Sumažėjo dvigubai
Higienos instituto (HI) duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 527 žmonės: 426 vyrai ir 101 moteris. Užpernai – 565.
HI neturi duomenų apie nusižudžiusių asmenų užimtumo sritis ar profesijas, nes mirties priežasčių statistika rengiama remiantis medicininiame mirties liudijime esančia informacija, o tokie duomenys jame nenurodomi. Neturi ir duomenų, kad kažkurių profesijų, veiklos sričių atstovai susiduria su didesne savižudybės rizika.
„Savižudybė yra kompleksinis reiškinys. Atkreiptinas dėmesys, kad savižudybės krizėje gali būti įvairių profesijų asmenys, susiduriantys su skirtingais iššūkiais savo gyvenime“, – teigė HI Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovė Sandra Getautė.
Ji pastebėjo, kad per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje savižudybių skaičius sumažėjo dvigubai. „Šalyje skiriama daugiau dėmesio psichikos sveikatai, prevencinėms veikloms, pagalba tapo prieinamesnė. Tikėtina, reikalingi pokyčiai psichikos sveikatos srityje kitose šalyse vyko anksčiau ir greičiau“, – į klausimą, kas lemia, kad daugumoje užsienio šalių nusižudančių žmonių procentinė dalis yra mažesnė, atsakė vadovė.
Atskirų priemonių, prisidedančių prie visuomenės psichikos sveikatos gerinimo ir savižudybių skaičiaus mažinimo, ji nelinkusi vertinti. „Pozityvų pokytį kuria prevencinių priemonių, kurias svarbu vykdyti ne tik sveikatos apsaugos srityje, visuma. Svarbus ir kitų sričių specialistų įsitraukimas – tiek švietimo, tiek socialinių paslaugų ir kt.“, – sakė S. Getautė.
Į Nacionalinį savižudybių prevencijos veiksmų 2023–2026 m. planą įtraukta daugybė priemonių, tokių kaip bendradarbiavimo tinklas su nuomonės formuotojais, reagavimo į savižudybės grėsmę sistemos savivaldybės lygiu stiprinimas.
Sveikatos sistema labai kenčia nuo nestatutinių santykių, kuomet viršenybės teisumo principu nuo pat pirmo kurso diegiamas nuolankumas ir besąlygiškas paklusnumas.
Darbo specifika
– Kaip manote, ar medikai yra tarp profesijų, kurių atstovai Lietuvoje dažniau renkasi savižudybę? – paklausėme LMS pirmininkės A. Gerliakienės.
– Nuo 2017 m. tai jau šešta mediko savižudybė. Vieni atvejai nuskambėjo garsiai, kitus pasistengta atsieti nuo darbo aplinkos. Tačiau bendra visiems atvejams tai, kad žmonės pasirinko labai radikalų sprendimą, nebandė ieškoti kitų išeičių, kurių visada yra ir ne viena. Medikų profesija iš tiesų yra tarp tų, kurių atstovai linkę į savižudybę, ir tai neabejotinai yra susiję su darbo specifika.
– Kaip manote, kaip medikų psichikos sveikata pasikeitė per paskutinius penkerius–dešimt metų?
– Prieš trejus metus pasaulis susidūrė su milžinišku iššūkiu – pandemija, kurios didžiąją dalį naštos teko pakelti medikų bendruomenei. Be nežinios, nerimo dėl ateities, mirties baimės, daliai medikų teko susidurti su ekstremaliais krūviais, atskirtimi nuo šeimų, kasdien mirštančiais ligoniais, pasirinkimo, kam pirmam teikti pagalbą, dilema, su vadybiniu chaosu ir nekompetencija, lėmusia paprastų asmens apsaugos priemonių trūkumą, nesibaigiančiu srautu kartais net kelis kartus per dieną keičiamų teisės aktų.
Be viso to, nekontroliuojami siautėjo antivakseriai, skleidžiantys melagienas ir kiršinantys visuomenę su medikais. Nė vienai kitai visuomenės daliai neteko to patirti. Ar tai turėjo padarinių medikų būklei? Neabejotinai turėjo. Noriu atkreipti dėmesį, kad kai kurie dalykai, pavyzdžiui, maksimalus darbo krūvis, išliko iki šiol ir nemažėja.
– Kaip manote, kas labiausiai žaloja, alina medikų psichikos sveikatą?
– Prieš pandemiją (2018 m.) LMS valdybos nariai J. Dūdienė ir L. Aranauskas parengė pranešimą, kuriame nagrinėjo perdegimo priežastis. Tyrime nurodyti pacientų skaičiai, sukeliantys sunkų perdegimo lygį, yra net tris kartus mažesni už šiuo metu šeimos gydytojų aptarnaujamų pacientų maksimalų kiekį.
Perdegimo sindromas apibrėžiamas kaip fizinis ir emocinis išsekimas, depersonalizacija, lydima sumažėjusio pasitenkinimo darbu. Jam būdinga tai, kad sumažėja savivertė, apima neefektyvumo ir beprasmybės jausmas, cinizmas ir atsiribojimas. Perdegimas sukelia dirglumą, nerimą, nemigą, atminties sutrikimus, galvos skausmą, įkyrias mintis, sumažėjusį libido, vystosi asmenybės disociacija su kūnu, asmenys tampa apatiški, pyksta, jiems sunku atlikti savo kasdienį darbą. Perdegimo sindromas ir jo simptomai yra glaudžiai susiję su depresija. Ilgai nesikeičiant situacijai darbe, perdegimo sindromas progresuoja ir turi vis didesnį neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai, gyvenimo kokybei, asmeniniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.
Patys nepripažįsta
– Esate minėjusi, kad medicinos specialistai retai pripažįsta, kad kenčia nuo perdegimo.
– Atrodo, įgytas medicininis išsilavinimas pateisina medikų bandymus užsiimti savidiagnostika, kuri ne visuomet būna teisinga. Nerimas, depresija ir PTSD (potrauminio streso sutrikimas) arba neatpažįstami, arba susiejami su sveikatos problemomis. Gydytojo darbo specifika – didelis pacientų skaičius, sudėtingos procedūros, intensyvus darbas, didelė administracinė našta, gresianti teisinė atsakomybė įvykus klaidai, naktinės pamainos, kolegų pavadavimai – medikus daro pažeidžiamus ir fiziškai, ir emociškai.
Spąstai: A. Gerliakienė teigė, kad mediko profesija yra tarp tų, kurių atstovai linkę į savižudybę, ir tai neabejotinai susiję su darbo specifika. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)
Pervargę specialistai dažniau klysta, praranda emocijų kontrolę, priima neracionalius sprendimus – tai įtraukia juos į užburtą ratą. Perdegimas sukelia blogą bendrą žmogaus savijautą, nuolatinę frustraciją, raumenų įtampą ir lėtinius skausmus, nemigą, galvos skausmą, priklausomybes ir psichosomatines ligas. Be fizinių simptomų, atsiranda ir psichikos sveikatos problemų. Nuolatinis irzlumas, per didelis emocionalumas, neracionalus situacijų vertinimas tampa rimtomis kliūtimis bendraujant su kolegomis ir pacientais. Pernelyg stiprios neigiamos emocijos kuria ir palaiko įtampą tarp kolegų, skatina atviros ar pasyvios agresijos, mobingo, bulingo pasireiškimą. Šie reiškiniai trukdo bendradarbiauti, siekiant pagrindinio tikslo – sveikatos paslaugų teikimo ligoniams.
Gydymo procese pasitaikančios klaidos analizuojamos ne siekiant rasti būdų, kaip jų išvengti ateityje, o naudojamos darbuotojams bausti ir įbauginti. Nelinkusioje bendradarbiauti aplinkoje, esant lėtinei frustracijai, specialistams sunku išlaikyti empatišką požiūrį į save ir pacientą, priimti racionalius sprendimus. Tačiau problemos nepasilieka darbe, medikai atitinkamai bendrauja ir namuose su artimaisiais. Nejučiomis sukuriamas tokio gyvenimo būdo burbulas, iš kurio neįmanoma ištrūkti be specialistų pagalbos. Medikai pasijunta atsidūrę beviltiškoje situacijoje, todėl kai kuriems mirtis tampa vieninteliu išsigelbėjimu.
– Kas daugiausia lemia tai, kad kai kurie renkasi savižudybę?
– Išskirsiu kelias priežastis. Sveikatos sistema labai kenčia nuo nestatutinių santykių, kuomet viršenybės teisumo principu nuo pat pirmo kurso diegiamas nuolankumas ir besąlygiškas paklusnumas virsta sisteminiu aklumu ir negebėjimu įvertinti savo būklės – nes visi dirba labai panašiomis sąlygomis, iš baimės vengdami prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, kartu ją deleguodami administracijai ar kam nors iš šono. Tačiau administracija retai perdegimą vertina kaip grėsmę, nes trūksta darbuotojų. Siekiant užtikrinti paslaugų tiekimą, didinami krūviai darbuotojams, be kasdienių psichologinės prievartos apraiškų, pasitelkiamos pasenę bauginimo ir spaudimo priemonės, kolektyvo kiršinimas. Gydymo įstaigų vadovai neieško sprendimų, kurie padėtų didinti paslaugų finansavimą, darbo sąlygų gerinimą, priemonių įsigijimą – susikaupusios problemos „pašluojamos po kilimu“. Visiems įprasta korporatyvinė kultūra gydymo įstaigose – negirdėtas dalykas. Net įvykus savižudybės atvejams skirtingose gydymo įstaigose skirtingu laiku, darbuotojai pasigedo iš administratorių paprasto žmogiškumo, atjautos ir dėmesio, emocinės ir psichologinės pagalbos. Gydymo įstaigose tvyro nejautrumas, nenoras girdėti problemų, kurios rūpi darbuotojams. Trūksta aiškios ir laiku pateiktos informacijos, komunikacija nepasiekia eilinio darbuotojo, nes jis tik vykdytojas, į kurio nuomonę atsižvelgti nebūtina. Toks administratorių elgesys kartu su deklaruojamomis vertybėmis rėkte rėkia apie giliai įsišaknijusią veidmainystę.
Sprendimą nesikreipti profesionalios pagalbos gali lemti ir stigmos. Vos prieš porą metų buvo panaikintas įsakymas, draudžiantis dirbti medicinos darbuotoju, jei turi psichikos problemų. Stigmos laužymo pradžia – gilesnis savęs kaip netobulos asmenybės pažinimas ir priėmimas, atsakomybės už kylančias emocijas ir jų išraišką suvokimas. Vėliau – leidimas klysti sau ir aplinkiniams, kartu su mentoriumi ar tiesioginiu vadovu analizuojant padarytą klaidą ir ieškant būdų, kaip jos išvengti, bet nesiekiant apkaltinti ir bausti. Klaidų klasifikavimas pagal sunkumą taip pat sumažintų kaltės ir baimės jausmą bendruomenėje. Tiek universitete, tiek ir vėliau gydymo įstaigose nepuoselėjama klaidos kultūra, todėl vietoje konstruktyvių sprendimų tvyro baimė ir kaltų paieškos. Medikams turi būti sudarytos sąlygos išnagrinėti klaidą sukėlusias priežastis ir galimybę jų išvengti, mokytis pasitikėjimo ir komandinio darbo įgūdžių.
Išorinis veiksnys yra ilgalaikis išteklių – žmogiškųjų, laiko, finansų ir kompetencijų – deficitas. Padariniai – ribiniai sveikatos darbuotojų krūviai, medikų perdegimas, maži atlyginimai, klaidos dėl skubėjimo, pervargimo ar kompetencijos trūkumo.
– Kaip manote, kodėl kitose užsienio šalyje ši padėtis yra kitokia, jei yra kitokia?
– Yra duomenų, kad užsienyje dirbantys medikai taip pat susiduria su perdegimu ir savižudybėmis. Tačiau lyginant, kiek vidutiniškai finansų nuo BVP kitos Europos valstybės skiria sveikatos apsaugai, – esame ketvirti nuo galo. Taip pat tebeturime valstybės įsiskolinimą už valstybės draudžiamus asmenis, kurių šiuo metu yra 53 proc., ir skaičius tik didės dėl demografinės padėties.
Ilgalaikis finansavimo trūkumas labai glaudžiai susijęs ir su kitų jau minėtų resursų lėtiniu deficitu. Labai apmaudu, kad politikai, vietoje būtinų sprendimų subalansuoti sistemą, visuomenei ir toliau žarsto nepagrįstus pažadus gerinti paslaugų prieinamumą ir kokybę. Neatsakingas politikų elgesys sukelia nepamatuotus visuomenės lūkesčius, didina atskirtį tarp realybės ir žadamo idealo, kartu keldamas visuomenės pasipiktinimą, nes nei kokybės, nei prieinamumo realybėje nėra. Dažnai pacientų pyktis liejamas gydymo įstaigose – apšaukiamos administratorės, šeimos gydytojai, nevengiama net mojuoti kumščiais. Toks visuomenės ir medikų priešinimas dar labiau verčia medikus jaustis pažeidžiamais ir nusivylusiais.
Situacija: pervargę specialistai dažniau klysta, praranda emocijų kontrolę, priima neracionalius sprendimus – tai įtraukia juos į užburtą ratą. (Asociatyvi freepik.com nuotr.)
Ko griebtis?
– Kaip manote, kokios priemonės, prisidedančios prie psichikos sveikatos gerinimo, o kartu ir savižudybių mažinimo, yra ar būtų efektyviausios?
– Padėtis pradėtų keistis išsiaiškinus, kiek medikų turime, kiek, kur ir kokių paslaugų reikės artimiausią dešimtmetį. Aiškumas leistų strategiškai planuoti. Šiuo metu juntamas gydytojų trūkumas, ypač regionuose. Kiek iš tiesų trūksta slaugytojų šiandien, ir kiek jų trūks įsibėgėjus sveikatos sistemos reformai – bijoma net įvardyti, pateikiami skaičiai neatitinka realybės.
Nors iki šiol nėra aiškaus plano, kokiu būdu bus pritraukiama sveikatos specialistų, neabejotinai laikas didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių tiek gydytojams, tiek slaugytojams.
Sveikintinas sprendimas – perkelti medikų rezidentūros bazes į regionus. Tai gali būti pirmas žingsnis link tolygaus medikų pasiskirstymo regionuose. Taip pat labai svarbu reglamentuoti gydytojų krūvius, nes iki šiol neturime teisės akto, pagal kurį galima būtų apskaičiuoti, kokį pacientų skaičių gydytojas gali aptarnauti dirbdamas vienu etatu. Slaugytojų darbo krūviai surašyti 2012 m. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) įsakyme, tačiau jo nesilaikoma dėl slaugytojų trūkumo.
Perdegimo sindromas progresuoja ir turi vis didesnį neigiamą poveikį žmogaus psichikos sveikatai, gyvenimo kokybei, asmeniniam gyvenimui ir santykiams su žmonėmis.
Skandinavijos ir kitos Europos valstybės kaip papildomą saugiklį nuo medikų perdegimo įvedė draudimą jiems dirbti daugiau nei etatą. Žinoma, gydytojų ir slaugytojų atlyginimas turi atitikti jų atsakomybes ir kompetencijas. Tam politikai turi keisti sveikatos apsaugos finansavimo sistemą, naikinant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) monopoliją, nes dabartinis finansavimo modelis yra neskaidrus, neaišku kuo pagrįsta kainodara už sveikatos paslaugas iš esmės nesikeitė tris dešimtmečius. Tokia tvarka generuoja sveikatos sistemos problemas, kurių šiuo metu įvardyta daugiau kaip 200.
Po liūdnai pagarsėjusių savižudybės atvejų respublikinėse ligoninėse, prieš trejus metus SAM parengė įsakymą dėl medicinos darbuotojų psichikos sveikatos stiprinimo, vėliau parengė jo redakciją. Kiek žinau, šiam planui buvo skirta lėšų. Lieka neatsakytas klausimas – kur ir kaip jos buvo panaudotos. Atskiri medicinos darbuotojų psichikos sveikatos ugdymo renginiai, mano žiniomis, vyko tik vienoje ligoninėje ir nebuvo populiarūs.
Paskaitos ir seminarai, plečiantys medicinos personalo psichologines ir teisines žinias, aktyviai rengiami Santaros klinikų gydytojų sąjungos ir Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos, tačiau vis dar trūksta sisteminio požiūrio iš SAM ir gydymo staigų administracijų.
Pandemijos laikotarpiu atsiradęs portalas MEDo.lt, teikiantis savanorišką pagalbą gydytojams, veikia ir šiuo metu – teikia profesionalią psichologinę pagalbą.
Taip pat buvo organizuojamos psichoterapijos grupės dėl pandemijos patiriamo PTSD, perdegimo ir daugybinių pacientų mirčių. Net ir šių renginių organizatoriai sunkiai rinko auditoriją.
– Ko dar būtų galima imtis?
– Mano nuomone, svarbu skatinti psichikos higieną ir sudaryti sąlygas gauti psichologinę pagalbą. Neformalaus psichologinio ir darbo teisės išsilavinimo žinios turėtų būti įtrauktos į universitetų programas nuo pirmo kurso. Be to, prie privalomų mokymo programų valandų turėtų būti įtraukta moderni sveikatos vadybos psichologija ir privalomos supervizijos, be kurių medicinos darbuotojų licencija nebūtų tęsiama. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi būti mokomi rūpintis savimi, nustatyti ribas ir mokytis atsparumo stresui.
Kiek žinau, jauni gydytojai drąsiau renkasi asmeninę ar grupinę psichoterapiją – tai sektinas pavyzdys. Taip pat jaunieji medicinos darbuotojai aiškiau perteikia savo poreikius, atidžiau renkasi darbo vietą, o prireikus nebijo ieškoti kitos. Tačiau būtina reguliuoti medicinos darbuotojų darbo krūvį, kaip tai daroma Skandinavijos ir kitose Europos šalyse, kur medicinos darbuotojams draudžiama dirbti daugiau nei vieną etatą. Gydytojams ir slaugytojams reikia mokėti solidžius atlyginimus.
Nuo perdegimo gelbėtų ir medicinos darbuotojų savarankiškumo ir saviraiškos skatinimas mažinant administracinę naštą ir perteklinę medikų kontrolę.
Tebepirmaujame ES
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neslepia: pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius nuosekliai mažėja, tačiau Lietuva pagal šį rodiklį vis dar išlieka pirmoji Europos Sąjungoje.
Aukštas savižudybių skaičius Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis, anot ministerijos, gali būti susijęs su įvairiais socialiniais (nedarbas, skurdas, socialinė izoliacija, šeimos problemos ir kt.), ekonominiais (nedarbas, skurdas, finansinė gerovė), kultūriniais (šeimos vaidmuo, požiūris į psichikos sveikatą ir savižudybes, gebėjimas kreiptis pagalbos) ir psichologiniais (psichologinis atsparumas, įtampa, psichikos ligos ir kt.) veiksniais.
„Svarbu neužmiršti, jog savižudybė yra kompleksiškas ir daugialypis reiškinys, ir vienos priežasties nėra“, – teigė SAM atstovai.
Jie atkreipė dėmesį, kad 2022 m. atliktas mokslinis tyrimas „Stigmatizuojančios Lietuvos gyventojų nuostatos psichikos sveikatos srityje“ nustatė, jog vienas iš keturių gyventojų pasižymi stigmatizuojančiu požiūriu į kreipimąsi pagalbos, nors tik mažiau nei vienas iš dešimties visuomenės narių visai nebūtų linkę kreiptis pagalbos, net jei patirtų tam tikrų psichikos sveikatos sunkumų.
„Psichikos sveikatos stigmos ir baimės kreiptis pagalbos problema aktuali ir savižudybių prevencijos srityje, nes mažina tikimybę, kad laiku bus kreiptasi pagalbos dėl veiksnių, didinančių savižudybės grėsmės riziką, arba dėl pačios savižudybės grėsmės. Kenksmingas alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas didina savižudybės riziką. Žalingas alkoholio vartojimas, kaip svarbus komponentas, dalyvauja 22 proc. savižudybės procesų. Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog vyrai maždaug 1,5 karto intensyviau vartoja alkoholį nei moterys. Tyrimo metu nustatyta, kad alkoholio vartojimo dažnumas ir alkoholio vartojimas kaip sunkumų įveikimo būdas yra susiję su minčių apie savižudybę intensyvumu ir savižudiško elgesio rizika. Tai reiškia, kad vartojant alkoholį didėja savižudiško elgesio rizika“, – komentavo SAM atstovai.
Anot jų, moksliniai tyrimai rodo, kad visose šalyse medicinos darbuotojai išsiskiria aukštesne savižudybės rizika nei bendra populiacija.
„Tačiau medicinos darbuotojams, kaip bet kuriems kitiems žmonėms, gali kilti įvairių sunkumų – ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje veikloje, dėl kurių auga savižudybės ar mėginimo nusižudyti rizika. Pažymėtina, kad savižudybė neturi vienos priežasties ir tai turi būti įvertinta, sprendžiant, kiek medicinos darbuotojo savižudybė gali būti susijusi su jo profesine veikla“, – teigė ministerija.
