Kūrybinis kelias

M.Sinkevičienė gimė Tauragėje, gyvena ir kuria Kaune. 1982 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje įgijo tekstilės specialybę, dirbo dėstytoja, docente. Nuo 1987 m. menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, priklauso tekstilininkių grupei "Esame".

Kas keleri metai M.Sinkevičienė savo gerbėjus nustebina įsimintinomis parodomis, naujais, konceptualiais šiuolaikinės tekstilės projektais. Menininkės kūryba jau buvo pristatyta tarptautinėje erdvėje Indijoje, Graikijoje, Varšuvoje, Taline, Rygoje. Tekstilininkės darbų yra įsigiję Gdynės, Krosnos (Lenkijoje) muziejai, Lietuvos dailės muziejus, Raseinių krašto muziejus. Įsimintinų tekstilės kūrinių autorė yra sukūrusi Nacionaliniam Kauno dramos teatrui, Ukrainos Slavutičiaus vaikų darželiui.

Jubiliejinė tekstilininkės paroda "Laiškai" pristatoma pirmą kartą. Ciklą sudaro fototekstilės kūriniai, gobelenai ir siuvinėjimo technika sukurti kūrybiniai darbai. Naujuose autorės darbuose yra naudojamos šiuolaikinės technologijos, jos jungiamos su klasikinės tekstilės technikomis.

Žmogaus ir žmonijos istorija

Naujausias projektas "Laiškai" – trečioji projekto "Prikelta į būtį. Atmintis ir Laiškai" dalis. Parodoje eksponuojami išsaugoti realūs laiškai, įgavę tekstilinę formą. Į laiškus dedami sudžiovinti našlaičių žiedai M.Sinkevičienės darbuose tampa artimųjų žmonių ilgesio simboliais. Kūriniuose dominuoja prislopintos spalvos, jos sukuria nostalgišką praeities nuotaiką, liudija buvusių gyvenimų, nostalgiškų praeities ryšių nuotaikų fragmentus.

Pirmas laiškas, 2020 m. / Galerijos nuotr.

"Pateikti šią idėją tekstilės kūrybiniuose darbuose mane paskatino atitolimas nuo rašytų laiškų ranka, kitaip tariant, kaligrafinio rankraščio, turinčio savo gilią istoriją", – sako M.Sinkevičienė.

Anot menininkės, pažvelgę į praeitį matome, kad informacija, kurią žmonės norėjo pateikti vienas kitam, eina lygiagrečiai žmonijos istorijai. Seniausi istorijos dokumentai yra išlikę litografiniai rankraščiai. Per rašto istorinį paveldą turime galimybę matyti senovinius rašmenis, skaityti to laikmečio istorijos faktus nuo seniausių laikų iki šiandien. "Kaligrafija – gražaus rašymo menas arba dailyraštis, kuris pritaikomas daugelyje sričių. Rašymo istorija, naujų stilių paieškos, tiesiog daili rašysena ar asmeniui būdingas autorinis raštas, parašas. Analizuojant kaligrafinį raštą nelabai svarbus jų turinys, galbūt visa esmė yra formoje. Žiūrėdami į tekstą savaime suprantame, kaip reikia skaityti, retai – kaip žiūrėti", – anot tekstilininkės, autoriaus rašysena, raidžių formos, rašymo stilius labai daug ką pasako apie žmogų, kuris rašo laišką.

Kiekvienas laiškas – unikalus, autorinis, kartais kitam žmogui sunkiai atkartojamas, o siuntėjo rankraštyje vienodai svarbūs tiek tekstas, tiek rašysena.

Sielos kalba

Pačiai menininkei laiškai labai svarbūs ir brangūs visomis prasmėmis – menininkė prisipažįsta iki šiol išsaugojusi jai adresuotus laiškus. "Iš jų žvelgiu į pereitą laiką, kai jie buvo rašomi, matau, kaip keitėsi asmens rašysena, tekstas. Visi esame parašę pirmąjį laišką, tačiau metams bėgant yra ir paskutinis laiškas. Jie yra kaip brangūs dokumentai, nes kalba apie mūsų buvimą, gyvenimą ir pasaulį", – pasakoja M.Sinkevičienė.

Atvirukas mamai, 2020 m. / Galerijos nuotr.

Konceptualūs kolekcijos darbai simbolizuoja laiško kelionę per žmogaus gyvenimą, komunikavimą iš kartos į kartą, iš praeities į dabartį.

Menininkė sako savo kūrybiniu projektu norinti akcentuoti rašytinio laiško žmogaus žmogui svarbą ir reikšmę. "Yra didžiulis skirtumas tarp laiško, rašyto ranka, ir laiško, rašyto "Times New Roman" šriftu, kuris niveliuoja visų autorių laiškų formą. Kiekvieno personalinė rašysena yra kitokia. Konceptualūs kolekcijos darbai simbolizuoja laiško kelionę per žmogaus gyvenimą, informacijos perdavimą, komunikavimą iš kartos į kartą, iš praeities į dabartį, prikeltą į būtį", – aiškina kūrėja.

M.Sinkevičienė nori atkreipti visuomenės dėmesį į informacijos perdavimą, komunikavimą rašant laiškus ranka – autorine rašysena, kuri užfiksuoja mūsų emocijas, jausmus, išgyvenimus nepakartojama personaline kaligrafija. "Laiškai, parašyti ranka, rankraštis – tai sielos ir širdies kalba", – sako tekstilininkė.

Sykiu ji neneigia šiuolaikinių bendravimo formų elektroniniais laiškais, mobiliaisiais telefonais ir kitomis efektyviomis priemonėmis. "Būdami net kitame pasaulio krašte bet kurią akimirką galime bendrauti su artimaisiais. Bet neberašydami laiškų ranka ir jų negaudami patys, netenkame kažko itin savito ir subtilaus: juk laiškas tam tikra prasme yra tarsi fizinis artimojo prisilietimas", – kviesdama į parodą sako M.Sinkevičienė.

Kas? M.Sinkevičienės tekstilės darbų paroda "LAIŠKAI".

Kur? galerijoje "Meno parkas".

Kada? veikia iki liepos 11 d.

Tekstilininkė Marijona Sinkevičienė gimė Tauragės rajone, gyvena ir kuria Kaune. 1971 metais baigė Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, ji įgijo rūbų modeliuotojos specialybę. 1976-1982 metais studijavo Vilniaus Dailės akademijoje, įgijo tekstilės specialybę. Dirbo dėstytoja docente. Nuo 1987 metų M. Sinkevičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Priklauso tekstilės grupei “Esame“. Dalyvauja tarptautinėse, grupinėse parodose: Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė dalyvauja pleneruose, kūrybinėse dirbtuvėse, įgyvendina tekstilės meno projektus. Tekstilininkės M. Sinkevičienės projektų yra įsigiję Lenkijos Gdynės, Krosnos, Lietuvos dailės muziejus, Raseinių krašto muziejus. Tekstilės darbų autorė yra sukūrusi Nacionaliniam Kauno dramos teatrui (1986m.), Ukrainos Slavičiaus vaikų darželiui-lopšeliui sukūrė gobelenų ciklą “Metų laikai” (1987 m.). Būtent dėl to, norėjosi  Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga sukurti šį tekstilės darbų ciklą „Atmintis“.

Parodoje pristatomuose gobelenuose autorė įvairiomis faktūromis audžia Lietuvos himno dainas: „Lietuva brangi“, tarsi žaidžia jų fragmentais, apeliuoja į kiekvieno lietuvio istorinę atmintį, tautinę tapatybę ir lietuviškosios savivertės jausmus. Parodą pristato VšĮ, Gabrielės meno galerija. Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d. Parodos kuratorė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.

"Šio kūrybinio darbo tikslas – įprasminti Lietuvos istorinę atmintį, siekiant perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą, išsaugoti globalias vertybes", – anotacijos sakinys bruko mintį, jog išvysime klasikine technika austus kūrinius, saugančius Lietuvos tautinės giesmės, liaudies dainų, eilėraščių eilutes. Galbūt – praeitį globojančius reliktus, greitoje dabarties laiko tėkmėje primenančius apie tai, kas ir iš kur esi. Leidžiančius pasijausti dalimi į kolektyvinę atmintį įsirėžusios istorijos, kuri nors ir nepalietė kartos, gimusios nepriklausomoje, išsivadavusioje Lietuvoje, tačiau yra pasakojama tėvų ir senelių lūpomis. Ši istorija – girdima, perskaitoma, matoma dokumentiniuose filmuose, tačiau nėra patirta, išgyventa. Vis dėlto ji – tikra ir jaudinanti, nes pulsuojanti artimųjų kraujyje, todėl pasakojanti apie mus – nedalomą visumą, kurioje susijungia – praeities, dabarties, ateities kartos.

Pastarosios M.Sinkevičienės personalinėje parodoje galbūt net yra svarbesnės nei mes, kurie po truputį traukiamės į praeitį. Ir tai sufleruoja viena iš svarbiausių parodos sudedamųjų – šviesa, lydinti žingsnius ir žvilgsnius.

Natūralų apšvietimą, sklindantį pro galerijos stoglangius, tekstilininkė uždengė. Vietoj sulaikytos, paslėptos šviesos ekspozicinė erdvė užpildyta neonine mėlynai violetine šviesa. Šalta, abejinga ir verčiančia abejoti regimo vaizdo tvarumu – juk išjungus ją liktų tik šios parodos griaučiai, kuriuos abgraibomis būtų galima apčiupinėti visiškoje tamsoje. Tai – labai įdomus potyris: viena vertus, ekspozicijos kūriniai priklauso praeičiai, tačiau kita vertus, jie yra dalis ateities.

Ateitimi darbai tampa tada, kai apšviesti neoninės šviesos praranda savo materiją (audinio struktūrą, faktūriškumą, tankumą) ir tampa švieslentėmis. Šviečiančios eilutės: "Lietuva brangi, mano tėvyne (...)", "Palinko liepa šalia kelio (...)", "Lietuviais esame mes gimę (...)" ir kt., kuriose atsikartoja parodą lydintys raktiniai žodžiai, tampa tekstu, komunikuojančiu su šiandiena. Tekstu, kokį matome parduotuvių vitrinose, gatvėse, masinių pramogų vietose ar pan. Jis tampa atpažįstamu, savu, atėjusiu iš ten, iš kur įžengia ateities kartos.

Dėl savo komunikacijos formos šios eilutės tampa dabarties dalimis. Nepaisant to, jog "laike vyksta įvairūs pokyčiai: politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir visa tai sudaro praeities laiką, kurį prisimename skaitydami ženklus, matydami paliktas laiko žymes", tačiau laikas, kuris išsaugomas tekstilininkės kūriniuose, turi erdvės keistis. Jis nėra tik pėdsakas. M.Sinkevičienės parodoje "Atmintis" šis laikas šaukia ateitį. Kad ji nepamirštų, iš kur atsirado.

Komentaras

Marijona Sinkevičienė

Tekstilininkė

Laikas, kuris praėjo, visuomet palieka žymes, ženklus, kuriais mena įvairius etapus išskiriančius ir atžyminčius visuomenės, žmonijos judėjimą laiko tėkmėje. Laike vyksta įvairūs pokyčiai: politiniai, ekonominiai, kultūriniai. Visa tai sudaro praeities laiką, kurį prisimename skaitydami ženklus matydami paliestas laiko žymes, rezultatą, kurį patiriame dabartyje.

Šio kūrybinio darbo tikslas – įprasminti Lietuvos istorinę atmintį, siekiant perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą, išsaugoti globalias vertybes. Perteikti mūsų tautos gilias tekstilės tradicijas konceptualioje kūrinio raiškoje.

Ateitimi darbai tampa tada, kai apšviesti neoninės šviesos praranda savo materiją (audinio struktūrą, faktūriškumą, tankumą) ir tampa švieslentėmis.

Šis tekstilės darbų ciklas byloja apie mūsų tautos istoriją, įvykius, kuriuos Lietuva patyrė: Lietuvos valstybingumo 100-metis, atkurta nepriklausomybė, Sausio 13-oji, tremtis, partizanų kova ir kt.

Pagrindinė kūrinio idėja – istorinė atmintis. Ją pateikti Lietuvos visuomenei kaip mūsų tautos dokumentą, kuris visuomet primintų, kad laisvė turi savo kainą, kuri aplaistyta didvyrių krauju, ir ja ugdyti visuomenės pilietiškumą, ypač jaunimo, ateities kartų.

2008 m. teko dalyvauti Raseinių krašto istorijos muziejaus organizuotame projekte mokslinė-tiriamoji ekspedicija "Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė". Projekto metu lankėme Raseinių krašto bažnyčias ir studijavome sakralinės tekstilės audinių technikas, juostas, siuvinėjimus, kuriuos taikau savo kūrybiniuose darbuose kaip mūsų tautos paveldo tęstinumą ir išsaugojimą ateities kartoms. Tai atmintis, visuma, kurią galime įvertinti dabar.

Kūriniuose naudojami tekstai paimti iš himno, eilėraščių, lietuvių liaudies dainų, atspindinčių atskirus Lietuvos valstybingumo 100-mečio istorinius etapus: Sąjūdžio mitinguose, Sausio 13-osios didvyrių, žuvusių už nepriklausomybę skanduotės, skambėjusios lietuvių lūpose ir širdyse, tremtinių, partizanų dainos, maldos, kurios lietuvių tautą lydėjo per visą šį laikotarpį.

Kas? M.Sinkevičienės personalinė paroda "Atmintis".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki balandžio 21 d.

"Parodoje eksponuojamų darbų ciklas byloja apie mūsų tautos istoriją, įvykius, kuriuos Lietuva patyrė: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, atkurta nepriklausomybė, Sausio 13-oji ir kt., – atidarant parodą pastebėjo žinoma menininkė. – Kūriniuose įprasminta Lietuvos istorinė atmintis, kaip mūsų tautos dokumentas, kuris visuomet primena, kad laisvė turi savo kainą, aplaistytą didvyrių krauju, siekiama perteikti tautos nueitą kelią ir ryžtą išsaugoti globalias vertybes."

M.Sinkevičienės kūriniai sujungia klasikinę tekstilę ir modernumą, jie įvairūs savo tematika ir tekstilės technologijomis.

Parodoje pristatomuose gobelenuose autorė įvairiomis faktūromis audžia Lietuvos himno, dainos "Lietuva brangi" eilutes, tarsi žaidžia jų fragmentais, apeliuoja į kiekvieno lietuvio istorinę atmintį, tautinės tapatybės ir savivertės jausmus. Kituose parodos kūriniuose M.Sinkevičienė improvizuoja tradicinių liaudies raštų ornamentika ir spalvomis, juos modernizuoja, šiuolaikine tekstilės kalba kviečia dialogui apie istorinę atmintį ir jos kaitą.

M.Sinkevičienės kūriniai sujungia klasikinę tekstilę ir modernumą, jie įvairūs savo tematika ir tekstilės technologijomis.

Tauragėje gimusi tekstilininkė gyvena ir kuria Kaune. 1971 m. Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume ji įgijo rūbų modeliavimo-konstravimo specialybę. 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, įgijo tekstilininkės specialybę. Dirbo dėstytoja Kauno kolegijoje, vėliau tapo docente. Nuo 1987 m. M.Sinkevičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos ir tekstilės dailininkų grupės "Esame" narė.

Menininkė aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauja pleneruose ir kūrybinėse dirbtuvėse, įgyvendina tekstilės projektus. M.Sinkevičienės kūrinių yra įsigiję Lenkijos Gdynės, Krosnos, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio ir Raseinių krašto istorinis muziejus. Tekstilės darbų yra sukūrusi Nacionaliniam Kauno dramos teatrui (1986), Ukrainos Slavičiaus vaikų darželiui-lopšeliui sukūrė penkių gobelenų ciklą "Metų laikai" (1987).

M.Sinkevičienės darbai eksponuojami III Seimo rūmų galerijoje iki sausio 31 d. Parodos partneris VšĮ Gabrielės meno galerija.