasak P. Lavrineco, natūralu, kad kalba atrodo tuo patrauklesnė, kuo patrauklesnė atrodo pati valstybė ar jos kultūra. Jo teigimu, rusų kultūra iki šiol gerbiama ir gerai žinoma pasaulyje, bet dabartinis valstybės režimas ir pati Rusija yra tokia, kad neskatina mėgti rusų kalbos.

„Kaip pasakė rusų poetė Jelena Fanajeva, neseniai viešėjusi Lietuvoje, jai rusų pasaulis – ne Vladimiras Putinas, o Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas ir Osipas Mandelštamas. Prieš tokį rusų pasaulį turbūt niekas nieko prieš neturėtų“, – svarsto P. Lavrinecas.

Jis taip pat abejoja, ar rusiškai informaciniais kanalais skleidžiama informacija gali turėti tokią didelę įtaką, kaip tvirtina M. Martišius. P. Lavrinecas primena, kad komunistinė propaganda Lietuvoje buvo transliuota kiekvieną dieną kelis dešimtmečius, bet Lietuva nebuvo paveikta ir siekė išsivadavimo.

„Turbūt, jeigu pasakytume, kad esame atsparūs propagandai, meluotume patys sau. Pateiksiu pavyzdį: reklamos laikas yra ribojamas, bet tam vis tiek leidžiami milijonai. Vadinasi, ji veikia“, – prieštarauja M. Martišius. Jis taip pat pabrėžia, kad propaganda transliuojama ne tik per naujienų laidas ar internetiniuose naujienų portaluose: kuriami kelių valandų trukmės dokumentiniai, meniniai filmai ir kt. Todėl, anot docento, jei propagandos srautas yra didžiulis, žmogui ji vis tiek darys poveikį.