Fotografija kaip verslo objektas suformavo savitus ir kūrybingus fotomenininkus, kurie kartu su pavieniais įvairių sričių fotografijos entuziastais kūrė Kauno miesto gyvenimo metraštį. Iš fotografo ateljė ar jo asmeninių albumų į spaudą patekusiose ir specialiai jai sukurtose fotografijose užfiksuotos ne tik Laikinosios sostinės aktualijos, bet ir reikšminga paveldo informacija, kuri aktuali ateinančioms kartoms. Fotografijos darbai taip pat liudijo tuometinių fotografų meninį lygį, jų profesionalumą, poligrafinę spaudos kokybę.
Komercinei fotografijai svarbi data 1926 m. kovo 13 d., nes Kauno miesto komercinių fotoateljė savininkai įkūrė pirmąją šalyje organizaciją – Lietuvos fotografų profesionalų draugiją. Suvažiavimas vyko fotografo Karlo Baulo ateljė, Laisvės al. 57 numeriu pažymėtame name. Dalyvavo daugiau kaip 50 fotografų, buvo išrinkta valdyba, tarp kurių buvo ir M. Smečechauskas.
Organizacija vienijo visos Lietuvos fotografus, rūpinosi komercinių ateljė savininkų reikalais, bandė spręsti jų problemas, siekė fotografijos išsivystymo ir plėtros. Vėliau, 1932 m. gruodžio 17 d., taip pat buvo įregistruota Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1933 m. sausio 15 d. Iniciatoriai buvo Petras Babickas, Kazys Laucius, Marijus Audėjus, Juozas Valentukonis, Adomas Varnas.
Komanda: laikraščio „Jaunoji karta“ bendradarbiai (iš kairės) poetai J. Aistis (Kossu-Aleksandriškis), A. Miškinis, K. Binkis ir kiti, 1935 m. / M. Smečechausko nuotr.
Ketvirtajame dešimtmetyje pradėtos rengti fotografijų parodos sukėlė didelį Lietuvos visuomenės susidomėjimą ir buvo gausiai lankomos. Šitoje srityje ypač aktyvūs buvo žydų gimnazistai ir apskritai lietuviška inteligentija.
Fotografija tarpukario Kaune buvo labai aukšto lygio, menininkai aktyviai konkuravo. Iškart po Pirmojo pasaulinio karo mieste dirbo keli fotografai, tačiau profesionalų kasmet daugėjo, tad fotoateljė pradėjo kurtis ne tik centrinėje miesto dalyje, bet ir Kauno rajonuose: Šančiuose, Vilijampolėje ir Žaliakalnyje.
Informacinis leidinys „Visa Lietuva“ nurodo, kad 1922 m. Kaune veikė 16 ateljė, su kuriomis dar konkuravo fotografai mėgėjai. 1931 m. veikė 30 fotostudijų, o 1938 m. – jau 48. Mokslininkai pripažįsta, kad Kaune nuo 1932 metų kūrybiškiausias ir labiausiai išgarsėjęs studijinis fotografas portretistas buvo latvis Karlas Baulas (lat. Kārlis Bauls).
Siekdami įsimenančios reklamos, fotografai savo dirbtuves pavadindavo skambiais vardais: „Modern“, „Zinaida“, „Ideal“, „Džiokonda“ ir kt. Dauguma fotomeistrų buvo Lietuvos žydai. To meto Europoje nebuvo įprasta, kad fotostudijos savininkė būtų moteris, tačiau dabartiniai ekspertai meninę moterų kūrybą labai vertina. Viena iš jų buvo garsi lietuvių fotografė Janina Tallat-Kelpšienė, kuri turėjo net Valstybės teatro fotografo statusą. Kita buvo Zina Bliumentalienė, kuri dar 1923 m. dalyvavo tarptautiniame Berlyno fotografijos konkurse ir pelnė net penkis apdovanojimus.
Dauguma fotoateljė buvo pačiame Kauno miesto centre. Taip pat ir M.Smečechausko – Laisvės al. 36 name. Tarpukario Kaune sustiprėjo fotografijos ir spaudos ryšiai. Profesionalūs fotografai pradėjo bendradarbiauti su periodiniais leidiniais. Pirmasis Lietuvoje gausiai iliustruotas tarpukario fotografų nuotraukomis buvo žurnalas „Krivūlė“ – estetinės krypties literatūros ir meno leidinys, leistas Kaune 1923–1925 m.
Teatre: operos solistas Stasys Santvaras, apie 1933–1934 m. / M. Smečechausko nuotr.
Vėliau pasirodė „Iliustruotoji Lietuva“ ir „Naujas žodis“, galiausiai – „Naujoji Romuva“. Įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdindami profesionalių fotografų portretai ar vinjetės, už tai jie gaudavo nuo 1,5 iki 4 litų, o už viršeliui parengtą nuotrauką – iki 8 litų, kai minimalus užmokestis ketvirto dešimtmečio pradžioje svyravo nuo 100 iki 120 litų.
Be to, M. Smečechauskas dirbo kaip fotoreporteris laikraščio „Lietuvos Aidas“ redakcijoje. Fotografuodamas negalėjo praleisti jokių svarbių įvykių tarpukario Kaune. Jo fotografijose užfiksuoti įvairūs politiniai susitikimai, profesiniai suvažiavimai, kultūros ir sporto renginiai. Apskritai M. Smečechausko fotografavimą galima išskirti į tris pagrindines sritis: ateljė, momentinė fotografija ir fotožurnalistika.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, komercinę fotografiją ištiko krizė, tai liudija ir M. Smečechausko žodžiai: „Palyginus su 1938 m., 1939 m. pajamos man yra padidintos 33 %, gi iš tikrųjų, mano pajamos 1939 m. ne tik kad nepadidėjo, bet dar sumažėjo. Tai yra visai suprantamas reiškinys, nes karui užėjus nustojau daug darbo, kadangi prie susidariusios padėties žmonės susilaikė nuo fotografavimosi. Be to, buvo sustabdyta emigracija ir žmonėms nebereikėjo fotografijų pasams, liudijimams ir pan. Savaime aišku, kad visa tai turėjo atsiliepti į mano įmonės veikimą ir sumažinti mano pajamas.“
Paskutinė M. Smečechausko fotografija datuota 1940 m., tada jo pėdsakai išnyksta. Greičiausiai jis žuvo per holokaustą arba sugebėjo emigruoti į užsienį.
Parodą „Mejeris Smečechauskas: dėmesio, fotografuoju!“ galite aplankyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje iki rugpjūčio 23 d.
