Balsuodavo ir mirusios sielos
Šeima atvyko iš Gomelio srities, Žlobino mieste. Jauna moteris pasakojo iš tėvų ir vyresnių giminaičių ne kartą girdėjusi raginimą nešokinėti prieš valdžią, esą, gali būti ir blogiau.
Jauniems atrodo kitaip – jie mano, kad blogiau kažin ar gali būti.
Moteris pasakojo, kad pastaraisiais metais nustojo veikti didžiulės gamyklos, žmonės neturi darbo, o tie, kam pavyksta įsidarbinti, uždirba labai mažai. Normalu dalį atlyginimo gauti ir vokeliuose.
Nors lietuviškai nemoku, psichologiškai čia jaučiuosi labai ramiai.
„Iki praėjusių metų vasaros buvau apolitiška, rūpinausi šeima, auginau vaikus. Mano vyras Vadimas labai domėjosi rinkimais ir mane apšviesdavo. Kai į mūsų miestą prieš rinkimus atvažiavo Sviatlana Cichanouskaja ir jos bendražygiai, ėjome į susitikimus ir pajutome, kad norime permainų, nusibodo sąstingis. Juk mūsų šalyje yra net toks žaislas, storas baisus žmogeliukas, vardu Ždun (lietuviškai – laukiantis). Tai savotiškas baltarusių simbolis, mes tokie tarsi amžinai laukiantys, kad kažkas atsitiks, ir viskas pasidarys savaime. 26 metus kentėme. Per tą laiką užaugo nauja karta, suprantanti, kad delsti nebegalima“, – pasakojo moteris.
M.Bykovskaja, kaip ir daugelis kitų baltarusių, jau vasarą ėmė segėti tautinės vėliavos baltos-raudonos-baltos spalvų juosteles. Tai buvo permainų simbolis. Valdžios nuostata buvo tai drausti.
Bela: ypatingo būdo ir įspūdingo dydžio katė Alisai yra gera draugė. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
„Neabejojome, kad ir 2020-ųjų Prezidento rinkimai bus suklastoti, nes taip jau buvo ne kartą. Pamenu, kai dar buvau studentė, 2000-ųjų pradžioje, aš, kaip ir nemažai mano draugų, buvome verčiami balsuoti išankstiniuose rinkimuose. Iš tiesų, balsavau tikrąją rinkimų dieną, o vėliau bendrabučio komendantė pranešė, kad 105 procentai bendrabutiečių balsavo išankstiniuose rinkimuose, ji atvirai prasitarė, kad pas mus balsuoja net mirusios sielos. Todėl iki praėjusių metų nebeeidavau balsuoti, žinojau, kad rinkimai bus suklastoti. Vasarą žmonės tautinėmis juostelėmis ir susuktais į vamzdelį arba sulankstytais į armonikėles biuleteniais bandė parodyti, kiek rinkėjų balsavo ne už A.Lukašenką“, – kalbėjo M.Bykovskaja.
Laikė uždarę 33 paras
Moteris pasakojo, kad iš daugelio rinkimų apylinkių stebėtojai būdavo išvaromi jėga. Žmonės pro langus stebėjo, kaip skaičiuojami balsai, telefonais filmavo, kaip iš urnų buvo išverčiami didžiuliai kiekiai susuktų balsavimo lapelių.
Kai kurių rinkimų apylinkių pirmininkai pabėgdavo nuo jų laukiančių žmonių pro langą, lipdavo kopėčiomis. Pažeidimų buvo begalė.
Nepaisant visko, rinkimų rezultatai vėl buvo suklastoti. Rugpjūčio 9-ąją visoje šalyje žmonės išėjo į gatves. Savo mieste Marija ir Vadimas taip pat buvo aikštėje. Naktį prasidėjo milicijos puolimas.
Kitą dieną milicininkai užfiksavo porą, mat važiuodami automobiliu jie spaudė garsinį signalą į patriotinės dainos „Mes – ne bailiai, mes – baltarusiai“ taktą. To užteko, kad pareigūnai pripultų ir grasintų sudaužyti langus ir išlaužti mašinos dureles.
Tada Vadimą suėmė. Jis buvo nubaustas už masinių nesankcionuotų renginių organizavimą. Teismo posėdis vyko milicijos pastate, bausmės dalintos tiesiog konvejeriu, tam – 10, tam – 12, o tam – 15 parų arešto. Didžiausios miesto įmonės darbininkai ėmėsi streiko, į darbą jie žadėjo grįžti tik tada, kai bus išleisti politiniai kaliniai.
Siekis: M.Bykovskaja tikino, kol A.Lukašenka valdo, grįžus namo būtų nesaugu. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Po to prasidėjo persekiojimai, bet neramumai nesiliovė. Mariją labiausiai išgąsdino apylinkės inspektoriaus grasinimai atimti vaikus. Nors Marija ir Vadimas buvo nubausti tik administracine nuobauda, kriminalistai pranešė norintys paimti poros pirštų atspaudus.
Kai milicininkai išsivedė vyrą, namo jis grįžo tik po 33 parų. Teisme liudijo milicininkas, kuris tą patį kalbėjo visų sulaikytųjų bylose, esą jis matė, kaip šie žmonės dalyvavo nesankcionuotuose mitinguose. Tris kartus nuteistas Vadimas išgirdo grasinimų, kurie privertė šeimą palikti tėvynę.
Draugai prasitarė, kad kai kurie iš saviškių gali būti išdavikai, jie teikia informaciją milicijai.
„Tėvai norėjo, kad vaikus paliktume jų namuose, graudeno, kad užsienyje būsime visiškai vieni. Teko aiškinti – Baltarusijoje visiškai nepaisoma įstatymų. Kas gali žinoti, gal vieną dieną ateitų valdiškų įstaigų atstovai ir rastų pretekstą atimti iš jų vaikus“, – apie nelengvą atsisveikinimą su tėvais pasakojo Marija.
Tėvai apsiramino, kai sulaukė žinios, kad Klaipėdoje šeima sulaukė daugybės žmonių pagalbos ir paramos.
Lapeliai moko kalbos
Greitai bus du mėnesiai, kai baltarusių šeima gyvena Klaipėdoje. Per šį laiką jie porą kartų pabuvojo prie jūros. Apžiūrėti senamiestį ar pasižvalgyti kitose gražiose miesto vietose dar neturėjo progos, laukė šiltesnio laiko.
Šeimos gyvenimas išvykus iš tėvynės labai pasikeitė. Vyras išvyko į Lenkiją, kur netrukus tikisi pradėti dirbti vilkiko vairuotoju. Marija su dukromis liko Klaipėdoje.
Moteris kasdien mokosi lietuvių kalbos, o tai jai taip pat yra nemenkas iššūkis. Naujuosiuose šeimos namuose ant daugybės daiktų priklijuoti lapeliai, kuriuose parašyta, kaip šis daiktas vadinamas lietuviškai.
„Pamokų metu kartojame paskui mokytoją žodžius ir junginius, bet pati tarti juos dar droviuosi. Parduotuvėje dažniausiai klausiu pardavėjos, ar ji supranta rusiškai. Nors lietuviškai nemoku, psichologiškai čia jaučiuosi labai ramiai. Daugiau baimės buvo prieš pat išvažiuojant. Ypač geranoriškai mus sutiko M.Gorkio gimnazijoje. Juk mes atvykome jau įsibėgėjus mokslo metams, neturėjome sąsiuvinių, pratybų, vadovėlių. Daugelį dalykų mokyklos darbuotojos ir mokytojos tiesiog atšvietė daugintuvu, gana greitai mergaitės gavo ir planšetinius kompiuterius, kad galėtų dalyvauti nuotolinėse pamokose“, – apie gyvenimą mūsų mieste pasakojo moteris.
Sugraudino solidarumas
Kažkada Marija girdėjo, kad Lietuvoje rusiškai pakalbinti žmonės neatsako, bet Klaipėdoje jai neteko patirti nieko panašaus.
„Čia labai geranoriški žmonės. Dažnai pagalvoju, kad nesijaučiu esanti užsienyje – namai panašūs, tik užrašai ne mūsiški. Išvažiavome nežinodami, kam ruoštis. Mašina maža, joje talpinomės su dviem vaikais ir didžiule kate. Kai kuriuos daiktus išėmėme paskutinę minutę“, – pasakojo M.Bykovskaja, neslėpdama, kad pradžioje jai viskas atrodė neįprasta ir kėlė baimę.
Pagalba šeimai ėmė plaukti, kai apie juos pasklido žinia socialiniuose tinkluose. Atsiliepė labai daug gerų žmonių.
„Dar būdami Baltarusijoje jautėme solidarumą, bet mes ten visi savi. Tikrai nesitikėjau, kad Lietuvos žmonės bus mums tokie geranoriški. Jau pačią pirmą dieną, kai pasirodė pagalbos prašymas Klaipėdoje, pajutome, kad esame ne svetur, o tarp labai gerų žmonių. Netrukus mus pasiekė gausios dovanos. Apstulbau, kai kurie daiktai buvo visiškai nauji, dar pakuotėse. Tarp šių gerų žmonių buvo Inga, su kuria tapome draugėmis. Esame labai dėkingi klaipėdiečiams už pagalbą. Tai labai padėjo mums visomis prasmėmis. Jau esame aprūpinti viskuo, be ko neįmanoma gyventi“, – neslėpė dėkingumo Marija.
Moteris stebisi, kad klaipėdiečiai ne tik padovanojo šeimai būtinų daiktų, bet ir noriai kviečiasi į svečius, ragina pasidalinti rūpesčiais.
Marija apsilankė visuomeninės organizacijos, padedančios vargstantiems, sandėlyje ir džiaugėsi galėjusi pasirinkti, ko jai šiuo metu labiausiai reikia.
Dabar šeimai, ko gero, labiausiai praverstų spausdintuvas, jis išspręstų daug su mergaičių mokslais susijusių problemų.
Darbo nebijo
M.Bykovskaja tikino iššūkių nebijanti, visada sukosi keliuose darbuose. Klaipėdoje ji kol kas dar darbo nerado.
Gauti baltarusišką algą ir gyventi už viską mokant eurais, menkas malonumas. Bet pati sau moteris įsakė, kol vyras negaus normalios algos, ji nuotoliniu būdu dirbs baltarusiškoje įmonėje. Marija nepraranda vilties įsidarbinti Klaipėdoje.
M.Bykovskaja apibendrina rinkos tyrimus, jai patinka analitinis darbas, moteris yra dirbusi prekių priežiūros vadybininke. Aukštąjį techninį išsilavinimą įgijusi baltarusė tikisi dirbti logistikos srityje.
Marijos dukros Jelizaveta ir Alisa augitinę Meino meškėnų veislės katę Belą vadina šeimos nare ir džiaugiasi, kad mama neieškojo, kam ją galėtų palikti gimtajame mieste.
Tėvynėje kol kas nesaugu
Paklausta, ar pagalvoja apie grįžimą namo, Marija nesusimąsčiusi tikino, kol A.Lukašenka valdys, grįžti į tėvynę jiems nesaugu.
„Labai abejoju, kad per pusmetį, kol galioja mūsų viza, Baltarusijoje kas nors pasikeis. Į spąstus tikrai nevažiuosime. Kai Vadimas paskutinį kartą pateko už grotų, jam labai nedviprasmiškai buvo pasakyta: jei nedings iš šalies, Naujuosius sutiks su prižiūrėtojais. Kai sužinojau, kad pareigūnai domisi ir manimi, o Paieškos skyrius turi mano nuotrauką, supratau, kad uždarius valstybės sienas abu sulauksime represijų. Dalį tokių, kaip mes, išstūmė iš šalies, kitus įkalino. Represijų sulaukė net tie, kas internete reiškė nepasitenkinimą ir reikalavo išleisti politinius kalinius. Teko skaityti, kad nuo kovo už eitynes ir nesankcionuotus renginius bus baudžiama ne iki 15, o iki 30 parų arešto, o bauda nuo 25 minimalių gyvenimo lygių bus padidinta iki 100. Taip siekiama žmonėms užkišti burnas ir įbauginti. A.Lukašenka labai stipriai laikosi įsikibęs savo krėslo, nieko nenori klausyti ir suprasti, todėl kol kas grįžti būtų pavojinga“, – pasakojo moteris.
Vyresnioji poros dukra labai prisirišusi prie močiutės, kas vakarą susisiekia su ja internetu, būtinai palinki labos nakties.
Marijos tėvai nebuvo patenkinti, kad šeima išvažiuoja. Žinodami, kokia bus tėvų reakcija, apie apsisprendimą išvažiuoti pasakė beveik paskutinę dieną.
