Bedieviškai nutolę

Daugiau nei 60 metų sąmoningai esantis su gamta, kaip pats sako – į ją spoksantis ir vis daugiau apie ją sužinantis, 40 metų be vienos dienos pradirbęs Aplinkos ministerijoje, S.Paltanavičius teigia, kad jo ir gamtos santykiuose jam pačiam įdomiausia tai, jog jis niekada nesirinko gamtos – ji yra neatskiriama jo gyvenimo dalis.

"Bet kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai, – sako gamtininkas. – Šiandien gali skaityti knygas, naršyti internete ir rasti vertingos informacijos keliomis kalbomis, bet tada supranti savo mažumą. Informacijos yra tiek daug ir ji tokia įdomi, kad kol į vieną temą įsigilini, dar 20 temų kažkur nukeliauja, ir tu kartu su jomis jau nespėsi. Pasaulis atsivėręs – gal tik dabar karantinas mus šiek tiek pririšo namuose – ir galime dabar pasiekti bet kurį pasaulio kraštą, bet aš visai ten nenoriu. Aš noriu būti ir kurti čia, Lietuvoje. Matau, kad tikrai nesuspėsiu visko pamatyti, sužinoti to, kas yra čia."

Taip, gamta – ne bažnyčia, bet šiokia tokia šventovė, į kurią reikėtų eiti susikaupus. Ne įsitempus, o susikaupus. Ir žiūrėti, matyti. Mylėti.

S.Paltanavičiaus manymu, mes, suaugusieji, turėtume nuspręsti, ko norime ir ką galime nuveikti. Viena iš veiklų – gamta, jos pažinimas ir saugojimas. Tik dauguma esame bedieviškai nutolę nuo gamtos. Ne todėl, kad žmonės neišvažiuoja grybauti, uogauti. Ne. Nutolę kitaip. Brisdami per pievą sako, kad nepatogu basiems, ir net nežino, kas toje pievoje žydi. Daugėja žmonių, kurie sako: išvažiavau į sodybą, maniau, pailsėsiu, išsimiegosiu, bet negalėjau pailsėti, nes taip spiegė paukščiai... Vilniuje yra Vingio parkas – jo takais smagiai galima nueiti kokius 10 km. Pilna paukščių, čia pat Neris su visomis klykuolėmis, dančiasnapiais, o pavasarį, vasarą apskritai paukščių begalė. Tačiau eina žmogus, užsimaukšlinęs didžiausias ausines, nieko negirdėdamas, – betrūksta užsidėti dujokaukę, kad gryno oro neužuostum. Taip esame nutolę nuo gamtos.

O kad gamta mums reikalinga, gamtininko teigimu, parodė ir pirmasis, ir antrasis karantinas. "Kai mes, būdami tarp keturių sienų, pradedame vieni kitiems nepatikti, ką mes darome? Lekiame kuo toliau – į mišką, į gamtą. Pamenu, balandžio pradžioje, kai jau buvo įsibėgėjęs pirmasis karantinas ir prasidėjo geri orai, išvažiavau į Rūdininkų mišką, į tokias nuošalias atkampias vietas – sakiau, išeisiu su fotoaparatais, kur nėra žmonių. Tačiau pamačiau mašiną prie mašinos, žmonės, vaikai, šunys... Tiesa, miškas lauktų, kad jie gražiau elgtųsi, kad to triukšmo nebūtų, nes kai kurie atvažiuoja ir net neišjungia radijo, už kelių šimtų metrų girdisi. Taip, gamta – ne bažnyčia, bet šiokia tokia šventovė, į kurią reikėtų eiti susikaupus. Ne įsitempus, o susikaupus. Ir žiūrėti, matyti. Mylėti. Bet reikia pažinti savo meilės objektą. Tik bėda, kad dažnai jau daug ko nežino ir mama, ir tėtė, ir net močiutė su seneliu", – svarsto žinomas gamtininkas.

Rašyti pradėjo vaikystėje

Pirmoji S.Paltanavičiaus knygelė apie gamtą "Žalio miško istorijos" išleista 1978 m. Tačiau, kaip pasakoja autorius, tai metais ji tik išleista, o parašė ją būdamas septintokas.

"Šeimoje buvome keturi broliai, gimę kas penkeri metai. Aš buvau mažiausias, tad broliai mane daug ko išmokė, tėtė, mama irgi daug ką žinojo ir galėjo pasakyti. Bet man reikėjo daugiau, o knygų apie gamtą buvo nedaug, – pasakoja rašytojas. – Ir aš, būdamas visai mažas, kažkada supykęs pats sau pasakiau: kai užaugsiu, prirašysiu knygų, kad visi vaikai galėtų paskaityti. Tai buvo vaiko paprastas, naivus pykčiukas, bet vėliau jis tapo kūnu."

Gamtininko tėviškė buvo vienkiemis prie pat miško. Kiek save atsimena, jis visada eidavo į mišką – penkerių metų vyras jau žingsniuodavo vienas. Šiandieniniai tėvai tikriausiai neleistų ar bėgtų iš paskos, nes vaikas paklys, o jo tėvai sakė: "Kaip vaikas gali paklysti? Čia gi mūsų miškas." Tas "mūsų miškas" buvo Kazlų Rūdos giria – trečia pagal dydį Lietuvoje.

"Taigi, aš eidavau ir spoksodavau, rupūžiukais delnuose pasidžiaugdavau, žaltį pasigaudavau, vabalų saujoje parsinešdavau. Ir vis norėdavau pasakoti apie viską, ką pamatau, – prisimena S.Paltanavičius. – Kadangi mano draugams mokykloje nelabai buvo įdomios tos mano patirtys, pradėjau pats sau kažką rašinėti ir, būdamas septintokas, parašiau pluoštą pasakų apie gamtą. Tie pasakojimai gulėjo stalčiuje. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, atsivežiau juos. Būdamas antrakursis studentas savo moksliniam vadovui genetikui prof. Romualdui Lekevičiui prasitariau, kad jas turiu. Jis paskambino į "Vagos" leidyklos Vaikų literatūros redakciją ir sako: "Žinote, parašiau vaikams knygą, ką man daryti?" Pasakė atnešti. Tad, profesoriaus paragintas, nunešiau."

Po kurio laiko sulaukė laiško iš leidyklos, kviečiančio užeiti. Galvojo – pasiimti tekstų. Tačiau leidyklos vadovas Jonas Stukas pasakė, kad spausdins. Tik labai nustebo, kad juos parašė jaunuolis – manė, kad jie parašyti suaugusio žmogaus. "Aš jam tada nesakiau, kad pasakojimai septintoko parašyti, – prisiminęs šypsosi rašytojas. – Taip atsirado ta mano pirmoji knygutė. Ji nedidutė, bet man buvo didelis džiaugsmas. Dar ką pasakysiu: neseniai ją paskaičiau – ir visai ne gėda."

Tad S.Paltanavičiaus žinutė visiems: jeigu nėra knygos, kurią norėtumėte skaityti, – parašykite patys. Taip ir kitiems padėsite – turės ką paskaityti. O rašyti jam visada buvo labai lengva. Sako, Suvalkijoje nori nenori gauni tą kalbos pojūtį. Negana to, visos autoriaus knygos parašytos ant jau kartą naudotų popieriaus lapų – visi draugai nereikalingus raštus, dokumentus atneša rašytojui, žinodami, kad tų lapų antrą pusę jis panaudos geram reikalui ir popierius pasitarnaus dar kartą.

Knyga – ne vien istorija

Naujausia S.Paltanavičiaus knyga "Kas nudažo pasaulį" – apie tai, kaip sezonai atbunda ir kiekvienas savaip imasi nudažyti aplinką. Pats rašytojas visuomet labiausiai laukia pavasario. Ne tiek pavasario, kiek to meto, kai prasideda tirpsmas. Vaikystėje jam būdavo smagiausia, pradėjus tirpti sniegui, kastuvėliu nukreipti vandens sroveles.

"Knygos rašomos ne tam, kad būtų užpildyta kažkiek puslapių. Ir net ne tik norint papasakoti istoriją. Pasakysiu jums tokį paprastą pavyzdį: įsivaizduokite, kad nuėjote į prekybos centrą, nusipirkote batoną su razinomis. Namie prapjaunate – nesimato razinų. Bet kai suvalgote – jaučiate, kad suvalgėte batoną su razinomis. Įdomu? Tai tokia turi būti knyga", – sako kūrėjas.

Žmonės nusprendžia: kadangi šalia nestovi mama, tai tas stirniukas turi būti našlaitis. Parsineša į namus, augina, o ką daryti vėliau, kai jis užauga?

S.Paltanavičius iki šiol pamena situaciją, susijusią su jo knyga "Velniukas ir vieversiukas". Tai istorija apie velniuką, kuris kartą rado mažą kiaušinuką. Jis tokio daikto niekada nebuvo matęs. Kadangi velniukas buvo dar mažas, neturėjo kišenės, tai nešiojosi kiaušinuką rankytėje. Šiltoje rankytėje iš jo po kiek laiko išsirito paukščiukas. Velniukas pagalvojo, kad tai gali būti jo broliukas, nes iš kur velniukų broliukai atsiranda – nežinia. Ir velniukas juo rūpinosi – kirminukų davė, sliekų. Paukščiukas užaugo ir išskrido.

"Viename susitikime su vaikais klausiu: ar skaitėte knygelę? Taip, skaitėme. Klausiu – tai apie ką ta knyga? Labai bijojau – neduok Dieve valdiškai kaip suaugusieji atsakys. Atsistoja berniukas rašaluotais pirštais ir sako: "Man atrodo, ta knyga yra apie gerumą." Aš iš džiaugsmo vos neapsiverkiau, – pasakoja rašytojas. – Toje knygoje nė vieno žodžio nebuvo, kad kažkas geras ar jūs būkite geri. Juk puikiai žinote: jeigu vaikams dešimt kartų pakartosite, kad jie būtų geri, jie nuo to geresni nebus. Tad kur tas svarbias mintis suslapstyti, kaip tą papasakoti, – rašytojui yra didžiausias rūpestis, ir ypač – rašant apie gamtą."

Butauto Barausko nuotr.

Ir pasakoja, ir moko

Net ir ne pažintinėse savo knygose S.Paltanavičius pasakoja apie gamtą ir teigia labai norintis, kad iš kiekvienos knygos vaikai kažką naujo sužinotų bei tai atsimintų.

Prieš keletą metų leidykla "Nieko rimto" išleido jo knygelę "Maži ežiuko sapnai". Tie vaikai, kurie ją skaitė ar klausė, rašytojo manymu, tikrai žino, kad ežiukas niekada nieko neneša ant spyglių. Tai yra neteisybė. "Aš vaikams sakau: žinokite, ežiuko spygliai yra jo plaukai. Jei ežiukas ką nors nešasi ant spyglių, tai jūs, eidami iš parduotuvės, dešreles turėtumėte neštis prisirišę ant plaukų. Vaikams būna juokinga, bet aš tikiu, kad jie tą pavyzdį gerai prisimins", – sako gamtininkas.

Knygoje "Kas nudažo pasaulį" yra veikėja Varna, kuri kiekvieno sezono prašo, kad ją nuspalvintų, bet sezonams vis baigiasi dažai. Vienintelė žiema turi daug likusių dažų ir pasisiūlo varną nuspalvinti baltai. Tačiau Varna baltai nenori, nes niekam nereikia baltų varnų.

"Balta varna – tai tas, kuris nepritampa, kitoks. Niekas nenori būti balta varna. Bet gamtoje yra albinosai – paukščiai, žvėrys, net vabzdžiai, kuriems trūksta įprastinio jų rūšiai pigmento ar net kelių. Tačiau būdami kitokie gamtoje jie dažnai nukenčia, net nuo savo gentainių", – aiškina gamtininkas.

Dar vienoje S.Paltanavičiaus knygoje "Brunas" paliečiama laukinių gyvūnų, užaugusių nelaisvėje, negebėjimo prisitaikyti gamtoje tema. Ši knyga – apie meškiną, kuris dirbo cirke, o kai dirbti nebegalėjo, cirko savininkas jį paleido į mišką. Didelis žvėris, bet jis kaip mažas meškiukas – nieko nežino, nieko nemoka, bijo girios, nežino, ką čia galima ėsti.

Autoriaus teigimu, pasakojimas iš dalies paremtas tikra istorija, kurios veiksmas vyko keturių valstybių teritorijoje – Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Italijoje. Nors Lietuvoje nebuvę, kad meškos iš nelaisvės būtų paleistos į gamtą, S.Paltanavičius teigia žinantis daugybę atvejų, kai žmonės, radę gamtoje mažą laukinį gyvūną, pavyzdžiui, stirniuką, kažkodėl pagalvoja, kad jis našlaitis.

"Aš nežinau, kas jiems leido taip galvoti, – sako S.Paltanavičius. – Greičiausiai jie, braudamiesi per girią, pabaidė to stirniuko mamą. Žmonės nusprendžia: kadangi šalia nestovi mama, tai tas stirniukas turi būti našlaitis. Parsineša į namus, augina, o ką daryti vėliau, kai jis užauga? Su žmonėmis užaugęs laukinis gyvūnas niekada negalės grįžti į gamtą."

Rūpinasi gyvūnų išsaugojimu

Gamtininkas pasakoja turintis didelę patirtį – jis pats vaikystėje, būdamas trečiokas ar ketvirtokas, užaugino stirnaitę. Tačiau tai buvo kita situacija.

Pievoje netoli savo namų pastebėjo kranklių tąsomą stirniuką. Kranklius nuvijo, stirnaitę parsinešė namo, kad paukščiai vėl neužpultų. Vakare vėl nunešė ten, kur rado. Atėjo mama, stirniukas cypdamas puolė prie mamos, bet ji jo nepriėmė. Tad stirnaitei užaugti padėjo S.Paltanavičiaus šeima. Tačiau niekas jos neglostė, nemylavo, ji nebuvo uždaryta, keliavo, kur norėjo, miegodavo rugiuose, gaudavo per čiulptuką pieno, vėl išeidavo. Gyveno pusiau naminį, pusiau laukinį gyvenimą. Paaugusi stirnaitė Sigutė išėjo į mišką, kurį laiką kartais dar pareidavo iki namų, paėsdavo dobilų. "Aš ją mačiau trejus metus – išeidavo į miško pakraštį, stovėdavo, žiūrėdavo, pašaukta nebėgdavo, bet aš supratau, kad artyn negaliu eiti. Ji sugrįžo į gamtą", – dalijasi savo patirtimi gamtininkas.

Svetimas sukramtytas kąsnis nėra geras – reikia pačiam ir atsikąsti, ir sukramtyti. Taip pat ir su žiniomis.

Kitokia situacija su stirninais. Antraisiais gyvenimo metais, kai jiems išauga antri – tikrieji – ragai, jie tampa agresyvūs, puola žmones, bado. Ir visi jie žūsta, nė vienas į gamtą negrįžta.

Tad imti laukinius gyvūnus iš gamtos yra pats didžiausias nusikaltimas prieš gamtą ir to žmonės neturėtų daryti. Sužeistam, paliegusiam mes, žinoma, privalome padėti, bet kaip ne vienas mes negalime vienas kitam daryti operacijos ar ištraukti dantį, taip pat ir sužeistam gyvūnui ar paukščiui turi padėti specialistai – veterinarai.

S.Paltanavičiui visada buvo svarbus gyvūnų išsaugojimas. Dirbant Aplinkos ministerijoje jo idėja buvo nelaisvėje veisti lūšis ir didžiuosius apuokus bei išleisti juos į laisvę. Ir pavyko tą padaryti – buvo išleista septyniolika gimusių nelaisvėje, bet paruoštų grįžti į laisvę lūšių ir 40 didžiųjų apuokų. Bet tai, pasak gamtininko, nėra daug – reikia dar daugiau, nes dabar šių gyvūnų ir paukščių mūsų miškuose yra labai mažai. Didžiųjų apuokų, pavyzdžiui, Lietuvoje peri vos 10–15 porų.

Paklaustas, kaip vaikui atrasti ryšį su gamta, pašnekovas pataria pradėti nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, dabar, kol dar medžiai be lapų, pačiam pamėginti išsiaiškinti, koks čia medis. Ne klausti, o aiškintis pačiam, nes jeigu kas nors pasakys, yra tikimybė, kad po akimirkos užmirši. Orui šylant pasirodys pirmieji vabzdžiai, keliaus rudi plaukuoti vabzdžių vikšrai. Nereikėtų imti jų į rankas, bet pamačius galima pasiaiškinti, kas jis toks, kodėl jam nešalta.

"Ieškokite atsakymų patys. Svetimas sukramtytas kąsnis nėra geras – reikia pačiam ir atsikąsti, ir sukramtyti. Taip pat ir su žiniomis", – sako S.Paltanavičius.

Aspergerio sindromu, viena autizmo formų, sergančiam vyrui buvimas gamtoje ir rūpinimasis ja padėjo įveikti ligos simptomus, nugalėti jos keliamus iššūkius, neprarasti vilties. O autistams būdingos savybės – nestandartinis mąstymas, absoliutus atsidavimas tam, kuo žavisi, tapo jo pranašumais.

Aistringas gamtos advokatas

"Aš esu susižadėjęs su gamta", – juokauja Chrisas. Kova už jos išsaugojimą ir tausojimą tapo tikslu, kurio jis siekia su didžiuliu užsidegimu.

Gamtininko nuomone, mirtinas virusas yra priemonė suvaldyti situaciją, kuri veda mūsų planetą į pražūtį, – sumažinti nepaliaujamai augančią žmonių populiaciją, nemokančią gyventi harmonijoje su natūralia aplinka. "Mes manome, kad esame aukščiau gamtos, o iš tiesų esame jos dalis. Ir būtent ta dalis, kuri kelia problemų", – toks radikalus pareiškimas viešojoje erdvėje sukėlė pasipiktinimo bangą.

Koronaviruso pandemija yra skaudi, bet labai reikalinga pamoka, kuri privers suvokti, kad esame ne visagaliai šeimininkai, egoistiškai gyvenantys taip, kaip mums patogu, o jautrios ekosistemos nariai.

Tačiau C.Packhamas, visada atvirai sakantis, ką galvoja, savo žodžių atsiimti neketina. "Turėkite mažiau vaikų ir nustokite valgyti mėsą", – ragina aplinkosaugos aktyvistas, susirūpinęs dėl klimato kaitos padariniųių, žemei gresiančios katastrofos, ir pabrėžia, kad tokį vertinimą lemia pragmatiškas biologo mąstymas.

Koronaviruso pandemija, jo žodžiais tariant, yra skaudi, bet labai reikalinga pamoka, kuri privers suvokti, kad esame ne visagaliai šeimininkai, egoistiškai gyvenantys taip, kaip mums patogu, o vienos jautrios ekosistemos nariai.

"Kiekvienas gyvas organizmas joje vaidina tam tikrą vaidmenį, taip pat ir virusai. Jų funkcija yra sustabdyti ydingą ratą, į kurį esame įsisukę, – besaikis vartojimas skatina klimato kaitą ir laukinės gamtos praradimą", – dėsto C.Packhamas.

Jis deda pastangas, kad būtų išsaugotos nykstančios rūšys, sustabdyta beprasmė pramogai skirta medžioklė, migruojančių paukščių žudymas. Dėl to dažnai sulaukia grasinimų, ne kartą prie savo vartų yra radęs negyvų lapių, kurapkų. Tačiau nesiduoda įbauginamas, toliau dalyvauja debatuose, organizuoja manifestacijas.

Požiūris: C. Packhamo gamtos fotografija – ne šiaip mieli vaizdeliai. Fotomenininkas apnuogina skaudžią aplinkotaršos problemą

Buvo laikomas keistuoliu

Gamtininkas savikritiškai vertina savo veiklą ir vadina ją apsėdimu, tačiau gerąja prasme. Ir šis apsėdimas yra vienas iš Aspergerio sindromo, kuris jam buvo diagnozuotas tik sulaukus 41-ų, požymių.

Mažas Chrisas buvo laikomas tiesiog keistuoliu. Paauglystėje jis išgyveno sudėtingą laikotarpį, kentė patyčias. Laimė, visuomet jautė šeimos palaikymą. Mama dirbo teismo sekretore, tėtis buvo jūrų inžinierius. Chrisas turi jaunesnę seserį Jenny, kuri dabar yra žinoma drabužių dizainerė.

Šeima gyveno Sautamptone, nedideliame name su sodu miesto pakraštyje, tad berniukas turėjo laisvę tyrinėti jį supančią aplinką, domėjosi visomis jos gyvybės formomis – gaudė gyvates, driežus, sliekus ir nešdavosi juos į namus, apgyvendindavo savo kambaryje.

Tėvai buvo tolerantiški. Niekas nežinojo, kad berniukas serga, o prie keistenybių artimieji įprato ir manė, kad tiesiog toks jo charakteris. Jei Chrisas kuo nors susižavėdavo, visa kita atsidurdavo antrame plane. Susidomėjimo objektai keitėsi – nuo meno iki gamtos istorijos.

Kurį laiką Chrisas kraustėsi iš proto dėl šikšnosparnių, o galiausiai, būdamas keturiolikos, susidomėjo paukščiais. Kartą miške rado iš lizdo iškritusį sakalo jauniklį ir jį tiesiog įsimylėjo. Tai pastūmėjo su dar didesniu entuziazmu tyrinėti laukinį pasaulį, skaičiuoti, piešti žemėlapius, daryti įrašus, registruoti faktus, galima sakyti, tapo jaunuoju mokslininku. Biologijos mokytojos padrąsinimai skatino toliau eiti šiuo keliu, kuris galiausiai atvedė į Sautamptono universitetą, kur studijavo zoologiją. Studijų metu susidomėjo gamtos fotografija ir pasinėrė į ją.

Rengia protesto akcijas

Tapti televizijos žvaigžde jaunuolis neplanavo. Baigęs mokslus, Chrisas ieškojo veiklos, susijusios su mėgstamu užsiėmimu, ir įsidarbino operatoriaus asistentu kompanijoje, kūrusioje dokumentinius filmus apie gamtą. Įgijęs patirties ir pats tapo operatoriumi.

O tada palaipsniui įsitraukė į filmų pristatymus visuomenei, diskusijas apie gamtos problemas, nejučia tapdamas aktyviu jos interesų gynėju. Į televiziją pateko, kai tapo populiaraus devintojo dešimtmečio BBC dokumentinio serialo apie gamtą "The Living Planet" kūrusios komandos nariu.

C.Packhamo laidų ir šou apie gamtą vedėjo karjera prasidėjo po poros metų, kai jaunas vyras jau buvo atkreipęs visuomenės dėmesį kaip labai nuoširdus ir kupinas entuziazmo gamtos gynėjas, tai, kad yra šios srities profesionalas, buvo dar vienas pranašumas.

Dirbdamas televizijoje C.Packhamas išgarsėjo, pelnė ne vieną apdovanojimą. Vėliau įsteigė savo įmonę, kūrusią programas BBC, televizijai, kanalams "Animal Planet", "National Geographic".

Karjeros pradžioje jis tik dalyvaudavo įvairiose protesto kampanijose, susijusiose su aplinkosauga, o vėliau ir pats jas ėmėsi organizuoti. 2019 m. jis Londone surengė taikią demonstraciją "Žygis už laukinę gamtą", kurioje dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Ją vainikavo manifesto, apimančio 200 praktinių aplinkosaugos sprendimų, pasirašymas ir įteikimas valdžios atstovams.

Vienas naujausių C.Packhamo projektų – marškinėlių su šokiruojančiomis nuotraukomis ir žinutėmis, atkreipiančiomis dėmesį į nykstančias rūšis, klimato kaitą, aplinkos taršą, kūrimas.

Išmoko neišsiskirti

Į aktyvią veiklą nuolatos pasinėręs, didžiąją dalį laiko praleidžiantis viešumoje gamtininkas tikrai neprimena autisto. Žinoma, per daugelį metų išmoko prisitaikyti, neišsiduoti, kai būna sunku, neišsiskirti iš kitų.

Kai buvo jaunas, dėl to patyrė daug kančių. Jam visuomet geriau sekėsi bendrauti su gyvūnais, kurie niekada neišduoda, nesistebi, priima tave tokį, koks esi, nei su žmonėmis. Iki 30 metų palaikė ryšius tik su šeima, artimų draugų rateliu. Buvo vienišius, bet nesijautė vienišas, be to, gamta visuomet buvo šalia.

Kaip ir daugelis žmonių, sergančių Aspergerio sindromu, C.Packhamas mėgsta kraštutinumus, jam neegzistuoja pilka spalva, tik juoda ir balta. Įkyrios mintys ir manijos yra kasdienybė. Jam vis dar sunku susikoncentruoti ties tais dalykais, kurie jo nedomina. Sudėtinga prisitaikyti prie staigių aplinkos pasikeitimų, jeigu šalia nėra įprastų daiktų – apima nerimas ir panika. Pastovumas teikia saugumo jausmą, todėl, jei galėtų, kasdien vilkėtų tais pačiais drabužiais, sėdėtų toje pačioje kėdėje ir dešimt metų rašytų tuo pačiu rašikliu. Kuo daugiau rutinos, tuo jam geriau.

Mama man visuomet sakydavo, kad kiekviename blogame dalyke reikia ieškoti kažko gero, ir aš visą laiką stengiausi tai daryti. 

C.Packhamui patinka knygos, tačiau knygynų negali pakęsti, todėl apeina juos iš tolo. Visos tos skirtingos spalvos, formos, geometrija, knygų nugarėlių eilės lentynose varo jį iš proto. Kai kada jam kyla sunkumų vertinant kitų asmenų kūno kalbą, būna sudėtinga suprasti jausmus, pajuokavimus ir ironiją, jis nejaučia empatijos žmonėms. Vaizdiniai ir garsiniai dirgikliai, ypač jų perteklius aplinkoje, verčia nerimauti ir blogai jaustis. Kai įsijaučia, jis kalba labai greitai, ir kitiems sunku sekti jo mintį. C.Packhamas ne kartą išgyveno gilią depresiją.

Diagnozę kurį laiką slėpė

Neįtikėtina, kad su tokiomis problemomis kone kiekviename žingsnyje susiduriantis žmogus sugeba dirbti ne tik vadovaujamas kitų, bet ir pats vadovauti, ne tik filmuoja, fotografuoja, bet ir veda laidas, šou, rengia protesto akcijas ir jose dalyvauja, sako kalbas viešuose renginiuose.

Paradoksas, tačiau C.Packhamas įsitikinęs, kad jeigu ne Aspergerio sindromas, viso to nebūtų pasiekęs. Prieš tris dešimtmečius apie autizmą buvo dar mažai žinoma, todėl didžiąją gyvenimo dalį garsusis gamtininkas nugyveno spėliodamas, kas jam iš tiesų yra.

Tačiau prasidėjus platesniems autizmo tyrimams, atsiradus daugiau informacijos apie tai, C.Packhamas pats priėjo prie išvados, kad jo protas šiek tiek kitaip veikia greičiausiai dėl šio sutrikimo. Kai diagnozė buvo galiausiai patvirtinta, po ilgai trukusios psichoterapijos gydantis nuo depresijos, jis labai nenustebo ir neteikė tam didelės reikšmės. Šį faktą paviešino ne iškart, tik po penkerių metų, norėdamas, kad visuomenė daugiau sužinotų apie šią ligą, pakeistų požiūrį į sergančius ja, kad sumažėtų stigma, kurią jaučia šio sutrikimo varginami žmonės.

Prieš trejus metus jis sukūrė dokumentinį filmą apie save "Chris Packham: Asperger's and Me", kuris sulaukė didelio pasisekimo. Jis nufilmuotas atokiame Hampšyro ūkyje, supamame seno ąžuolyno, kur gamtininkas gyvena vienas su savo mylimu 14 metų pudeliu (jų buvo du, bet vienas neseniai nugaišo). Filme pasakojama ir apie jo santykius su mylimąja Charlotte, privataus zoologijos sodo savininke. Jiedu drauge jau dešimtmetį, bet gyvena atskirai. Chrisas padėjo užauginti jos dukrą gamtininkę Megan. Nuo šių artimiausių žmonių savo diagnozę vyras ilgokai slėpė, kol jos pačios neprirėmė jo prie sienos.

Žavi nesenkančiu optimizmu

"Jaučiuosi labai laimingas, – tikina laidų vedėjas. – Mama man visuomet sakydavo, kad kiekviename blogame dalyke reikia ieškoti kažko gero, ir aš visą laiką stengiausi tai daryti. Mane supa mylimi žmonės, kuriems esu atsidavęs, mylimi augintiniai. Šiuo metu esu vienas iš BBC laidos apie gamtą skirtingais metų laikais vedėjų, šis darbas man teikia didžiulį džiaugsmą. Tačiau geriausias dalykas mano, kaip gamtininko, karjeroje, kad aš turėjau galimybę sutikti, iš arti pamatyti, pabūti su daugybe gyvūnų."

Apie tai jis pasakoja ir autobiografinėje knygoje. Tiek knyga, tiek dokumentinis filmas laimėjo ne vieną apdovanojimą ir yra labai populiarūs.

Optimizmo netemdo nei liūdnas faktas, kad jis vis prasčiau girdi. Dėl to kalta Menjero liga, išsivysčiusi po nesėkmingo nardymo. Tai įvyko prieš 20 metų. Vidinės ausies pažeidimas sukelia spengimą ir svaigulį, lydimus pykinimo ir vėmimo. Viena ausimi Chrisas apkurto seniai, kitos klausa irgi sparčiai silpnėja. Ne kartą dėl šių negalavimų atsidūrė kritiškose situacijose – tarkime, kai užlipus ant scenos skaityti pranešimo staiga visas pasaulis ima suktis ir tenka prisilaikyti sienų, kad nenugriūtų, ar praranda pusiausvyrą filmuojant džiunglėse, kopiant į kalnus.

Nauji vaistai ir gydymas padeda stabilizuoti būklę, tačiau priepuoliai gali ištikti bet kada. "Gyvenimas pernelyg trumpas, kad labai išgyvenčiau, bandau prisitaikyti ir judu toliau", – paaiškina Chrisas. Ir juokauja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, mat prasta klausa labai pagerino jo miego kokybę.

"Net jei staiga atsirastų efektyvus Aspergerio sindromo gydymas, nežinau, ar aš jo norėčiau. Prie žmonijos klestėjimo daug prisidėjo asmenys, turintys autizmo sutrikimų. Be jų nebūtume nuskridę į Mėnulį, neturėtume kai kurių kompiuterinių programų", – samprotauja garsusis gamtininkas, įrodęs, kad beveik viskas įmanoma, jei labai trokšti.

Garbingi įvertinimai

2014 m. C.Packhamas buvo išrinktas Didžiosios Britanijos Metų gamtosaugos herojumi.

2015 m. pateko į įtakingiausių Didžiosios Britanijos aplinkosaugininkų sąrašą.

2016 m. tapo Sautamptono universiteto garbės mokslų daktaru.

Ypatinga meilė augintiniams

Daugelyje fotografijų, televizijos laidose, renginiuose greta C.Pakhamo matomi jo du jo augintiniai pudeliai. Vienam jų pernai nugaišus, gamtininkas tai sunkiai išgyveno. Vyras šunis vadina svarbiausiomis gyvomis būtybėmis jo gyvenime. Tikina, kad meilė jiems ir Charlotte'ei – skirtinga, bet vienodai svari. Ji gali išgyventi be jo, o augintiniai – ne, paaiškina. Netekęs vieno iš pudelių sukūrė planą, kuris padeda ištverti skausmą. Nugaišęs gyvūnas laikomas šaldiklyje ūkiniame pastate. Kai nugaiš ir kitas, abu kartu bus kremuoti, jų pelenai saugiai padėti, o kai mirs Chrisas ir bus kremuotas, visų trijų pelenai bus sumaišyti ir išbarstyti miškuose. "Taip mes susiliesime su gamta, kurią labai mylime", – dalijasi planais C.Pakhamas. Kitiems žmonėms šis planas gali pasirodyti kiek makabriškas, tačiau Chrisui jis visiškai normalus. Tai viena iš keistenybių, būdingų autistams.

Vadina supergalia

Klimato aktyvistei Gretai Thunberg taip pat diagnozuotas Aspergerio sindromas. Mergaitė, tapusi judėjimo už klimato išsaugojimą veidu, teigia, kad dėl šio sindromo yra kitokia, tačiau taip pat jį vadina supergalia. Aspergerio sindromas pavadintas austrų pediatro Hanso Aspergerio vardu, kuris 1940 m. apibūdino kai kurias sindromo charakteristikas, tarp kurių – socialinio bendravimo bei neverbalinės komunikacijos sunkumai.

2013 m. Aspergerio sindromas pateko į platesnio autizmo spektro sutrikimo diagnozės apibrėžimą. Tony Attwoodas, pasaulinio lygio autoritetas Aspergerio klausimais, teigia, kad žmonės, kuriems diagnozuota ši liga, paprastai yra tiesmuki, sako tai, ką galvoja, yra sąžiningi, nemeluoja, yra užsispyrę ir turi stiprų socialinio teisingumo pojūtį.

Darbėnų miestelyje apsistojusi ekspedicijos komanda susipažino su Sigitu Kalniumi, Šlaveitų kaime įkūrusiu „Pelėdų namus“. 3,5 ha teritorijoje vyras kuria namus įvairiems gyvūnams ir paukščiams. „Pelėdų namai“ – realybe tapusi Sigito vaikystės svajonė gyventi gamtos prieglobstyje.

Pirmąkart Selemono ir Sigito keliai susikirto prieš kelis dešimtmečius, kai tuomet dar moksleivis Sigitas atvažiuodavo į Selemono steigiamos Nepriklausomos ornitologų draugijos susitikimus. Sigitas, pasirodo, vis dar turi išsaugotus gamtininko jam, dar vaikui, rašytus laiškus apie paukščių stebėjimą. „Vaikystėje norėjau būti gamtininku, fotografu ir keliautoju – kaip Paltanavičius, Šoblevičius, Drobnelis. Taigi užsibrėžiau, kad turiu būti gamtininku ir taip atsidūriau čia, kuriu savo sodybą“, – pasakos S. Kalnius.

„Man tai buvo ypatingas įvykis. Sigitas parodė albumą, kur suklijuoti mano laiškai, rašyti prieš 32 metus – tiek laiko nesimatėme. Labai įdomus susitikimas, netikėta pamatyti savo veiklos rezultatus. Kaip jaunystėje pasodinus medelį grįžti po penkiasdešimt metų ir rasti užaugusį didelį ąžuolą. Pamatai nebe vaiką, o aukštą vyrą, kurio akys pamačius paukštį tebežiba. Sigitas ir vaikystėje jau buvo užsidegęs, aš tik sustiprinau jo norą būti žmogumi arti gamtos“, – po susitikimo kalbės S. Paltanavičius.

„Kelias dešimtis metų tik tą ir darau – bandau uždegti žmones meile gamtai. Radijo laidos, straipsniai spaudoje ir vaikams, ir suaugusiems. Vienintelis tikslas – supažindinti, o jei atsiranda labiau besidominčiųjų – ir susirašinėjame. Dažniausiai tai – jaunuoliai, kuriems kažką paaiškinu ir galbūt padedu pasirinkti savo kelią. Didelis džiaugsmas juos susitikti po kiek laiko. Net nebūtinai jiems tapus gamtininkais, biologais – geras žmogus, to ir užtenka“, – sako „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis gamtininkas S. Paltanavičius.

„Nacionalinę ekspediciją“ žiūrėkite antradieniais nuo 21.30 val. per LRT televiziją.