Lietuvoje ir užsienyje žinoma performansų kūrėja Monika Dirsytė ruošia net 6 valandas truksiantį performansą „Rožinė banga“ (angl. „Pink Wave“), kuriame kvies originaliu ir interaktyviu būdu prisiminti savo šaknis bei tradicijas. Be to, festivalio vakarą laukia ir žinomų muzikos grupių koncertai.

Tiltas iš žmonių simbolizuos bendrystę

Menininkė Monika Dirsytė pasakoja, kad tilto iš žmonių idėją performansui nešiojosi jau kuris laikas – norėjo visuomenei priminti, kaip svarbu nepamiršti savo šaknų: „Dažnai atsakymų į savo klausimus ieškome kitur, bastomės po pasaulį, nes atrodo, kad kitose šalyse daug gražiau ir įdomiau – gal tai mūsų kompleksai?

Juk dauguma mūsų bulves, duoną ir šaltibarščius mėgsta labiau už prancūziškas austres. Tad tiltas iš daugiau kaip 30 žmonių simbolizuos mūsų, kaip tautos, bendrystę – aš tuo gyvu tiltu ir ridensiuosi, o aktorė Severija Janušauskaitė šalia atliks sutartinę.

Man atrodo, jog svarbu nepamiršti, kas yra mūsų protėviai, neprarasti dialogo tarp senosios ir jaunosios kartos, nes tauta be savo šaknų – nieko verta.“

M. Dirsytės kūrinys, pasak autorės, bus tarsi ryšio simbolis tarp jaunosios, moderniosios Lietuvos ir tos, kurioje gyveno mūsų močiutės: „Mes tęsiame gražiausias tradicijas. Tai ir šventės, ir pasakos, ir mūsų vaikystės maistas – turbūt nėra lietuvio, neragavusio šaltibarščių.

Mano keliavimas tuo gyvuoju tiltu – tai tarsi estafetės perdavimas, „sugedęs telefonas“, kai kiekvienas žmogus gautą informaciją perpasakoja kitam su nežymiomis savo interpretacijomis, tačiau nusakydamas esmę.“

Performanso idėja sužavėjo M. Abramovič

Lietuvoje šį pavasarį viešėjusi viena įtakingiausių šiuolaikinio pasaulio menininkių Marina Abramović buvo sužavėta Monikos Dirsytės performanso idėja.

„Nesu linkusi tuo girtis, bet taip, M. Abramović visai netyčia pamatė mano būsimo performanso eskizą, kuris jai labai patiko. Noriu, kad žmonių tiltas būtų kuo ilgesnis ir įspūdingesnis, tad šiuo metu kaip tik ieškau savanorių. Kadangi dėstau Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, jau surinkau keliolika savo studentų, palaikančių idėją ir pasiryžusių dalyvauti. Likusių ieškosiu per socialinius tinklus – tikiu savo talentu įkvėpti žmones“, – organizacinius užkulisius atskleidžia M. Dirsytė.

Menininkė kaskart nustebina ne tik savo idėjų unikalumu, bet ir drąsa bei ištverme: performansų metu ji save įstumia į sunkias, nepatogias, o kartais kankinančias ar net pavojingas situacijas.

Tačiau M. Dirsytė sako, kad ji visada stengiasi žmonėms nešti šviesą, pozityvumą ir viltį: „Performanso menas nesiūlo atsakymų į klausimus – jis juos kelia, o tai man atrodo labai svarbu, nes teikia mūsų gyvenimui prasmę. Performansas tarsi išsviedžia žmogų iš rutinos ir leidžia jam pamatyti gyvenimą kitokiu kampu, keičia mąstymą.“

Festivalis suburs linksmybėms

Pagrindine Vilniaus šaltibarščių festivalio erdve šiemet išliks Užupyje esantis Tymo turgus, o nuotykiams pasiruošusių lankytojų lauks galimybė nusileisti specialia čiuožykla nuo Barbakano kalno.

Koncerto scenoje Rotušėje jau nuo 16:30 val. bus galima išvysti jaunųjų muzikos grupių pasirodymus, o nuo 18:30 val. jas pakeis puikiai pažįstami „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „Saulės kliošas“ bei Gamka. Koncerto metu vyks ir gražiausio festivalio kostiumo apdovanojimai.

Koncerto scenos vizualą kuria vienas geriausių šviesų menininkų – Arvydas Buinauskas, kurio darbai puošia tiek didžiausių koncertų, tiek įvairių teatrų scenas. Tarp A. Buinausko kūrinių – ir šviesos karūna kasmet nušvintantis Gedimino pilies bokštas.

Pasak festivalio organizatorių, Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ vadovės Dovilės Aleksandravičienės, joks kitas pasaulio miestas neturi tokios šventės: „Kasmetiniu tampantis Vilniaus šaltibarščių festivalis yra oficialus mūsų sostinės prekinis ženklas – šiais metais jis užaugo, o programa gerokai išsiplėtė: miestiečių ir Vilniaus svečių lauks gastronominės patirtys, pramogos, išskirtiniai meniniai projektai.

Jau pernai festivalis sulaukė 15 tūkst. svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių – šiemet tikimės jų dar daugiau, tam skirdami ypatingą dėmesį festivalio viešinimui užsienyje bei užsienio žiniasklaidos pritraukimui.“

Padorios erdvės nėra

„Europos kultūros sostinės metai baigėsi, bet padorios tarptautinių parodų, šokio spektaklių standartus atitinkančios erdvės mieste vis dar nėra“, – teigė A. Žalpys. Šiuo skauduliu jis pasidalijo Nacionaliniame Kauno dramos teatro surengtame kultūros forume „Kaunas 2022 patirtys. O kas toliau?“.

„2022 m. mums buvo geri, puikūs, bet kartu ir sudėtingi. Paminėjome 25 metų veiklos jubiliejų, Kaunas buvo Europos kultūros sostinė, to labai laukėme. Nuskambėjome garsiai – nežinau, ar Kauną dar kada aplankys tiek žurnalistų, televizijų atstovų. Ar bus tiek reportažų apie projektus ir patį Kauną, kiek buvo per projekto „Kaunas 2022“ laikotarpį“, – pastebėjo A. Žalpys ir užsiminė, kad prie M. Abramovič parodos Kaune idėjos dirbti buvo pradėta prieš trejus metus.

Pasak jo, lankytojai tikriausiai nepastebėjo, bet organizatoriai susidūrė su daugybe neplanuotų iššūkių, „privedusių kartais iki stresinių situacijų“.

Skaudulių likę iki šiol, o situacija nesikeičia. „Kauno meno lauke daugiau kalbu apie vizualųjį šiuolaikinį meną – problemos tik auga. Jei niekas nesikeis, bijau, kad nesusidorosime ir turėsime grįžti prie ramesnio gyvenimo, kurio visi nelabai nori“, – apgailestavo vadovas.

Pirmiausia išryškėjo, anot jo, energijos, iniciatyvų ir norų trūkumas iš pačių menininkų pusės. „Stengiamės dirbti su kauniečiais menininkais. Jų entuziazmas, norai, siekiai nuvylė. Buvo daug diskusijų, visko. Pagrindinė jų mintis buvo, kad kažkas paims juos, atves už rankos, surengs jų darbų parodas. Privažiuos labai daug užsieniečių. Tačiau iniciatyvos, kad darykime kažką kartu, nebuvo. Tai ir buvo viena iš problemų. Negaliu pasakyti, kad viskas keičiasi į geresnę pusę“, – pareiškė A. Žalpys.

Išalkę žiūrovai

Be M. Abramovič parodos „Būties atmintis“, galerija „Meno parkas“ įgyvendino dar vieną partnerystės projektą, apėmusį penkias parodas. Per jas pristatyti menininkai, kurių darbai eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose.

Maloniai nuteikęs atradimas – lankytojų aktyvumas. Jis parodė, kad tokių renginių Kaunui ir Lietuvai labai reikia.

„Bent mūsų auditorija išaugo neįsivaizduojamu skaičiumi“, – sakė A. Žalpys. Galerija „Meno parkas“ ir šiandien sulaukia daugybės naujų lankytojų. Iššūkis – išlaikyti juos. Ką jiems pasiūlyti – juk kartelė užkelta labai aukštai?

Į programą „Kaunas 2022“ galerija įsiliejo pristatydama didžiulę Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Deimanto Narkevičiaus parodą kitoje Europos kultūros sostinėje – Eše prie Alzeto, Liuksemburge.

„Šioje parodoje apsilankė daugybė Liuksemburgo politikų. To labai pasigedau Kaune. Galiu atsakingai pareikšti – ypač pasigedau dėmesio didiesiems renginiams iš Kauno politikų. Žinote, kai atvažiuoja žurnalistai iš prestižinių leidinių ir negali pasiūlyti nė vieno politiko, kuris galėtų su jais pabendrauti, šiek tiek liūdnoka“, – pastebėjo A. Žalpys ir pridūrė, kad „Meno parko“ kolektyvą sudaro vos penki žmonės.

Lemtingas patikrinimas

2021 m. rugsėjį dėl M. Abramovič parodos jau buvo viskas suderinta. Liko tik sustyguoti paskutines detales. Į Kauną gyvai pasižiūrėti, kur vyks paroda, atvyko M. Abramovič instituto direktorius Giuliano Argenziano.

„Derėdamiesi dėl parodos visą laiką komunikavome, kad paroda vyks Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje. Ar kas nors gali skambėti solidžiau? Tikriausiai ne. Atvažiavome į K. Donelaičio gatvę. Išlipome iš automobilio. Direktorius klausia: šitas pastatas? Čia ką – vienas iš nacionalinio muziejaus pastatų? Sakau, žinote, čia tokia situacija… Jau nekalbu apie tai, kad aplink šiukšlės neaprinktos, plytelės išsikraipiusios, išsilaksčiusios. Kalbu, kaip atrodo pastatas, – pasakojo A. Žalpys. – Kai pavaikščiojome po galeriją, atsisuko ir pasitikslino: tai jūs čia norite rengti M. Abramovič parodą?“.

A. Abramovič atstovas pavaikštinėjęs sudarė ilgiausią sąrašą, ką galerijoje „reikia pakeisti, sutvarkyti, nuimti, jau nekalbant apie kabančius laidus, išgriuvusias duris. Apie tualetus išvis nėra ką kalbėti. Kaip atrodo sienos, koks yra apšvietimas“.

„Visą tą skaudulį baigėme tuo, kad pasakiau: mes viską čia pakeisime. Ir pakeitėme. Nors tam nebuvo numatyta jokių lėšų ir laiko. Reikia dėkoti Kauno verslininkams, kurie suprato šią situaciją. Buvo vežamos medžiagos, darbininkai dirbo dieną naktį“, – įtemptą laikotarpį prisiminė kaunietis.

Situacija atgrasė

Po projekto „Kaunas 2022“ A. Žalpys su komanda sulaukė tikrai įdomių pasiūlymų. Būtų galima toliau garsinti Kauną rengiant garsių menininkų parodas, bet kol kas viso to tenka atsisakyti. „Kol nebus bent normalių sąlygų, kur tai galėtume daryti, nematau perspektyvos augti šioje srityje. Viskas nugyventa daugiau, nei įmanoma. Ne viskas priklauso nuo to, kad trūksta pinigų, kad per mažas finansavimas ar mažai dėmesio“, – pastebėjo A. Žalpys.

Jis minėjo, kad kilo daug nepasitenkinimo, kai į parodos atidarymą Kauno paveikslų galerijoje dėl mažos erdvės tilpo labai nedaug žmonių. Kodėl pasirinko parodą organizuoti čia? Tai buvo geriausias variantas.

„Dėkoju savo protui, kad jis mane laiku apšvietė. Buvau prisikasęs prie to, kad Kaune galėtų įvykti Europos meno bienalė „Manifesta“. Po pernykščių patirčių, jeigu niekas nesikeis, nenorėčiau jos organizuoti“, – neslėpė A. Žalpys.

Spektras: projekto „Kaunas 2022“ aptarime netrūko ir plojimų, ir aštrių klausimų. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nepaisant didelės euforijos, didelio darbo, pasiekimų, projektai išryškino ir kitų trūkumų. „M. Abramovič skrido iš Niujorko. Nenoriu pasakoti, kokia jai buvo įspūdinga kelionė į Lietuvą“, – nepatogų susisiekimą su mūsų šalimi turėjo galvoje galerijos vadovas.

Neturi kur dėtis

A. Žalpys priminė, kad ir vienas didžiausių šiuolaikinio meno festivalių Baltijos regione „Kauno bienalė“ vis blaškosi po įvairias erdves.

Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė apie pasirodymams, parodoms tinkamų patalpų trūkumą Kaune jau seniai skalambija. Ji klausė, kodėl, turint tokį dėmesį ir finansavimą, rengiantis projektui „Kaunas 2022“ nebuvo galvota apie specialių erdvių statymą.

Prašymą Kaune pastatyti scenos ir vizualiesiems menams skirtus rūmus savivalda atmetė. Šią spragą, kaip teigiama, užpildys M. K. Čiurlionio kongresų, konferencijų ir koncertų rūmai, bet jų laukiama jau daugiau kaip dešimtmetį.

Atvažiavome į K. Donelaičio gatvę. Išlipome iš automobilio. Direktorius klausia: šitas pastatas? Čia ką – vienas iš nacionalinio muziejaus pastatų?

„Visi svaigstame apie koncertų salę, kuri kažkada bus arba nebus. Bet kūrėjai dabar turi eksponuoti savo darbus, dabar turi rodyti tai, ką yra sukūrę. Spektaklius, projektus. Naujas baseinas atidarytas, sportas, stadionas ir visa kita, bet nė vieno kultūrinio objekto. „Romuva“ nei kinui, nei teatrui tinka. Nežinau, kas dėlto kaltas“, – kalbėjo B. Letukaitė.

Kada bus rūmai?

Forumą vainikavusioje diskusijoje dalyvavęs Kauno vicemeras Mantas Jurgutis vardijo, kad Kaunas pasiruošęs ir bus tęsiamos kultūrinės iniciatyvos, festivaliai, užgimę Europos sostinės metais.

Kaip dėl patalpų? „Visada gerai yra kalbėti, kaip gali būti idealu. Pavyzdžiui, galima diskutuoti, ar M. K. Čiurlionio koncertų salės reikia miestui, Respublikai ar Baltijos šalims. Tai gali būti atskira tema. Taip pat galime diskutuoti, ar M. Žilinsko dailės galerija yra gera, ar bloga, ką reikia keisti. Galima diskutuoti, ar „Romuvos“ kino teatras yra gerai renovuotas, ar ne. Reikėjo keisti jo funkciją ar ne. Kai dirbi, visada randi klausimų diskusijai“, – pastebėjo M. Jurgutis.

Jis skaičiavo, kad per pastaruosius penkerius metus į kultūros infrastrukūrą buvo investuota labai daug.

„Renovuotas Kultūros centras, kino teatras „Romuva“. Valstybė investavo į teatrus. Kultūros centras „Girstutis“ rekonstruotas su ES pagalba. Pirma, turime apsikuopti savo namuose, kad galėtume statyti kitus namus. Nekalbu apie paveldą, tarpukario architektūrą, kuri irgi yra miesto kultūros dalis. Kai susitvarkome tuos dalykus, kuriuos turėjome gal anksčiau susitvarkyti, ir galime kalbėti, kas toliau. Ir kultūros sostinė neatsirado iš karto. Tas pats ir dėl infrastruktūros. Susitvarko dvasiniai poreikiai, tada diskutuojama apie kitus projektus. Jeigu kažkas turi įžvalgų, ką dar mieste galima padaryti, kad būtų geriau, ir ne dėl to, kad man reikia, o miestui, šaliai, mielai išklausysime ir esame pasirengę diskutuoti, kaip tai išspręsti ir ar galima tai išspręsti“, – komentavo vicemeras.

Nauda – pokytis

Kultūros viceministras, buvęs ilgametis Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Albinas Vilčinskas, svarstydamas, kaip išlaikyti pernai, Europos kultūros sostinės metais, pasiektą lygmenį, samprotavo, kad per pasiruošimo projektui „Kaunas 2022“ laikotarpį investuotų didžiulių lėšų grįžtamoji galia – sunkiai apčiuopiama.

„Nauda – ne tik pritraukti lankytojų, dalyvių srautai, partnerių skaičius. Yra ir pokytis. Mentalinis, atmosferos, žmonių poreikių pokytis, kurio niekaip neišmatuosi arba galima išmatuoti tik prabėgus tam tikram laikotarpiui. Tie procesai, kurie čia užgimė, sustiprino, papildė kultūrinį gyvenimą, neišsiunčiami raketa į kitą planetą. Jie lieka čia. Daugybė dalykų tarpusavyje konkuruos. Dalis išsikvėps, dalis įgaus kitokių pavidalų“, – teigė A. Vilčinskas ir pridūrė, kad geriausias patirtis pasiima, ją pritaikys ir kitos savivaldybės.

„Mes vis dar auginame verslo pasitikėjimą vienais ar kitais kūrybininkais, jų projektais. Auginame ir visuomenės pasitikėjimą. Ji irgi kelia klausimą, turi teisėtus lūkesčius kultūros, meno bendruomenei, ką ši mainais duoda už gautą finansavimą“, – pastebėjo A. Vilčinskas.

Remontavo muziejus?

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Daina Kamarauskienė „Kauno dienai“ teigė, kad Kauno dailės galerija nebuvo kapitališkai remontuota nuo jos pastatymo 1978 m.

D. Kamarauskienė nurodė, kad, „ruošiantis projekto „Kaunas 2022“ parodoms, muziejaus lėšomis buvo atlikti būtini remonto darbai: renovuotas apšvietimas lauko terasoje, sutvarkytas muziejaus patalpų apšvietimas, pakeista dalis langų, atlikti lankytojų aptarnavimo zonos (parduotuvės, kasos, holo) pertvarkymo darbai. Jokių privačių lėšų šiems darbams nebuvo naudojama“.

Vadovė neslėpė, kad „galerijai reikia kapitalinio remonto, susijusio su šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo darbais, fasadų perdažymo, apšiltinimo darbais“.

Šiuo metu muziejus vykdo keturis investicinius projektus, kituose padaliniuose planuoja tik iš dalies atlikti reguliarųjį palaikomąjį kosmetinį remontą.

Treji metai – tiek užtruko derinimas, kad pasaulinio lygio menininkė Marina Abramovič atvyktų į Kauną, kur praėjusiais metais Paveikslų galerijoje buvo surengta jos paroda „Būties atmintis“, o „Žalgirio“ arenoje – paskaita ir didžiulio susidomėjimo sulaukęs susitikimas su žiūrovais.

M. Abramovič vizitas Kaune sulaukė tokio dėmesio, kad jos organizatoriai net visuomeniniam Vokietijos radijo ir televizijos transliuotojui „Deutsche Welle“ negalėjo suteikti galimybės pakalbinti menininkę – žiniasklaidos gigantas per vėlai pradėjo derinti interviu laiką.

Tad kodėl šiandien pagrindinis šios idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas A. Žalpys sako, kad neplanuoja į Kauną atvežti kitų meno pasaulio mega žvaigždžių? Nors po patirties su M. Abramovič ir puikių atsiliepimų tokių pasiūlymų sulaukia.

Kviečiame žiūrėti pokalbį „Kauno dienos“ studijoje, kurioje A. Žalpys papasakos apie menkai žinomus meno pasaulio užkulisius, pragarišką darbą, netikėtus iššūkius ir priežastis, slopinančias jo entuziazmą.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ proga galerijos „Meno parkas“ surengtoje parodoje pristatoma M.Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų, dokumentinė medžiaga, menininkės kūrybinė biografija, manifestas ir unikalus kūrybos metodas, kurį būtų galima pavadinti meditacija. Parodą kuravo Waclawas Kuczma, Dorota Kuczma, Arvydas Žalpys, architektai – Marina Dokmanovič, Jeroenas de Vriesas.

Taikinys

M.Abramović kūryboje koncentruojasi į fizinių, psichologinių, dvasinių žmogaus būsenų tyrinėjimus, todėl, metaforiškai kalbant, po parodą vaikštantis žiūrovas tampa taikiniu, į kurį, galima sakyti, šaudo menininkė.

Efektas: vaikščiodamas po parodą, stebėdamas atskirus M.Abramovič performansus, žiūrovas pasijunta tarsi būtų vieno didelio performanso erdvėje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Performansų, kuriems M.Abramović atsiduoda visa savo esybe, patyrimas – nelengva, skausminga patirtis. Tačiau skausmas suveikia kaip kibirkštis, įžiebianti žiūrovo emocijas. Todėl saugios – stebėtojo – pozicijos užėmimas ir žiūrėjimas į meno pasaulio ikonos M.Abramović darbus, jų aprašų skaitymas lieka tik išorine projekcija, nes veiksmas persikelia į vidų.

Žiūrovo pozicija netenka visų saugumo garantijų. Regis, tai ir yra menininkės fenomeno esmė: gebėjimas užmegzti labai intymų santykį.

Artumas ir pasitikėjimas

Performanse „Dalyvauja menininkė“ kūrėja ir žiūrovas sėdi skirtinguose stalo galuose, žiūrėdami vienas į kitą. Šis susitikimas, kai neištariama nė žodžio ir žiūrima vienas į kitą neatitraukiant akių, tampa unikalia artumo (fizinio) ir artimumo (dvasinio) patirtimi. Ji išlaisvina tikrąjį, jautrų ir pažeidžiamą „aš“, kurį kasdienybėje slegia baimės ar gėdos jausmai, varžo visuomenės standartai.

Performansų patyrimas – nelengva, skausminga patirtis. Tačiau skausmas suveikia kaip kibirkštis, įžiebianti žiūrovo emocijas.

Dviejų žmonių santykis taip pat yra pagrindinė performanso „Atramos energija“ dalis. M.Abramović ir Ulay (ilgametis menininkės partneris) stovi vienas priešais kitą. Jų kūnai šiek tiek atsilošę atgal. Menininkė laiko lanką, o Ulay – stygą, strėlė nukreipta tiesiai į M.Abramović širdį, kurios plakimą galima girdėti per mikrofonus. Jei sudrebėtų Ulay ranka, strėlė perskrostų M.Abramović kiaurai. Keturios šio performanso minutės, kupinos įtampos, pasibaigia strėlei likus savo vietoje. Tokia pasitikėjimo kaina.

Susiliejimas ir atsiskyrimas

Performanse „Išpažintis“ M.Abramović valandą sėdi priešais klusniai stovintį asiliuką. Ne(į)vyksta nieko. Tačiau žmogaus ir gyvūno buvimas kartu vienoje erdvėje sukuria, rodos, fiziškai juntamą susiliejimo, bendrystės jausmą. Performanso tyla prisipildo dėkingumo už gyvybę ir atjautos silpnesniam.

90 dienų trukmės performanse „Didžiosios sienos žygis. Įsimylėjėliai“ dramatiškai išgyvenamas priešingas susiliejimui – išsiskyrimo – jausmas. M.Abramović ir Ulay ėjo iš priešingų Didžiosios kinų sienos galų, kad jos viduryje susitiktų. Jiems susitikus, Ulay pasakė, kad savo pasivaikščiojimą norėtų tęsti amžinai. M.Abramović pravirko. Po šio performanso jie nesimatė ir nesikalbėjo daugiau kaip du dešimtmečius.

Efektas: vaikščiodamas po parodą, stebėdamas atskirus M.Abramovič performansus, žiūrovas pasijunta tarsi būtų vieno didelio performanso erdvėje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Retrospektyva

Šie keturi aptarti performansai – neišvengiamai subjektyvus žvilgsnis į parodą. Parodos rengėjai žiūrovui suteikia galimybę pasigilinti į M.Abramović kūrybos retrospektyvą. Parodoje pristatomas 47-ojoje Venecijos bienalėje „Auksiniu liūtu“ apdovanotas performansas „Balkanų barokas“, kuriame gyvulių kaulus vieliniu šepečiu šveičianti ir liaudies dainas dainuojanti M.Abramović veiksmu išgyvena ir aprauda karo gėdą.

Čia eksponuojamas ir menininkės šeimos istorijos fragmentą atskleidžiantis performansas „Karžygys“ apie tėvą, Antrojo pasaulinio karo herojų. Pristatomi performansai „Mieganti po banjano medžiu“, „Strombolis“, „Virtuvė I: Šv.Teresės levitacija“, „Virtuvė V: pieno laikymas“, „Tuštėjanti valtis žengia į srovę 2”, kurie žiūrovą paskatina sulėtėti, susikaupti, susilieti su dabarties momentu, nes, kaip yra sakiusi M.Abramović, žmonės apmąsto praeitį arba projektuoja ateitį, todėl tiek mažai yra dabartyje.

Parodoje eksponuojami ir performansai „Tomo lūpos“, „Menas privalo būti gražus, menininkas privalo būti gražus“, „AAA – AAA“, kurie įstumia žiūrovą patirti kraštutinumais pažymėtą tiesą.

Parodos architektūra leidžia žiūrovui vaikščioti po ekspoziciją lyg per vientisą videoinstaliaciją. Jos patyrimas paskatina intymų atsivėrimo sau aktą, kuris nenutrūks ir išėjus iš parodos.

Kas? M.Abramović paroda „Būties atmintis“.

Kur? Kauno paveikslo galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 31 d.

„Esu priblokšta. Man niekas anksčiau nerodė knygos. Niekas nepasakė, kad joje yra skylė! Tai nėra mano idėja, aš pirmą kartą tą knygą pamačiau gal likus 10 minučių iki interviu, žmogus davė man ją pasirašyti. Maniau, žmogus, kuris duoda man pasirašyti, pats pragręžė tą skylę. Jis pasakė: „Ne, aš tokią nusipirkau.“ Pati būčiau norėjusi įprastos knygos, normalios. Nežinau, kam ten ta skylė. Labai įdomu. Reikės išsiaiškinti“, – per interviu LRT sakė M. Abramović.

Manė, kad pragręžė vyras

Po interviu filmavimo menininkė nepaliko šio klausimo neišspręsto ir paprašė vizito organizatorių susitikti su skylę pragręžti sugalvojusiais žmonėmis. Skylę knygoje sumanė išgręžti žinoma knygų dizainerė, prestižinio tarptautinio apdovanojimo „Red Dot“ laureatė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Taip sutapo, kad ji pati lankėsi parodos atidaryme, tą dieną buvo Kaune ir išgirdusi, kad M. Abramović norėtų susitikti su knygos dizaineriu, nuėjo į susitikimą.

„Laukiau kol ji pasirašinėjo knygas ir galvojau, kokia ilga jos diena: žurnalistai,  parodos atidarymas, autografai. Organizatoriai ir leidykla buvo mane perspėję, kad Marina nori susitikti. Nelabai žinojau ką jai pasakysiu, pasiklioviau tiesiog proga, buvo smalsu. Marinos vizito organizatorius Arvydas Žalpys turbūt klausdamas, ar ji dar turinti jėgų susitikti su knygos dizaineriu/e nurodė į mane. Tuomet stovėjau už kokių keturių metrų, o ji staiga kaip koks vėjo gūsis puolė manęs link su žodžiais „It’s you? It’s you?“ („Čai tu? Čia tu?“), kuriuos kartojo stipru ir sodriu balsu bent kelis kartus. Mintyse pagalvojau – na na įdomu, kas bus toliau? Išsiaiškinom, kad tai mano sprendimas, o ji sako: „Buvau tikra, kad tai sugalvojo vyras“, ir abi prapliupom kvatotis. Ji sakė labai norėjusi sužinoti kodėl atsirado ta skylė knygoje, o tada, tartum jau žinodama atsakymą, sako – ar tai dėl to revolverio?! Kai patvirtinau, kad jos pagava taikli, ji nusišypsojo ir sušuko „Amazing!“ („Nuostabu!“). Tada stvėrė mane už rankos ir aplinkiniams pasakojo paauglystės istoriją, kaip ji žaidžia rusišką ruletę ir peršauna knygą, pataiko į Dostojevskio „Idiotą“. Pabaigusi istoriją atrodė laiminga ir vis dar laikydama mano ranką netikėtai sako: „She is my girl!“ („Ji – mano mergaitė!“). Kelis kartus, tarsi norėdama, kad tikrai išgirstume. Man net pačiai sunku patikėt šia kupina pozityvumo akimirka, dabar tai labiau regis kaip sapnas“, – apie susitikimą su M. Abramović pasakoja A. Dautartaitė-Krutulė.

Lūžo grąžtai

Teko sugadinti ne vieną knygą ir sulaužyti ne vieną grąžtą, kol spaustuvė rado būdą išgręžti skylę kiekvienoje knygoje, kad tai būtų kaip įmanoma labiau automatizuota ir stipriai neiškeltų knygos kainos.

Leidykla siūlė daugybę knygos dizainų variantų knygos teises atstovaujančiai agentūrai, bet vis grįždavo atsakymas, kad pasiūlymai netinkami. „Kas juos atmetė sunku pasakyti, nes derinimo procesas buvo ilgas ir vyko per kelias agentūras, tikėtina kad tame procese dalyvavo ir Marinos Abramović institutas, o gal ir asmeniškai pati Marina Abramović?.. Gaudavau tik pasakymą – nepraėjo – ir tada galvodavau iš naujo. Susikoncentravau į klasikinės knygos pavidalą, nes kiti sprendimai Marinai tartum buvo svetimi. Jaučiau, kad jis galimai galėtų būt patvirtintas, tik man pačiai buvo nepakankamas. Kažkaip reikėjo knygą aktualizuoti“, – apie knygos kūrimo užkulisius pasakoja dizainerė.

Autobiografinėje knygoje yra istorija, kai M. Abramović su mokyklos draugu paauglystėj žaidė rusišką ruletę. Nė vienas vaikas nesusižeidė, tačiau trečias šūvis pataikė į knygą lentynoje. „Tai ir atvedė mane iki skylės motyvo, tarsi eiti kiaurai sienas, eiti kiaurai per knygą. Tada koregavom patį dizainą, kad skylė organiškai įsikomponuotų ir maketą su viršiuku vėl siuntėm suderinimui. Patvirtino!“ – pasakoja dizainerė.

Su agentūra patvirtinus dizaino idėją sekė kitas, ne ką mažiau sudėtingas žingsnis. Spaustuvės Lietuvoje neturėjo techninių galimybių įgyvendinti tokį netradicinį sumanymą. „Teko sugadinti ne vieną knygą ir sulaužyti ne vieną grąžtą, kol spaustuvė rado būdą išgręžti skylę kiekvienoje knygoje, kad tai būtų kaip įmanoma labiau automatizuota ir stipriai neiškeltų knygos kainos. Spaustuvė specialiai pirko tinkamą grąžtą, nes nebuvo anksčiau susidūrusi su tokia idėja – skyle per visą knygą kiaurai. Tai buvo ypatingas atvejis mums visiems. Ne veltui tokios – rodos, jokių ribų nepaisančios – menininkės knyga“, – sako leidyklos „Kitos knygos“ atstovė Aira Niauronytė.

Buvo pasiruošusi mirti

„Kaunas 2022“ kvietimu į Lietuvą atvykusi pasaulinio garso menininkė Kaune ne tik pristatė savo performansų retrospektyvą pateikiančią parodą „Būties atmintis“, bet ir surengė atvirą paskaitą.

Prieš 50 metų pristatydama publikai pirmuosius savo performansus, kurie sudomindavo vienetus, M.Abramović turbūt nė nesapnavo, kad kažkada jos menas sudomins tūkstančius. Ketvirtadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje jos paskaitos „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“ klausėsi 6 tūkst. žmonių, įsigijusių apie 30 eurų kainavusius bilietus. „Masiškiausia Lietuvoje meno istorijos paskaita“, – kažkas iš publikos apibūdino renginį. Buvo akivaizdu, kad susirinko ne vien performanso gerbėjai. M.Abramović ir pati pripažįsta, kad domėjimasis jos kuriamu menu ir jos asmenybe dažnai yra susipynęs. Kaip ir jos menas susipynęs su asmeniniu gyvenimu. Vieno performanso metu ji išsiskyrė su kūrybos ir gyvenimo partneriu Ulay.

Jos kūriniai dažnai buvo provokuojantys, juose ji bandė fizines kūno ribas. Kartais žalodama save. Kaip tada, kai, išsipjausčiusi ant pilvo penkiakampę žvaigždę, gulėsi ant didžiulių ledo luitų. Kartais rizikuodama gyvybe. Kaip tada, kai ji su Ulay laikė įtempę didžiulį lanką su į jos širdį nukreipta strėle. „Jei mes ne vienu metu būtume atpalaidavę lanko templę, man tai galėjo baigtis mirtimi“, – prisipažino M.Abramovič, prisimindama ilgiausiai jos gyvenime trukusias keturias minutes. Performanso metu ji buvo pasiruošusi mirti ir tada, kai žiūrovams leido daryti viską su savo kūnu naudojant daiktus, tarp kurių buvo ir užtaisytas pistoletas.

Kartais muziejuje jauti, kad kažkas į tave žiūri. Atsisuki ir matai, kad tai – meno kūrinys. Taip veikia geras meno kūrinys.

Anksti iš Jugoslavijos į Vakarus ištrūkusi M.Abramović kūrė tuo metu, kai sovietinio bloko parodų salėse dominavo socialistinis realizmas. Ne vienas Lietuvos menininkas yra prisipažinęs: gūdžiu sovietmečiu vien paskaityti ar išgirsti apie serbės kuriamus provokuojančius performansus reiškė įkvėpti laisvės gurkšnį.

Menas – ne dekoracija

Užlipusi į „Žalgirio“ arenos sceną, 76-erių performanso ikona visų pirma panoro įamžinti jos pasiklausyti susirinkusią didžiulę auditoriją. „Mano kaip menininkės gyvenime – tai didžiausia surinkta gyva auditorija. Turiu jus nufotografuoti“, – sakė M.Abramović.

Ji prisipažino, kad paskaitą ruošė dar prieš Rusijai užpuolant Ukrainą. „Taigi, paskaitos tema – performansas. Pats sudėtingiausias menas. Labai ilgą laiką tai nebuvo įprasta meno rūšis, kaip fotografija ar teatras. 50 metų aš dirbau tam, kad šis menas taptų įprastas“, – atkreipė dėmesį performanso ikona.

Trauka: pamatyti ir išgirsti perfomanso ikona vadinamą M.Abramovič į „Žalgirio“ areną susirinko 6 tūkst. žmonių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Turime baigti galvoti apie meną kaip apie dekoraciją. Menas turi kelti klausimų, jis turi būti skirtas dvasiai. Nesvarbu, ar jis gražus, ar baisus – svarbiausia, menas turi sakyti tiesą, – esminį meno principą pagal save apibrėžė serbė. – Nemanau, kad menininkas gali pakeisti pasaulį, bet menininkai gali atkreipti dėmesį į tikrai svarbius dalykus.“

Ji pabrėžė, kad performansas yra apie pasikeitimą energija. Publika turi būti pasiruošusi tą energiją priimti.

M.Abramović prisipažino jaunystėje nekentusi teatro ir palygino šią meno rūšį su performansu.

„Teatre kraujas netikras. Ten tik pomidorų padažas. O performanse viskas tikra. Kraujas taip pat, – palygino menininkė. – Vienas kritikas man pasakė: aš nekenčiu tavo meno, nes jis visada priverčia mane verkti. Performanse reikia tiesiogiai bendrauti su publika, reikia siųsti energiją. Sakoma, kad kartais žmogus kažką daro 30 ar 50 proc., kartais – 100 proc. Nesąmonė! Į performansą reikia įdėti 150 proc. Beje, nesvarbu, ar tu muzikantas, ar politikas, – turi įdėti tiek pat.“

Ji prisiminė pirmą gilų įspūdį jai palikusį meno kūrinį, padėjusį suvokti apie meną kai ką reikšminga. „Man buvo 14 m. Mano tėvas, senas partizanas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, paprašė menininku tapusį karo laikų draugą. Šis patiesė ant grindų gabalą drobės, paliejo ant jos klijų, pridėjo šiek tiek mėlyno, raudono, geltono, juodo pigmento, šliūkštelėjo degaus skysčio ir padegė viską. Tada pasakė: „Tai saulėlydis“. Ir išėjo. Man tai paliko didžiulį įspūdį“, – prisiminė M.Abramović.

Pasak menininkės, tada ji supratusi, kad mene procesas yra svarbiausia, ir apsisprendusi tapti menininke. „Mocartas savo karjerą pradėjo penkerių, aš – keturiolikos. Per vėlai“, – nusijuokė Marina. Balkanišką humorą ji stengiasi pasitelkti ir juodžiausiose gyvenimo situacijose.

„Aš esu tiltas. Gimiau buvusioje Jugoslavijoje, tilte tarp Rytų ir Vakarų. O kur tiltas – ten vėjas, ten niekada nebūna ramu. Visada mėgau vykti į Rytus ir parvežti iš ten rytietiškos išminties į Vakarus“, – sakė M.Abramović.

Renginio metu didžiuliame ekrane rodytos jos ir kitų garsiausių performansų ištraukos. 1997 m. serbė pelnė Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ už performansą „Balkanų barokas“. Jo metu skambant Balkanų regiono dainoms menininkė valė kraują nuo gyvulių kaulų. Daugelis žiūrovų šiame kūrinyje įžvelgė aliuzijų į Balkanų regione vykusį kruviną karą.

Nemažai performansų M.Abramović atliko kartu su Ulay. „Mes gyvenome ir kūrėme kartu 12 metų, o paskui surengėme atsisveikinimo performansą, eidami Didžiąja kinų siena. Manęs kartais klausia: kodėl mes tiesiog neatsisveikinome telefonu? Aš norėjau šio to romantiškesnio“, – šyptelėjo menininkė.

Prieš auditoriją ji nutylėjo, kad šis performansas vyko ne visai pagal išankstinį planą ir romantikos buvo mažai. Paaiškėjo, kad viena didžiausių jos gyvenimo meilių Ulay, dar tik eidamas atsisveikinti su Marina, užmezgė meilės romaną su savo vertėja kine, po kurio moteris pastojo.

Paaukojo negimusius vaikus

M.Abramović garsėja ir savo sukurtu metodu – pratimų rinkiniu, padedančiu intensyviau išgyventi kasdienes situacijas ir, pasak jos, pasiekti aukštesnį sąmonės lygį, reikalingą performansui kurti.

Keletu pratimų ji pasidalijo paskaitoje. „Štai pratimas: atidarai namų duris ir uždarai. Neišeini, tik nueini iki jų, atidarai ir uždarai. Ir taip kartoji 3 val. Po trijų valandų durys nebėra durys. Kartojimas nukelia tave į kitą sąmonės būseną“, – įsitikinusi serbų menininkė.

Po dvi valandas trukusios paskaitos M.Abramović atsakinėjo į publikos klausimus. Žiūrovės paklausta, kaip susidoroti su pykčiu, menininkė patarė: „Yra labai paprastas pratimas: reikia atsisėsti ant kėdės, kurį laiką kvėpuoti giliai, o paskui nebekvėpuoti. Taip kartoji, kol pajauti: jei dabar nebeįkvėpsiu – mirsiu. Ir pamatysite – 80 proc. pykčio dings.“

Sulaukusi klausimo apie tai, kuo geras meno kūrinys skiriasi nuo kitų, M.Abramović atsakė: „Kartais, kai nueini į restoraną, jauti, kad kažkas už nugaros į tave žiūri. Atsisuki ir pamatai tą žmogų. Kartais ir muziejuje jauti, kad kažkas į tave žiūri. Atsisuki ir matai, kad tai – meno kūrinys. Taip veikia geras meno kūrinys. Juk žinote – meno kūriniai veikia žmones energetiškai.“

„Esate pripažinta menininkė. Kokia jūsų sėkmės paslaptis: jūs didi menininkė ar verslininkė?“ – nuskambėjo klausimas iš publikos.

„Iki 60 metų aš negaudavau pinigų už savo kuriamą meną. Aš užsidirbdavau mokydama – 30 metų mokiau, edukavau. Paveikslai, skulptūros yra prekės. Performansas nėra prekė. Iš jo nepadarysi verslo. Aštuntajame, devintajame dešimtmečiais ir devintojo dešimtmečio pradžioje neturėjau pinigų. Kiti menininkai taip pat. Muzikantai vairavo taksi, šokėjai dirbo baruose, dailininkai ir vizualiųjų menų atstovai dirbo muziejų apsaugos sistemoje. Tai buvo būdas užsidirbti, nes pragyventi iš kūrybos buvo neįmanoma. Aštuntajame dešimtmetyje performansas buvo revoliucinis dalykas. Blogi dailininkai tapo performanso menininkais. Na, aš čia truputį juokauju, žinoma, – šyptelėjo M.Abramović. – Beje, aštuntajame dešimtmetyje kūnas performansuose turėjo būti nuogas.“

Pasak menininkės, toks „kostiumas“ perfomansuose tuo metu buvo natūralus dalykas.

Performanso ikona pabrėžė: „Labai blogai norėti tapti menininku dėl to, kad taptum turtingas ir garsus. Šlovė ir pinigai – tai garsaus menininko šalutinis poveikis. Didis menininkas turi daug ką paaukoti. Paaukoti malonumus, šeimą – daug ką. Menininkas turi eiti gilyn į save, labai giliai į save, kad atrastų tai, kas iš tikrųjų svarbu. Be to, jis turi siųsti aiškią žinutę. Ir tai, ką jis nori pasakyti, turi būti tiesa.“

Prieš tūkstantinę auditoriją ji nedetalizavo, kad dėl meno paaukojo ir savo negimusius vaikus. Įsitikinusi, kad vaikai trukdytų kurti, M.Abramović pasidarė tris abortus. Šiuos ir kitus itin asmeninius dalykus ji yra aprašiusi autobiografinėje knygoje „Eiti kiaurai sienas“.

Interviu ir savo knygose M.Abramovič pasakoja ir apie nelaimingą vaikystę. Ji buvo mamos nemylėtas, iki mėlynių nuolat mušamas vaikas.

„Turėjau baisią vaikystę. Visko gyvenime buvo. Laimingiausia esu dabar. Kai buvau Brazilijoje, sutikau energingą 120 metų moterį. Paklausiau jos, kas gyvenime svarbiausia? Ji pasakė: svarbiausia yra mokėti ateiti ir išeiti. Aš pridurčiau kai ką apie tą tarpą tarp atėjimo ir išėjimo: reikia mokėti palikti kiekvieną momentą ir mokėti pajuokauti. Manau, ir dar lietuviai nepakankamai myli. Mylėkite gyvenimą, būkite malonesni sau. Gyvenkite, veikite dabar – juk gyvenimas yra dabar. Nebijokite klysti ir nebijokite nesėkmių“, – linkėjo menininkė.

Neištartas klausimas

M.Abramović sulaukė ir nebylaus klausimo iš Ukrainos menininkės. „Aš esu Valerija. Dalis mano kūrybos liko sugriautame Mariupolyje, kur mirę žmonės guli gatvėse, šiukšlėse. Dalis – Kyjive. Po viso to, kas įvyko, man atrodo neįmanoma kurti. Net nežinau, ko paklausti“, – prisipažino ukrainietė.

„Ir be klausimo jus puikiai suprantu – aš atsakysiu. Kai mano šalyje prasidėjo Balkanų karas, mane tai taip paveikė, man buvo gėda dėl to, kas vyksta. Tuo metu labai daug tarptautinių menininkų kūrė karo tema, o aš dvejus metus iš viso negalėjau kurti. Kai skausmo per daug, negali kurti. Turi praeiti laiko, kad galėtum visa tai nuryti. Aš turėjau visa tai nuryti, tik tada pradėjau kurti. Jums taip pat užims laiko. Paskui galbūt sukursite kūrinį, kuriame žmonės matys ne tik jūsų šalies karą, bet ir karą apskritai, kaip ir mano „Balkanų baroke“, – sakė menininkė.

Pernai M.Abramović sukūrė didžiausią konkrečiai vietai pritaikytą (angl. „site specific“) kūrinį – raudų sienos su kristalais instaliaciją atminimo memoriale Kyjive, Babyn Jare. 1941−1943 m. hitlerininkai čia nužudė, manoma, per 100 000 žmonių: žydų, ukrainiečių, romų. Tai, kad Rusijos pajėgoms bombarduojant šalia memorialo esantį Kyjivo televizijos bokštą nenukentėjo jos kūrinys, M.Abramović vadina beveik stebuklu.

„Turime padėti Ukrainai. Padėti maistu, padėti evakuotis“, – sakė Marina ir kvietė aukoti Ukrainai.

Paskaitą ji baigė paragindama visus kelias minutes mintyse siųsti besąlygišką meilę Ukrainai. „Tai veikia“, – įsitikinusi menininkė.

Menininkas yra visuomenės tarnas

„Ypatinga yra surengti parodą čia šiais baisiais laikais. Aš suprantu, kad už sienos – Baltarusija, o už jos sienos – Ukraina, kurioje vyksta karas“, – prieš jos kūrybos parodos atidarymą kalbėjo Marina Abramović.

Kauno paveikslų galerijoje veikia M.Abramović paroda „Būties atmintis“, kurioje per vaizdo ir garso instaliacijas pateikiama menininkės sukurtų performansų retrospektyva.

Prieš parodos atidarymą surengtoje spaudos konferencijoje, į kurią susirinko apie 80 Lietuvos ir užsienio žurnalistų, M.Abramović pirmiausia paprašė priekyje išsirikiavusių operatorių truputį pasitraukti ir leisti jai pamatyti visus susirinkusiuosius. „Noriu matyti žmones, jų akis. Juk aš čia tam ir atvažiavau – bendrauti“, – pabrėžė menininkė.

Pateikiame kai kuriuos M.Abramović atsakymus į spaudos konferencijoje užduotus klausimus.

Ekspozicija: pasitelkus vaizdo ir garso instaliacijas, Kauno paveikslų galerijoje pateikiama per 50 metų M.Abramović sukurtų performansų retrospektyva. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Koks menininko vaidmuo tokiais laikais, kaip šie, kai vyksta karas?

– Menininko vaidmuo visuomenėje yra labai svarbus. Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje menininkas galėjo niekuo per daug nesirūpinti, vartoti alkoholį, sėdėti studijoje, kurti meną ir laukti pripažinimo. Dabar menininko funkcija yra būti atsakingam. Atsakingam už savo kūrinius, už žinutę, kurią nori pasiųsti. Menininkas turi aiškiai pasisakyti, kieno pusėje jis yra. Esu pirmoji menininkė, kuri per pirmąsias dvi karo Ukrainoje valandas pasmerkė karinius veiksmus ir Putiną. Skatinu aukoti Ukrainai.

– Menininko manifeste rašote: menininkas neturi žudyti. Ar menininkas neturėtų dalyvauti kare?

– Stovėdama čia, šiomis aplinkybėmis, aš pasakyčiau: aš nežudau ir nežudysiu. Bet nežinau, kaip būtų kitomis aplinkybėmis. Ką daryti, jei esi mama, kurios vaikas žudomas tavo akyse? Kaip reaguosi? Kaip kontroliuosi savo instinktus, kad nepradėtum šaudyti? Tai labai sudėtinga. Istoriškai žmonės žudo kitus žmones ir tai vyksta šimtus metų. Tai sunku sustabdyti. Tačiau aš visada grįžtu prie Dalai Lamos žodžių: tik išmokę atleisti nustosime žudyti. Atleisti savo draugams, šeimai yra viena, bet atleisti priešui – visai kas kita. Manau, tai žmonijos užduotis: pagaliau išmokti atleisti ir nustoti žudyti kitus.

– Ar egzistuoja didelis skirtumas tarp jūsų surašyto Menininko manifesto ir tiesiog žmogaus manifesto?

– Menininko manifestą aš pradėjau rašyti kaip žmogus, ne kaip menininkė. Ir viskas ten tinka visiems žmonėms, išskyrus keletą detalių, pavyzdžiui: „Menininkas neturėtų įsimylėti kito menininko.“ Šis punktas skirtas tik menininkams. Aš tris kartus buvau įsimylėjusi menininką – tai buvo tikrai bloga idėja (juokiasi).

Daugelis kitų teiginių tinka kiekvienam žmogui. Manau, tai svarbu ne tik menininkams – kiekvienam svarbu parašyti savo manifestą, nubrėžti tam tikras moralines ribas, ką daryti ir ko nedaryti gyvenime, ir laikytis šių sprendimų. Tai svarbu.

– Kodėl jūs norėjote atvežti savo darbus į Kauną?

– Visų pirma, menininką aš matau kaip visuomenės tarną. Taigi, menininkas vyksta ten, kur jis yra kviečiamas. Tai ne mano pasirinkimas. Kaunas šiais metais yra Europos kultūros sostinė. Aš pamačiau erdvę, pasikalbėjau su žmonėmis. Niekada Lietuvoje nebuvau surengusi parodos ar performanso. Be to, pažinojau lietuvį Joną Meką. Visa tai buvo geros priežastys surengti čia parodą.

– Kokie jūsų prisiminimai apie J.Meką?

– Pirmas lietuvis, kurį sutikau, buvo J.Mekas. Nuostabus, labai talentingas avangardo menininkas. Menininkus aš skirstau taip: originalai ir tie, kurie juos seka. J.Mekas buvo tikras originalas. Susipažinau su juo 1978 m., pirmą kartą atvykusi į Niujorką, aš apsilankiau jo Antologijos filmų archyve. Ten galėjau eiti žiūrėti kino su šuniu. Tuo metu turėjau albanų aviganį, kuriam nepatiko Niujorko vanduo, – aš nuolatos turėjau pirkti jam brangų mineralinį vandenį (juokiasi).

Kai man suėjo 70 metų, parašiau autobiografiją, kurioje atskleidžiau visas savo gyvenimo paslaptis. Pusė mano draugų dėl to su manimi nebekalba.

– Esate minėjusi, kad menininko idėjos gali tapti amžinos. Kuri iš jūsų idėjų norėtumėte, kad taptų amžina?

– Menininkas turi būti egocentriškas ir narcizistiškas, kad atsakytų į tokį klausimą. Ne man spręsti, kuri iš mano idėjų taps nemirtinga. Tai priklauso nuo auditorijos ir laiko. Žinoma, aš tikiuosi, kad mano idėjos gyvens ir tada, kai numirsiu. Pagrindinės idėjos, kurioms aš skyriau 50 savo gyvenimo metų, pirmiausia yra surengti performansą įprasta meno forma. Antra, siekti, kad visi performansai galėtų būti atliekami iš naujo, t.y. vyktų reperformansai. Trečia, sukurti ilgalaikį meną. Ir kurti tokius performansus, kurie pakeltų žmogaus dvasią.

– Parodoje iš esmės pristatomas jūsų gyvenimas: jūsų tėvai, jūsų meilės istorijos, nelaimingos jų pabaigos. Kaip jaučiatės į visa tai žiūrėdama?

– Esu žmogus, neturintis nė gramo nostalgijos. Man tai nerūpi, nes gyvenu dabartyje ir ateityje, ne praeityje. Jei aš nuolatos žiūrėsiu į praeitį, būsiu praeityje. Aš to nenoriu. Mano sukurti performansai yra skirti ne man – jie skirti pasauliui. Aš esu su jais išsiskyrusi. Galvoju apie tai, ką aš darysiu, ką noriu padaryti, o ne apie tai, ką jau padariau.

– Abi jūsų knygos yra geras būdas geriau suprasti jūsų meną. Ar nesigailite, kad jose taip giliai atsivėrėte?

– Ne. Aš nelaikau paslapčių ir dėl to esu laisva. Kai man suėjo 70 metų, parašiau autobiografiją, kur atskleidžiau visas savo gyvenimo paslaptis. Pusė mano draugų dėl to su manimi nebekalba. Bet juk taip svarbu pasakyti visą tiesą. Svarbu atsiverti kitiems. Aš tikiu: jei pasidalysiu su publika, kaip aš perėjau pragarą, – tai galės padaryti ir jie. Juk mes visi susiduriame su panašiomis problemomis: mes visi kartais būname sutrikę, silpni, įsimylėję, sudaužytomis širdimis. Kam tos paslaptys? Juk jos tokia našta.

– Kalbant apie jūsų populiarumą, kas žmones domina labiau – jūsų kūryba ar jūsų asmenybė?

– Tai susiję. Kai pradėjau kurti performansus, mano publika buvo penki draugai. Dešimt žmonių buvo normalu, 30 – labai daug. Dabar susirenka šimtai, tūkstančiai. Mano populiarumas didžiąja dalimi prasidėjo po performansų Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MOMA). Taigi, aš išpopuliarėjau amerikiečių dėka. Amerikiečiai iš pradžių tave atranda, giria, padaro tave žinomą, o paskui tave dėl to nužudo. Bet tai, kaip jie mane suvokia, nėra tai, kas aš esu iš tiesų. Man svarbiausia mano kūryba, o ne asmenybė.

„Kaunas 2022“ kvietimu į Lietuvą atvykusi menininkė Kaune ne tik pristatė 50 metų jos performansus reprezentuojančią parodą, bet ir surengė atvirą paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“.

Į performanso ikona vadinamos šiuolaikinės menininkės paskaitą buvo išpirkta 6 tūkst. apie 30 eurų kainavusių bilietų. Buvo akivaizdu, kad susirinko ne vien performanso gerbėjai. M. Abramović ir pati pripažįsta, kad domėjimasis jos kuriamu menu ir jos asmenybe dažnai yra persipynęs.

Renginys prasidėjo daugiau kaip pusvalandžiu vėluodamas – skelbta, kad laukiama vėluojančios publikos.

„Noriu ištarti tuos magiškus žodžius, dėl kurių mes dirbome ne vienerius metus: Marina Abramović“, – garsiąją serbų menininkę į sceną pakvietė galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys.

Pasitikta publikos aplodismentais, menininkė pirmiausiai ėmė fotografuoti publiką. „Mano kaip menininkės gyvenime, tai – didžiausia auditorija, kurią esu surinkusi. Turiu jus nufotografuoti“, – sakė M. Abramović.

Ji atskleidė, kad paskaitą ruošė dar prieš Rusijai užpuolant Ukrainą. „Taigi, paskaitos tema – performansas. Net ir tie žmonės, kurie iki šiol nežinojo, kas yra performansas, iš šios paskaitos išeis žinodami. Tai – pats sunkiausias, sudėtingiausias menas. Labai ilgą laiką tai nebuvo įprasta meno rūšis, kaip fotografija ar teatras. 50 metų aš dirbau tam, kad šis menas taptų įprastu“, – sakė garsiausia performansų kūrėja.

„Turime baigti galvoti apie meną kaip apie dekoraciją. Menas turi kelti klausimus, jis turi būti dvasinis. Nesvarbu, ar jis gražus, ar baisus – svarbiausia, menas turi sakyti tiesą, – esminį meno principą apibrėžė serbė. – Nemanau, kad menininkas gali pakeisti pasaulį, bet menininkai gali atkreipti dėmesį į tikrai svarbius dalykus.“

Ji pabrėžė, kad performansas yra apie pasikeitimą energija. Ir publika turi būti pasiruošusi tą energiją priimti. „Vienas kritikas man pasakė: aš nekenčiu tavo meno, nes jis visada priverčia mane verkti. Performanse reikia tiesiogiai bendrauti su publika, reikia siųsti energiją. Sakoma, kad kartais žmogus kažką daro 30 ar 50 proc., kartais – 100 proc. Nesąmonė! Į performansą reikia įdėti 150 proc. Beje, ar tu muzikantas, ar politikas – turi įdėti tiek pat“, – sakė M. Abramović.

Ji prisiminė pirmą jai gilų įspūdį palikusį meno kūrinį. „Mano tėvas, senas partizanas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, pakvietė buvusį kareivį, tapusį menininku. Jis patiesė drobę ant grindų, išliejo ant drobės klijus, dažus, terpentino ir padegė viską. Tada pasakė: „Tai yra saulėlydis“. Ir išėjo. Man tai paliko didžiulį įspūdį“, – prisiminė M. Abramović.

Pasak menininkės, tada ji supratusi, kad mene procesas yra svarbiausia.

„Aš esu tiltas. Aš gimiau buvusioje Jugoslavijoje, tilte tarp Rytų ir Vakarų. O kur tiltas – ten vėjas, ten niekada nebūna ramu. Visada mėgau vykti į Rytus ir parvežti iš ten rytietiškos išminties į Vakarus“, – sakė M. Abramović.

„Jaunystėje aš nekenčiau teatro. Kuo skiriasi teatras ir performansas? Teatre kraujas netikras ir peilis netikras, o performanse viskas tikra“, – palygino menininkė.

Renginio metu didžiuliame ekrane rodytos jos ir kitų garsiausių performansų ištraukos. Jiems atlikti menininkė pasitelkė savo kūną, neretai jį žalodama. Nemažai performansų M. Abramović atliko kartu su buvusiu gyvenimo ir kūrybos partneriu Frank Uwe Laysiepen (Ulay).

1997 m. ji pelnė Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ už performansą „Balkanų barokas“. Jo metu skambant Balkanų regiono dainoms menininkė valė kraują nuo gyvulių kaulų. Daugelis žiūrovų šiame kūrinyje įžvelgė aliuzijų į Balkanų regione vykusį kruviną karą.

„Atidaryti parodą šiais neramiais laikais yra ypatinga. Kad ir ką bedaryčiau, kiekvieną rytą atsikėlusi aš suprantu, kad už sienos yra Baltarusija, o už jos sienos – Ukraina, kurioje vyksta karas“, – antradienį žurnalistams Kaune sakė menininkė.

„Paroda paremta performansu, vaizdo darbais. Publikai labai svarbu praleisti prie jų laiko: kai kurie iš jų ilgesni, kiti – trumpesni, tačiau šioje parodoje yra ir meditacinis momentas“, – kalbėjo ji.

LNK reportažas:

Pasak jos, ši paroda bus puiki proga susipažinti su performanso menu.

Kaip teigia organizatoriai, parodoje numatyta išsamiai pristatyti svarbiausius M. Abramovič kūrybos etapus nuo 1960-ųjų – eksponuoti garsiausius kūrinius, interviu videodokumentacijas ir žymiausias menininkės videoinstaliacijas.

Galima peržiūrėti tai, su kuo ji tapo pasaulyje pripažinta ir be galo žinoma.

„Paroda „Būties atmintis“ – milžiniška video instaliacija. Daug persipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiant perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras“, – sakė parodos kuratorius, galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpis.

Pasak jo, didžiausias iššūkis rengiant šią ekspoziciją buvo techninė pusė: ekranai, įranga, laidai, projektoriai – jų reikėjo ieškoti ir aplinkinėse šalyse, nes dėl sutrikusio tiekimo dešimčių prietaisų nebuvo įmanoma užsakyti.

„Paroda yra galimybė pažiūrėti į jos kelią nuo pradžių“, – apie parodą sakė kuratorius.

„Galima peržiūrėti tai, su kuo ji tapo pasaulyje pripažinta ir be galo žinoma“, – teigė jis.

Ši paroda yra Kaunas – Europos kultūros sostinė programos dalis. Ji veiks iki liepos.

Kaune viešinti M. Abramovič ketvirtadienį „Žalgirio“ arenoje taip pat skaitys paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Joje ji teigia pristatysianti „savo pasaulio viziją, savo žinutę apie tai, kur mes judame šiais siaubingais laikais“.

„Kad ir ką bedaryčiau, kiekvieną rytą atsikėlusi aš suprantu, kad už sienos yra Baltarusija, o už jos sienos – Ukraina, kurioje vyksta karas“, – žurnalistams antradienį teigė menininkė.

Ji pabrėžė, kad Rusijos veiksmus pasmerkė nedelsdama ir buvo viena pirmųjų.

„Esu pirmoji menininkė, kuri per pirmąsias dvi karo Ukrainoje valandas pasmerkė karinius veiksmus ir V. Putiną“, – kalbėjo M. Abramovič.

Serbų atlikėja teigė puikiai suprantanti karo žiaurumą, nes jos tėvai Antrojo pasaulinio karo metu Jugoslavijoje aktyviai priešinosi nacistinei Vokietijai.

Be kita ko, Kyjivo šiaurinėje dalyje, vienoje didžiausių žydų žudynių vietų per Antrąjį pasaulinį karą – Babin Jaro dauboje – M. Abramovič pernai pristatė raudų sienos su kristalais instaliaciją.

Prieš beveik mėnesį šią vietą per bombardavimus apgadino rusų pajėgos.

M. Abramovič teigimu, praėjo laikai, kuomet menininkas galėjo per daug niekuo nesirūpinti, vartoti alkoholį, sėdėti studijoje, kurti meną ir laukti pripažinimo.

„Tokia menininko rolė jau toli praeityje. Menininko funkcija dabar – būti atsakingam: atsakingam už savo darbą, už savo žinutę. (...) Taip pat menininko balsas turi būti aiškiai girdimas, ypač tokiose situacijose kaip ši“, – kalbėjo serbė.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Tačiau, menininkės teigimu, dėl įvykių gausos ir besikeičiančio jų suvokimo kurti vien politiškai angažuotą meną yra „nepaprastai pavojinga“.

„Jei kursi vien politiškai angažuotus kūrinius, jie bus lyg laikraštis: vieną dieną vienos naujienos aktualios, kitą dieną kitos. Ir tuomet darbai nebeturės jokios reikšmės“, – sakė M. Abramovič.

Esu pirmoji menininkė, kuri per pirmąsias dvi karo Ukrainoje valandas pasmerkė karinius veiksmus ir V. Putiną.

Pasak jos, menas turi būti daugiasluoksnis, jame turi slypėti ir politinės, ir dvasinės, ir socialinės temos, bandymas nuspėti ateitį.

„Ir visuomenė tuomet iš jo pasiims tai, kas tuo konkrečiu metu yra aktualu“, – nurodė performanso menininkė.

Paklausta, kas gali išgelbėti pasaulį, ji juokavo, jog „tikrai ne Putinas“.

„Mes, mes. Turime keistis. (...) Turime paklausti savęs, ką galime padaryti, ir veikti“, – kalbėjo serbė, ragindama aukoti Ukrainai maisto, vandens, ginklų, priimti karo pabėgėlius.

Be kita ko, susitikimo metu su žiniasklaida ji pagyrė Lietuvos meno istoriją, pavadindama ją puikia.

Trečiadienį Kaune atidaroma serbės paroda „Būties atmintis“, joje numatyta išsamiai pristatyti svarbiausius M. Abramovič kūrybos etapus nuo 1960-ųjų.

Ši paroda yra Kaunas – Europos kultūros sostinė programos dalis. Ji veiks iki liepos.

M. Abramovič ketvirtadienį „Žalgirio“ arenoje taip pat skaitys paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“.

A.Žalpys įsitikinęs, kad mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Apsilankymas neatpažįstamai pasikeitusioje Paveikslų galerijoje, pasinėrimas į vizijas, kuriose gausu fatališkų ateities nuojautų, žada tapti dramatišku, magišku iššūkiu. Vieno didžiausių „Kaunas 2022“ įvykių, M.Abramović parodos atidarymo, jos atviros paskaitos „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“, išvakarėse – pokalbis su A.Žalpiu.

– Kada jūs susipažinote su M.Abramović kūryba? Turbūt sovietinės okupacijos metais tai padaryti nebuvo lengva?

– Tikrai seniai, dar tada, kai ji aktyviai kūrė, o mes Lietuvoje apie tai gaudavome šiokių tokių žinių. Šios menininkės kūrybą matėme kaip socialinį protestą, išmąstytą, konceptualų meną. „Performanso“ sąvoka Lietuvoje atsirado vėliau. Man M.Abramovic buvo įdomi aktualijomis kūryboje ir tuo, kaip ji tai darė. Be abejo, žinios buvo skurdžios, bet informacija praslysdavo. Pavyzdžiui, per draugus gaudavome lenkiškų žurnalų, tokių, kaip „Sztuka“. Dar užsisakydavau vengriškos spaudos – buvau pramokęs šios kalbos. Šios šalies žurnalai buvo itin svarbus langas į pasaulį – vartydamas puslapius, žiūrėdamas į reprodukcijas bandydavau užčiuopti, kaip žmonės kuria, kaip atrodo ekspozicijos... Visi tuomet panašiai ieškojome informacijos. Žinios, bent man, buvo siekiamybė.

Man asmeniškai M.Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene, – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, o ne tiesiog menas dėl grožio.

Grįžtant prie M.Abramović, tikrai taip, jos, kaip ištrūkusios iš Rytų bloko, asmenybė mums visiems tuo metu darė didelį įspūdį, intrigavo. Na, o atkūrus nepriklausomybę, kai eteris atlaisvėjo, vėliau ir internetas atsirado, gavus daugiau informacijos, tapo dar įdomiau. Man asmeniškai M.Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene, – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, ne tiesiog menas dėl grožio, bet menas tam, kad išjudintų, priverstų mąstyti.

– Kada pamatėte jos kūrybą gyvai?

– Esu vieną kitą kūrinį matęs užsienio galerijose. Bet tikrasis susitikimas įvyko 2019 m., kai M.Abramović retrospektyvinė paroda „Valymas“ buvo surengta Torunės šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“. Paroda užėmė net 3 000 kv. m. Mūsų galerija „Meno parkas“ artimai draugauja su šio Lenkijos miesto kolegomis. Vykau į parodos, jau keliavusios iš Belgrado į Vokietiją, Švediją, atidarymą. Įrašai internete niekuomet neatstos to įspūdžio, kuris kyla pamačius meną realybėje. Tai verčia permąstyti daug ką – visą gyvenimą, idėjas, prasmę. Ne tik meną. Tai mane paveikė, iki šiol negaliu pamiršti to jausmo, nors pažintis buvo palyginti trumpa. Tokių retrospektyvų, t.y. kad per gyvenimą sukurtų tokių kūrinių, galėčiau tik palinkėti daugeliui menininkų.

Torunėje dalyvavau spaudos konferencijoje. Uždaviau vieną kitą klausimą, tik net nebeatsimenu, kuo domėjausi. Turiu pasakyti, kad ji tikrai nėra toks žmogus, kaip ją bando parodyti kritikai, – turiu galvoje ne meno kritikus. Galbūt su jos komanda sudėtingiau, bet pati M.Abramović yra šilta, jautri, atvira aplinkai. Jai jau 75-eri, tai jaučiasi, ir  nieko keista – kai jaunystėje savo kūną aukoji didžiajam menui tikrąja to žodžio prasme, tai negali neturėti įtakos ateityje.

Į Kauną iš Lenkijos grįžau su viltimi – supratau, kad norėtųsi ją pasikviesti pas mus. Tuomet dar neturėjau vizijos, kokio lygio parodą galėtume surengti. Neturėjau ir tokios patirties, nors 30 metų kuruoju parodas. Bet į šį darbą, kurį šiuo metu dirbame Kauno paveikslų galerijoje, įeina viskas nuo A iki Z. Mūsų nedidelei komandai tai milžiniškas iššūkis. Na, bet pamaniau, kad Kaunas juk taps Europos kultūros sostine, galbūt mano idėja sudomins projekto organizatorius.

– Negi kilo abejonių dėl sudominimo?

– „Kaunas 2022“ nuo pradžių turėjo aiškius tikslus, programos rėmus, o mes, kaip ir kiti, turėjome galimybę teikti pasiūlymus ir tikėtis būti išgirsti, kalbėtis, ar sutampa įsivaizdavimas. Tenka ir dabar išgirsti komentarų, kad va, atvežame senus darbus, gerai žinomą vardą...

– Bet juk būtent vardo žinojimu daugelio santykis su M.Abramović ir baigiasi.

– Tikrai taip. Todėl reikia pamatyti. Reikia pamatyti ją pačią. Nors meno erdvių situacija Kaune gerokai apriboja mūsų galimybes pačios parodos turiniui – tai net ne biudžeto klausimas. Kalbant apie pinigus, visuomet yra galimybė tartis, atvirai išsakyti galimybes. Tartis, beje, reikia ne su pačia M.Abramovič, o su tekstų autoriais, platintojais, architektais (jie kūrė parodą Belgrade, jų kandidatūra Kaunui buvo pasiūlyta pačios menininkės), kūrinių vaizdo dokumentacijų teisių turėtojais. Bet visi linkę klausytis ir įvertinti situaciją. Taigi turime geriausia, ką galėjome turėti su savo pajėgumais.

– Kiek laiko truko pasiruošimas parodai Kaune?

– Trejus metus nuolatinio darbo. Komunikavimo, diskusijų. Visa tai labai įdomu, nors tikrai nelengva. Kaip jau minėjau, „Meno parko“ kolektyvas – kamerinis. Šiemet dėl darbų krūvio atsisakėme dalyvauti užsienio mugėse, o pačioje galerijoje dar vyks ne viena „Kaunas 2022“ programos paroda. Kartais net stebiuosi, kaip visa tai pavyksta.

Užtruko sukurti koncepciją – ką mes galime padaryti, ką ir kaip rodysime? Didžiosios M.Abramović instaliacijos Kaune tiesiog netilptų. Daug padėjo Torunėje jos parodą kuravęs Waclawas Kuczma. Diskutuojant gimė mūsiškė paroda. Norėjau kiek galima daugiau gyvo veiksmo; paroda „Būties atmintis“ – milžiniška vaizdo instaliacija. Daug susipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiantis perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras. Su ja bendraujame nuolat, dabar – kiekvieną dieną. Kiekviena detalė svarbi. Pavyzdžiui, suprojektavę apatinį parodos aukštą, turėjome du variantus. Man priimtinesnis buvo vienas, už kitą kovojo architektai. Malonu, kad galiausiai sutapo mano ir menininkės nuomonės.

– Ar nebuvo minčių atkurti kurį nors performansą?

– Buvo, juk performansas Lietuvoje populiarus, pati menininkė tai yra pastebėjusi ir domėjosi detaliau. Bet net džiaugiuosi, kad nepavyko dėl to susitarti. Matote, nebūtume galėję to siūlyti išskirtinai lietuvių menininkams, būtų reikėję rengti tarptautinį atvirą kvietimą, kūrybinę stovyklą, kviesti mentorius. Pamatėme, kad tai ne mūsų jėgoms, neturėtume tam biudžeto. Bet turime geriausia, ką galėjome turėti. Net baigus derinti sutartį dėl parodos kūrinių, dar pavyko įtraukti keletą, dėl kurių pradžioje nesitarėme, bet man atrodė labai svarbu juos pristatyti.

– Ar iškart buvo tariamasi ir dėl pačios menininkės atvykimo į atidarymą, paskaitos surengimo?

– Taip, tai buvo mano svajonė.

– Galbūt įtakos turėjo geopolitinė situacija? Ar ji jaučia kokį nors ryšį su Baltijos šalimis?

– Apie tai daug nekalbame, išskyrus pačias aktualiausias detales, pavyzdžiui, karo pabėgėlių situaciją. M.Abramović vis dėlto svarbiausia tema yra menas. Kaip jau minėjau, performansas Lietuvoje, taip pat Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas. Domėjosi, ar turime J.Meko muziejų. Nors taip, ji viešai yra paskelbusi savo aiškią poziciją prieš Rusijos karą Ukrainoje, – tai padarė pirmomis karo dienomis, rengia apie tai meninį projektą.

Grįžtant prie paskaitos, pradžioje buvo numatytas toks susitikimo su publika formatas, koks buvo Torunėje. Tuomet dalyvavo keletas kuratorių, meno kritikai, kažkiek žiūrovų. Bet kai į Kauną atvyko M.Abramović instituto direktorius Giuliano Argenziano ir pamatė, kiek Lietuvoje pažengęs performanso menas, sulaukėme pasiūlymo formatą keisti. Ši paskaita Kaune ruošiama specialiai Lietuvos auditorijai, iki šiol ji nebuvo skaityta. Tai bus pasakojimas apie performanso praeitį, dabartį, ateitį.

Didžiulėje „Žalgirio“ arenos scenoje ji bus viena. Jau turime atsiųstą medžiagą, bus tikrai daug vaizdo, rengiami specialūs ekranai. Smagu, kad pastaruoju metu kalbantis, kai papasakojome, į kokią auditoriją orientuojamės, kiek publikos planuojame sulaukti, ji sutiko, kad renginys truktų ne valandą, o ir visas dvi. Tai gražus gestas. Tad esu įsitikinęs, kad šis susitikimas norintiems ją pamatyti, išgirsti kalbant, yra unikali proga. Bus galimybė užduoti klausimus – menininkės pageidavimu, stovės du mikrofonai, iš abiejų scenos pusių, ir visi norintys galės, sulaukę eilės, paklausti, kas juos labiausiai domina.

– Tad paskaita gali užsitęsti ir kokias penkias valandas...

– Matysime, kokia kalbi mūsų auditorija. Bet susidomėjimas tikrai juntamas – tiek kalbant apie paskaitą, tiek apie parodą. Planuojame, kad atidarymo metu menininkė pasirašys bent 150 knygų. Priminsiu, kad lietuvišką katalogo „Valytoja“ versiją, kurią išvertė Agnė Narušytė, išleido „Meno parkas“ – tai padarėme dar rugsėjį, publika tikrai noriai  perka. Beje, jau yra atvykę TV žurnalistai iš Vokietijos – jie filmuoja pasirengimą. Interviu galimybe domisi švedai. Menotyrininkė Laima Kreivytė parengė interviu, dar vieną filmuos LRT. Menininkės pasiryžimas skirti tiek dėmesio Lietuvai irgi daug pasako.

Net meno mokyklos iš visos Lietuvos domisi, planuoja vykti grupėmis. Nekalbu jau apie artimus kaimynus Latvijoje, Lenkijoje. Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį. Ir čia kalbu ne tik metaforiškai – Kauno paveikslų galerijoje iš tikrųjų kabos žemėlapis, keliaujantis su menininkės kūriniais iš šalies į šalį. Ir jame pažymėsime mūsų miestą. Vėliau žemėlapis keliaus toliau.

– Ką iš parodos jos lankytojai galės parsinešti namo, atsiminimui?

– Suvenyrų, žinoma. Ne tiek daug, kiek galbūt kokiame „Tate Modern“, bet jų tikrai bus. Dalį jų atsivežame iš užsienio, iš kompanijų, įsigijusių autorines teises. Tokie dalykai, kaip dėlionės, stiklinės, kortos. Išdrįsome pasiūlyti ir savo idėjų – „Meno parko“ kuratorė ir dizainerė Airida Rekštytė sukūrė keletą projektų. Marškinėliai, puodeliai, krepšiai – tai buvo patvirtinta, parodos lankytojai galės įsigyti ir kaunietiškų suvenyrų.

Kas? M.Abramović retrospektyvinė paroda „Būties atmintis“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Atidarymas kovo 30 d., veiks iki liepos 31 d.