Veisimosi sezoną pelėdiniai paukščiai pradeda anksti – jau žiemai baigiantis galima išgirsti vestuvinių balsų ir ūbavimų, o kovo–balandžio mėnesiais šie paukščiai pradeda perėti.
Natūraliai įvairios pelėdų rūšys kiaušinius deda skirtingose vietose: kai kurios rūšys užima senus nenaudojamus stambių paukščių lizdus, kitos įsikuria drevėse ar atitinkamo dydžio uoksuose, dar kitos peri nulūžusių stuobrių ertmėse.
Tokių natūralių vietų miškuose nėra gausu.
Kaip galime padėti pelėdoms susirasti daugiau tinkamų veisimosi vietų?
Norėdami padėti šiems paukščiams, galime iškelti tinkamo dydžio inkilus.
„Pačiai smulkiausiai žvirblinei pelėdai tinkamas inkilas šiek tiek didesnis už varnėno inkilą, tačiau stambesnėms pelėdų rūšims – naminei ar uralinei – inkilai turi būti daugiau kaip pusės metro aukščio ir apie 40 cm pločio“, – paaiškino Valstybinių miškų urėdijos Gamtotvarkos skyriaus specialistas Mindaugas Ilčiukas.
Pasak miškininko, geriausia tokius inkilus kelti dideliuose miško masyvuose – potencialiose pelėdų veisimosi vietose, brandžiuose medynuose.
Galima tokius inkilus kelti šalia miško laukymių ar didesnių miško aikščių – pelėdos dažnai maisto ieško atviresnėse vietose.
Svarbu keliant inkilą jį pakabinti taip, kad būtų stabiliai pritvirtintas ir nesiūbuotų, o priskridimo prie landos neužstotų šakos.
Tinkamiausias kabinimo aukštis – daugiau kaip 5 m nuo žemės.
Pelėdos nesuka lizdo ir neneša lizdinės medžiagos, todėl keliant joms inkilus būtina įberti drožlių, kad sudėti kiaušiniai negulėtų visiškai ant inkilo dugno.
