Konflikto išvakarėse Artimuosiuose Rytuose nuo Juodosios jūros iki Persijos įlankos driekėsi Osmanų imperija, Antrojo reicho sąjungininkė, kėlusi grėsmę Sueco kanalui – pagrindiniam Didžiosios Britanijos prekybos keliui.
Islamą išpažįstančioje ir jau kelis dešimtmečius krizių krečiamoje valstybėje gyveno įvairiausių etninių grupių ir religijų žmonės. Formalus jos valdovas buvo sultonas Mehmedas V (1844–1918), tačiau tikroji galia karo išvakarėse ir jo metu priklausė nacionalistinei Jaunųjų turkų organizacijai bei jos lyderiui Ismailui Enverui Pashai (1881–1922), siekusiam valstybės modernizacijos.
Bandydamas padėti vokiečiams, I.E.Pasha 1914-ųjų gruodžio pabaigoje pradėjo nesėkmingą Rusijos puolimą per Kaukazą. Pyktį dėl šio fiasko Turkijos valdžia numalšino išžudydama daugiau nei milijoną armėnų. Nors turkams pavyko sustabdyti sąjungininkų puolimą ir išsaugoti Dardanelų sąsiaurio kontrolę, jų pačių agresija nukreipta prieš britų valdomą Egiptą taip pat patyrė nesėkmę.
Siekdami kelti neramumus priešų imperijose, turkai buvo paskelbę džihadą, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad šventasis karas kils pačioje Osmanų imperijoje? 1916 m. ankstų birželio 10-osios rytą Mekoje šio miesto šarifas ir emyras Husseinas bin Ali (1853/1854–1931) paskelbė arabų maišto pradžią, paleisdamas į orą šūvį.
Šventojo musulmonų miesto valdytojo ir jo sūnų Faisalio I bin Husseino bin al-Hashemio (1885–1933) bei Abdullah I bin al-Husseino (1882–1951) tikslai buvo atsikratyti Osmanų priespaudos ir sukurti vieningą arabų valstybę, besitęsiančią nuo Alepo (Sirija) iki Adeno (Jemene).
Karo veiksmai arabų nacionalistams iš pradžių ne itin sekėsi – turkų buvo daugiau, jie buvo geriau pasirengę ir disciplinuoti, aprūpinti anuomet moderniausiais ginklais ir technika, o jiems vadovavo geri karininkai.
Britai dėjo dideles viltis į šį sukilimą, o jis buvo besiruošiąs žlugti. 1916 m. spalį pas šarifą ir jo sūnus atvyko paslaptinga asmenybė – Thomasas Edwardas Lawrence‘as (1888–1935). Jo užduotis buvo apklausti emyro sūnus ir nustatyti, kuris jų galėtų būti arabų judėjimo, nukreipto prieš osmanus, lyderis. Jis pasirinko Faisalį ir pelnė jo palankumą.
T.E.Lawrence‘as – britų žvalgybos agentas, vienas iš daugelio savo šalies pareigūnų regione. Jų užduotis buvo kurstyti arabų sukilimą, duodant jiems ginklų, pinigų ir svarbiausia – pažadų. Dar paauglystėje T.E.Lawrence‘as išsiskyrė ekscentriškumu. Jis buvo apsėstas viduramžių, Artimųjų Rytų ir kryžiaus žygių. Taip pat teigiama, jog pasižymėjo ir psichopatui būdingomis savybėmis, dėl įgimto žavesio jis sugebėdavo palenkti aplinkinius ir subtiliai priversti juos šokti pagal savo dūdelę.
Suaugęs šis žmogus tapo istorinių iškasenų tyrėju, tačiau nuvykęs į Artimuosius Rytus vis dažniau pagaudavo save ne tyrinėjantį pilis, o bendraujantį su aplinkiniais ir svarstantį, kaip išnaudoti kraštovaizdį užpuolimui. Karo metais į šį regioną jis grįžo jau užverbuotas slaptųjų tarnybų. T.E.Lawrence'as laisvai kalbėjo arabiškai, dėvėjo tenykščius drabužius (dovanotus Faisalio), noriai bendravo su vietiniais ir stengėsi perprasti jų gyvenimo būdą bei kultūrą.
Sakoma, jog jis labai mėgo dykumą ir veikiausiai nuoširdžiai mylėjo tenykščius žmones. Taip pat siekė suvienyti arabų gentis (kurios konfliktavo tarpusavyje) ir nukreipti jas prieš turkus.
Ateities kartoms T.E.Lawrence‘as paliko daugybę išmintingų patarimų ir žinių. Norintiesiems pelnyti arabų klajoklių palankumą, jis patarė: „Sėdėkite ir klausykitės, kaip jūsų pašnekovas dėsto savo genealogiją ir giminės istoriją bei jos žygius – tai labai svarbu.“ Taip pat T.E.Lawrence‘as paliko svarbų indėlį partizaninio karo teorijoje ir praktikoje. Jo dėka arabų nacionalistai ir genčių klajokliai nebestojo į atvirą kovą su turkais. Jie stengėsi išnaudoti savo pažįstamą kraštovaizdį, rengdami pasalas ir ne tiek siekė sunaikinti priešo armijas, kiek amputuoti jos ryšių ir logistikos kanalus, sukelti nuolatinių problemų, kad turkai švaistytų laiką bei kitus resursus joms eliminuoti.
Traukinių, gabenančių turkų kareivius ir civilius, užpuolimai sprogdinant geležinkelius, sukėlė ne tik fizinių nuostolių, bet ir pasėjo kone mistinę baimę. Už tai T.E.Lawrence‘ą daug kas pelnytai laiko vienu partizaninio karo ir moderniojo terorizmo tėvų. Be to, būtent jis vienas pirmųjų ėmė telkti partizanines grupuotes etniniu ir religiniu pagrindu.
ISIS iškrypėliai, raudonieji Lotynų Amerikos mulkiai, Donecko ir Luhansko klounai bei daugelis kitų – visi jie savotiški T.E.Lawrence‘o, dar žinomo Arabijos Lawrence‘o pravarde, sekėjai ir mokiniai.
Su jo pagalba arabai iš turkų atėmė Akabą – svarbiausią Raudonosios jūros uostą. Sakoma, jog T.E.Lawrence‘as nuoširdžiai tikėjo prisidedantis prie modernios ir šiuolaikiškos musulmonų valstybės kūrimo.
Vis dėlto jo vadai turėjo kitų planų. Dar 1916 m. Prancūzija, Didžioji Britanija ir Rusija sudarė slaptą Marko Sykeso (1879–1919) ir Francoiso George‘o Picot (1870–1951) paktą, kuriuo buvo pasidalijamos Osmanų imperijos žemės, sukuriant naujas dirbtines valstybes ir paverčiant jas sandorio dalyvių kolonijomis.
Įvykus bolševikų perversmui Rusijoje, komunistai paviešino visus caro administracijos dokumentus, tarp jų ir šį paktą. Tai pasiekė Faisalio, jo tėvo, brolių ir šalininkų ausis. Jie jautėsi išduoti, o pasitikėjimas T.E.Lawrence‘u ėmė sparčiai nykti. Kitas smūgis sukilėliams buvo vieša britų vyriausybės parama Palestinos žydams Izraelio nepriklausomos valstybės sukūrimo klausimu.
Nepaisant šių išdavysčių, sukilėliai parėmė britus ir jų sąjungininkus, iš Osmanų atimant Palestiną. Norėdami atsilyginti Faisaliui, britai, tarpininkaujant Winstonui Churchilliui (1874–1965), sukūrė naują valstybę – Iraką. Faisalis tapo pirmuoju šios naftos turtingos šalies monarchu.
