Vyras ragino elgtis vakarietiškai
– Ar pasiūlymas tapti generalinio prokuroro pavaduotoja jums buvo netikėtas?
– Man pačiai visa tai buvo labai netikėta. Nors sakoma, kad prastas kareivis, kuris nenori tapti generolu, bet aš neturėjau minčių taikyti į tokį postą. Kol kas džiaugsmo nejaučiu. Puikiai suprantu, kokia atsakomybė mane užgriuvo. Kai generalinis prokuroras mane pakvietė pokalbio į Vilnių, galėjau tik nujausti, apie ką kalbėsimės. Išeidama neišgirdau pasakymo, kad mano kandidatūra bus teikiama. Nežinau, su kiek pretendentų buvo kalbama. Išvažiuodama susitikti su Prezidente dar nesuvokiau, kad grįšiu turėdama kitą statusą.
– Paskyrimas į šias pareigas ir darbas Vilniuje neabejotinai yra iššūkis ne tik jums, bet ir jūsų šeimai. Kaip jie sutiko šią žinią?
– Tai yra pats jautriausias klausimas. Esu dėkinga dangui už nuostabų vyrą. Arvydui pirmiausia ir pasakiau šią naujieną. Kaip jam įprasta, jis išlaikė pauzę ir pasakė: "Galbūt į šią situaciją reikia žiūrėti vakarietiškiau. Bandyk." Juk tiesa, kad pasaulyje žmonės dirbti važiuoja labai netrumpus atstumus. Žodžiu, jis pritarė. Dažnai mokausi iš savo vyro, ši situacija mane dar kartą privertė patikėti, kad jis be manęs namuose susitvarkys. Sunku būtų rasti kitą tokį tėtį, kuris ryte vaikams keptų kotletus, kad jie valgytų gerą maistą. Ir man vaikai yra didžiausias turtas bei gyvenimo prasmė, bet vargu ar ryte gaminčiau tokius patiekalus. Būtent todėl man ramu, nes žinau, kad vaikai bus tikrai prižiūrėti. Žinoma, mes kasdien bendrausime visais įmanomais būdais. Visi savaitgaliai bus mano Klaipėdoje arba jų – Vilniuje. Kita vertus, vaikai dažniau buvos sostinėje, galėsime aplankyti nuostabias vietas, renginius, jie bus arčiau kultūros. Mūsų vyresnioji Patricija turi dievo dovaną – puikiai piešia, kas gali žinoti, gal ji mokysis Vilniuje.
Aš rėšiu tiesiai šviesiai – kaip Lietuva atgavo laisvę, taip ir aš ją atgavau.
– O kaip žinią apie naują jūsų darbą sutiko vaikai?
– Vaikams apie tai pranešėme ramiai, nedramatizuodami. Jiems nėra naujiena, kad mama daug dirba. Ir anksčiau neretai po darbo valandų likdavau prokuratūroje, o kur dar komandiruotės. Todėl vaikų neištiko šokas, kad mamos kiekvieną vakarą nebus namie. Važiuojant į priesaikos ceremoniją vyras kalbino mažąjį mūsų Gabrielių, ką jis pasakytų, jei kas klaustų, kaip gyvens be mamos. Vaiko atsakymas mus išvertė iš kojų: "Aš rėšiu tiesiai šviesiai – kaip Lietuva atgavo laisvę, taip ir aš ją atgavau."Teko juokauti toliau ir prašyti, kad jis to garsiai nesakytų, nes būčiau apskųsta vaikų teisių saugotojams. Aš namuose esu griežtasis, reiklusis asmuo, tėtis – gerasis. Nepaisant puikios iškalbos ir nuolat laidomų juokelių, dešimtmetis Gabrielius yra labai jautrus vaikas. Pora metų vyresnė Patricija – kitokia, ji nuolat būna savame pasaulyje, tikra menininkė.
– Ar Patricijos pomėgis dailei neblėsta?
– Tikrai ne. Kitais metais planuojame antrąją jos personalinę parodą. Bet matau, kad vaikas dabar turi labai didelį krūvį. Aš jos amžiuje tikrai tiek nesimokiau. Keliasi pusę šeštos, o pamokas ruošia iki 22 valandos. Ji – perfekcionistė, beje, kaip mes abu su vyru.
Svajojo tapti policininke
– Ar pamatėte kurio nors kolegos akyse pavydo užuomazgų?
– Nieko panašaus. Man sekasi. Darbe visada susilaukiu labai didelio palaikymo. Taip buvo nuo pat mano atėjimo į prokuratūrą. Nedalyvauju socialiniuose tinkluose, todėl gyvas kolegų palaikymas man yra labai svarbus. Bendradarbė pašnibždėjo, kad internete buvo gausybė "laikų" ir visi gražiai atsiliepė. Tai labai smagu. Liūdžiu, nes turiu išsiskirti su puikiais bendradarbiais. Profesine prasme čia užaugau.
– Kaip jums kilo mintis tapti prokurore? Gal jūsų tėvai susiję su teise?
– Esu kilusi iš Panevėžio. Mano mama visą gyvenimą dirbo Lietuvos geležinkeliuose, dabar jau pensininkė, bet labai aktyvi profesinės sąjungos pirmininkė. Tėtis visą gyvenimą dirbo autobusų parke vairuotoju. Aš labai norėjau tapti policininke. Ir dabar tiesiai prisipažįstu, kad myliu policiją. Įstojau į Policijos akademiją šventai tikėdama, kad tapsiu pareigūne. Kol mokiausi, kelis kartus pasikeitė jos pavadinimas, vyko reformos, baigiau jau M.Romerio universitetą.
– Kokie keliai jus atvedė į Klaipėdą?
– Dar studijuodama atlikau praktiką Klaipėdos apygardos prokuratūroje. Po praktikos vyriausiasis prokuroras Ignas Laucius leido man toliau dirbti prokuroro technine padėjėja. Vėliau tapau miesto apylinkės prokuratūros prokurore. I.Laucius yra tas žmogus, kuriam būsiu dėkinga visą gyvenimą, jaučiu jam didžiausią pagarbą. Jis tapo krikštatėviu mano profesijoje. Daug iš jo išmokau, daug dirbau. Greitai perėjau į apygardos prokuratūros valdymo skyrių. Kai skyriaus vyriausiasis išėjo į pensiją, I.Laucius teikė mano kandidatūrą šio skyriaus vadovės pozicijai. Pastaraisiais metais dirbau ekonominių ir finansinių nusikaltimų srityje. Man tai pats įdomiausias teisės baras. Be viso šito mane domino, domina ir ateityje domins ir kitų padalinių darbas.
Į teismą – su perukais
– Turite patirties ir dirbant tarptautinio susižinojimo srityje. Kas tai yra?
– Tai susižinojimas su kitomis valstybėmis tiriant baudžiamąsias bylas. Dalyvavau ne vienoje sėkmingoje tarptautinėje operacijoje. Nusikaltimai sienų neturi, o kiekviena valstybė, turėdama savo jurisdikciją ir teisinę sistemą, turi sienas. Jei kaltininkas bėga, mes turime jį vytis be stabdžių. Todėl reikia išmanyti tarptautines konvencijas, šalių susitarimus. Buvo atvejis, kai Latvijoje apiplėšusius juvelyrinę parduotuvę nusikaltėlius sulaikė lietuviai. Reikėjo labai greitai spręsti, kaip nepažeisti įstatymo ir kaltininkus perduoti latviams. Įsivaizduokite, juk buvo penktadienio vakaras.
– Jums yra tekę dalyvauti teismo posėdyje Jungtinėje Karalystėje. Gal galėtumėte pasidalyti įspūdžiais?
– Šios šalies teisinė sistema yra kitokia. Klaipėdos apygardos prokuratūra kartu su Tauragės policininkais vykdė ne vieną Jungtinės Karalystės teisinės pagalbos prašymą. Buvo tiriama šiurpi byla – buvęs sutuoktinis nužudė lietuvaitę. Kratos metu iš kaltininko paėmėme navigacinę sistemą. Ja vadovaudamiesi policininkai nuvažiavo visą kelią, bet aukos nerado. Tik teismo proceso metu lenkas grybautojas aptiko jos kūną. Kadangi mes vykdėme daug procesinių prievartos priemonių, mane, aktyviai dalyvavusią šiuose veiksmuose, pakvietė liudyti į teismą. Patyriau, kad prokuroro žodis ten yra šventas. Mane įspėjo, kad advokatai gali pulti, nes jie dirbo ne dėl pinigų, o savo vardo populiarinimo. Bet viskas vyko itin pagarbiai, visi kalbėjo ramiu tonu. Labai įspūdingai atrodo proceso dalyviai su perukais, pirštinaitėmis. Sužavėjo, kad teismo salėje sėdi ir tyrimą atlikę pareigūnai. Jei kas neaišku, teisėjas paskelbia pertrauką, pareigūnai gali raštu paaiškinti tam tikras aplinkybes. Liudytojai prieš posėdį gauna kelis lapus teksto, kuriuo siekiama žmogų supažindinti su jo teisėmis, paaiškinti, kas jo laukia, nuraminti, padėti įveikti stresą. Mums yra iš ko mokytis.
Pažintis atvedė prie altoriaus
– Esate ištekėjusi už Klaipėdos apygardos teismo pirmininko. Kokia buvo jaunos prokurorės ir aukštas pareigas einančio teisėjo meilės istorija?
– Grįžau iš mokymų Briuselyje ir iškart turėjau dalyvauti kituose mokymuose Teisingumo ministerijoje Vilniuje. Buvau su lagaminais. Pamačiau Arvydą Daugėlą, jis tada buvo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Bet man tuo momentu buvo aktualu, kad jis iš Klaipėdos. Per pertrauką paklausiau, ar jis po visko važiuos į Klaipėdą ir ar paimtų mane drauge. Vėliau jis man pasakojo, iškart net nesusivokęs, kur dirbu – Šilalėje ar Klaipėdoje. Tąkart grįžome, aišku, plepėjome. Bet aš per daiktų gausą palikau jo mašinoje segtuvą su dokumentais. Kitą rytą patyriau didžiulį stresą, nes nežinojau, kaip jam paskambinti. Bet Arvydas tai padarė pirmas. Tokia buvo mūsų pažintis. Tada jis man neatrodė svajonių jaunikis. Draugystė truko bene pusantrų metų ir palaipsniui peraugo į tikrus jausmus, o galiausiai tapome laiminga šeima. Manau, kad esu gimusi po sėkmės žvaigžde.
– Lietuvės pamėgo ištekėjusios sutrumpinti vyro pavardę, o jūs ne tik to nepadarėte, bet pasilikote dar ir mergautinę. Kodėl?
– Tekėdama išgyvenau labai keistą jausmą. Bene 27 metus buvau Šniutytė, tai mano tėčio, kurį labai myliu, pavardė. Mes su tėčiu esame labai panašūs. Sutuoktinį pažinojau kur kas trumpiau, buvo baisu atsisakyti savo tapatybės. Būtent todėl taip pasielgiau. Nors Daugėlos pavardė man labai graži.
– Kokie yra jūsų pomėgiai?
– Šiemet nuėjau 800 kilometrų šv. Jokūbo kelią, arba Camino de Santiago. Tai yra geriausia, ką man šiemet pavyko padaryti. Dirbant tokį intensyvų darbą, kaip mano, tai buvo geriausias būdas atitrūkti. Visą tą mėnesį jaučiau palaimos jausmą. Patarčiau kiekvienam bent pabandyti. Nebūtina nueiti viso to atstumo, bent šimtą ar du šimtus kilometrų. Aplink nuostabi gamta, sutikau tik gerai nusiteikusius žmones. Jei būtų mano valia, kiekvieną vadovą siųsčiau į tokį kelią. Ispanija mane žavi, žinau, kad ten dar ne kartą grįšiu, todėl mokausi ispanų kalbos.
Vizitinė kortelė
1976 m. gruodžio 6 d. gimė Panevėžyje.
1994 m. baigė Panevėžio J.Balčikonio gimnaziją.
1999 m. baigė M.Romerio universitetą, tais pačiais metais pradėjo dirbti Klaipėdos apygardos prokuratūroje.
2012 m. tapo Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiąja prokurore, buvo ne kartą skatinta, jai suteikti vyresniojo ir vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikaciniai rangai.
2016 m. paskirta Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotoja.
