„Šis filmas savo giliai emocingu scenarijumi ir išskirtine aktorių vaidyba tyrinėja tapatybę ir seksualumą. Jo herojų meilė – nuostabiai nufilmuota ir subtiliai atvaizduota. Jų švelnumas, intymumas ir skausmas tuo pat metu yra ir odė, ir iššūkis meilės galiai“, – įteikdama apdovanojimą sakė šios konkursinės programos žiuri.

„Pirmiausiai noriu padėkoti filmo režisierei Marijai Kavtaradze. Tai – antrasis mūsų bendras darbas ir, tikiuosi, jų dar daug kartu sukursime. Sveikinu mūsų pagrindinius aktorius ir talentingąją komandą. Ir, žinoma, labai dėkoju filmo partneriams – koprodiuseriams iš Ispanijos ir Švedijos“, – atsiimdama apdovanojimą sakė „Tu man nieko neprimeni“ prodiuserė Marija Razgutė.

„Jau greitai sukaks metai, kaip filmas „Tu man nieko neprimeni“ keliauja per pasaulį ir jaučiame, kad susidomėjimas juo tik didėja. Taline sulaukėme daug meilės iš festivalio žiūrovų: seansai buvo sausakimši, o susitikimas su žiūrovais buvo vienas ilgiausių ir labiausiai šildančių pokalbių, kokius esame turėję šio filmo kelionėje“, – įspūdžiais iš festivalio dalijosi M. Razgutė.

Šiemetinėje „Juodųjų naktų“ Baltijos šalių konkursinėje programoje varžėsi net septyniolika filmų, tarp kurių – septyni darbai, kuriuos kūrė arba ženkliai prisidėjo lietuviai: Marijos Kavtaradze „Tu man nieko neprimeni“, Artūro Jevdokimovo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“, DK Welchman ir Hugh Welchman „Kaimiečiai“, Ramūno Cicėno „Šeima“, Romo Zabarausko „Rašytojas“, Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ ir Arko Okk filmas „Ledas, kuris mus palaiko“.

Filmas „Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo ar iki metų pabaigos apkeliaus beveik 60 kino festivalių visame pasaulyje – nuo Graikijos iki Australijos, nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Taivano. Filmas keliauja ne tik per festivalius – „Tu man nieko neprimeni“ kino teatruose rodys Šiaurės Amerikos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, Ispanijos, Indonezijos, Lenkijos filmų platintojai.

Taline sulaukėme daug meilės iš festivalio žiūrovų: seansai buvo sausakimši, o susitikimas su žiūrovais buvo vienas ilgiausių ir labiausiai šildančių pokalbių, kokius esame turėję šio filmo kelionėje.

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius. 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis sukurtas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

Apie „M–Films“

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradze („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Šios prestižinės programos finansavimą naujiems projektams užsitikrino didžiulio žiūrovų įvertinimo sulaukusios „Emilijos iš Laisvės alėjos“ prodiuserė Živilė Gallego ir geriausio metų filmo „Šventasis” prodiuserė Marija Razgutė.

Beveik dešimtmetį veikianti prodiuserės Ž. Gallego kompanija „Fralita Films” gavo teigiamą ES programos finansavimo atsakymą naujai įgyvendinamam projektui „Šeima”. Tai jaunosios kino režisierės Austėjos Urbaitės debiutinis vaidybinis ilgametražis filmas, kalbantis apie jautrią santykių šeimoje temą. Prancūzų pora įsivaikina brolį ir sesę iš Lietuvos ir kad padėtų vaikams adaptuotis naujoje aplinkoje pas juos apsigyvena jauna lietuvė auklė. Tad kyla klausimas, kaip tapti tikra šeima, kur nei vienas jos narys nėra siejamas kraujo ryšiu, tėvai ir vaikai kalba skirtingomis kalbomis ir kur susiduria kardinaliai skirtingos asmenybės. Pasak Ž. Gallego, nors tai jau ne pirmas kartas, kuomet jos kompanija užsitikrina minėtos ES programos paramą, tačiau kiekvieną kartą tiek jai asmeniškai, tiek ir komandai tai yra svarbus jų veiklos įvertinimas ir įrodymas, kad kuriami tarptautinei auditorijai aktualūs filmai. Austėja Urbaitė apdovanota Sidabrine gerve už geriausią trumpametražį filmą „Tiltai“ (2016).

Prodiuserės M. Razgutės filmų gamybos kompanija „M-films” šiuo metu vysto vaidybinio filmo projektą „Corcovado Borealis”, kuriam skirtas 30 tūkst. eurų „Kūrybiška Europa“ MEDIA programos finansavimas. Ši dviejų trumpametražių filmų autoriaus Karolio Kaupinio režisuojama drama pasakoja, kaip tarpukario Lietuvos geografijos profesorius stengiasi įtikinti šalies vyriausybę kuo greičiau sukurti atsarginę valstybę užjūryje ir taip gelbėti šalį nuo pražūties. Tačiau tikinčių idėja ar pripažįstančių pranašystę – žymiai mažiau nei ją menkinančių ar besipriešinančių. Vienintele viltimi tampa slapta parama iš politika nusivylusio ir smarkiai įsimylėjusio pusamžio šalies premjero. Pirmasis jauno kino kūrėjo K. Kaupinio režisūrinis darbas – filmas „Triukšmadarys“ 2015 m. per apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ buvo pripažintas geriausiu trumpametražiu vaidybiniu filmu. O jo naujasis projektas jau sulaukė tarptautinės kino industrijos ekspertų dėmesio mokymuose Lenkijoje ir Prancūzijoje. Planuojama, kad filmas pasirodys 2019-aisiais.

Norint į lietuvišką kiną atkreipti užsienio šalių dėmesį, pirmiausia reikia sukurti gerą filmą, sako „Kino ruporu“ už kino sklaidą įvertinta kino prodiuserė Marija Razgutė. „Reikia labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Juk jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų“, – pastebi ji.

M. Razgutės teigimu, trumpametražio filmo privalumas – visai kitas istorijos pasakojimo būdas: „Čia viskas turi vykti greičiau ir koncentruočiau, nes turi tik 15 minučių ir negali rodyti penkių paralelinių istorijų, kurios galų gale susiveda į vieną. Kartais tai įdomiau, negu sėdėti valandą, kai jau filmo pradžioje žinai, kaip jis baigsis. O trumpametražis sugeba nustebinti.“

– Lietuvos kino erdvė maža ir pinigų turime nedaug. Tad kiek erdvės dirbti turi kino prodiuseris?

– Tai, kad mes esame maža šalis, yra ir pliusas, ir minusas. Pliusas, nes būti pastebėtam mažoje šalyje gerokai lengviau nei, tarkim, Vokietijoje.

– Kiekvienas filmas tampa įvykiu?

– Kartais vykusiu, kartais nevykusiu, bet įvykiu. Paskutiniu metu tikrai buvo daug nevykusių įvykių. O minusas tas, kad mūsų finansavimas, skiriamas kinui, turbūt vienas mažiausių Europoje, nors norinčių kurti filmus tikrai daug. Šiuo atveju šalies dydis mus riboja.

– Daug kas kalba, kad kinas turėtų atsipirkti. Ar tai įmanoma? Ar vis dėlto valstybės parama yra gyvybiškai svarbi?

– Kinas turi būti šalies kultūros politikos prioritetas. Visai geras Estijos, kaip mažesnės šalies, pavyzdys. Ką jie daro? Pačios kino industrijos iniciatyvos niekada nebus taip pastebėtos, jei nebus nutiestos tam tikros politinės gairės. Pavyzdžiui, Talino filmų festivalis „Black Nights“, šiemet įtrauktas į FIAF festivalių sąrašą, irgi parodo, kad Estija to siekė ne vienus metus ir tai buvo jos prioritetas. Kai žinai savo gaires, tikslą pasieki. Tai tikrai didelis pasiekimas ne tik Estijai, bet apskritai Baltijos šalims.

Ar filmai turi atsipirkti, ar ne? tikrai ne. Daug svarbesnė filmo meninė vertė. Ar atsiperka kiekvienas spektaklis, ar atsiperka skulptūra mieste? Kaip tai įvertinsi? Yra be galo daug užsienio kino šedevrų, kurie niekada neatsipirko. Tarkim, Michaelio Haneke filmo „Meilė“, kuris buvo rodytas Lietuvoje, lankomumas buvo labai prastas, nors šis režisierius yra pasaulinio garso žvaigždė, o filmas surinko daugybę apdovanojimų visame pasaulyje.

– Buvote įvertinta už lietuviško trumpametražio kino sklaidą. Kuo įdomus trumpametražis kinas? Kokie iššūkiai dirbant šioje srityje?

– Mano suvokimu, visada protinga pradėti nuo trumpesnių distancijų – pasitreniruoti. Paskui bus lengva mūšyje. Tarkim, filmui labai svarbu pasiruošimas, ir mes trumpametražiam filmui ruošiamės bent metus, nes tada viskas matoma kaip ant delno: kas geba, kas negeba, kas turi talentą, kas neturi. Negali paskaitęs scenarijų kitą dieną eiti filmuoti. Taip niekada nebus, o jei ir bus, nemanau, kad pasiteisins.

– Per Kino aljanso apdovanojimus kino kritikė Izolda Keidošiūtė pastebėjo, kad trumpametražio filmo istorija, papasakota jaunų žmonių, neretai šiandien įdomesnė nei ilgametražių filmų. Kaip atrodo pačiai – ar ateina įdomių žmonių, kur jie prapuola?

– Manau, Lietuvoje tikrai atsiranda labai įdomi ir kitokia karta jaunų režisierių, kurie yra išmokę kalbėti šiek tiek kitaip negu senoji karta. Be to, trumpametražis filmas diktuoja visai kitą istorijos pasakojimo būdą: viskas vyksta greičiau, yra labiau išgryninta, nes turi tik 15 minučių ir negali papasakoti penkių paralelinių istorijų, kurios galų gale susiveda į vieną, – tiesiog nėra tam laiko. Kartais tai įdomiau, negu sėdėti valandą, kai jau filmo pradžioje žinai, kaip jis baigsis. O trumpametražis sugeba nustebinti.

Tikrai ne visi, bet didžioji dauguma tų, kurie dabar kuria trumpametražius, vėliau kurs ir ilgametražius filmus. Labai tikiuosi, kad situacija Lietuvoje pagerės ir kine bus daugiau gerų įvykių nei liūdnų. Labai geras pavyzdys yra Islandija, kur žmonių tiek, kiek Klaipėdoje, o kokia stipri jų kino kalba. Taigi visiškai nieko nereiškia šalies dydis.

– Režisierius Arūnas Žebriūnas ne kartą sakė, kad mums sunku papasakoti istoriją. Tad gal tai tam tikri dalykai, susiję su būdu, mąstysena?

– Galbūt mes pradedame mokytis pasakoti istoriją – tai pirma, ką galima pastebėti žiūrint trumpametražius filmus. Po truputį keičiasi kino mokykla, mes esame atviresni pasauliui. Visa tai ir leidžia mums pradėti geriau pasakoti istorijas.

– Tačiau svarbu, kad tie jauni režisieriai nedingtų, nes pirmi jų filmai yra tarsi paraiškos, bet paskui jie kažkur dingsta.

– Pirma, šalies kino politika turi būti draugiška jauniems kino kūrėjams. Man atrodo, apie trumpametražių filmų sferą reikėtų galvoti kaip apie šalies švietimo sistemą: kokias mokyklas, kokią edukacinę sistemą baigia vaikai, kuo jie taps suaugę. Taigi, kiek investuosi į trumpametražį filmą, tokią kino ateitį turėsi. Tai labai aiškiai suvokiama ir vykdoma Prancūzijoje, pavyzdžiui, kiek ten yra trumpametražių filmų, kiek į juos investuojama, kiek rodoma. Taip jie augina tiek režisierius, tiek auditoriją. Viskas daroma labai strategiškai, neužsistovima ties tais pačiais vardais.

Labai svarbu suvokti, kad su trumpametražiais filmais auginama šalies kino ateitis, todėl iš pradžių reikia šiek tiek daugiau investuoti. Negali būti taip, kaip pernai, kai per metus buvo paremtas vienas trumpametražis filmas. Suprantu, kad situacija prasta, bet vis dėlto ne tokia, kad būtų galima paremti tik vieną trumpametražį filmą. Idealiu atveju turėtų būti septyni, iš kurių, tarkim, penki bus labai neblogi, o tada mes galėsime per šiokią tokią kiekybę išgauti ir kokybę. Kai neauginame trumpametražių, jie nesipraktikavę kepa ilgametražius, daro klaidų. Geriau jau jie atsisijotų trumpametražių filmų srityje – vėliau nereikėtų rizikuoti ir didesnėmis sumomis.

– Ar sudėtinga lietuvišką filmą parodyti užsienyje, atkreipti į jį dėmesį? Kokių pastangų reikalaujama iš prodiuserio?

– Visų pirma reikia sukurti gerą filmą: labai gerai atsirinkti istorijas, nepasakoti to, kas ekrane jau papasakota daug kartų, nebijoti savitumo. Kita vertus, jie tuo ir įdomūs, kad yra lietuviški, ne tokie, kaip prancūzų, britų, lenkų. Nors gal lenkų panašiausi.

– Juokaujant galima sakyti, kad sukurti filmą – tik dalis darbo.

– Čia dalis darbo – kokių dvejų metų. O festivalių gausa neaprėpiama – keliolika tūkstančių visame pasaulyje. Iš pradžių labai svarbu apskritai pažinti tuos festivalius, kad, turėdamas savo filmą, žinotum, kam jį pasiūlyti, nes kiekvienas festivalis turi savo strategiją ir kryptį.

Būti iš Lietuvos kartais irgi pliusas, nes Lietuvoje nesukuriama tiek daug filmų, kiek Prancūzijoje. Jei į festivalio programą įrašyta 50 trumpametražių filmų, rengėjai neįtrauks 20 prancūziškų filmų, nors jie visi bus nuostabūs. Įdės daugiausia penkis. O iš Lietuvos jie bus gavę penkis ir iš tų penkių gal vieną paims. Taigi mes turime kiekybinę persvarą. Žinoma, džiaugtis nereikia, kad turime mažai filmų, juolab kad ne visi geri, bet kartais tai „sužaidžia“.

– Per pastaruosius metus Lietuvoje užderėjo daug filmų. O kokia jų kokybė?

– Gerai, kad filmų daugėja, nes, augant kiekybei, pradeda atsirasti ir kokybė, formuotis lietuviški žanriniai filmai. Be to, labai sveika, kad ateina daug naujų vardų, nes iš kūrėjų kiekybės irgi atsiras daugiau kokybės. Turime labai daug nekokybiškų atvejų, net ir žanrinio filmo nepasistengiama sukurti – jis tiesiog iškepamas. Taigi norėtųsi, kad patys kūrėjai į savo filmus pažiūrėtų atsakingiau. O visa kita, man atrodo, labai priklauso nuo šalies politikos – kiek dėmesio bus skiriama finansavimui ir apskritai kinui, bendradarbiavimui su kitomis šalimis.

Šiuo metu vykstančiame viename reikšmingiausių trumpametražio kino renginių Europoje – Tamperės filmų festivalyje (Suomija) – pristatomas Ievos Veiverytės filmas „Šuns dienos“. Naujausias režisierės darbas rodomas tarptautinėje konkursinėje programoje, kurioje dėl geriausiojo vardo varžosi daugiau nei 60 trumpų filmų iš viso pasaulio. 

Tamperės filmų festivalis yra vienas seniausių ir didžiausių trumpo kino festivalių Europoje. Kartu su Klermone-Ferane (Prancūzija) ir Oberhauzene (Vokietija) vykstančiais trumpų filmų festivaliais jis jau 44-erius metus diktuoja trumpametražio kino madas.

Pasak Marijos Razgutės, filmo prodiuserės, dalyvavimas konkursinėje programoje – didelis pasiekimas tiek jaunai režisierei, tiek lietuviško kino industrijai. Į Tamperės filmų festivalį lietuviškas kinas grįžta po beveik ketverių metų pertraukos.

„Tarptautinių festivalių programų sudarytojai nuolat ieško naujų talentų pasauliniame kino žemėlapyje rečiau matomose šalyse. Tai įrodo ir „Šuns dienų“ patekimas į Tamperės filmų festivalio konkursinę programą. Jau vien tai, kad programos sudarytojai atkreipė dėmesį į filmą, mums yra reikšmingas laimėjimas“, – sako M. Razgutė.

Kad filmą atrinko į tarptautinę konkursinę programą, buvo malonus netikėtumas pačiai režisierei.

„Festivalio konkursinė programa buvo sudaryta renkantis iš daugiau nei 5 tūkstančių filmų. Tai, kad tarp šios daugybės buvo pastebėtos ir „Šuns dienos“, man kaip kūrėjai yra svarbus įvertinimas ir pripažinimas“, – teigia I. Veiverytė.

„Šuns dienos“ pasakoja istoriją apie sudėtingus dukters ir motinos santykius. Daliai – penkiasdešimt metų, tačiau jis vis dar gyvena su kiekvieną žingsnį sekančia ir kontroliuojančia motina. Kai ši paguldoma į ligoninę tyrimams, dideliuose namuose Dalia lieka viena. Spontaniškas moters sumanymas leisti namus saugančiam šuniui pabėgioti baigiasi nelaime. Ji priverčia Dalią priimti savarankišką sprendimą.

„Filme pasakoju apie žmones, kurie gyvena pagal kitų primestas taisykles. Kurie nemoka, o kartais ir tikslingai atsisako savarankiškai mąstyti bei veikti. Man įdomu nagrinėti komplikuotus ir neretai kankinančius santykius, kurie susiklosto net tarp pačių artimiausių žmonių“, – sako režisierė.

Pagrindinius dukters ir motinos vaidmenis filme sukūrė Vesta Grabštaitė ir Laimutė Štrimaitytė. Nacionalinė filmo premjera įvyko šį rudenį Europos šalių kino forume „Scanorama“, konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“. Filmas jau dalyvavo tarptautinio Lydso trumpametražių filmų festivalio (Didžioji Britanija) lietuviškoje programoje, buvo pristatytas Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalio mugėje.

Kovo 5-9 dienomis vykstančio Tamperės filmų festivalio tarptautinėje konkursinėje programoje bus išdalinti net keli prizai – Didysis žiuri prizas, apdovanojimai už geriausią vaidybinį, dokumentinį ir animacinį filmą, žiūrovų simpatijų ir kiti specialūs prizai.

Nugalėtojas paaiškės šį sekmadienį, kovo 9 dieną.

Beveik 2000 kino kūrėjų šiemet tikėjosi patekti į tarptautinį trumpų filmų festivalį „Vilniaus kino šortai“. Tačiau konkursinės programos sudarytojai atrinko vidutiniškai tik po tris iš šimto. „Filmų kūrėjų aktyvumas pranoko mūsų lūkesčius – gavome rekordinį darbų skaičių. Atrinkome tik pačius geriausius, kurie privers šypsotis, iškels klausimų diskusijoms ar sužadins įvairias emocijas“, – sako Rimantė Daugėlaitė, „Vilniaus kino šortų“ direktorė.

Spalio 10-ąją prasidėjęs didžiausias Baltijos šalyse tarptautinis trumpų filmų festivalis apkeliaus net septynis Lietuvos miestus. Juose kino mylėtojų lauks geriausi konkursinės festivalio programos trumpametražiai filmai iš viso pasaulio.

„Konkursinės programos sudarytojai ilgai ginčijosi, diskutavo, tačiau nė dėl vieno filmo nesileido į kompromisus, neapsiribojo nei geografija, nei žanrais. Atrinkome tik tuos filmus, kurie leis plėsti paties kino suvokimą, jo galimybių ribas, pažinti naujų šalių kiną“, – pasakoja R. Daugėlaitė.

Kino teatrų ekranuose bus rodomas žinomų – Vokietijos, Italijos, Lenkijos – ir kino pasaulyje tik atrandamų kino teritorijų – Kolumbijos, Juodkalnijos, Kipro – kinas. „Džiaugiamės, jog, intensyviai keliaudami po tarptautinius kino festivalius, filmai užsuks ir į Lietuvą”, – sako Marija Razgutė, festivalio projektų koordinatorė.

Konkursinės programos filmai buvo rodyti prestižiniuose Kanų, Berlyno, Klermono-Ferano, Venecijos, Oberhauzeno, Tamperės festivaliuose, kur laimėjo ne vieną apdovanojimą.

Spalio 19–20 d. “Vilniaus kino šortų” konkursinė programa bus rodoma ir Klaipėdoje, galerijoje “si:said” (Galinio Pylimo g. 28).
Bilieto kaina 6 lt

Programa:

Spalio 19 d. (šeštadienis)

14 val. Konkursinė programa I (86')
16 val. Konkursinė programa IV (80')
18 val. Konkursinė programa V (83')

Spalio 20 d. (sekmadienis)

14 val.  Konkursinė programa II (83')
16 val.  Konkursinė programa VII (85')
18 val.  Konkursinė programa XI (84')

Filmai su lietuvių k. titrais