Neapsieita be raganos

Samylų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, šventės režisierė Eglė Targanskienė rimtu veidu porino: "Mes kaime turime raganą. Ji renginio dieną būtinai skalbia ir skalbinius išdžiausto savo kieme. Ir niekada nelyja arba nustoja lyti. Prieš dvejus metus ragana buvo iškeliavusi atostogauti ir savo burtų nepadarė, tai lietus pliaupė visą renginį, o šiandien skalbiniai plevėsavo."

Išties, šventei įsibėgėjant, lietaus debesys per marias nuplaukė tolyn, o Samylų seniūnijos gyventojai ir svečiai būriais nuo kalniuko plūdo į kasmetinę šventę. E.Targanskienė neslėpė: kasmet sugalvoti vis kitą temą yra ir sudėtinga, ir lengva. "Būna taip, kad tik baigiasi renginys, ramiai susėdę klausomės koncerto, o aš pasakau: žinau, kas bus kitais metais. Bet būna ir taip, kad kartais reikia labai nemažai pagalvoti, ir jeigu iki Naujųjų metų nežinau, kokia bus šventės tema, aš jau pradedu nervintis. Pasiruošimas reikalauja nemažai resursų iš pašalies, nes reikia pritaikyti ir muzikantus, ir oficialiąją dalį. Šiųmetinė tema gimė labai paprastai, nes jau buvo aišku, kad turėsime medžio skulptūras, plenerą, kad bus "Lipantys iš vandens", – pasakojo šventės režisierė.

Sugrįždavo ir vaikai, ir gyvuliai

Iškėlimo momentas buvo labai skausmingas, išgyveno tėvai, seneliai, nes po tremties dar kartą teko išeiti į nežinomybę.

"Mes, vaikai, čia žaisdavome, bėgiodavome, ganėme karves ir kiaules. Iškėlimo momentas buvo labai skausmingas, išgyveno tėvai, seneliai, nes po tremties dar kartą teko išeiti į nežinomybę. Prisimenu, tėvai sukrovė visą mantą į traktorių, susodino mano brolius, o mane paliko neva saugoti to, kas liko. Nors aš galvoju, kad tiesiog netilpau į traktorių. Buvo labai nejauku, ant tvartelio užsikėliau šuniuką, galvojau, kad viskas, kad mes abu čia ir liksime. Bet po kiek laiko atvažiavo tėvai ir mane su šuniuku pasiėmė. Kai persikėlėme, man buvo devyneri metai. Sakydavome: čia yra ne jūra, čia mūsų ašaros, nes ji tikrai buvo sūri. Nors jau viskas buvo sulyginta su žeme, mes, vaikai, vis čia atbėgdavome. Net gyvuliai sugrįždavo ieškoti buvusių namų. Kartą ir mums iš jūros teko parsivesti karvę", – prisiminimais su "Kauno diena" dalijosi Angelė Samuolaitienė iš užlieto Šilėnų kaimo.

"Nebuvau girdėjęs istorijos apie į buvusius namus grįžtančią karvę, todėl kartais stebiuosi Dievo stebuklais. Kai jau buvome išdrožę ir nuleidę skulptūras į vandenį, dar kartą peržiūrėjau stenduose nuotraukas. Ir buvo didžiulė nuostaba, kad vienoje nuotraukoje pamačiau einančius tėvą su dalgiu ant pečių ir sūnų su meškere, juk net nežinodami, atgaminome du personažus. Matyt, visa tai – visatos informacija kažkaip persidavė", – šypsojosi medžio skulptorių grupės vadovas Raimondas Uždravis.

Penki menininkai per kelias dienas prieš šventę išdrožė skulptūrų grupę: po darbų grįžtančius šienpjovius, mamą, su vaiku žvelgiančią į nežinią, gyvuliukus ir net bažnyčią.

Kaimą nori išplėsti

R.Uždravis sakė turįs viltį, kad šios skulptūros – ne paskutinės. "Aš tikiuosi, kad šis kaimas plėsis. Dar turiu keletą idėjų. Pagalvojau, kad visai būtų gražu, jei atsirastų vaikai, spardantys kamuolį, obelis su obuoliais, rugių varpos. Pačiam įdomu, kaip reikėtų tai padaryti, bet vizija jau šovė į galvą. Žinoma, tam reikės ir pritarimo, ir palaiminimo, ir finansų", – kalbėjo medžio drožėjas. Šio plenero idėją palaikė ir iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba bei Kauno rajono savivaldybė.

Menininkas, prieš 61 metus užlietiems 35 kaimams davęs pradžią lipti iš vandens, išsakė svajonę, kad gal kada nors nebereikės elektrinės, kad bus nuleistas vanduo. "Upei nėra gerai užtvanka, tai liudija dumblas, vandens žydėjimas. Aš suprantu, kad anuomet toks sprendimas buvo ir yra naudingas, tačiau tikiu, kad kada nors Nemunas sugrįš į savo vagą, su ledonešiais ir visu kitu, būdingu neužtvengtai upei", – vylėsi R.Uždravis.

Prieš beveik 60 metų, statant Kauno hidroelektrinę, buvo užtvenktas Nemunas. Iš teritorijų, kurias netrukus užliejo vanduo, buvo iškelti 35 kaimai, daugiau nei 700 sodybų. Jų gyventojai iki šiol prisimena savo krašto istoriją. Ją kasmet primena ir šventė „Pėdos marių dugne“, rengiama Samylų seniūnijoje, ant Kauno marių, kurių dugne slypi dalis šio krašto praeities, kranto.

Iš kaimų, kuriuos užliejo užtvenktas Nemunas, ginti tėvynės išėjo ne vienas savanoris, tarp jų buvo ir Vyčio kryžiaus savanorių.

„Didžiuojuosi Samylų bendruomene, kuri saugo ir puoselėja unikalias savo krašto tradicijas, amatus, papročius, etnokultūrą ir siekia tai perduoti iš kartos į kartą, – kalbėjo renginio globėjas Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. – Gražios yra šventės ir kasdienybė, kai jos statomos ant vertybinių pamatų: meilės savo kraštui, jo istorijai ir pagarbos žmonėms, kurie tą istoriją kūrė.“

Meras pasidžiaugė, kad Samylų seniūnijos tradicija įtraukta į „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių tinklelį.

Nuaidėjo keturios karių salvės – už Lietuvą, laisvę, gyvenusius marių dugne ir gyvenimą, o ant Kauno marių kranto suliepsnojo skulptoriaus Raimondo Uždravio skulptūra, vaizduojanti rūstų karžygį. Būtent šiam tikslui – kad virstų šventės fakelu – menininkas motoriniu pjūklu ir išdrožė skulptūrą.

„Netrukus bus mūsų, Samylų senolių kolektyvo, pasirodymas scenoje“, – paaiškino 82-ejų Vida Krikščiūnienė, ilgametė Kauno rajono pedagogė, dainininko Vaido Baumilos močiutė, gyvenanti Girionyse.

V. Krikščiūnienė su kitomis balsingomis Samylų senolėmis, kurių repertuarą sudaro dainos iš Kauno marių dugno, yra nuolatinės tradicinės seniūnijos šventės dalyvės. Be jų koncertavo Lietuvos kariuomenės oro pajėgų orkestras, grupės „Kūjeliai“, „Po aštuntos“, ansamblis „Lyra“.

Lietuviškų ristynių federacijos atstovai rodė, kokios buvo etnografinės lietuviškos imtynės, raičiojantis ant šieno. Vaikams ir paaugliams tai tapo viena smagiausių šventės pramogų.