Savivertės dalis

Mūsų visuomenėje vis dar įprasta, kad moteris rūpinasi vaikais, vyru, tėvais, giminaičiais, tačiau neturi laiko, o dažnai ir pamiršta pasirūpinti savimi. Nereta net ir nežino, ką reiškia rūpintis savimi, nes labiau už save myli kitus.

Mokymų ir psichologinio konsultavimo centro psichologė Gintarė Jurkevičienė teigia, kad mylėti save labai svarbu, nes nuo pagarbaus bei atjauta paremto požiūrio ir elgesio su savimi priklauso labai daug dalykų. Jei nesame taikoje su savimi, negalime ir su kitais žmonėmis bendrauti su meile ir pagarba.

Anot psichologės, mylėti save reikia visose gyvenimo situacijose, esant bet kokioms aplinkybėms. O ypač tada, kai atsiranda sunkumų ar ištinka krizė. Tuomet reikia ne graužti ir kaltinti save, o palaikyti ir paskatinti. Deja, žmonės, susidūrę su problemomis, dažnai elgiasi priešingai – yra linkę save menkinti, spausti ir kritikuoti.

Tad ką reiškia mylėti save? "Meilė sau yra savęs vertinimo sudėtinė dalis. Savivertė susideda iš pasitikėjimo savimi, t.y. tikėjimo, kad esi kompetentingas įveikti gyvenimo iššūkius, ir meilės sau, t.y. priėmimo savęs tokio, koks esi", – paaiškina G.Jurkevičienė.

Požiūrį reikia keisti

Gyventi galima visaip. Gerai gyventi dažnai reikia mokytis. Tad skatinu nebijoti ir investuoti į geranoriško santykio su savimi kūrimą.

Meilė sau, psichologės nuomone, turėtų apimti kelis svarbiausius aspektus.

Visų pirma – meilę ir pagarbą savo kūnui. Juk kūnas yra tikrieji mūsų namai, todėl rūpintis savo kūnu ir patenkinti jo poreikius yra būtina. "Išmintinga moteris supranta, kad yra per protinga rūpintis vien tik savo išvaizda, bet ir ne tokia kvaila, kad būtų apsileidusi", – sako pašnekovė.

Meilė savo kūnui turėtų apimti tinkamą mitybą. Čia dažniausiai reikia išlaviruoti tarp "myliu save, tad valgau viską, ko noriu, kiek noriu ir kada noriu" ir "myliu save, todėl privalau nuolat palaikyti formą, sveikai maitintis".

Svarbus ir reikiamas fizinis aktyvumas. Vėlgi – būtina išlaviruoti tarp nuolatinio sportavimo ir tingėjimo, nes "aš ir taip sau patinku". Dėmesys turi būti skiriamas ir tinkamam poilsio ir darbo režimui, pagarbiam požiūriui į savo kūno formas, svorį, ūgį, išvaizdą.

Sąlyga: psichologė G.Jurkevičienė primena, kad „mylėti“ yra veiksmažodis, todėl norint pamilti save reikia pastangų. Gintarės Jurkevičienės asmeninio archyvo nuotr.

"Svarbiausia šitoje laviravimo karuselėje nepamiršti įsiklausyti į savo kūną ir jo siunčiamus signalus. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl tai, kas tinka vienam, kitam gali būti net kenksminga", – sako psichologė.

Būtina nepamiršti meilės ir pagarbos savo mintims. Anot G.Jurkevičienės, juk nesakote savo draugei: "tu visiška vėpla", "tu stora kaip kiaulė", "tu nieko neverta". Tačiau įžeidinėti save mums atrodo visiškai normalu ir įprasta. Norint gerai jaustis, reikėtų iš pradžių bent stebėti savo mintis ir suabejoti visa sau išsakoma kritika, paieškoti realių faktų, kurie įrodytų, ar iš tikrųjų esate vėpla ar negraži.

Dar labai svarbi meilė ir pagarba savo emocijoms, vidinei savijautai. Mūsų pačių išgyvenami ir pastiprinami jausmai sukelia mums pragarą. Nerimas ir pyktis, psichologės teigimu, yra emocijos, kurios praeina savaime, tačiau kaltė, gėda ir liūdesys gali augti ir augti, jei tik mes jiems leisime. Tai emocijos, kurios mus suparalyžiuoja, suvalgo mūsų energiją ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Šios toksiškos emocijos gali mus kankinti metai iš metų, todėl svarbu išmokti su jomis susidoroti ir gyventi toliau.

"Klysti yra žmogiška, todėl svarbu puoselėti meilę ir pagarbą savo veiklai ir poelgiams, – sako pašnekovė. – Jei padarei klaidą, tai tik įrodo, kad esi žmogus. Tavo pasirinktas sprendimas buvo tuo metu geriausias. Taigi, reikia ugdyti gebėjimą su meile ir pagarba priimti viską, ką padarei gyvenime, o iš klaidų svarbu gebėti pasimokyti, o ne palūžti ir graužtis. Tai labai svarbu norint gyventi kokybiškai."

Mylėti galima išmokti

G.Jurkevičienės teigimu, meilė sau yra suvokimas, kad esame verti visa ko geriausio. Nemeilė sau, anot psichologės, yra tik išmoktas požiūris į save. Kaip išmokome savęs nemylėti, negerbti savęs ar savimi nepasitikėti, taip galime išmokti ir labiau save mylėti.

"Norint labiau mylėti save, pirmiausia reikia įsisąmoninti, kad "mylėti" yra veiksmažodis, ir mes turime daryti tam tikrus dalykus sau ir dėl savęs, – sako G.Jurkevičienė. – Pamilti save gal padėtų toks įsivaizdavimas: jei aš būčiau savo pačios vaikas, kaip su savimi elgčiausi? Ar įžeidinėčiau, kaltinčiau dėl praeities klaidų, maitinčiau nesveiku maistu, versčiau bendrauti su bjauriais žmonėmis?"

Nereikia sakyti, kad mylėti ir rūpintis savimi trūksta laiko, nes yra gausybė aplinkinių, kuriais iš pradžių reikia pasirūpinti. Anot pašnekovės, tai – ne argumentas. Save mylėti reikia visą laiką, esant bet kokioms gyvenimo aplinkybėms. Savęs aukojimas kitiems labai dažnai kaip tik parodo mūsų egoizmą, nes yra lydimas minčių: "jie be manęs prapultų", "niekas kitas negali taip gerai pasirūpinti viskuo, tik aš".

"Jei mes nepapildome savo energijos, ramybės, meilės vidinių indų, tuomet jie būna tušti, o iš tuščio indo mes nieko negalime įpilti kitiems. Todėl labai svarbu rūpintis savimi, norint tinkamai pasirūpinti kitais", – sako psichologė.

Tiesa, ji neneigia, kad kartais po meile sau slepiasi savęs lepinimas ir slaptas kenkimas sau. Tarkim, juk aš save myliu tokią, kokia esu, tad man nereikia sveikai maitintis ir judėti, man nebūtina stengtis dėl santykių su kitu žmogumi – tegul kiti stengiasi ir taikosi prie manęs. Toks požiūris nėra meilė sau. Tai yra tinginystė, dangstoma meilės sau kauke.

Sudėtingomis gyvenimo sąlygomis meilė sau tampa ypač svarbi, nes mes sau tampame pagrindiniais, o kartais ir vieninteliais ramsčiais.

"Gyventi galima visaip. Gerai gyventi dažnai reikia mokytis. Tad skatinu nebijoti ir investuoti į geranoriško santykio su savimi kūrimą. Tam tinka ir knygos, ir kursai, grupinė ar individuali terapija. Arba viskas viename", – sako G.Jurkevičienė.

Norint labiau mylėti save, reikia:

• pasirūpinti savimi (laiku pavalgyti, pakankamai išsimiegoti ir pan.),

• apginti save / savo poreikius,

• teigiamai su savimi kalbėtis,

• priimti save tokius, kokie esame,

• užtikrinti savo saugumą (vairuoti saugiai, sveikai maitintis, tikrintis sveikatą),

• atleisti sau už padarytas klaidas,

• pagirti save,

• gerbti savo kūną,

• nelepinti savęs, jei tai kenkia,

• nereikalauti meilės iš kitų,

• skirti laiko savo pomėgiams,

• skirti pinigų savo interesams,

• jaustis ramiai savame kūne, su savo mintimis ir emocijomis bei elgtis sau palankiausiu būdu.

Ar įmanoma išsaugoti pirmoje klasėje gimusią meilę vienam ir tam pačiam žmogui visa gyvenimą? J. Kančienė įrodo – taip, tai įmanoma, tačiau ne mažiau svarbu mylėti save. To ji, po daugelio išbandymų, išmoko tik artėdama prie keturiasdešimtmečio.

Pirma ir vienintelė meilė

Pirmą sykį savo būsimą vyrą – patį gražiausią pasaulyje antros klasės mokinį – Jurga pamatė būdama pirmoje klasėje. Pirmojo bučinio teko palaukti iki paauglystės, moteris iki šiol puikiai prisimena, kur ją, penkiolikmetę, pabučiavo jos būsimasis vyras, šešiolikmetis Lukas. Nuo tada jiedu tapo pora.

Didelės meilės vedini jiedu anksti tapo tėvais – devyniolikos metų būdama Jurga patyrė didžiausią džiaugsmą, o tuo pačiu, neslepia ji, ir didžiausią išbandymą. Buvo visko, ir gyvenimo kartu, ir atskirai, labai skaudžių išgyvenimų. Per trejus blaškymosi metus pora suprato, kad negali vienas be kito, tad ūgtelėjus dukrai, kurią vadina savo mokytoja,  jiedu susituokė.

„Aišku, tai buvo daugiau senelių noras, kad mes susituoktume ir būtume padori šeima, kaip jie įvardijo... Rugilei tai buvo didžiausia šventė gyvenime, kurią ji prisimena iki šiol“, – apie tuoktuves ir dukros reakcijas TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“, rodomoje sekmadieniais 10 val.,  pasakoja dizainerė.

(Ne)tobula šeima

Šeimoje, kaip ir daugeliui porų, teko „apsišlifuoti“ kampus, tačiau jiems visada padėdavo abipusė meilė, kuri sunkiausiomis situacijomis tapdavo tikru išsigelbėjimu.

„Tikrai nenoriu sakyti, kad mes esame tobula šeima, viskas čia spindi. Tikrai visko būna kaip ir priklauso būti, nes čia kaip ir vien saldų maistą valgant – diabetas garantuotas, lygiai tas pats, – juokiasi moteris. – Viskam turi būti saikas, harmonija. Ir pasipykti, ir nuomonės nesutapti“.

Būta ir atšalimo santykiuose, ir nesėkmių versle, ir profesinėje veikloje. Jiedu puikiai žino, ką reiškia neturėti nieko, likti basomis, kai reikia vėl pakilti ir eiti. Tačiau visos šios problemos nublanksta, kai ant plauko pakimba artimo žmogaus gyvybė.

Atrasti save

Didžiausias lūžis moters gyvenime įvyko slaugant savo močiutę, auginusią ją pačią ir padėjusią jai užauginti dukrą.

„Aš pati slaugiau ją trejus metus, iki jos išėjimo. Turėjau labai rimtą ir stiprią patirtį, esu labai dėkinga savo šeimai, nes tuo metu manęs nebuvo... Vyras labai padėjo, rėmė tiek, kiek galėjo, bet dirbti negalėjau, paskutinę energiją, jėgas atidaviau močiutei išleisti“, – vieną sunkiausių gyvenimo etapų su ašaromis akyse prisimena Jurga.

Tačiau gyvenimas tęsiasi ir po baisiausių sukrėtimų, tad moteris, patyrusi tikrą dvasinį lūžį, ėmė gręžtis į save. Visada mylėjusi kitus, mylima, ji pagaliau suvokė, kad niekada nesugebėjo išmokti mylėti... savęs.

Būtent po močiutės mirties Jurga pirmą sykį uždavė sau klausimą – kas aš esu? Kuo noriu būti? Tad tik sulaukusi 39 metų ji ėmė dirbti su savo vyru architektu, interjero dizaino srityje. Moteris, visada linkusi prie menų ir svajojusi studijuoti drabužių dizainą, pagaliau ėmė keisti savo gyvenimą ir sekti svajonėmis.

Pradėjusi save mylėti Jurga leido sau užsiimti mylima veikla, išmoko įsiklausyti į savo poreikius ir šiandien gali realizuoti save kuriant drabužius, interjero detales. Jokia amžiaus riba negali sustabdyti svajonių ir savirealizacijos. Laisva moteris, kokiai ir kuria Jurga, neįsispraudžia į rėmus, turi laisvę rinktis ir vertina kokybę.

Puokštė, galinti įžiebti aistrą

Valentino diena neįsivaizduojama be gėlių, tad laidos rubrikoje „Floristinis desertas“ laidos vedėja, floristikos dizainerė Kristina Rimienė sukurs puokštę, galinčią įžiebti aistrą įsimylėjėlių širdyse.

Pagrindu puokštei taps karkasas iš vielos, prie kurio bus pritvirtinti vainikai, apipinti tilandsija,  rafija ir pilkais siūlais. Foristikos dizainerė žingsnis po žingsnio pademonstruos, kaip tai padaryti, tad laidos žiūrovai, norintys nustebinti savo mylimus žmones, turėtų atidžiai stebėti.

Puokštė gims iš klasikinės raudonos spalvos gėlių, simbolizuojančių meilę – rožių, gvazdikų bei žalumos ir eukalipto šakelių. Paskutiniu akcentu, kuris įspūdingai puokštei suteiks žvilgesio ir aistros, taps dekoratyvūs elementai iš karoliukų.

Keletą minučių pasiklausau audringo dialogo ir neriu namo. Besivalant dantis neapleidžia mintis, kad tai man kažką labai primena, o paskui pasidaro juokinga supratus – ką. Čia juk tos moterys, tos žmonos ir meilužės, tarpusavyje besipešančios dėl vyro, kuriam užtenka nusispjovimo (ar kito rusišku terminu apibūdinamo požiūrio) žaisti jų abiejų jausmais. Kuris abiem prisiekinėja amžiną meilę, bet iš tikrųjų myli tik save ir savo mažąjį draugą. Sakau, moterys, nes išskirtiniai atvejai, kad du vyrukai kovotų dėl damos, su terbele asmeninių daiktų kas savaitę migruojančios tarp jųdviejų rezidencijų. O štai merginos, užuot atsisveikinusios su neapsisprendėliu, iškart viena kitą koneveikia baisiausiomis žinutėmis, vaikšto pas būrėjas ir siunčia prakeiksmus. Ir nusprendusio sugrįžti princo laukia išskėstomis rankomis, kojomis ir atlaidumo kupina širdimi.

Kai pats nustoji laikyti save nevertu meilės, nevykėliu ar tiesiog auka, nutinka stebuklingų dalykų.

Bet kovojimas dėl pagarbos nevertų individų dėmesio ir įvertinimo galioja ne tik meilės trikampiuose. Čia juk ir nenurimstantis skambinimas draugams, kurie vis neturi laiko susitikti. Tolesnis bendravimas su tais, kurie, žinai, už akių aptarinėja tavo asmeninius reikalus, ar tokiais, kurie gyvenime nepasakys gražaus žodžio, o tik žlugdys svajones. Tai lindimas chamui viršininkui į ten, kur saulė neužšviečia, užuot priminus, kad nusipelnei etiško elgesio. Laikymas autoritetu mokytojo ar dėstytojo, kuris, užuot adekvačiai dirbęs savo darbą, svaido kandžias pastabas ir labiau primena ne akademiką, o kalėjimo vierchą, liepiantį raškyti obuolius nuo obels, išpieštos ant sienos.

Asmeniniame, socialiniame ir profesiniame gyvenime visuomet atsiranda manipuliatorių ir iliuzionistų, sugebančių įžiebti savotišką magiją. Jie varo aplink esantiems kompleksus, sudaro įspūdį, kad šie nieko, net paprasčiausio žmogiškumo nenusipelnė, taip augina susižavėjimą savo asmeniu ir norą įtikti jiems bet kokia kaina. Tai kažkiek panašu į Stokholmo sindromą, tik šiais atvejais nereikia kaukėtų pagrobėjų ir grandinių. Pakanka iš pradžių parodyti truputį šilumos, o tuomet palikti kaltinti save patį, kai ima dvelkti šalčiu. Tavęs negerbiančio asmens garbinimas užaugęs iš nemeilės sau.

Viena didžiausių paslaugų, kurią sau gali padaryti žmogus, – nustoti stengtis įtikti tiems, kurie to nevertina. Nes jiems niekada niekas neįtiks iki galo. Baigti lakstyti paskui tuos, kurie mano esą tokie išskirtiniai, kad kitiems juos reikėtų vytis net ir sulaužyta koja. Užuot lanksčiusis ir plakus save, kad padarei kažką ne taip, reikia atsistoti ir išeiti kitur.

Viena pažįstama kadaise yra ištarusi jau anekdotu mūsų kompanijoje virtusią frazę: "Aš jau per sena lakstyti paskui bernus ir troleibusus." Kai toksiškas žmogus, it konteineris ant ratelių, ima riedėti lauk iš gyvenimo, beveik visada protingiau jo nestabdyti. Reta sėkmė, kad šiukšlės be vargo išneštų pačios save. Instagrame jau ne pirmus metus klaidžioja paveiksliukas su angliška fraze "If I have to fight for your attention, then fuck your attention" ("Jei turiu kovoti dėl tavo dėmesio, tai ir velniop tą tavo dėmesį"). Kaip pasakytų Marijonas, jis tūkstantį kartų buvo teisus. Nes kai pats nustoji laikyti save nevertu meilės, nevykėliu ar tiesiog auka, nutinka stebuklingų dalykų. Į gyvenimą ima riedėti ne plastiko taros pilni konteineriai, o lobių skrynios. O kartais net atrandi jas pats savyje.

Ne likimas, o atsakingas pasirinkimas

Ne paslaptis, kad vasario 14 d. ne visiems asocijuojasi su drugeliais plazdenančiais pilve, yra daugybė žmonių, kuriems Meilės diena virsta Vienatvės. Atrodo, kad tądien visas pasaulis pašaipiai kartoja, kad visi turi antras puses, išskyrus, mane. Tai kelia pyktį, susierzinimą, o neigiami jausmai dar labiau sustiprėja, kai pradedame lyginti savo gyvenimą su tuo, kurį matome socialiniuose tinkluose.

Sociologė Deborah Carr žmonių pasipiktinimo priežastį aiškina labai paprastai, tiesiog ši diena žmones verčia manyti, kad jų gyvenimas neatitinka aukštų romantizmo standartų, kuriuos mums įdiegia Holivudo filmai. JAV mokslininkai atlikę tyrimą nustatė, kad per Valentino dieną daugelis vienišų žmonių išgyvena depresiją, apie 60 proc. vienišių net kojos nekelia iš namų, mat jie nenori matyti gatvėje burkuojančių porelių. Įnikus į liūdesį, taip dažnai pamirštama, kad kiekvienas žmogus jau yra vientisas, paprastai jokių papildomų dalių jam netrūksta. Kad egzistuoja tik tau vienam skirta ir gyvybiškai reikalinga antra puselė – mitas, kuriuo mus verčia patikėti filmai, juk gyvenimo partneris – ne likimas, o atsakingas pasirinkimas.

(Įsi)mylėti save

Meilė nėra vien tik skrajojantys drugeliai ir rožinės spalvos. „Meilė yra menas, kaip ir pats gyvenimas. Norėdami išmokti mylėti, turime stengtis taip pat, kaip ir mokydamiesi bet kokio kito meno, sakykime, muzikos, tapybos, dailidės darbų, medicinos ar inžinerijos. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai rūpinimasis, atsakomybė, pagarba ir pažinimas“ (Erichas Frommas). Nors šv. Valentino dieną įprasta vadinti Įsimylėjėlių diena, tačiau pirmiausia reikėtų atsigręžti į save – be meilės sau, net ir labai norėdami kitiems nieko negalime duoti.

Užmegzti romaną

Daugelis šią dieną tiesiog neriasi iš kailio norėdami nustebinti mylimąją ar mylimąjį. Planuoja, bėga, organizuoja, kaltina save, jei kas nors nepavyksta, ar tiesiog rezultatas neatitinka susikurtų lūkesčių. O patys, Meilės dienos vakarą pasitinka nusiplūkę, pavargę, visą save išdalinę kitiems. Nuolat bėgti per gyvenimą tapo įprasta. Tad vasario 14-oji tegul jums simbolizuoja ne meilės kitam, o meilės sau dieną. Tądien mylimuoju ir pačiu brangiausiu žmogumi būkite patys sau – tai laikas užmegzti romaną su savimi. Jei nežinote nuo ko pradėti, turime paprastą pasiūlymą – niekur neskubėkite, prisileiskite karštą vonią ir be jokios sąžinės graužaties pasilepinkite lengvai ir greitai paruošiamais skanėstais.

SAUSAINIAI ŠIRDELĖS

Jums reikės:

„Mantingos“ bemielės sluoksniuotos tešlos,

šviežių braškių,

cukraus.

Gaminimas. Iš bemielės sluoksniuotos tešlos formelėmis padarykite širdeles. Sutrinkite braškes, pagardinkite cukrumi – paskirstykite ant širdelių. Kepkite orkaitėje 180 °C temperatūroje, 10–15 min.

GAIVŪS SKONIAI

Jums reikės:

„Mantingos“ šulinėlių,

grietinės arba ledų,

vaisių (pagal skonį).

Gaminimas. Improvizuokite ir šulinėliai jūsų rankose virs įmantriausiais desertais. Į šulinėlių vidų įdėkite plaktos grietinėlės arba ledų, o viršų dekoruokite mėgstamų vaisių gabaliukais – paprasta, lengva, gaivu ir skanu!

ŠV. VALENTINO PUSRYČIAI

Jums reikės:

„Mantingos“ duonelės kepimui namuose,

kiaušinių,

daržovių (pagal skonį).

Kodėl gi vasario 14 d. nepasilepinus kitokiais pusryčiais? Širdelės formos kiaušinis puikiai derės prie namuose ką tik iškeptos, gardžiai kvepiančios duonos traškia plutele.

P. S. Jums nereikia patiems maišyti tešlą duonai, parduotuvių šaldikliuose rasite jau paruoštą duoną, kurią jums beliks išsikepti namuose.

KREPŠELIAI SU OŽKOS SŪRIU IR RIEŠUTAIS

Jums reikės:

~100 g „Mantingos“ Filo tešlos,

100 g tirpinto sviesto,

150 g ožkos sūrio,

50 g įvairių riešutų,

kelių šaukštų bruknių arba figų džemo,

tarkuotos apelsino žievelės,

šaukšto medaus.

Gaminimas. Supjaustykite tešlą ~10 cm kvadratais. Paimkite vieną lapelį, konditeriniu teptuku lengvai sutepkite tirpintu sviestu ir dėkite ant viršaus kitą lapelį. Vėl sutepkite sviestu, dėkite dar vieną lapelį šiek tiek pasukdami į šoną. Taip susluoksniuokite 4–5 lapelius. Sudėkite juos į keksiukų formeles, į vidurį dėkite po kelis griežinėlius sūrio, apibarstykite riešutais ir tarkuota apelsino žievele. Kraštelius aptepkite sviestu. Krepšelius pridenkite kepimo popieriumi ir kepkite iki 170 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 10 min. Patiekite uždėję truputį džemo ir apšlakstę medumi.

Beje, priduria ji, kai žmogus visiškai nemoka savęs mylėti, nereikia tikėtis, kad jis pradės tai daryti normaliu būdu. O ir mylėti save žmonės dažniausiai pradeda ne iš gero gyvenimo.

– Kodėl imta kalbėti apie meilę sau?

– Manau, kad labiausiai dėl psichologijos mokslo, nes iš esmės nuo psichoanalizės atsiradimo laikų imta rūpintis savo gerove, emocijomis, spręsti patirtas traumas. Sakoma, kad Sigmundas Freudas iš viso nuo krikščioniškos koncepcijos nukreipė visuomenę į individualizmą. Kita vertus, krikščioniška koncepcija irgi nėra tokia jau paprasta – juk yra įsakymas „mylėk artimą kaip patį save“.

– Ir čia išeina, kad pirmiausia – save?

– Taip. Beje, Bažnyčia meilės sau kažkodėl nepabrėžia, nors ji labai svarbi. Žinoma, dar yra meilė Dievui, bet Dievo paveikslas irgi yra žmoguje. Taigi viskas labai susiję, krikščionybė tikrai nėra prieš tai. Ir psichologija labai gerai tą paaiškina, t. y. kad žmogus su kitais paprastai elgiasi taip, kaip su savimi. Tai įvyksta visiškai automatiškai, visai pasąmoningai. Pavyzdžiui, jei žmogus labai kritiškas pats sau, jis dažniausiai kritiškas ir kitiems, jeigu jis smerkia save, smerkia ir kitus. Tik galbūt jis, jei yra inteligentiškas, to neparodo. Jei žmogus nesirūpina savimi, jis gali nesirūpinti kitais, išskyrus depresines asmenybes, kurios vietoj savęs gelbėja kitą.

– Bet yra žmonių, kurie save labai vertina, o kitų ne, jie visada teisūs, o kiti ne.

– Yra psichopatiškos asmenybės, tik mes mažiau su tokiais susiduriame. Bet jie veikia žvėries principu: žmogus žmogui – vilkas, kiek atsiplėši – tiek ir tavo. Jų empatiniai sugebėjimai iš viso labai menki. Narciziški žmonės taip pat su savimi blogai elgiasi ir savęs nemyli. Mums tik atrodo, kad jie labai save išaukština ir garbina, bet iš tikrųjų jie jaučiasi mėšlo gabaliuku ir nuolat vargsta dėl pasiekimų, medalių, kad tik labiau sužibėtų.

[...] Kyla klausimas, kodėl kai kurie žmonės myli save labiau, o kiti mažiau. Atsakymas labai paprastas – tuos žmones vaikystėje labiau mylėjo tėvai ir vėliau jie susidūrė su palankesnėmis situacijomis. Juk nebūtinai žodžiais sakyti „tu geras berniukas“, „gera mergaitė“ – jei tėvai vaiką iš tikrųjų myli, jis tą meilę jaučia ir moka mylėti save labiau.

Kita vertus, galbūt kažkieno tėvai irgi nemokėjo, negalėjo savęs mylėti, patys kentėjo, bet žmonės paskui pakliuvo į labai palankią aplinką: jei su mumis elgiamasi gražiai, pagarbiai, mes sugeriame tai, ko negavome vaikystėje, ir „užsipildome“. Jei nemylėjai savęs, mylėti save gali pradėti tik pririnkęs labai daug tokių gerų „taškų“. Ir, žinoma, išmokęs psichologinių metodų, kaip save mylėti.

– Kaip mokytis? Juk kartais labai sunku gyventi – smerki, niekini, graužiesi.

– Gerai paminėjote, kad žmonės graužiasi. Nemeilė sau yra graužimasis, autodestrukcija (gėrimas, rūkymas, narkotikai, persivalgymas). Labai daug žmonių save kankina neskirdami sau laiko ar net pinigų. Arba, pavyzdžiui, gyvena moteris su vyru, kuris ją žemina, muša, bet ji nieko nedaro. Panaši situacija gali būti ir darbe su viršininku, bet žmogus nejuda iš vietos. Tai akivaizdi nemeilė sau. Žmogus arba labai bijo, arba stato save į kankinio vietą, arba taip įpratęs.

– Atrodo, kad kitokių santykių ir negali būti.

– Pagalvokite, kiek kartų per dieną save graužiate, keikiate, iš savęs kažko reikalaujate. O kiek kartų per dieną save raminote, drąsinote? Taip ir išaiškės, kokia ta meilė sau. Beje, iš gero gyvenimo niekas mylėti savęs nepradeda. Dažniausiai žmonės pradeda mylėti save, kai prieina kraštą, tarkim, suserga rimta liga.

– Bet tokioje situacijoje labai sunku pakilti.

– Labai sunku, bet jei dar yra vilties, žmogus atideda viską į šoną ir sako „dabar aš sau pirmoje vietoje“. Beje, labai dažnai po skyrybų, ypač ta nuskriaustoji, išduota ar palikta pusė, staiga supranta, kad užtenka aukotis dėl kitų, ir pradeda galvoti apie save. Ir vidurio amžiaus krizė labai tipiškas laikas, kai žmonės pradeda galvoti apie meilę sau. Pavyzdžiui, kai užauga vaikai, tėvai, ypač motinos, pradeda galvoti, ką dabar gyvenime veikti, ir aptinka, kad visai nemoka ką nors daryti dėl savęs. Štai tik tada pradeda mokytis. Tik kai nėra įpročio daryti gera sau, galvoti apie save gerai, laikyti save patį gėrio šaltiniu, reikia labai pasistengti.

– Ir kažką labai praktiško daryti?

– Paskirti laiko, pinigų. Tarkim, ir masažas labai aiški meilės sau forma. Reikia susirasti žmonių (psichologą, dvasinį mokytoją), kurie padėtų, patartų, kaip save mylėti. Tikrai daug greičiau išmoksi mylėti save, jei turėsi pagalbininką. Taigi reikia nemažai investuoti ir kasdien apie tai galvoti. Tada tai pradės veikti. Be to, pirmiausia reikia suprasti, kas sau pačiam geriausia.

– Turi save gerai pažinti?

– Taip, pirmiausia turi save pažinti. Žinoma, geriausia pradėti nuo fizinių dalykų, jie paprasčiausi. Tiesiog reikia paklausti savęs, ar gerai pailsėjau, ar valgau tai, ką noriu, ar pajudu tiek, kiek reikia. Daugeliui žmonių tai labai sudėtinga. Pavyzdžiui, intuityvus valgymas – daugybė žmonių nežino, ką jų organizmas nori valgyti. Kaip tada su kitais, dar sudėtingesniais norais? Taigi turi išmokti save jausti, nors tai labai sunku.

Pavyzdžiui, daugelis žmonių tiesiog neturi laiko atsisėsti ir pajausti, o jei atsiėda ir bando pajausti, nieko nejaučia, nes galvoje toliau sukasi vargai, darbai, rūpesčiai. Psichologas tokiam žmogui pasakytų – palauk, vadinasi, tau jau reikia ne valandos, o keleto dienų, todėl išvažiuok kad ir į sodybą ir nieko per tą laiką nedaryk. Gal kokią žolę ir gali pagrėbti, bet daugiau nieko, jokios informacijos. Galbūt iš pradžių bus tuščia, nejauku, o paskui pradės kilti kažkokie giliausi jausmai, norai.

– Beje, turbūt tie dalykai gali pradėti ir gąsdinti?

– Netikėtai išlenda kokios užmirštos traumos, bet čia pats geriausias būdas prie savęs prieiti. Niekas nepasiūlys kito būdo – neįmanoma. Jei tai apeisi, visi kiti būdai bus paviršutiniai ir neveiks. Tu turi rasti tai, ką skauda ir ko iš tikrųjų trokšti. Kitas dalykas – pabandyti surasti svajones, kurias palaidojai. Kiekvienas žmogus turi labai daug svajonių. Tarkim, svajojo kažką parašyti, sukurti, bet pabandė, kažkas sukritikavo, ir viskas baigėsi. Tad reikia prisiminti, kad ten taip baisiai buvo ir išdrįsti dar kartą. Reikia atsiminti ir žaizdas, kurias padarė kiti žmonės, kurie trukdė, neleido mylėti savęs. Beje, daugelis žmonių gyvena taip, kaip iš mūsų nori aplinkiniai, arba taip, kaip aplinkiniai gyvena. Nuo šito irgi reikia atsitraukti, kad pajustum, ko nori. Nes kol smegenis dengia kitų norai, tiesiog neprieini prie savęs. Taigi kai poros išsiskiria, staiga žmonės suvokia, kad jie yra visai kitokie, kad gyvenimą gyveno taip, kaip norėjo kitas.

– Vadinasi, meilė sau – asmenybės brandos ženklas?

– Taip, kai žmogus sąžiningas su savimi, žino, kas jam geriausia, tik tada jis ir gali būti geras kitam. Juk dažniausiai mes esame geri kitiems, nes tikimės, kad jie bus geri mums.

– O kaip pavojus pradėti mylėti save neteisingai? Juk gali imti rūpintis savimi ir nebematyti kitų.

– Rizikos yra, bet jei žmogus nėra smarkiai sutrikęs, ji nėra labai didelė. Pačioje pradžioje, ko gero, bus taip, kaip sakote, – žmogus mes kitus ir pradės rūpintis vien savimi. Kai žmogus visiškai nemoka savęs mylėti, nereikia tikėtis, kad jis normaliu būdu pradės tai daryti – jis pradės nuo paties primityviausio būdo. Bet tai paskui praeis, tad reikia išlaukti. Jei žmogus juda tinkama kryptimi, jis tikrai sau padarys gera. Jeigu jis iš tikrųjų tenkina savo norus laikinai nusispjovęs  į kitus, jis galiausiai taps laimingesnis ir į kitus vėl atsisuks. Altruistiški žmonės visada yra laimingesni – jei esi laimingas, esi geras ir kitam. Taip veikia mūsų psichika. Taigi reikia palaukti – jis ar ji visas skyles užsilopys ir paskui apdovanos aplinkinius už kantrumą. [...]

Kai žmogus nebėra prašytojas, jis nebelaukia, kad kiti jį padarys laimingą. Taip pat jis dėl savo nelaimingumo nekaltina kitų. Kartais vaikai jaučiasi kalti, kad tėvai nelaimingi, nes jie viską dėl jų paaukoja. Bet jei tokie tėvai pradeda savimi rūpintis, vaikai irgi atsipučia – valio, kaip gerai, mes nebekalti. Žmogus, kuris myli save ir jaučiasi laimingesnis, daugiau turi ką duoti kitam: jis įdomesnis, patiria įdomių dalykų, turi įdomesnių minčių, jo nuotaika geresnė ir jis ta nuotaika gali pasidalinti. Gal jis iš viso savo kažkokius talentus ar savybes atskleidė rūpindamasis savimi.

– Žmogus pats tampa harmoningesnis ir aplinka irgi tai jaučia?

– Taip, jeigu mes būname šalia patenkinto žmogaus, kuris nieko iš mūsų nelaukia, nesitiki, nespaudžia, nereikalauja, kuris yra puikus partneris, įdomus, turintis, ką duoti, – tai fantastiška. Visi tik ir svajoja apie tokį žmogų. Šalia tokio žmogaus mes patys galime išmokti mylėti save. Tai vadinamieji veidrodiniai neuronai. Sakoma – susipažink su žmogumi, kuris uždirba daug pinigų, ir net nepajausi, kaip per keletą metų irgi pradėsi daugiau uždirbti. Jei visą laiką sėdėsi prie stalo su tais, kurie persivalgo, net nepajausi, kaip pradėsi daugiau suvalgyti. Jei pradėsi bendrauti su žmogumi, kuris labiau myli save, tu irgi pradėsi labiau save mylėti. Mamos, kuri myli save, vaikai irgi save labiau myli (turiu omenyje sveikąją meilę – ne pataikavimą sau ir ne narciziškumą).

– Iš čia galėtume išvesti dar kitą taisyklę – nebendraukime su žmonėmis, kurie yra negatyvūs?

– Reikėtų priešintis. Jei kažkas kritikuoja kitą ar kritikuoja save, reikėtų sakyti – palauk, čia yra blogas, agresyvus požiūris į žmogų. Nesvarbu, į kokį žmogų. Ta agresija nereikalinga, negera. Pasidalinsiu dar keletu būdų, kaip mylėti save. Turbūt į psichologiją žmogus iš gero gyvenimo neateina. Negaliu pasidžiaugti, kad esu didelė savęs mylėtoja. Anksčiau dar mažiau mylėjau save. Dabar, ačiū Dievui, su metais vis daugiau ir daugiau myliu.

Pavyzdžiui, man patinka paprasta technika – norų sąrašas. Tai skirta atsiskleisti norams. Reikia atsisėsti ir popieriaus lape surašyti kuo daugiau norų. Reikia nustatyti laiką, pavyzdžiui, kad rašote 10 min. Per tas 10 min. reikia surašyti kuo daugiau konkrečių norų, pavyzdžiui, nusipirkti raudonus batus, išvažiuoti atostogauti į Majamį, turėti namą, turėti dar vieną vaiką.

– Net tokius didelius norus galima rašyti?

– Ir didelius, ir mažus. Svarbiausia nerašyti tokių norų, kaip „noriu būti harmoningas“. Reikėtų nerašyti abstrakčių norų. [...] Svarbiausia rašyti labai greitai. Tai yra šio pratimo esmė. [...] Tai skirta, kad išlįstų koks nors noras, kurio nesitikėjai, nors jį turėjai pasąmonėje, bet buvai palaidojęs. Tokius norus labai gera sužinoti. Pasirodę jie labiau linkę realizuotis, negu tie, kuriuos savo galvoje mes jau vartaliojome 100 kartų.

[...] Tai su žmonių grupėmis dariau ne vieną kartą. Paprastai kiekvienas žmogus labai nustemba dėl dviejų ar trijų savo norų. Jie paprastai būna labai drąsūs arba atsinešti iš toli, t. y. seniau žmogus tą norą turėjo, bet paskui palaidojo. Šis sąrašas skirtas išdrįsti nuoširdžiai panorėti. Tu tik rašai norus, nieko daugiau. Siūloma tą sąrašą padėti kokioje nors labai geroje namų vietoje, suvyniotus į brangų popieriuką. Tai tarsi ritualas – čia mano brangieji norai, aš jų trokštu ir tarsi kreipiuosi į Dievą, kad jis man padėtų juos realizuoti. Tai labai geras pratimas.

Taip pat galima taikyti dar vieną techniką. Tai atradau gana anksti, kai ruošdavausi egzaminams studijuodama. Suskirstydavau, kiek bilietų per dieną turiu išmokti. Jei išmokstu, pavyzdžiui, ketvirtadalį bilietų, save apdovanoju skaniu maistu, muzika, ilsiuosi. Dar po  ketvirčio vėl save apdovanoju, pagiriu. Reikia daryti sau tokias pertraukėles, kurių metu savimi pasirūpini, kažką padarai. [...]

Kai kurie žmonės, kai turi pertraukėlę tarp darbų, automatiškai pereina prie to, kad daro kitus darbus, kažkuo rūpinasi arba tiesiog šiaip žiūri pro langą, bet jis neįsisąmonina, kad dabar ilsisi. Jei pagalvoji – aš dabar 5 minutes pailsėsiu, – nuo pat pirmos minutės pradžios pradedi džiaugtis, kad dabar ilsiesi. „Aš nieko nedarau, koks aš laimingas, nereikia stengtis, nereikia mąstyti, galiu žiūrėti pro langą, džiaugtis, išsivirti kavos ir tuo džiaugtis.“ Vienu žodžiu, galima pasidžiaugti. Valgant galima džiaugtis – kaip galima ilgiau kramtyti kąsnį, džiaugtis klausantis muzikos. Reikia įsisavinti visas malonumų rūšis, kokios tik gyvenime yra. Tai labai aiški meilė sau.

Geras būdas mylėti save – išsitraukti kokius nors atvirukus, linkėjimus, kuriuos tau rašė žmonės. Savo grupėse labai mėgstu tai daryti – žmogui ant nugaros priklijuojamas lapas ir kiekvienas parašo, kuo tas žmogus jam patinka. Iš, pavyzdžiui, 15 žmonių gauni 15 komplimentų, kuo tu jiems patikai per visus užsiėmimus. Turėdamas tokį lapą, sužinai, koks tu protingas, žavus, mielas, draugiškas. Siūloma tokį lapą iš viso net pasikabinti kur nors, kad nuolat matytum, koks tu geras.

– Bet apskritai savitaiga veikia?

– Labai veikia, ypač tie atvirukai, linkėjimai. Juk jie skirti mums asmeniškai. Jie nėra abstraktūs, jie nurodo mūsų savybes, kurias tikriausiai turime, jei kažkas tai pastebėjo. Gal tos savybės kažkur užlindo, pasislėpė, o dabar vėl jas prisimeni.

Kai bloga nuotaika arba reikia ruošti pranešimą, reikia geros būsenos, rekomenduojama mintyse atgaivinti kažkokį sėkmingo gyvenimo momentą, kai pats sau patikai, pasirodei iš geriausios pusės, buvai geras, sąžiningas, labai protingas, šauniai sublizgėjai. Reikia prisiminti tą momentą su visomis detalėmis, tarsi įeiti į tokią savitaigą, transą ir pavaikščioti tame filmuke. Tai veikia. Jei sugebi gerai susikoncertuoti, tada veikia. [...]

– Bet kai kurie sako – bijau pagalvoti ką nors gera, nes būtinai bus kitaip. Kas tai per fenomenas?

– Tai irgi iš „mazochistinio skyrelio“. Mazochistai – žmonės, kurie neleidžia sau jausti kažko gero, nes jie įpratę gyvenimo sėkmes gauti per kančią, t. y. jie save nuskriaudžia, tada kiti jų gaili, myli. Jie gyvena tokiu būdu, ne per teigiamas emocijas, o per savigailą, kažkokią savotišką valdžią kitiems. Galima vertinti, kad tai teigiama, bet labai keistai teigiama, iškreiptai. Dar būna cikloidinės asmenybės. Jų nuotaika labai svyruoja. Jie „išsitaško“, juos apima tokia euforija, kad baigiasi visa jų energija ir jie nukrenta į duobę. Tokie žmonės irgi bijo gerumo.

– Žodžiu, turi būti saikas.

– Turi būti meilė sau. Daugeliui normalių žmonių šis posakis visiškai netinka. Jei yra gerai, daug šansų, kad bus geriau. Pagal ką galima numatyti, kad sutuoktiniai nesipyks kitą mėnesį? Pagal praėjusį mėnesį. Mokslas randa pačią didžiausią priklausomybę tarp tų dviejų dalykų. Ne tarp žmonių charakterių, intelekto, bet būtent tarp to, kad jau buvo gerai. Vadinasi, tu sukaupei gėrio, jėgų. [...]

– Kalbate apie metodikas, kurios labai gražios ir tikrai lengvai įgyvendinamos, bet apskritai išmokti harmoningai jaustis, mylėti save, labai sunku, jei šeimoje gavai visai kitokius pamatus.

– Labai sunku. Vertėtų prisiminti: jei gavai daug neigiamo vietoj teigiamo – minčių, pasisakymų, kreipimųsi, – tai reikia surinkti ne mažiau, o gal net ir daugiau teigiamo. Reikia kurti tokius ryšius, kad kiti žmonės vis dėlto tave vertintų, su tavimi pagarbiai, atidžiai elgtųsi. Žinoma, kai pats pradedi su savimi geriau elgtis, tuos žmones kažkaip veiki (netgi tuos, kurie nėra tavo atžvilgiu labai pozityvūs). Jie mato, kad tu išsitiesęs, teigiamesnis, todėl ir jie pozityvesni tampa.

– Tai – veidrodiniai neuronai?

– Taip, tai veidrodiniai neuronai ir toks savotiškas mūsų bendras „apsihipnotizavimas“. Dar vienas labai svarbus dalykas – leisti sau gauti. Štai, ko dar lietuviai nemoka – nesipriešinti. Paprastai, kai mus kas nors giria, galvojame – ai, ne toks aš čia geras. Mes neleidžiame sau gauti. Tai labai nekrikščioniška.

– Nemokame priimti dovanų?

– Taip, būtent krikščionis turi priimti, kad jis mylimas. Sūnus paklydėlis – mylimiausias sūnus. Lietuviai tikrai to nemoka. Jie iš karto prisimena visas savo nuodėmes, nepasitiki aplinkiniais, netiki, kad tai sakoma nuoširdžiai. Kartais sako – dabar giria, o vėliau peiks. Vyrauja nepasitikėjimas. Juk dažnai būna, kad žmonės tikrai iš geros širdies mums ką nors sako. Mes tas dovanas paleidžiame, nepanaudojame. Neaišku, kaip mums tada sukaupti tą savo naują turtą, kurį turime uždėti ant senojo.

Vertėtų pakalbėti ir apie tai, kaip atrodo save mylintis žmogus. Kaip atrodo žmonės, mylintys vienas kitą, arba kaip atrodo, kai tu myli kitą žmogų? Ką tu darai? Dėl jo darai kažkokius darbus: juo žaviesi, jam esi atidus. Pavyzdžiui, jei motina myli vaiką ir tas vaikas kažko nenori daryti, argi ji tą vaiką muš, baus arba skriaus? Ji bandys su juo susitarti, kalbinti, įkalbinti, pagirti. Tada jis padarys kažką, ko ji norėtų.

Visa tai reikia pritaikyti sau. Turėtų būti jaučiamas žavėjimasis, džiaugsmas, atidumas, pinigų skyrimas, įkalbinimas, jei pats kažko nenori, apdovanojimas. Žinoma, labai svarbu, kad laiku susigaudytum, ko tu nori. Mylintis save žmogus laiku jaučia savo norus. Jis sustoja ir pagalvoja – ar dabartinė situacija tokia, kokios aš noriu, ar taip viskas vyksta, kaip turėtų būti, kaip aš norėčiau. Jis nepamiršta savęs.

Daug žmonių savęs ne nekenčia, bet tiesiog save atideda, pamiršta, jiems nesvarbu. Turi nepamiršti savęs, jei esi mylintis žmogus. Reikėtų negalvoti, kad kiti tave turi padaryti laimingą. Jeigu jau daro, tai nuostabu, bet, jei nedaro, tada ir pats gali save padaryti laimingą. Meilė sau – nuo savęs priklausantis veiksmas.

– Ko gero, kitas gali daryti tave laimingą visai ne taip, kaip tau reikia? Jei nepažįstame savęs, tai kitas mūsų gali dar labiau nepažinti.

– Tai pagrindinė bėda. Nėra taip, kad tas kitas egoistiškas (nors dažniausiai žmonių nagai lenkti į save). Jis nežino. Jis darys tau tą gera, kas jam būtų gera, nors tau iš to nėra naudos. Dėl to save labai svarbu pažinti.