Tinkamai pasiruošti
Ispaniškuoju "Camino de Santiago" žygiu susižavėjusi buvusi Kauno "Saulės" gimnazijos auklėtinė Meda šią vasarą nusprendė išmėginti jėgas "Camino Lituano" žygyje.
"Kad tėvams nebūtų šoko, kas mėnesį kartojau, jog keliausiu, pamažu pirkau reikalingus daiktus, nes pasiruošimo tikrai reikia. Žinoma, tėvai manęs neišgirdo ir, likus kelioms dienoms iki išvykimo bei kiekvieną žygio dieną, mėgino perkalbėti. Ateityje tikrai keliausiu Ispanijos keliais, tad tėvus reikės įspėti dar anksčiau", – juokiasi Meda.
Kalbėdama apie išmoktas pamokas, Meda sako supratusi, kad tinkamai pasiruošti kelionei yra išties svarbu. "Padariau daug klaidų, iš kurių skaudžiai pasimokiau. Ruošiantis keliauti būtina turėti patogią kuprinę su užsegamais diržais ant klubų juostos, nes nukentės nugara, ir patogius batus. Čia aš suklydau labiausiai – išėjau su beveik naujais ir dar nepranešiotais batais, kurie pritrynė milžiniškų pūslių", – pasakoja ji. Anot pašnekovės, taip pat verta pradėti iš anksto vaikščioti, treniruoti kojų raumenis, nes kojų skausmas pirmomis dienomis yra ypač didelis.
Tiesiog eini, ir pasidaro ramu, gali nebegalvoti, ką apie tave mano kiti, pradedi vertinti paprastumą – juk žmogui reikia tiek nedaug.
Mergina perspėja, kad keliaujant ir norint nepaklysti verta atidžiai stebėti ženklus, kurių kai kuriose vietose nematyti. "Pradėjau nuo Žagarės ir ėjau iki Lazdijų. Nepasiekiau Seinų, nes pamiršau pasą, kurį būtina turėti, norint kirsti Lenkijos sieną. Su maršrutu buvo ir daugiau bėdų. Nors internete yra puslapis, kuriame parodytas etapais suskirstytas kelias ir jis sužymėtas rodyklėmis, tačiau nutrintas rodykles pradėjo keisti mediniais stulpeliais. Nesupratau, kodėl, bet Kauno rajone pastatė metalinių stulpelių, kurie labai sunkiai pastebimi, todėl galima lengvai praleisti. Pats kelias Lietuvoje dar naujas, tam tikros rodyklės rodo tiesiai į aukšta žole apaugusį lauką – nėra kur eiti", – patirtimi dalijasi M.Stankevičiūtė
Egzistencinių klausimų neturėjo
Studijas užsienyje tęsianti mergina pasakoja, esą Nyderlanduose daug žmonių painioja Lietuvą su kaimyninėmis šalimis, todėl kelionė jai pasirodė puiki galimybė supažindinti draugus su gimtine socialiniuose tinkluose ir įrodyti sau, kad viskas įmanoma.
"Dažnai sulaukiu klausimo, ar kelionės tikslas buvo susijęs su religija? Ne, tik 30 proc. keliaujančiųjų eina vedini tikėjimo, man tai buvo iššūkis sau – parodyti, kad galiu", – atvirauja keliautoja.
Žinoma, Meda neslepia, kad vidiniai atradimai atėjo savaime, tačiau žodžiais perteikti išgyventą patirtį jai yra gana sunku.
"Pirmą dieną sutikau nepažįstamą jauną moterį, keliaujančią tuo pačiu keliu. Išėjusi iškart po skyrybų su vyru ji, tikriausiai, ieškojo atsakymų. Sako: "Paskaitau piligrimų rašomas istorijas feisbuko grupėje, kaip jie ėjo ir suprato. Tai kada aš suprasiu?" Keista, bet nenupasakojamas jausmas ateina savaime. Tiesiog eini, ir pasidaro ramu, gali nebegalvoti, ką apie tave mano kiti, pradedi vertinti paprastumą – juk žmogui reikia tiek nedaug. Tačiau, kol pats nepabandysi, nieko ir nesuprasi", – įsitikinusi pašnekovė.
Istorijos atėjo pačios
Iššūkių nebijanti mergina sako, kad istorijų, kurias išgirdo ar patyrė kelionės metu, pakaktų knygai parašyti, tačiau labiausiai nustebino žmonių geranoriškumas.
"Nesitikėjau, kad yra tiek daug gerų žmonių. Kas gi priimtų nepažįstamą žmogų į savo namus, duotų valgyti, pasikalbėtų su tavimi? Dažniausiai skambindavau dėl nakvynės iš vakaro, suradusi kontaktus internetu, – dalijasi ji. – Įdomi istorija nutiko Meteliuose. Skambinu į sodybą nurodytu numeriu, bet niekas neatsiliepia, kitų vietų nakvynei nėra. Sėdžiu viduryje miško ir matau, kad ateina audra, jaučiu nuovargį, skauda visą kūną. Prasidėjus audrai einu toliau, nes neturiu kur nakvoti. Palendu po kažkokiu krūmu, lyg ir karvė šalia buvo, mašinos pakelėje nestoja. Stoja tik tada, kai nereikia, būčiau bet ką atidavusi, kad galėčiau pasislėpti nuo audros! Permirkau tiek, kad net pinigai sušlapo, ir staiga matau, jog parašė nepažįstama moteris ir pakvietė atvykti pas ją. Atrodytų, pavojinga eiti į nepažįstamų namus, bet man tai buvo pats laimingiausias momentas."
Anot Medos, ši moteris pakvietė atvykti pas ją į biblioteką, kurioje pati dirbo, pasiūlė namie pasidėti daiktus ir pasakojo, kaip anksčiau priimdavo piligrimų apsistoti, bet jau keletą metų to nedarė. "Buvo nejauku, pavojinga, bet pamačiusi žinutę moteris sakė tarsi nušvitimo sulaukusi – jautė, kad turi mane pasikviesti. Net vakarienę pagamino, jaučiausi kaip pas močiutę. Kai ryte išvykau, parašė ir pasiteiravo, ar viskas gerai, padėkojo už susitikimą", – neslepia nuostabos Meda.
Tinka kiekvienam
Atsisėdau bažnyčioje, lyg ir ašaros kaupiasi, nuėjau uždegti žvakutės, bet nežinau kodėl. Galvoje – milijonas minčių, bet kartu ramu.
Pasaulyje gerai žinomas "Camino de Santiago" maršrutas, vedantis kone per visą Europą, pasak Medos, dar ne toks populiarus Lietuvoje, tačiau keliauti ji rekomenduotų visiems, kurie bent trumpam apie tai susimąsto.
"Nepažįstami žmonės papildo. Išgirsti, kaip tulpes jaunystėje vežė parduoti į Maskvą, sutinki senolį šalikelėje, kuris sulėtina automobilio greitį ir atidaręs langą kalbasi su tavimi, nekreipdamas dėmesio į jį lenkiančias mašinas, pasakoja apie savo paties nueitą kelią", – šviesiomis akimirkomis iš kelionės dalijasi M.Stankevičiūtė.
Ji prisipažįsta – pasiekusi galutinį tašką nesuprato, kad jau nuėjo visą kelią. "Atsisėdau bažnyčioje, lyg ir ašaros kaupiasi, nuėjau uždegti žvakutės, bet nežinau kodėl. Galvoje – milijonas minčių, bet kartu ramu. Viskas? Eičiau dar kartą. Manau, kad vienam eiti yra geriau, didesnis iššūkis, ne visi gali su savimi taip ilgai būti. Nežinau, kodėl jauni žmonės neina. Eikite!" – ragina mergina.
Visas M.Stankevičiūtės kelionės akimirkas galima rasti jos asmeninėje socialinio tinklo "Instagram" paskyroje.
