Rusija žurnalistų užfiksuotą medžiagą vadina klastote.
Eugenijus – vienas iš fotografų, buvusių Mariupolyje. Jo geras bičiulis, „Verslo žinių“ fotoredaktorius Vladimiras Ivanovas, palaikė su juo kontaktą visą laikotarpį.
„Mes palaikėm ryšį tiek, kiek įmanoma tuo metu, nes dažnai skambint arba rašyti tu negali, nes trukdytum žmogui. Svarbiausios žinutės buvo: „Kyjivas? Taip. Gyvas? Taip. Viskas gerai? Ko nors reikia? Gyvas, nieko nereikia“, – pokalbius su Eugenijumi prisiminė V. Ivanovas.
AP žurnalistai į Mariupolį nuvyko prieš pat prasidedant karui.
„Eugenijus su savo kolegom stipriai analizavo situaciją, kuri darėsi aplink Ukrainą ir į Mariupolį atvyko valandą iki karo pradžios. Jie visiškai to nežinojo, lygiai prieš dieną susiruošė ir nusprendė nuvažiuoti. Naktį nusipirko atsarginių padangų, atvažiavo ir po valandos prasidėjo visas šitas...“ – teigė žurnalistas.
Žurnalistams pavyko nuspėti, kas vyks, tik jie nežinojo, kada.
„Ne, čia nėra žinojimas. Tai, greičiausiai, situacijos analizavimas, nes jie turi patirties šituose darbuose ir jie važiavo nežinodami, ar tai prasidės po dienos, savaitės, bet jau buvo pasirinkta ta kryptis, kai jau daugumai žmonių buvo aišku, kad Donbasas bus atakuojamas“, – kalbėjo V. Ivanovas.
Pirmiausia – tai komanda, kuri gyveno ir dirbo pragare. Jų darbas buvo parodyti civilių gyvenimą nuo mirties iki gimimo, kas vyksta ligoninėse, kaip žmonės gyvena kiemuose, rūsiuose. Jie praėjo tą visą pragarą kartu su jais.
Mariupolyje karo metu iš viso buvo trys AP žurnalistai. Būdami ten jie savo kailiu išgyveno karą ir fiksavo kraupią realybę, kad parodytų pasauliui, kas iš tikrųjų vyksta.
„Pirmiausia – tai komanda, kuri gyveno ir dirbo pragare. Jų darbas buvo parodyti civilių gyvenimą nuo mirties iki gimimo, kas vyksta ligoninėse, kaip žmonės gyvena kiemuose, rūsiuose. Jie praėjo tą visą pragarą kartu su jais“, – teigė V. Ivanovas.
Nelikus interneto, žurnalistai surinktą medžiagą siuntė palydoviniu ryšiu.
„Tam, kad galėtų išsiųsti medžiagą, iš pradžių veikė mobilusis internetas, po to jie naudojosi palydoviniu ryšiu, kuris vėliau pradėjo veikti tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, nuo bombų atsiradusiose duobėse. Kartais kariai padėdavo pasikrauti baterijas, saugodavo juos, o po to vėl siųsdavo dirbti“, – pasakojo V. Ivanovas.
Atėjo diena, kai žurnalistams teko pasitraukti iš Mariupolio. Jiems tą padėjo padaryti patys civiliai.
„Jie (žurnalistai – red. past.) gyveno ir glaudėsi ligoninėje, nes jau nebuvo kur, ir vienu metu įsiveržė kariai, gydytojai visą naujienų agentūros komandą aprengė baltais chalatais, kad jų neišduotų. Kariai buvo su mėlynom juostom, bet tuo metu jau nieks nežinojo, ar tai yra Ukrainos kariai, ar tai yra rusų kariai persirengėliai, tačiau po trumpo pokalbio jie priėjo išvadą, kad tai yra Ukrainos kariai. Tada jie pasakė, kad „mes turim jus iš čia evakuoti, nes gavom įsakymą“, o viskas prasidėjo po to, kai pasaulis pamatė reportažus iš gimdymo namų. Tada Rusų ambasada UK (Jungtinėje Karalystėje – red. past.) pasakė, kad tai yra fake news, Jungtinių Tautų atstovas Rusijoje irgi paskelbė, kad tai yra teatras, kad ta moteris, kuri buvo, yra aktorė ir, kad viskas suvaidinta“, – teigė V. Ivanovas.
Scanpix nuotr.
Jei lietuvius būtų suradę ne Ukrainos kariai, o Rusijos, žurnalistai, ko gero, būtų priversti meluoti.
„Matant, kas visada vyksta, greičiausiai, jie būtų sulaikyti ir jiems būtų geruoju ar bloguoju liepta pasakyti, kad viskas, ką jie darė, yra netiesa“, – spėjo V. Ivanovas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Žurnalistus iš Mariupolio išgabeno ne kariai, o civiliai.
„Kai Eugenijus pateko į Ukrainos teritoriją, kurią kontroliuoja Ukrainos kariai, tai jis juokais pasakė taip: mes išvažiavom ant mašinos kapoto, apsirengę moteriškom skarelėm, bet realiai situacija buvo tokia, kad kariai juos iš ligoninės išvedė, palydėjo į saugią vietą nakvynei ir kitą dieną atvedė pas civilius žmones, paprastus Mariupolio gyventojus, kurie juos vėliau ir išvežė“, – kalbėjo V. Ivanovas.
Miesto nebebus, bet Ukrainos kariai pasiliks ir laikysis iki paskutiniųjų.
Mariupolis, dar prieš išvykstant žurnalistams, buvo stipriai nuniokotas.
„Jau tada, kai Eugenijus ten buvo, jis sakė, kad miesto jau nebėra, kad ištisai naikinami civiliniai namai ir kiti objektai. Greičiausiai, nieko nebeliks, jo žodžiais – miesto nebebus, bet Ukrainos kariai pasiliks ir laikysis iki paskutiniųjų“, – bičiulio žodžius prisiminė žurnalistas.
Eugenijaus artimieji taip pat buvo Ukrainoje: įstrigę Rusijos karių apsuptuose miestuose, tačiau pirmiausia jam ir jo kolegoms reikėjo pasirūpinti savo sveikata.
„Jam grįžus į augią zoną, pirmiausia reikėjo kelių dienų atsigauti, nes gydytojai konstatavo potrauminio streso sindromą. Po to jie turėjo pasirūpinti savo giminaičiais, kurie buvo apsuptoj teritorijoj kituose miestuose ir juos reikėjo išvežti“, – kalbėjo V. Ivanovas.
