Anot jos, sunku buvo matyti karo išvargintus, sužalotus, artimųjų, namų netekusius žmones, tačiau nepamirštama ir tai, kad ukrainiečiai – nepraradę tikėjimo. „Šioje misijoje dar labiau išsigrynino tokios vertybės kaip pilietiškumas, atsidavimas. Dar labiau supratau, kaip mėgstu savo darbą ir koks nepaprastas jausmas padėti žmonėms“, – „Kauno dienai“ kalbėjo kaunietė.

Iš viso balandžio viduryje į karo siaubiamą Ukrainą kartu su kolegomis iš Lietuvos išvyko penki Kauno klinikų medikai. Klinikos nurodė, kad jie kartu su savimi išsivežė ne tik ryžtą ir kompetencijas padėti, bet ir asmens apsaugos, medicinos priemonių ir vaistinių preparatų, kurių Klinikos surinko už daugiau nei 33 tūkst. eurų.

Kartu su I.Mereškevičiūte į Ukrainą išvyko gydytoja anesteziologė reanimatologė Vilma Traškaitė-Juškevičienė, gydytojas urologas Martynas Stanionis, slaugytojos Ugnė Pikšrytė ir Živilė Kisieliūtė.

Iš karto pamačiusi anketą supratau, kad aš ten turiu būti, kad mano pareiga padėti jiems.

– Kaip jaučiatės grįžusi? – pasiteiravome I.Mereškevičiūtės.

– Ačiū, gerai. Nespėjau net pagalvoti apie emocijas sugrįžus, nes susikaupė begalė darbų, kuriuos reikia atlikti iki termino. Mano net lagaminas su išgyvenimo (atsitraukimo) kuprine neiškrauti, tai tokios ir emocijos. Bet kai per žinias išvystu apie įvykius, tada emocijų kratinys sugrįžta.

– Kaip manote, kaip stipriai jus ir jūsų kolegas paveikė visa tai, ką matėte, patyrėte Ukrainoje? Kaip jus ir jūsų kolegas pakeitė ar pakeis ši patirtis?

– Manau, kad dar labiau sustiprino mus kaip asmenybes. Ši patirtis – visam gyvenimui. Matyti karo išvargintus žmones, kurie nepraradę tikėjimo, yra nepamirštama patirtis. Šioje misijoje dar labiau išsigrynino tokios vertybės kaip pilietiškumas, atsidavimas. Dar labiau supratau, kaip mėgstu savo darbą, ir koks nepaprastas jausmas padėti žmonėms.

– Kas jums labiausiai įstrigo iš tų dviejų savaičių Ukrainoje?

– Manau, įsimintiniausias dalykas – kad ir kokia niūri ir slogi karo realybė, kad ir kiek skausmo, nuovargio matyti žmonių akyse, tačiau ryžtas, užsidegimas tuos žmones veda į priekį. Ukrainiečių pasakojimai apie sugriautus gyvenimus, išardytas šeimas, gyvenimą mėnesių mėnesius ligoninėse, bet viltis tą tautą veda į pergalę.

– Misijoje viskas vyko panašiai, kaip ir įsivaizdavote, kaip buvote informuoti?

– Geras posakis yra: tu planuoji, o Dievas juokiasi. Panašiai ir mums buvo. Pirmąją savaitę atvykę į Kyjivą supratome, kad ukrainiečiai patys puikiai susitvarko esamoje situacijoje ir papildomos pagalbos nereikia, todėl teko keltis į kitą vietą, kur mūsų rankų tikrai prireikė. Persikėlėme į prie Moldovos sienos esančią ligoninę. Toje teritorijoje daugėja civilių gyventojų, kurie keliasi į Ukrainos pakraščius bėgdami nuo karo realybės.

Įspūdžiai: per laisvalaikio pasivaikščiojimus po miestą kaunietės užfiksuoti vaizdai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ką žinojote apie tai, kur ir kokiomis sąlygomis vykstate dirbti?

– Informacija buvo aiški, kad važiuojame į Ukrainą padėti kolegoms medikams, kur dirbsime tokį patį darbą kaip ir Lietuvoje, tik sudėtingesnėmis sąlygomis.

– Ar lengva buvo pasiryžti misijai tokiomis pavojingomis sąlygomis?

– Abejonių nekilo nė minutės. Iš karto pamačiusi anketą supratau, kad aš ten turiu būti, kad mano pareiga padėti jiems. Taip, tai mano pirmoji tokio pobūdžio kelionė.

– Kodėl ryžotės vykti į misiją Ukrainoje?

– Norėjau nors maža kruopele prisidėti prie karo skausmo ir kančių mažinimo. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pirmosios dienos buvo labai sunkios. Naktimis keldavausi tikrinti naujienų, ryte pabusdavau jau beskaidydama kitas, užmigdavau su ašaromis akyse. Tikrai negalvojau, kad tokie dalykai dar gali vykti XXI a. Prisimenu močiutės pasakojimus apie Antrojo pasaulinio karo įvykius – krentančias bombas, Raudonosios armijos karių žiaurumą. Buvau šventai įsitikinusi, kad tokie dalykai – tik istorija. Sveikatos apsaugos ministerijai paskelbus apie planuojamą medikų pagalbą Ukrainoje, supratau, kad galiu ir noriu padėti.

– Kaip į jūsų planus dalyvauti šioje didvyriškoje, bet labai pavojingoje misijoje reagavo jūsų artimieji?

– Mama jau nuo pirmų anketos paskelbimo dienų žinojo, kad manęs neatkalbės, bet maža dalelyte vis tiek vylėsi – gal nevažiuosiu. Prisimenu mamos pasakojimą, kaip ji internete su broliu pamatė registracijos anketą į medikų misiją. Brolis mamai sako, ar tik nebus Ingrida užsiregistravusi. Ilgai netruko, ir jie buvo teisūs. Anketa pateikta, važiuoju į Ukrainą.

– Kaip ruošėtės šiai kelionei? Ką specifinio vežėtės, ko specifinio mokėtės?

– Prieš išvykdama išklausiau dienos trukmės paskaitas apie pasirengimą misijai. Paskaitose pasakojo, kokių būtiniausių daiktų gali prireikti nenumatytais atvejais, kaip pasirengti psichologiškai, kaip elgtis ekstremaliose situacijose. Man tai nebuvo jokia naujiena. Didžiąją dalį daiktų jau turėjau, nes šiek tiek turėjau reikalų su kariuomene. Turiu atsargos leitenanto laipsnį, esu baigusi Jaunųjų karininkų vadų mokymo kursą. Su savimi vežiausi du krepšius. Vienas – tai išgyvenimo (atsitraukimo) kuprinė su svarbiausiais dalykais, kurių prireiktų neatidėliotinam įvykiui: žibintuvėlis, mobilusis mygtukinis telefonas, šilti drabužiai, peilis, priemonės ugniai užkurti, miegmaišis, ilgai negendantis maistas. Kitame krepšyje – asmeniniai daiktai, kasdieniai drabužiai.

– Kaip jus priėmė Ukrainoje? Viskas vyko sklandžiai?

– Ukrainos žmonės be galo šilti ir svetingi. Nekilo jokių nesklandumų. Ukrainiečių medikai dalijosi savo skausmu ir išgyventais karo prisiminimais, o mes padėjome, kiek galėjome, papildomomis rankomis.

– Kaip stipriai pasikeitė jūsų, kaip medikės, darbo specifika nuvykus į Ukrainą?

– Nepasikeitė. Darbas toks pat kaip ir Lietuvoje, tik daugiau pacientų. Reikia paminėti, kad kai kurias priemones, prietaisus, kuriuos turbūt prisimena mūsų tėvai iš vaikystės, Ukrainoje medikai dar aktyviai naudoja iki šiol. Aš ten dirbau traumatologijos skyriuje. Pacientų-kariškių toje ligoninėje nebuvo, pagalbą teikėme civiliams, sužalotiems karo veiksmų, taip pat buvo ir planinių pacientų ar pacientų, patyrusių buitinių traumų.

Darbas: I.Mereškevičiūtė su kolegomis Ukrainoje teikė pagalbą civiliams, sužalotiems rusų karių, taip pat buvo ir planinių pacientų ar pacientų, patyrusių buitinių traumų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip atrodė jūsų ir kolegų lietuvių eilinė darbo diena Ukrainoje?

– Slaugytojos darbe nėra eilinės dienos. Kiekviena diena skirtinga. Taip pat ir gydytojų. Vieną dieną gali ramiai atėjęs į darbą kavą gurkšnoti, kitą dieną anksti pakelia telefono skambutis, o ne žadintuvas, kad tavo pagalba reikalinga čia ir dabar.

Darbo diena Ukrainoje atrodė maždaug taip: ankstyvi rytai, greiti pusryčiai, atvykimas į ligoninę, vizitacija su gydytojais aptariant tolesnį pacientų gydymą. Vėliau aš perrišdavau pacientų žaizdas, atlikdavau kitas slaugos manipuliacijas. Gydytojai išeidavo operuoti į operacines, konsultuodavo pacientus.

Matyti karo išvargintus žmones, kurie nepraradę tikėjimo, yra nepamirštama patirtis.

– Kaip laikosi Ukrainos medikai, su kuriais teko bendrauti laikinoje darbo vietoje? Kokia jų, jų šeimų situacija?

– Kolegos ukrainiečiai medikai pavargę, skausmas matomas jų akyse ir girdimas jų balsuose. Kai kurie medikai pasakoja, kad nuo karo pradžios nesusisiekia su savo draugais, neturi jokių žinių apie juos. Dalis ukrainiečių medikų nematė savo šeimų ištisas savaites.

– Kokios akimirkos buvo sunkiausios?

– Sunkiausios akimirkos tada, kada matai sužalotus žmones, kurie niekuo nekalti dėl esamos situacijos, kurie nori gyventi taikiai, su šypsenomis. Sunku suvokti ir girdėti, kad sugriauti ne tik namai ar subombarduoti butai, bet sugriauti nekaltų žmonių gyvenimai.

– Ar buvo džiugesnių akimirkų? Kokios jos?

– Džiugiausios akimirkos – kai dėkoja pacientas už pagalbą, už rūpestį, už išklausytą jų skausmą. Tada ne tik pacientui kaupiasi ašaros ir pasidaro lengviau širdyje, bet ir pats supranti, kad darai kažką gero. Tai nuostabiausias jausmas, kurį suteikia tiesiog paprastas ačiū.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur gyvenote, ką veikėte Ukrainoje laisvalaikiu, jei tokio likdavo?

– Ukrainoje gyvenome viešbutyje, kuris buvo netoli nuo mūsų darbo vietos. Už maždaug 3–4 km. Laisvu laiku apžiūrėjau miestą. Daug laisvo laiko neturėjome, nes daugiausiai laiko praleidome ligoninėje dirbdami. Tačiau nemeluosiu, teko apsilankyti ir vietinėje ukrainietiškoje kavinėje. Joje valgėme tikrų ukrainietiškų barščių.

Jautė nerimą

„Pati kelionė buvo labai ilga. Į priekį mes važiavome dvi paras, turėjome sustojimų. Pasiekus Ukrainą ir artėjant prie karštesnio taško jau buvo šiek tiek neramu, nes mes Ukrainą pasiekėme vakare ir beveik niekur languose nedegė šviesos, mirtina tyla, nerimas. Iš karto atsirado ir pas mus baimė – o kas bus dabar? Parvažiavimas irgi buvo gan ilgokas, bet truputį viskas sklandžiau vyko ir pasiekus Lenkijos sieną akmuo nukrito nuo širdies, pasijutome saugūs“, – pasakojo Kauno klinikų slaugytoja Ingrida Mereškevičiūtė.

Darbui su pacientais buvo suteiktos visos priemonės.

„Nesakyčiau, kad antrą kartą nevažiuočiau, nes gavome tai, ko mums reikėjo, nuvažiavome dirbti. Pirmą savaitę buvome Kyjive, paskui persikėlėme prie Moldovos sienos, kur dirbome rajoninėje ligoninėje ir dažniausiai suteikėme pagalbą nuo karo nukentėjusiems civiliams. Pačių kariškių mes negydėme, nes nebuvo tokio poreikio ir pagal visus teisės aktus negalėjome to atlikti. Pagrindinis buvo civilių gydymas tiek psichologiškai, tiek fiziškai“, – sakė slaugytoja.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Pacientų sužalojimai nebuvo išskirtiniai, tačiau tvyrojo mintis, kad visa tai įvyko karo metu.

„Mano, kaip slaugytojos, darbas buvo priėmimo ir pagrindiniame skyriuje. Teko perrišinėti žaizdas: šautines, plėštines, buvo ir kojų amputacijų. Viskas ganėtinai įprasta, tik tiek, kad visi sužalojimai įvyko karo metu“, – teigė I. Mereškevičiūtė.

Patys ukrainiečiai jau susigyvenę su šia situacija: sirenom, šūviais, sprogimais.

Ukrainiečiai jau susigyvenę su šalyje esančia situacija.

„Neramumas būna tik tada, kai sirenos kaukia, bet padėjimas žmonėms sumažina stresą, nes tiek emocinė, tiek fizinė pagalba žmonėms labai padeda. Ukrainiečiai – be galo šilti ir draugiški žmonės ir mūsų atvažiavimas jiems davė labai daug. Patys ukrainiečiai jau susigyvenę su šia situacija: sirenom, šūviais, sprogimais. Spėju, kad yra tas nerimas širdyse, bet gyvena įprastą gyvenimą“, – dalinosi slaugytoja.

Anot I. Mereševičiūtės, Ukrainoje likę kolegos dabar yra netoli fronto ir su jais nuolat palaikomas ryšys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Susirinko milžiniški kiekiai pacientų

Kauno ligoninės gydytojas ortopedas traumatologas Karolis Zinkevičius teigia, kad pabuvus Ukrainoje ilgainiui imi nebekreipti dėmesio į karinę padėtį ir pasineri į darbą.

„Miestas pasiruošęs atremti okupantų pajėgas: galybė blokpostų, tiek savanorių, tiek kareivių, tiek civilių vaikštančių su šautuvais, karinė padėtis, komendanto valanda, visam mieste išjungtos šviesos. Pradžioj buvo šiek tiek neramu, baisu. Be abejo, yra tas savisaugos instinktas, bet laikui bėgant pripranti ir tai tampa rutina, nebekreipi dėmesio ir dirbi savo darbą“, – pasakojo K. Zinkevičius.

E. Ovčarenkos / BNS nuotr.

Į Ukrainą atvykę Lietuvos medikai su savimi atsivežė ir sunkvežimį medicininių priemonių, tad pirmąsias penkias dienas važinėjo po gydymo įstaigas vertindami, kur kokia parama labiausiai reikalinga.

Pirmas penkias dienas identifikavome, kuriose ligoninėse kokios paramos labiausiai reikia.

„Tai, ką pamatėm yra daugiau mažiau tai, ko tikėjomės, o užduotys šiek tiek skyrėsi – tikėjomės, kad pradžiai mūsų reikės daugiau fiziškai, paties darbo, mūsų rankų, bet labiau reikėjo emocinės, psichologinės paramos. Kartu su savimi atsivežėme ir pilną sunkvežimį paramos priemonių: instrumentų, vaistų, tvarsčių. Pirmas penkias dienas dirbom labiau su tuo, kad identifikuoti, kuriose ligoninėse kokios paramos labiausiai reikia, nes nesinorėjo tiesiog nuvežti į sandėlį, numesti ir palikti neaišku kam. Važinėjom po ligoninės tiek privačias, tiek viešąsias, žiūrėjom, ką jie daro, kaip dirba, į kokias operacijas labiau specializuojasi ir kur mūsų parama galėtų padėti efektyviausiai. Sprendėm tuos klausimus, kas užtruko daug laiko ir pareikalavo resursų“, – teigė gydytojas.

Lietuvius medikus ukrainiečiai užplūdo su įvairiais sveikatos negalavimais. Gydytojams teko spręsti ir ne savo srities problemas.

„Jie taip pat buvo pasikvietę televiziją, buvo pranešta, kad mes atvykome ir esant poreikiui, norui mes galime bandyti jiems padėti. Susirinko milžiniški kiekiai pacientų, 80–100 per dieną, kas Lietuvoj yra nerealūs skaičiai. Ir jiems buvo nesvarbu, ar mes ortopedai traumatologai, jie ateina su visom problemom, tai ir sprendėm visas problemas“, – sakė K. Zinkevičius.

Mes dirbom sau įprastą darbą, tik gal ne visai įprastomis sąlygomis.

Darbas tas pats, tačiau sąlygos kitos

Iš Ukrainos grįžęs ortopedas traumatologas Simonas Sereika teigė, kad vykstant į karo siaubiamą Ukrainą tvyrojo nežinia, tačiau gydytojo darbas visur panašus, tik šį kartą sąlygos buvo neįprastos.

„Nuo pat pradžių buvo tokia idėja, kad mes padėsim kolegom Kyjive. Vėliau pervažiavom į kitą miestą. Nežinojom, kur važiuojam ir ką reikės daryti. Manau, kad daugeliui mūsų buvo tokių minčių, kad gal reikės ir karo kažkokius įvykius pamatyti. Dėl to buvo nerimo, bet mes dirbom sau įprastą darbą, tik gal ne visai įprastomis sąlygomis. Sąlygos šiek tiek priminė laiko mašiną – kuriam laikui grįžom atgal į praeitį, bet pacientai, kolegos išliko tie patys. Matėm tokių pacientų, kaip kasdienėj praktikoj sutinkam ir matėm tokių, kurie pabėgę buvo iš okupuotų teritorijų, o jie jau šiek tiek kitokie pacientai“, – kalbėjo S. Sireika.

Artimieji ir kolegos sureagavo dvejopai.

„Mano žmona – taip pat medikė, tai ji mane palaikė, o tėvams pasakiau dieną prieš išvažiuodamas, nes ir pats jaučiau, kad to nerimo daug buvo. Nežinojom, kur važiuojam, žinojom, kad vyksta karas dėl to informacija dalinomės ribotai. Tėvai sureagavo taip, kaip sureaguotų visi tėvai – lydėjo kaip į karą, kas šiek tiek slėgė, bet buvo ir palaikymo, o tai labai svarbu mums buvo. Jautėm palaikymą iš kolegų – daug žinučių gavom jau kelionės metu“, – pasakojo ortopedas traumatologas.

E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Gydytojas dirbo prie Ukrainos pasienio su Moldova, nes ten šiuo metu glaudžiasi didelė dalis pabėgėlių, o medikų trūksta.

„Prie Moldovos ir Ukrainos sienos yra labai daug pabėgėlių, todėl gyventojų populiacija ten išaugo dvigubai, o dalį ten buvusių gydytojų išsiuntė į rytinį frontą, ne kariauti, o gydyti. Kalbant apie medicininį aprūpinimą, aš tai esu matęs Lietuvoj prieš 15–20 metų, kai visko trūko. Aš juos labai gerai suprantu, žinom, kokios sąlygos yra ir galim labai gerai padėti ir patarti“, – sakė S. Sireika.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pirmieji įspūdžiai Kyjive buvo niūrus, nes teko pamatyti buvusio mūšio vietas, o ir miestas buvo tarsi apleistas, tačiau po dviejų savaičių Ukrainos sostinė žymiai pasikeitė – situacijai aprimus į ją pradėjo sugrįžti ukrainiečiai.

Patys Kyjivo gyventojai sakė, kad apie 40 tūkst. gyventojų grįžta kiekvieną dieną.

„Kadangi važiavom nuo Vakarų Ukrainos sienos link Kyjivo, matėm buvusio mūšio vietas, buvusį karą: susprogdintus tiltus, sugriautus namus, kulkų žymes. Antras įspūdis – Kyjivas tuščias: gatvės, viešbutis, kuriame nėra gyventojų. Išnykusio miesto jausmas. Aišku, po dviejų savaičių grįžus į Kyjivą jis jau buvo pilnesnis. Patys Kyjivo gyventojai sakė, kad apie 40 tūkst. gyventojų grįžta kiekvieną dieną“, – prisiminė S. Sireika.

S. Sireika stebėjosi Ukrainoje sutiktų pacientų ir kolegų atvirumu ir noru dalintis tuo, ką jie išgyveno karo metu.

„Mes matėm pacientus, pabėgusius iš Charkivo, tai su jais buvo labai sunku bendrauti, nes iškart jiems kaupėsi ašaros. Mes labai daug laiko ten neturėjom, bet jie norėjo papasakoti tą savo skausmą, kas man buvo šiek tiek keista, nes galvojau, kad žmogus gal norės užsidaryti tam savo skausme, bet iš tikrųjų savo skausmu norėjo pasidalinti ir kolegos, kurie matė Bučos ir Irpinios vaizdus, teikė ten pagalbą, jie visi norėjo būti išgirsti“, – stebėjosi gydytojas.

S. Sireika į Ukrainą pataria vykti tiems medikams, kurie moka rusų kalbą.

„Manau, kad mūsų misija yra labai svarbi visų pirma ukrainiečiams. Ukrainiečiai moka rusiškai, tad reikėtų važiuoti visų pirma tiems, kurie kalba rusų kalba. Ukrainos žmonės labai vertina šitokią mūsų pagalbą: gatvėse sutikę jie mus sveikindavo, dėkodavo ir ministrų lygyje rodė padėką. Mes tą jautėm ir didžiavomės, kad atstovaujam Lietuvą, Lietuvos medikus“, – teigė S. Sireika.

„Viena medikų komanda dar lieka – ta, kuri arčiau fronto linijos. Ir ji lieka dar maždaug savaitei“, – penktadienį BNS sakė ministerijos patarėjas Marius Čiurlionis.

Pasak jo, šiuo metu Ukrainoje situacija išlieka intensyvi.

„Patys medikai labai noriai sutiko, tai mes labai džiaugiamės“, – kalbėjo SAM atstovas.

Į Ukrainą 24 medikų misija išvyko prieš dvi savaites. Pirmąją jie praleido sostinėje Kyjive, tačiau vėliau buvo perdislokuoti į didesnį krūvį patiriančias ligonines pietinėje šalies dalyje: viena grupė keliavo arčiau Moldovos sienos, kita – arčiau fronto linijos.

Siekiant užtikrinti gydytojų ir slaugytojų saugumą, patarėjas teigė negalintis įvardinti konkrečių gydymo įstaigų.

M. Čiurlionio teigimu, čia medikams teko padėti ne tik pacientams, kuriems reikalinga planinė pagalba, bet ir tiems, kurie nukentėjo nuo Rusijos sukelto karo.

„Galbūt tai ne visą laiką tiesioginiai karo veiksmai: apšaudymai, raketų atakos, bet, pavyzdžiui, žmogus užlipęs ant minos“, – kalbėjo SAM atstovas.

Kaip teigė M. Čiurlionis, viena medikų komanda – 12 gydytojų ir slaugytojų – į Lietuva jau grįžta, jų sutiktuvės planuojamos savaitgalį Kaune.

„Kol kas dar neišvyko. Jie yra pasiruošę išvažiuoti bet kada, mes tiesiog laukiame informacijos iš Ukrainos kolegų, kur ir kada reikalinga medikų pagalba. Tada mes ir išvyksime“, – teigė M. Čiurlionis, kartu pridurdamas, kad pagrindinė problema, kodėl medikai dar neišvyksta, yra susijusi su informacijos trūkumu.

„Identifikuota pagrindinė problema ta, kad neturime informacijos. Kolegos iš Ukrainos iki šiol dar nepateikė ir jie patys turbūt turi savo vidinius skaičiavimus, kada ir kur tų medikų reikės. Bet visi medikai yra pasiruošę“, – pridūrė jis.

Šiuo metu, kaip teigia SAM patarėjas, atsižvelgiant į ukrainiečių poreikius, yra suformuotos dvi pagrindinės medikų komandos bei viena rezervinė.

„Šiuo metu yra suformuotos dvi komandos: viena anestiozologų, o kita traumatologų. Ir dar turime vieną rezervinę komandą. Tai 24 medikai plius dar dvylika papildomų yra visiškai paruošti“, – teigė SAM patarėjas.

ELTA primena, kad praėjusią savaitę M. Čiurlionis pranešė, kad savanoriškai vykti į Ukrainą yra pasiryžę daugiau nei pusketvirto šimto medikų.

Patarėjas pažymėjo, kad į Ukrainą ketinantiems vykti medikams kartu su Lietuvos kariuomene buvo surengti mokymai. Lietuvos medikai turėtų vykti į tas Ukrainos teritorijas, kuriose nevyks aktyvių karo veiksmų. Greičiausiai, sakė jis, tai bus vakarų Ukraina.

Vasario 24-osios rytą Rusija pradėjo agresyvų ir tarptautinės bendruomenės pasmerktą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Vakarų bendruomenė, į tai reaguodama, Rusijai paskelbė labai griežtas sankcijas ir ekonominę bei karinę paramą Ukrainai. Vakarų bendruomenė kaltina Kremlių Ukrainoje tikslingai griaunant miestus ir žudant nekaltus civilius.

Kaip rašoma pranešime, Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, Latvijos sveikatos apsaugos ministras Danielis Pavlutas ir Estijos sveikatos apsaugos ir darbo ministras Tanelis Kiikas trečiadienį bendru laišku kreipėsi į PSO vadovus, prašydami „sustiprinti pastangas remti Ukrainos medicinos sistemą ir padėti užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą nuo karo veiksmų kenčiantiems šios šalies gyventojams“.

Trijų Baltijos šalių ministrai taip pat ragina visapusiškai pasinaudoti Jungtinių Tautų ir jų agentūrų pastangomis, kad būtų nutraukti tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai ir užtikrinta, kad medicinos ir humanitariniai darbuotojai galėtų netrukdomai teikti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia.

Laiške PSO generaliniam direktoriui Tedrosui Adhanomui Ghebreyesusui (Tedrosui Adhanomui Gebrejesusi) ir PSO Europos regiono direktoriui Hansui Kluge (Hansui Kliūgei) trijų Baltijos šalių sveikatos ministrai atkreipia dėmesį, kad didelio masto neišprovokuotas ir nepagrįstas Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į nepriklausomą ir taikią Ukrainos valstybę yra nusikaltimas Ukrainos žmonėms ir didžiausia grėsmė Europos ir pasaulio saugumui šių laikų istorijoje.

„Pažeisdama visus tarptautinius susitarimus, Rusija ir toliau su dideliu žiaurumu ir cinizmu bombarduoja civilius gyventojus ir civilinius objektus, net ligonines ir kitas sveikatos priežiūros įstaigas, puola greitosios pagalbos automobilius, užkirsdama kelią gyvybiškai reikalingos medicinos pagalbos teikimui Ukrainos žmonėms. Šie išpuoliai trukdo tiekti būtiniausius vaistus ir pirmosios pagalbos įrangą, ir veda į humanitarinę katastrofą“, – sakoma kreipimesi.

Ministrai pažymi, kad pagrindinė PSO užduotis yra užtikrinti visų žmonių sveikatą ir gerovę, taip pat ir per humanitarines krizes bei ginkluotus konfliktus.

Kaip rašoma pranešime, šiuo metu ypač svarbu yra apsaugoti Ukrainos sveikatos priežiūros darbuotojus, kad jie galėtų atlikti savo darbą ir gelbėti gyvybes, apsaugoti medicinos įstaigas, kad visi žmonės galėtų naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gyvybiškai svarbiomis medicinos priemonėmis.

Taip pat ministrai pažymi, kad PSO, kaip Jungtinių Tautų agentūra, atsakinga už sveikatą, turi pripažinti, kad viena iš jos valstybių narių pažeidžia pagrindines organizacijos vertybes ir principus, ignoruodama žmonių teisę į sveikatą. Atsižvelgiant į tai, pasak ministrų, Rusija neturėtų būti PSO valdymo organų narė ar dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose.