Šio vakaro laida apie tai, ar egzistuoja gyvenimas po mirties, kodėl komą ar klinikinę mirtį patyrę žmonės neretai dalinasi labai panašiais išgyvenimais, regėjimais, ir kas iš tiesų vyksta su žmogumi mirties momentą.

Garsi televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė prisipažins patyrusi komą prieš 30 metų operacijos metu. Pasak moters, šis įvykis ir pokalbiai, įvykę komos metu, ištraukė ją iš gyvenimo duobės.

Tuo metu slaugytoja slaugos namuose Norvegijoje su mirštančiais žmonėmis dirbusi Jurga Valery papasakos apie sunkiai protu paaiškinamus įvykius, kuriuos teko patirti tuomet, kai mirdavo pacientai. „Žmogus tikrai nėra tik mėsa...“ –  įsitikinusi Jurga.

Pasak garsaus neurologo, mokslų daktaro Jokūbo Fišo, pasakojimai, kurie jungia žmones, patyrusius komą ar klinikinę mirtį, nėra pomirtinio gyvenimo įrodymas. „Tikiu, kad mirtimi viskas nesibaigia, tačiau pacientų patirtys nėra įrodymas, tai tam tikra prasme haliucinacijos, kurias tarsi sapną patiria žmogus, mirštant ląstelėms, pritrūkusioms deguonies...“ –  pasakos medikas.

„Mūsų jausmai, prisiminimai – sąmonė ir pasąmonė yra energija, kuri numirus pažyra į aplinką“, –  įsitikinęs metafizikos mokslų daktaras, profesorius Vilimantas Zablockis.

Santykiai su tėvu

Gilindamasis į klausimą, kodėl taip sunku mylėti, M. P. E. Martynenko analizuoja savo paties santykį su tėvu praeityje ir dabartyje:

„Šiandien man skambino tėvas iš kalėjimo. Aš jo nebuvau matęs vienuolika metų iki šio pavasario. Jis sėdi kalėjime už žmogžudystę ir turbūt pirmas dalykas, kuris mane privertė jį aplankyti, buvo, kad aš suvokiau, jog aš jo nekenčiu. Nes prieš tai man atrodė, kad aš jam visiškai nieko nejaučiu“.

Anot poeto, sūnaus gimimas privertė jį susimąstyti, kiek energijos bei laiko reikalauja tėvystė. Rašytojo neapykanta tėvui kyla iš šio supratimo. Vis dėlto jis pabrėžia, kad nemėgsta savęs taip pykstančio.

Prisimindamas susitikimą su tėvu Marijampolės kalėjime, jis teigia, kad vyko turėdamas jam daug klausimų ir tikėdamasis galbūt atleisti. Tačiau sutikęs tėvą, teigia priešais save pamatęs seną ir pavargusį žmogų: „Man nekilo klausimų, kodėl jis elgėsi vienaip ar kitaip. Ta neapykanta mano viduje nuslopo. Iš tikrųjų ganėtinai sunku projektuoti aršią neapykantą žmogui, kuris yra labai arti“.

„Skambina man kartą tėvas, verkia mano paties vaikas ir aš suvokiu visą tą situaciją ir save patį. Kartais aš atsiliepiu ir kartais mes šnekamės. Kartais aš noriu jam sakyti, jog aš negaliu tau padėti. Ne dėl to, kad tu man nepadėjai ar kad tavęs nebuvo šalia, kai man labai to reikėjo. Bet kartais atrodo, kad neturi tam resursų”, – dalinasi savo mintimis apie bendravimą su tėvu rašytojas.

Meilė mirštančiam

„Man, pavyzdžiui, labai sunku mylėti mirštantį žmogų, nes aš suvokiu, kad su kiekvienu mirštančiu mirštu ir aš pats“, – sako M. P. E. Martynenko.

Prisiminęs jau mirusius pažįstamus, artimuosius, jis pasakoja, kad jo draugai, senelis turėjo gabaliuką jo, prisiminimų apie jį, kurie numirė kartu su šiais žmonėmis: „Jie nebeprisikels niekieno kito akyse“.

Rašytojas taip pat prisimena savo laiką, praleistą ligoninėje, ir ten matytus mirštančius žmones. Jis teigia, kad kitą žmogų galima mylėti itin stipriai ir stengtis išsaugoti jo gyvybę, bet svarbu suprasti, kada laikas paleisti ir atsisveikinti. Tai yra didelė tos meilės dalis.

„Buvo labai skaudu matyti, kaip diedukas lėtai gesta, kaip iš jo nelieka to žmogaus, kuris mane užaugino – jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime“, – dalinasi savo prisiminimais M. P. E. Martynenko.

Pasak poeto, reanimacijoje žmonės merdi lėtai ir tai yra sunki kančia, kurioje sunku mylėti kitą, tačiau ir ten atsiranda žmonių gebančių tai daryti: „Ten turbūt yra didžiausios žmogiškumo šventyklos, kurias aš esu paliudijęs savo akim“.

Meilė – vienintelė mums likusi alternatyva

„Jeigu mes ir toliau pasirenkam abejingumą, netgi gal savotišką neapykantą, man atrodo, mes jau dabar esame pasmerkti“, – teigia M. P. E. Martynenko ir akcentuoja, jog meilė yra vienintelė žmonėms likusi išeitis. Neapykantos ar abejingumo jausmą jis laiko alternatyva meilei, bet akcentuoja, kad šie jausmai reikalauja daugiau energijos nei meilė.

Anot M. P. E. Martynenko, meilė irgi yra darbas, reikalaujantis jėgų ir pastangų, tačiau jis skatina į meilę žiūrėti kaip į raumenį, kuris auga.

„Mes išsikeliam sau daug iššūkių. Ekologinės problemos, rasinė nesantaika. Viskas, kas vyksta su mumis dabar, yra savotiškas kalėjimas ir turbūt išsilaisvinti galima tik per žaidimą. Vien žaidžiant ir mylint“, – dėsto rašytojas.

„Mes išbandėm labai daug ką: karus, vaistus, psichotropines medžiagas, ir mums liko turbūt tas pats banaliausias dalykas pasaulyje – meilė. Ir gerai, kad ji banali, tai reiškia, kad jos daug“, – reziumuoja M. P. E. Martynenko.

– Elijau, sklando graži istorija apie tai, kaip atsidūrei „Kinema“ studijoje ir gavai pagrindinį Untės vaidmenį Šarūno Barto filme „Sutemose“…

– Keistai viskas susiklostė, tiesa. Šią vasarą susituokiau su Aušra Giedraityte, kuri drauge su Šarūnu Bartu rašė „Sutemose“ scenarijų. Tada su Aušra buvome vos susipažinę. Pakviečiau ją į pirmąjį pasimatymą. Jis prasidėjo Nacionalinėje filharmonijoje, koncerte, o prasitęsti turėjo restorane. Kai išėjome iš koncerto, Aušrai paskambino filmo prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir paprašė, kad Aušra atvažiuotų, reikia šį bei tą skubiai pataisyti scenarijuje. Nenorėjau Aušros paleisti, taigi, išvykau drauge. Jaučiausi lyg šuniui penkta koja, bet studijoje Šarūnas staiga paprašė leisti jam mane nufotografuoti. Vasarą man paskambino ir pasakė, kad esu patvirtintas pagrindiniam vaidmeniui. Taigi, mano pirmasis pasimatymas su žmona Aušra virto ir pirmuoju pasimatymu su režisieriumi Šarūnu Bartu.

– Koks įspūdis liko iš to susitikimo? Ar atranka priminė įprastas atrankas teatre?

– Tuo metu dar visai nedaug buvau vaidinęs, net gerai nežinojau, kaip tai vyksta. Režisierius mane tiesiog nufotografavo, man nereikėjo nei vaidinti, nei tekstų skaityti.

– Ar šiandien jau gali pasakyti, kad Šarūno Barto darbo metodai skiriasi nuo kitų režisierių?

– Šiandien vaidinu teatre, kine, reklamose, patyriau, kad kiekvienas darbas yra vis kitoks. Kiekvienas režisierius sukuria savo taisykles, savo normas ir darbo metodiką. Negaliu sakyti, kad Šarūno metodai kuo nors ypatingi. Jie kitokie, bartiški. 

– Kokį jausmą tau paliko filmavimai?

– Gana keistą. Filmavimas visada atneša daug streso, nerimo ir dirgulio. „Sutemose“ filmavome gamtoje, kuri alsavo ramybe. Toks ir jausmas liko – dirgulio ir ramybės, tylios gamtos priešprieša. 

– Suvaidinai jauną kaimo vaikinuką, pasiturinčio ūkininko įsūnį, partizanų ryšininką Untę. Ką tau pačiam paliko šis vaidmuo? 

– Labai sunku apibūdinti. Šis vaidmuo visada ir liks pirmuoju mano pagrindiniu vaidmeniu ilgametražiame kino filme. Iš tiesų negalėčiau pasakyti, kad aš tą vaidmenį sukūriau, jį sukūrė Šarūnas, aš tik atlikau tam tikras funkcijas, kurias jis man liepė atlikti. Šiandien patirties turiu daugiau, būna, režisierius atsižvelgia į tavo idėjas ir siūlymus, tačiau kai dirbi su Bartu, valdo jis. Gal net liko šioks toks nepasitikėjimo jausmas. Filmo pats kol kas nemačiau, nežinau, kaip viskas išėjo, gal ir pasiteisino toks darbas.

– Ar prieš filmavimą domėjaisi pokario laiku, partizanų tema? Gal tavo šeima buvo su tuo susidūrusi? 

– Skaičiau Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį“, kuris tapo impulsu kurti filmą. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščiuose atradau to laikmečio atmosferą. Atsirado ir gyvų pasakojimų, kurie dar labiau sustiprino mano įspūdį, kad tema nėra vienareikšmė, kad esama skirtingų nuomonių, skirtingų temos interpretacijų. Vienas mano buvęs klasiokas pasakojo apie tai, kaip partizanai išprievartavo jo močiutę. Ką jis gero apie juos gali pasakyti? Lygiai tokias pat istorijas kiti pasakoja apie stribus. Kiekvienas iš mūsų, turbūt, turime itin asmenišką savo santykį su pokariu ir nevienareikšmius vertinimus. Tačiau svarbiausia juk ir yra asmeninė, istoriniuose įvykiuose atsidūrusio žmogaus tragedija.

Naujasis vaidybinis Šarūno Barto kino filmas „Sutemose“ kino ekranus pasieks lapkričio 29 dieną. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

E. Martynenko gyvenimo istorija išties neįtikėtina. Dabar jis – sparčiai kylantis aktorius, savo knygomis įkvepiantis rašytojas, laimingas tėvas ir vyras. Tačiau jo gyvenimas iki tol buvo labai nelengvas. Per 26-erius metus jis 13 kartų susidūrė su mirtimi – dėl cukrinio diabeto paniro į komą, bandė nusižudyti, metus praleido vienuolyne, kartą sugalvojęs pasigaminti fejerverkų, sudegino šeimos namus. Savo išgyvenimais jis dalinasi viešai, ypač su jaunais žmonėmis, tikėdamas, kad jo patirtis padės jiems įveikti savo nesėkmes.

„Man taip trūko kažkokio pagrindo, šilumos, meilės, tai atrodė kaip skylė, kurios niekas niekada nesugebės pripildyti“, – šį pirmadienio vakarą  20 val. „Nuo... iki…“ laidoje pasakos E. Martynenko. Šio jauno žmogaus istorijos verta paklausyti visiems, kuriems atrodo, kad jų gyvenime per mažai džiaugsmo ar sėkmės. Eliją su broliu užaugino mama, tėvas šeimą paliko, vėliau už buvo nuteistas už žmogžudystę ir atlieka bausmę. Elijas sako, pats dėl to bijojęs tapti tėvu. Šeima niekada negyveno pasiturinčiai ir dabar Elijas pripažįsta, kad rašytojo ar aktoriaus uždirbamų pinigų sunkiai pakanka.

Nors dėl savo ligos jis nuolat balansuoja ant ribos, tačiau sako, kad jo gyvenimas stipriai pasikeitė – vasarą jis vedė savo mylimąją taip pat aktorę Aušrą Giedraitytę ir susilaukė sūnaus.

„Baisiausia buvo visai neseniai, kai mane ištiko koma. Aš atsibudau iš jos, šalia manęs buvo Aušra, ji buvo iškvietusi greitąją, buvo paramedikas. Baisiausia buvo atsibusti tikrovėje, kurioje mylimiausio žmogaus akyse matai, kad jam atrodo, jog jis yra tavęs netekęs. Po to karto sau pasakiau – daugiau nenoriu matyti taip kenčiančios žmonos daugiau niekad, nė vieno žmogaus akyse, todėl yra du keliai – arba aš tiesiog nebeturiu jokių brangių žmonių visą likusį gyvenimą. Arba aš stengiuosi padaryti viską, kad tai daugiau niekada neatsitiktų“, – laidoje kalbės E. Martynenko.

– Jei tave gatvėje pašauktų Povilu arba Mariumi, ar atsilieptum?

– Būtų keista. Tai rečiau naudojami mano vardai. Kartais kursiokai specialiai mane pavadina Mariumi. Vis dėlto dažniausiai esu vadinamas Elijumi. Šį vardą aš susigrąžinau, nes vaikystėje mane vadindavo Mariumi, o vardą Elijas man davė žydė močiutė. Aš ją labai mylėjau. Kai ji mirė, augau su kita močiute, kuri manęs nekentė. Ji buvo fašistė ir draudė man vadintis žydišku vardu. Po jos mirties, kai metus gyvenau vienuolyne, man pasiūlė pasirinkti sutvirtinimo sakramento vardą. Tačiau man nereikėjo nieko rinktis, nes aš jį turėjau, nors ir ilgai nenaudojau, taigi vėl susigrąžinau Elijaus vardą. Kažkoks kognityvinis disonansas. Prisimenu, kad visi iki penkerių metų mane vadindavo Elijumi, o po to tapau Mariumi. Atsirado kažkokia skylė – aš nesupratau, ar Elijaus etapas iš tikrųjų buvo, ar aš jį tik sapnavau? Kartais susimąstau, kiek mano kai kurie prisiminimai yra tikri, o kiek susapnuoti. Aš prisimenu, kad kažkada priėjau prie mamos ir sakau: „Mama, ar aš galiu iššokti pro balkoną?“ Mes gyvenome ketvirtame aukšte. Mama klausė, kodėl noriu taip padaryti, o aš atsakiau, kad jau bandžiau ir viskas buvo gerai (šypsosi). Pasirodo, jau buvau sapnavęs, kad iššokau ir man nieko neatsitiko. Ne be priežasties teismuose žmogaus atmintis, prisiminimai laikomi labiausiai nepatikimu liudijimu.

– Jei darytum interviu su savimi, ko būtinai savęs paklaustum ir kokio klausimo nenorėtum sau užduoti?

– Aš labai retai rašau ir kalbu apie savo motiną, nes man tai yra toks sakralus dalykas. Aš iš dalies laikau ją šventąja ir nenoriu jos dergti.

– O kodėl reikia dergti? Juk galima ir gražiai rašyti.

– Mano tekstai yra savotiškas skrodimas ir aš rašau sąžiningai, kaip yra. Jei negaliu rašyti teisybės, tai iš viso geriau nerašysiu. Yra tam tikrų dalykų, kalbant apie mano santykius su motina, kurių aš nenoriu nei eksponuoti, nei atskleisti. Ne dėl to, kad norėčiau kažką nuslėpti, bet tai yra per daug intymu. Tai tikriausiai neklausčiau apie savo šaknis. Kitas dalykas – niekada neklausčiau apie tą turinį, kuris yra parašytas knygoje. Nors daug kas manęs to klausia. Suprantu, kad tai gal įdomu, gal reikia kažkokio konteksto nušviesti tam tikras mintis, sakinius, bet man atrodo, kad tekstų, kurie jau parašyti ir publikuoti, aš nelabai turiu teisės pasakoti scenoje iš naujo. Tas kartojimasis yra lyg koks baubas, baisiausias kiekvienam menininkui, kai pradedi kartoti savo kūrybą.

O ko savęs paklausčiau? Gal kuo aš pats tikiu? Niekas nėra to klausęs. Per gerus interviu, kalbėdamas su pašnekovu, ir pats apie save nemažai sužinai. Juk vertybės, dorybės keičiasi vos ne kiekvieną dieną, o šis klausimas parodo, kokiame būties taške pats dabar esi, nustato būties koordinates.

– Pafilosofuokime. Kaip tau atrodo, kokia tavo gyvenimo misija?

– Man atrodo, kad mano misija yra žaidimas. Aišku, labai daug visokių patirčių, kontekstų. Man atrodo, kad visa tai, kas įvyko, kas iki šiol vyksta, ko nenorėčiau prarasti, yra žaidimas. Jis suteikia labai daug laisvės. Visos tos patirtys nuo ankstyviausio savęs paties suvokimo, visos išdaigos, nusikaltimai, padarytos skriaudos, visi geri momentai. Atrodo, kad dėl jų sąmonei buvo leista pačiai save suvokti. Metai, praleisti vienuolyne, gaisras bute, darbas laiškanešiu, naktiniu portjė, barmenu.

Dirbdamas bare sugalvojau pasigaminti fejerverkų. Tam reikėjo daug gliukozės. Supratau, kad, pasibaigus darbui, bus uždarytos parduotuvės, todėl pasiskolinau cukraus iš šefo. Pažadėjau jam kitą rytą atnešti, bet taip ir neatnešiau, nes kitą rytą jau buvau ligoninėje po gaisro. Tuo metu, kai tai vyksta, tie išgyvenimai neatrodo kaip žaidimas, bet, vertinant iš dabartinės perspektyvos, tai atrodo vau (šypsosi). Tai toks didelis žaidimas, kad net užmiršti, jog žaidi. Aš norėčiau, kad taip ir liktų, nes kur jau trūksta to žaidimo, juoko, tikėjimo neformaliąja tikrove, tai pasidaro labai pilka ir nyku. Aš norėčiau to nepaleisti.

– Ne taip seniai baigėsi knygų mugė, kurioje pristatei savo naują knygą. Ką gero radai mugėje?

– Nusipirkau Justino Marcinkevičiaus rinktinę, o Gediminas Kajėnas padovanojo naują knygą apie Tibetą. Leidykla „Odilė“ padovanojo Nikolajaus Krainskio knygą „Nakties tamsybėse: neatrasti Vilniaus tekstai“. N.Krainskis buvo pirmasis Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės direktorius XX a. pradžioje. Apie savo patirtis ligoninėje jis parašė pjesę. Ir dar gavau Mindaugo Nastaravičiaus „Bendratį“ ir „MO“.

– Pats jautiesi rašytoju?

– Nelabai. Aš nesu Rašytojų sąjungos narys. Prisimenu iš paauglystės, kai ateidavau į Rašytojų sąjungos renginius, man tie visi rašytojai atrodydavo žinantys savo vertę. Aš nepavadinčiau savęs rašytoju, nes tai tik dar vienas žaidimas, eksperimentai, kurie kartais labai blogai baigiasi. Bet visuose žaidimuose yra ir laimėjimų, ir pralaimėjimų.

– Ar esi patenkintas savo knygomis?

– Ne, nei pirma, nei antra nesu patenkintas.

– Kam tada leidi?

– Matai, kai parašai kažką, visi tau sako, kad vau, čia kažką užgriebei. Bet, vertinant iš dabartinio taško, kai knygos jau išleistos ir jau yra praėję kažkiek laiko nuo tokio manęs, kuris rašė, ir tokio manęs, kuris esu dabar, atsiverčiu jas ir galvoju, kad tikrai geriau galėčiau šį tekstą parašyti, kad dabar rašyčiau kitaip. Bet tai yra normali jausena, nes natūralu, kad savo ankstesnius darbus ir save patį vertini su tam tikru susiėmimu už galvos. Tai reiškia, kad kažkoks progresas įvyko. Ar į gera, ar į bloga, neaišku, bet kažkoks judėjimas buvo.

– Tavo naujausia knyga „Praeis“ išleista šiais metais. Kiek laiko ją kūrei?

– Ketverius metus.

– Kas praeis?

– V.Mačernis yra gražiai pasakęs, – „praeinančiam pasaulyje praeisiu“. Šie žodžiai labai telpa į žaidimo sąvoką. Pasirodo ant karaliaus Saliamono žiedo buvo išgraviruotas tekstas „Ir tai praeis...“ O kas praeis? Turbūt viskas. Nereikia sureikšminti savo patirties. Aš pagalvoju, kad viskas, dėl ko man kartais skauda, tai tik dėl mano ego. Ir sakau sau: „Na, ir gerai, ir paskaudėk, labai jau išsipūtei, kartais reikia, kad tave pabadytų.“ Aš tikiu, kad žmogus negali būti įskaudintas, jis tik įsiskaudina pats. Ir kai praeina, dažnai galvoju, kodėl man skaudėjo, kas ten buvo tokio? Jei galėčiau pasirinkti, norėčiau būti žmogumi, kuriam niekas neskauda, toks zenas.

– O kaip fizinis skausmas?

– Jis yra gerai. Tai kaip informacija, kai tau kūnas sako: „Ei, pasitrauk nuo šito skausmo šaltinio, neištversi.“ Labai įdomu, kaip mūsų smegenys sugeneruoja emociją, kuri pakeičia mūsų visą fiziką, išsiskiria įvairios medžiagos. Neseniai skaičiau straipsnį, kad mokslininkai įrodė, jog smegenyse egzistuoja genetiškai nulemti džiaugsmo, nerimo arba depresijos centrai, kurie sako, kad gimę mes jau turime nulemtas smegenis, kurios bus linkusios džiaugtis, liūdėti ar jausti nerimą.

– Ir tai labai atsispindi veide.

– Taip. Aš pastebėjau, kad mano veidas darosi asimetriškas, nes pastaruoju metu mano veide dažna tokia išraiška, kai aš kažką bandau suprasti, ir ji formuoja mano veidą. Dažnos mūsų emocijos palieka tuos pėdsakus veide. Juoko raukšleles ar panašiai.

– Kokios tavo mėgstamiausios knygos?

– Iš vaikystės mano mėgstamiausia yra Tuve's Janson knyga apie Trolius Mumius, kurioje yra mano vienas mėgstamiausių personažų Snusmumrikas. Iš poezijos man labai patinka senovės persų poetas, sufijų judėjimo pradininkas Jalalis Ad Din Rumi. Jis gyveno XIII a., bet kai skaitai jo kūrinius, atrodo, kad jis rašytų apie šiandieną. Tas pats minėtas M.Nastaravičius. Man patinka Milano Kunderos romanai. Knygų „East of Eden“ ir „Mūsų nerimo žiema“ autorius Johnas Steinbeckas. Donaldas Kajokas. Man D.Kajoko poezija yra kaip kai kuriems „Mažasis princas“.

– Kas tau yra poezija?

– Aš aiškinausi žodžio „poezija“ etimologiją ir ją aiškindamasis radau tokią mintį, kad tai yra veiksmas, kurio metu poetas pašaukia į būtį tai, ko iš tiesų nėra. Man ši mintis labai patiko. Visų mūsų kūnuose vyksta toks procesas, kuris vadinasi haematopoiesis (lietuviškai hemopoezė) ir reiškia kraujo ląstelių gamybą. Labai gražiai skamba, ir aš galvoju, kad krauju mes visi esame truputi poetai.

– O tavo mėgstamas slemas?

– Į šį žodį įeina daug kas. Ir džiazas, ir gatvės kultūra, repas, hiphopas, stendupai, ir lyrinė poezija, ir oratoriniai elementai. Man jis labai artimas, nes tai susidūrimas su klausytoju čia ir dabar. Daugelis rašytojų yra intravertai. Jie nenori nei į tą mugę eiti, nei į susitikimus, nenori, kad juos kalbintų. O man atrodo, kad kartais labai svarbu pamatyti skaitytojų veidus ir akis. Nes tai nėra tik adresatas, o parodo, koks tu esi kūrėjas. Be kito žmogaus aš būčiau niekas. Kai esi scenoje ir susiduri su akimis, tada atsiranda tas tiesos momentas, kai tikrai jauti publiką, ir ar tai rezonuoja į tai, ką tu sakai? Man to reikia. Aš dabar vedu slemus ir tuo labai džiaugiuosi. Tai labai naudinga patirtis. Stebiu, kaip įvyksta ta magija tarp kūrėjo ir publikos, kai erdvėje pasidaro taip tiršta tiršta. Ir tai pasidaro ne nuo žodžių, o nuo klausymosi. Tai taip gražu.

Tekstai kiekvieną kartą kinta nuo adresato. Vienaip tas pats tekstas skamba socializacijos centre, kur tavęs klausosi nusikalsti linkęs jaunimas, o visai kitaip – aklųjų bibliotekoje. Aš tai vadinu performatyviąja literatūra. Vienintelė slemų taisyklė, kad tu negali naudoti jokio rekvizito, instrumentų. Esi tik tu, tavo balsas ir tavo kūnas.

– Tekstai ateina iš patirties. Kokie pagrindiniai tavo gyvenimo įvykiai dominuoja tekstuose?

– Gaisras, kurio metu apsvilau ir sudeginau namus. Kai mano tėvas nužudė žmogų ir sėdo į kalėjimą. Mirtys, draugų savižudybės. Viskas, kas vyko paauglystės metu, trylika hipoglikeminių komų, darbas už baro ir striptizo klubuose, kur labai daug tikrovės. Visi eksperimentai su psichoaktyviomis medžiagomis, su kuriomis aš eksperimentavau ir stebėjau, kiek toli galima nueiti, kad išsijungtų tas ego ir į ką tai gali išsirutulioti. Metai vienuolyne.

Aš esu iškėlęs sau labai aiškią sąlygą, kad nebūsiu narcizas ir nesižavėsiu savimi, jei šalia manęs bus žmogus, kuriuo aš galėsiu žavėtis.

– Tu minėjai, kad viena tavo močiutė buvo žydė, o kita – nacė. Ar jos buvo kada nors susitikusios?

– Gal. Aš to nežinau. Bet ta, su kuria augau, ta fašistė, ji manęs labai nemėgo. Ji buvo labai tikinti ir mane su rožiniu lupdavo. Ji turėjo tokią charakterio patologiją, buvo histrioninė asmenybė. Tokia panaši į Almą Jonaitienę. Histrionai dar nėra labai pavojingi, tai toks normos paribys. Ta mano močiutė labai visų aplinkui nekentė. Iš jos elgesio labai aiškiai ir anksti supratau, kas yra neapykanta. Man buvo labai lengva būnant vos penkerių metų pasakyti žmogui, kad aš jo nekenčiu, puikiai suvokiant, ką tai reiškia ir kokį krūvį tie žodžiai turi.

Prie savo lovos ji laikė dvi nuotraukas. Viena buvo popiežiaus Jono Pauliaus II, o kita – Hitlerio. Jos moralinėje sistemoje šios asmenybės puikiai derėjo. Apie daugelį žmonių sakydavo, kad šito padlos rojuje tai tikrai nesutiks. Ji buvo įsitikinusi, kad pati bus rojuje, nes buvo labai uoli katalikė.

– Ko reikia tavo laimei?

– Vienas žmogus, kai gyvenimo rudenį jo paklausė, ar nugyveno laimingą gyvenimą, pasakė, kad taip, tačiau negalėtų pasakyti, kad jo gyvenime buvo ištisa laiminga savaitė. Tai labai gražu, nes būna įvairių dienų. Dėl tos laimės man svarbus pilnakraujiškumo jausmas. Įvairiausių ir slėpinių, ir skausmų, ir patirčių yra. Laimė. Man dabar tas žodis asocijuojasi su prasme. Aš galiu dabar nesidžiaugti, bet tam tikru gyvenimo momentu galiu susitelkti tarnystei kitam, bandyti gal save bergždžiai ištrinti per tą tarnystę. Ir tame yra prasmės. Kita vertus, tas narcisizmas, kurio aš esu pilnas, ir egoizmas. Taip, aš esu narcizas ir kūrybiniam mechanizmui tai yra labai naudinga. Tas ekshibicionizmas ir narcisizmas. Aš esu iškėlęs sau labai aiškią sąlygą, kad nebūsiu narcizas ir nesižavėsiu savimi, jei šalia manęs bus žmogus, kuriuo aš galėsiu žavėtis. Problema, kad yra daug pilkos masės. Ir per savo kūrybą aš stengiuosi pajudinti žmogų, parodyti, kad viskas, ką mes jaučiame ir patiriame, yra įstabu. Skausminga, bet įstabu. Yra daug pilkos masės ir aš retai sutinku žmonių, kuriais galiu žavėtis. Bet aš noriu žavėtis. Jei galėčiau pasirinkti, tai visą gyvenimą praleisčiau žavėdamasis.

– Pakalbėkime apie teatrą. Tu antrus metus mokaisi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo aktorių kurse. Kaip ten atsiradai?

– Man tai buvo labai spontaniškas, impulsyvus sprendimas. Buvau ką tik grįžęs iš Amsterdamo. Ten važiavau kaip neprofesionalus aktorius, mane vežėsi viena režisierė, norėjusi iš naujo stoti į režisūrą Amsterdame. Taip spontaniškai dalyvavau toje avantiūroje. O po stojamųjų pats akademijos direktorius man pasiūlė stoti pas juos į renkamą mimų kursą. Bet nestojau, grįžau į Lietuvą, dirbau barmenu ir draugė man pasakė, kad O.Koršunovas renka kursą, ir paklausė, ar norėčiau pabandyti. Atėjau į stojamuosius, visai nebuvau pasiruošęs, neturėjau parengęs jokios pasakėčios, sakiau tik savo tekstus. Oskaras mane sustabdė ir klausia: „Čia tavo tekstas“? Aš sakau: „Jo.“ Tada jis: „Sakyk ne savo tekstą“, tada aš vėl sakau savo, jis manęs klausia, ar turiu ką nors ne savo. Sakau: „Jo“, bet vėl sakau savo tekstą su išgalvotu vardu ir pavarde. O ko aš ten stojau? Tiesiog norėjau pasimokyti scenos meno. Man teatras yra stebuklinga erdvė. Aišku, man dabar sunku mokytis, nes filmuojuosi naujame Šarūno Barto filme, bet labai džiaugiuosi, kad ten esu. Tikiuosi, kad dėl blogo lankomumo manęs neišmes.

– Norėtum suvaidinti Hamletą?

– Taip. Bet kokį vaidmenį norėčiau. Pasiūlė suvaidinti homoseksualą, sakau: „Gerai.“ Man kiekvienas vaidmuo yra labai įdomus. Įdomu pažiūrėti, ką aš padarysiu su vaidmeniu ir ką jis su manimi padarys. Man labai patinka komedijos. Net tragedijose per komiškus personažus perduodama kur kas daugiau tragizmo nei per tas didžiąsias tragedijas. Kai studijavau filosofiją, estetikos darbą norėjau rašyti apie humorą, bet supratau, kad tam tikriausiai reikėtų kokių penkerių metų.

– O ką veiki pas Š.Bartą?

– Jis stato filmą apie partizanus ir mano vaidmuo yra jaunas partizanų ryšininkas. Ūkininko sūnus, kuris vaikšto į mišką pas partizanus. Per jo prizmę, per jo šeimą parodomas tragizmas. Per paprastą žmogų, o ne per didžiuosius vardus.