Galbūt maras – mūsų laikmetis, kai nieko, net žmogiškumo, nepaisydami puotauja apakę mūsų kraštiečiai, o gal – ir akli, sąžinę praradę valstybių, ypač gruobuonės Rusijos, vadovai.
Beje, posakis puota maro metu kilęs iš rusų kalbos. Тai Aleksandro Puškino ciklo „Dramatiškos scenos“ (1830) vieno kūrinio pavadinimas, sudarytas pagal škotų poeto Johno Wilsono poemą „Maro miestas“. Taip sakoma apie nerūpestingą elgesį, prabangų gyvenimą per karus, suirutes, sunkmečiu.
Vos pamačius parodos ekspoziciją, atrodė, kad pavyks prisijaukinti tapytojos darbus. Išties, į juos pažvelgus, matant mirties ir amžinybės simbolius, kūnas pagaugais eina. Tad norom nenorom pradedi reflektuoti mirtį, gyvenimo laikinumą ir trapumą, susimąstai apie amžinybę.
Organizatorių nuotr.
Kaip pastebi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, „E. Velaniškytė priskirtina vadinamajai lūžio kartai, kuriai priklauso Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Ramūnas Čeponis, Raimundas Sližys, Audronė Petrašiūnaitė... Šios menininkų kartos atstovai devintąjame XX a. dešimtmetyje ėmė atspirties kūrybai ieškoti įvairiuose šaltiniuose: mituose, metaforose, kasdienybėje, kas – miestietiškoje, kas – kaimiškoje. Būtent į pastarąją ir paniro E. Velaniškytė. Iškeitusi Kauną į Salako kaimą, troboje ji tapė tamsias kaip aprūkusios sienos drobes, kurių pagrindiniai veikėjai – žmonės, autorės matyti šalia savęs, artimi širdžiai ir esantys arti. Personažų figūros masyvios ir nevikrios, didelių formų, rankos ir kojos nedetalizuotos, tarsi kultuvės“.
Visi parodoje eksponuoti E. Velaniškytės paveikslai – figūriniai, panašaus – rusvo, rausvo, aukso spalvų kolorito (galbūt tai – amžinybės spalva?). Tai primena senųjų meistrų, ypač Rembrandto, drobes, kur taip pat karaliauja panašūs tonai ir subtili šviesotamsa.
Autorės tapybos darbų pavadinimai – labai simboliški, atliepiantys Šventąjį Raštą – Senojo ir Naujojo Testamentų motyvus, krikščionišką pasaulėjautą: „Sūnus palaidūnas“ (2021), „Šventas Abraomas aukoja dukras“ (2022), „Lozorius“ (2021), „Didysis inkvizitorius dirba“ (2021), „Šventas Jurgis ir Mergelė“ (2021), „Sklendžianti siela“ (2021) ir kt.
Nemažai šioje parodoje eksponuota pietų ir madonų: „Pieta lopšinė“ (2018–2021), „Avinjono madona“ (2022).
Iškalbingas ir pačios autorės tapytas autoportretas, susiliejantis koloristiškai – rusvais ir paauksintais tonais – ir mąslumu su kitais parodoje eksponuotais paveikslais.
Šie E. Velaniškytės paveikslai – nepasaldintos efleksijos apie gyvenimo trapumą, amžinybę ir sielos kelionę anapus.
