Kaip geriausios jaunosios kartos Europos aktorė ir režisierė bus apdovanotos režisierė Kamilė Gudmonaitė bei aktorė Aistė Diržiūtė, pranešė Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė.

„Man šis apdovanojimas yra absoliučiai netikėtas, tačiau labai svarbus. Smagu žinoti, kad Italijoje žino mūsų kūrybą – lietuvių moterų kūrybą, ir kad premija skiriama Bertolucci – kino ir teatro genijų šeimos vardu!“ – sakė ne kartą Italijos publikai savo spektaklį „Trans Trans Trance“ pristačiusi režisierė K. Gudmonaitė.

„Būti įvertintai apdovanojimu Italijoje, šalyje, kuri yra teatro ir kino lopšys Europoje, kurią tėvyne vadino Eleonora Duse, Giulietta Masina, Sophia Loren, jau savaime laimėjimas. O būti įvertintai Giuseppe Bertolucci apdovanojimu yra didelė garbė ir atsakomybė. Atsakomybė pasakoti moterų istorijas, nešti lygybės, laisvės, pagarbos vėliavas ir apginti šias vertybes ne tik susiklosčius aplinkybėms, bet kiekvieną dieną“, – prieš apdovanojimų ceremoniją teigė A. Diržiūtė.

Dažniausiai Giuseppe Bertolucci premija teikiama Italijai jau gerai pažįstamų šalių, tokių kaip Prancūzija ar Vokietija, kūrėjoms.

Minėta premija skiriama išskirtinai jaunoms kūrėjoms moterims. Apdovanojimu siekiama atkreipti dėmesį į jų kūrybą ir taip paskatinti tolesniems darbams bei eksperimentams.

Dvidešimties metų laikotarpis nuo 1919 m. iki 1939 m. įrėmintas dviejų tektoninių istorijos lūžių, Didžiojo karo ir Antrojo pasaulinio karo, su pertrūkiais priklausė Antrajai Lenkijos Respublikai. Moterys menininkės šiuo periodu kaip niekada anksčiau buvo matomos ir laukiamos: pirmą kartą jos universitete galėjo studijuoti dailę, dalyvavo įvairių dailės draugijų ir grupuočių – Lenkijos dailininkių draugijos, Vilniaus dailininkų draugijos, Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugijos, Vilniaus dailės kultūros populiarinimo draugijos, Vilniaus dailininkų darbo kooperatyvo, „Jung Vilne“, „Vilniaus grupės“ – veikloje, rengė asmenines parodas (Ona Soltanaitė-Römerienė 1925 m., Leona Szczcepanowicz 1932 m.). Tačiau menininkių lūkesčiai susidurdavo su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, kuriuos įveikti neretai tapdavo nemenka tolimesnės sėkmingos karjeros kliūtimi. Pasiekti nepriklausomos menininkės statusą buvo nelengva ir dėl visuomenėje įsišaknijusių socialinių lyties vaidmenų – dukters, žmonos, bendražygės ir motinos – ir meninių interesų pasirinkimo dilemos.

Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą. Menininkių migracija (dauguma kūrėjų buvo kilusios ne iš Vilniaus), kaip ir išsilavinimo klausimai, vienu ar kitu aspektu susisieja su visais pasirinktais teminiais pjūviais. Parodą lydi trumpos ryškiausių arba atvirkščiai – į dailės istoriją neįrašytų – kūrėjų biografijos. Šie mažieji pasakojimai atskleidžia intriguojančių detalių ir dar kartą parodo tarpukario Vilniaus meninio gyvenimo įvairialypiškumą.

Eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai iš 9 Lietuvos atminties institucijų: muziejų, archyvų, bibliotekų ir 4 privačių rinkinių. Parodoje pristatoma 60 menininkių, eksponuojami 52 tapybos, 10 skulptūros, 58 grafikos ir 37 fotografijos kūriniai, 40 archyvalijų (dokumentinės nuotraukos, objektai, spaudiniai), 8 etnografiniai objektai. Vizualinę parodos medžiagą papildo garso ir vaizdo įrašai. Dalis kūrinių, patikslinus jų atributavimą, visuomenei pristatomi pirmą kartą po beveik 100 metų pertraukos.

Paroda veiks iki 2022 m. balandžio 10 d.;

Parodos kuratorės – dr. Algė Andriulytė ir Ilona Mažeikienė;

Parodos architektė – Eglė Matulaitytė;

Parodos dizaineris – Liudas Parulskis;

Organizatoriai – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilniaus dailės akademija;

Projektą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba.

Meilė ar pasiaukojimas

Menininkės kvietė kalbėtis meilės tema – rinko istorijas, nutikimus, mintis, klausė patarimų. "Vienas vyresnio amžiaus vyras priminė, kad meilė yra negalima be atsidavimo, pasitikėjimo ir aukos. Jei nieko neduodi – nieko ir negauni, kiek duodi – tiek ir gauni. Manau, kad labai dažnai turėdami bet kokių santykių pamirštame tą aukos momentą. Reikia tikėtis ne tik, kad dėl mūsų darys, bet nepamiršti, kad ir mes turime labai daug duoti..." – prisimena G.Grinevičiūtė.

Meninėje rezidencijoje surinktos istorijos – tai naujo, dueto kuriamo kūrinio "I slave" dalis. Meilės temą naujai kuriamam kūriniui menininkės pasirinko palengva – jos pastebėjo, kad kiekvieno susitikimo pradžioje tarsi ritualas tampa pokalbiai susijusiomis temomis, taip pat rezidencijoje su švedų menininkėmis, gavę užduotį, taip pat susietą su meilės tema – atliko improvizaciją, vėliau išsivysčiusią į miniatiūrą, tapusią įkvėpimu.

"Meilė yra emocijų rinkinys, kuris mus lydi absoliučiai visą gyvenimą. Ji ne tik apie vyro ir moters ar moters ir moters ryšį. Meilė yra visur visada visaip kaip: nesvarbu ar tu esi vienas, susituokęs, išsiskyręs ar našlys... Tai yra labai stipri ir įdomi tema", – teigia Agnietė Lisičkinaitė ir prisimena momentą, kaip po susitikimo prie jos priėjo moteris. "Aš kalbėjau, kad esu vieniša ir klausiau patarimų, kaip man susirasti vyrą... Ji tiesiog priėjo prie manęs, uždėjo ranką ant peties ir sako: "Aš jaučiu, kad tu būsi puiki marti. Viskas bus gerai!" – prisiminė A.Lisičkinaitė.

Menininkės pripažįsta, kad meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina – jų kūrybos priemonėmis kaip tik virsta persikūnyti padedantys perukai ar kiti popkultūros simboliai.

Projektas "I slave" – tai antrasis dueto spektaklis, kuris bus kuriamas nepasislėpus po perukais ir B&B personažais, o pristatomas Agnietės ir Gretos vardu (vasarą menininkės prisistatė "Einu pirkti pieno").

Spektaklyje bus nagrinėjama bendravimo ir vergavimo tema. "Klausimas, kiek iš tikrųjų kitam žmogui reikia duoti, nes mes kartais įsivaizduojame pagal save, kaip viskas turi vykti. Ir tada tikimės, kad pagal mūsų įsivaizdavimą ir kitas žmogus taip turi daryti. Bet iš tikrųjų taip nėra. O meilės temai mes vergaujame visada, nepaisant, ar turime porą..." – teigia menininkės.

Menininkės džiaugėsi lengvai užmezgusios ryšį su vietos bendruomene. "Žmonės labai nori bendrauti ir jaučiasi, jog jiems bendravimo ypač reikia", – pastebėjo G.Grinevičiūtė. (D. Merkšaičio nuotr.)

Skirtingų kartų patirtys

"Tikslinė grupė, su kuria mes norėjome dirbti, yra būtent vyresni žmonės. Buvo įdomu, kaip mums pavyks su jais užmegzti ryšį ir ar jiems bus malonu, patogu kalbėtis, atsiverti, bendrauti ir judėti su mumis. Tačiau mes esame nustebintos ir džiaugiamės bendruomene, kuri prie mūsų prisijungė! Visi be išlygų buvo tikrai atviri ir noriai dalijosi patarimais, asmeninėmis istorijomis, pasakojimais, pamąstymais. Ši rezidencija Žaiginyje mus nustebino gerąja prasme, parodė, kad žmonės labai nori bendrauti ir jaučiasi, jog jiems bendravimo ypač reikia", – pastebėjimais dalijosi G.Grinevičiūtė.

"Senjorų istorijos nesibaigė, o kartais mums jas net tekdavo mandagiai stabdyti ar nutraukti. Tikriausiai, jei būtume ilgiau ar grįžtume po kurio laiko, šie žmonės dar giliau ir kitaip atsivertų. Bet tai natūralu – niekas tau nedrėbs savo asmeninių išgyvenimų ar nuoskaudų pirmame susitikime", – papildo A.Lisičkinaitė. Duetas džiaugiasi, kad bendruomenės nariai nesistengė parodyti tik fasadinės pusės, pasitikėjo ir buvo nuoširdūs.

A.Lisičkinaitė ir G.Grinevičiūtė pastebi, kad Vakarų visuomenėje ypač aktyvus jaunimo kultas. Ir nors sutinka, kad svarbu jauniems profesionalams įsitvirtinti, vyresnioji karta lieka nustumta. "Jie neturi kur dėtis. Patys, aišku, prisigalvoja daugybę veiklų, bet jie tampa atskirta grupe, jų niekas neįtraukia... Noras bendrauti su vyresniaisiais ir įtraukti juos į savo veiksmus mums kilo pasamoningai. Ir išties gana egoistiškai – ne tik, kad jiems gera daryti, bet tai labai naudinga medžiaga. Ieškoti sutarties taškų su skirtingomis kartomis ir kaip mes išsiskiriame, ir kaip galime rasti bendrą kalbą... Tai padeda ne tik kuriant meną, bet ir visuomenės gyvenimui", – paaiškina G.Grinevičiūtė. Jai antrindama A.Lisičkinaitė mano, kad ne kliūtis ir tam tikrais klausimais kartais konsenvatyvesnis ar stigmatizuotas senjorų požiūris. Menininkės bendrauja nuoširdžiai ir atvirai, o nepatogių klausimų joms nėra, tad atsiveria puikia terpe diskusijai ir dialogui.

Meilės temos mene dažnai prisibijoma dėl jos kičiškumo ir popsiškumo, tačiau jų dueto tai negąsdina.

"Esame gana drąsios ir atviros, tikros už savo vertybes ir ideologijas, kuriomis tikime. Man atrodo, labai gražiai sužaidžia, kai žmonės pamato, kad mes puikios, jaunos, įdomios merginos ir staiga dar padedame ant stalo nelabai patogių temų. Niekada nebuvo, kad jaustume stiprią atmetimo reakciją. Tu matai vertinimą, bet tai ir yra dalybos, tai ir yra dialogas", – įžvalgomis dalijasi A.Lisičkinaitė.

Menininkės pastebi, kad užsienio valstybėse senjorai atviresni. Tačiau posovietinėse valstybėse viskas kitaip – ir nors neragina nuogiems vaikščioti gatvėse, tačiau įžvelgia edukacijos stoką ir nepatogių temų gausą.

Girdinti visuomenė

Pasitelkdamos B&B personažus abi menininkės aktyviai dalyvauja ir socialiniuose įvykiuose. Dažnas jų projektas paliečia visuomenės tobulinimą ir nors idealia visuomene kūrėjos netiki, linki visiems vieni kitus girdėti.

"Norėčiau, kad Lietuvoje būtų nuolatinis dialogas, kuriame abi pusės girdi. Įprastai yra daug kalbama ir diskutuojama, tačiau dažnai pilama į vieną pusę. Mes nesikalbame – dažniausiai rėkiame vienas ant kito ir žinome, kaip turi būti geriausia... Svarbu, kad pradėtume girdėti. Esmė yra priimti kitoniškumą – nereikia mėgti, bet ir neteisti..." – viena kitą papildydamos dalijasi šokio profesionalės.

Ši meno rezidencija – tai profesionalaus šokio meno sklaidos projekto "PROmetėjas" dalis. "PROmetėjas", sėkmingai pradėjęs kelionę Kauno regione, atkeliauja į Jonavą. Čia rugsėjo 5 d. bus nemokamai rodomas Šeiko šokio teatro spektaklis "Mano Piteris Penas". Po jo šiuolaikinio šokio stotelėse meninės rezidencijos – Mariaus Pinigio "Kūrybiško kūno anatomija" ir Indrės Puišytės-Šidlauskienės "Intervencijos". Abiejose rezidencijose pasitelkiant šokį vyks kūrybinės dirbtuvės vietos jaunimui. Projektą "PROmetėjas" iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Rugsėjo 24 dieną Šiuolaikinio meno centro erdvėse visuomenei bus pristatomi nauji specialiai parodai sukurti menininkių darbai, o vienai iš jų tarptautinės komisijos sprendimu atiteks „JCDecaux premija“, piniginis 4 tūkst. eurų prizas ir galimybė eksponuoti savo darbus lauko reklamos plotuose.

„Džiugu, kad kasmet kūrėjų ir lankytojų susidomėjimas šiomis parodomis auga. Kai prieš penkerius metus paleidome šį projektą, vienas iš tikslų buvo ne tik padėti menininkams, bet ir įtraukti į meno mecenatystę verslo bendruomenę. O šiandien ši paroda yra tapusi laukiama miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, atverianti žiūrovams naujas patirtis ir kontekstus“, – sako Žaneta Fomova, „JCDecaux“ generalinė direktorė.

Siekiame, kad šis projektas suteiktų galimybę pradedantiems menininkams įgyvendinti savo naujas idėjas.

Būsimą parodą kuruojantys M. Dainovskytė ir V. Burokas susidūrė ne tik su parodos kuravimo iššūkiais renkantis iš 100 pateiktų paraiškų, bet ir su užklupusiomis naujomis, neįprastomis karantino aplinkybėmis. Kuratoriai teigia, kad tokie staigūs ir globalūs pokyčiai išbando menininkų vaizduotę, jie gali veikti ir paralyžuojančiai ir atveriančiai naujoms galimybėms. Šiemet prie naujų kuratorių dueto prisijungė ir menininkas, savitą braižą turintis parodų architektas, Vladas Suncovas.

„Siekiame, kad šis projektas suteiktų galimybę pradedantiems menininkams įgyvendinti savo naujas idėjas, o menu besidomintiems žmonėms ir užsienio publikai – erdvę su jais susipažinti. Tikime ir jau galime taip teigti, kad vis auganti ir didesnį atgarsį visuomenėje sukelianti paroda ne vienam pristatytam menininkui tapo svarbiu karjeros postūmiu,“ – teigė ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas.

„JCDecaux Premija 2020“ dalyvės – skirtingų patirčių kūrėjos

Karolina Janulevičiūtė – Vilniaus dailės akademijos ir Aalto universiteto absolventė, dizainerė ir menininkė, savo kūrybinėje praktikoje tyrinėjanti žmogaus sąsajas su drabužiais, kolektyvaus ir asmeninio naratyvo išraišką kasdienybėje. „JCDecaux premija“ parodoje menininkė pristatys instaliaciją, susidedančią iš filmo ir drabužių serijos ekspozicijos, kurioje nagrinės juslines patirtis ir malonumą (apsi/nusi)rengiant.

Saulė Noreikaitė yra įgijusi vizualiųjų menų bakalauro laipsnį Hagos karališkoje meno akademijoje Nyderlanduose, šiuo metu studijuoja socialinę antropologiją Vytauto Didžiojo Universitete. Nuo trejų metų šokti pradėjusi menininkė savo kūryboje jungia, derina ir tuo pačiu trina ribas tarp vizualaus meno ir šokio. S. Noreikaitės darbų formatu dažniausiai tampa dalyvaujamieji performansai ir instaliacijos, videodarbai su performatyviais elementais. Kūrybinėje praktikoje ir tyrimuose S. Noreikaitė bando klausti, ką reiškia turėti kūną dvidešimt pirmajame amžiuje, kaip mes jį prižiurime, juo rūpinamės ir pa(si)naudojame fizinėmis savo būties galimybėmis.

Emilija Povilanskaitė – režisierė ir menininkė, studijuojanti Hagos karališkojoje menų akademijoje. Nemažai dėmesio skyrusi kinui, programavimui ir interaktyvioms instaliacijoms, šiuo metu menininkė analizuoja kvapus ir jų poveikį žmogui. Parodoje E. Povilanskaitė pristatys kūrinį „O3“ apie pažeidžiamumo būseną laike, kai didžiausi pavojai yra nematomi.

Sallamari Rantala gimė Suomijoje, bet jau keletą metų gyvena ir dirba Vilniuje. Jos praktika grindžiama išvykose vykdomais tyrimais. Fone slypi pastaba, kad žmonių susitikimai ir žinių kūrimas atsižvelgiant į fizinę tikrovę dažnai yra gana humanistiniai ir esktraktyvūs. Siekdama mesti iššūkį šiai situacijai ir sau pačiai, išvykose S. Rantala renka skulptūrines medžiagas, žinias ir vizijas, neretai žaismingai derindama gamtos/mokslinį bei romantinį metodus. Parodoje ji nagrinės realybės pažinimo ir aiškinimo būdus, bandydama iššifruoti savo pačios aplinkos romantizavimą.

Aistė Marija Stankevičiūtė šiuo metu studijuoja fotografiją ir medijų meną Vilniaus dailės akademijoje. Menininkė šiemet surengė solo parodą „Ausys laižo lūpas“, dalyvauja grupinėse parodose, rašo tekstus šiuolaikinio meno internetiniams dienraščiams. A. M. Stankevičiūtė domisi neįprastomis būtybėmis, kurios, banguodamos tarp fikcijos ir realybės, išsprūsta iš apibrėžtų kategorijų ir sistemų. Menininkės projekte ypač svarbi vaizduotė kaip galimybė megzti ryšius su nejaukiais ir nepatogiais kūnais.

Apie menininkių patirtis, iššūkius ir atradimus kalbame su K.Pitek (K.P.) ir Y.Hameaux (Y.H.).

– Ar studijos Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) – pirmosios jūsų studijos užsienyje? Ar čia jus atvedė smalsumas ir norėjosi tiesiog ištrūkti iš rutinos, pakeisti aplinką?

– (K.P.): Svečioje šalyje studijuoju pirmą kartą. Manau, tai puiki galimybė sutikti naujus žmones, susipažinti su kitokia aplinka, o per tai – ir geriau pažinti save. Jaučiau, kad man reikėjo pokyčių ir šiems pokyčiams pasirinkau Kauną.

– (Y.H.): Praėjusiais metais VDA KF studijavo mano artima draugė, kuri grįžusi man papasakojo apie fakultetą ir paskatino čia atvykti. Norėjosi pažinti nors vieną iš Rytų Europos šalių, kadangi šiame regione nebuvau lankiusis.

– Ieškojote iššūkių, norėjosi išbandyti save?

– (K.P.): Pokyčiai yra galimybės. Žinoma, prieš atvykdama į Lietuvą, Kauną, jaučiau nerimą, tačiau išvykstu – labiau pasitikėdama savimi. Čia gautos patirtys man, kaip asmenybei, suteikė lankstumo ir gebėjimų prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.

– (Y.H.): Prancūzijoje studijuoju grafinį dizainą, o Kaune pasirinkau taikomosios grafikos studijas. Norėjosi praplėsti kūrybinį lauką, kuriame dirbu. Taikomojoje grafikoje daugiau laisvės kūrybai nei grafiniame dizaine, kuris yra labiau susietas su tipografika, reklamos, leidinių dizainu. Taikomosios grafikos studijos Kaune man leidžia grafinio dizaino srityje žengti žingsnį į priekį.

– Kodėl studijoms pasirinkote būtent Lietuvą, Kauną? Juk galėjote išvažiuoti į bet kurią Europos šalį. Ar Kaunas tėra pradžia ir turite ketinimų studijuoti ir kitoje šalyje (ar šalyse)?

– (K.P.): Nepaisant to, kad Lietuva turi sienas su Lenkija, iki šio vizito niekada neteko čia lankytis. Tai paskatino mane pasigilinti į Lietuvos istoriją ir jos ryšius su Lenkija bei tapo viena iš priežasčių, kodėl atvykau į Kauną. Priežastis atvykti būtent čia buvo ir VDA KF, kur turėjau galimybę studijuoti skirtingas disciplinas: juvelyriką, stiklo meną ir taip plėsti žinias, akiratį. Kitąmet ginsiuosi magistro laipsnį, į tai būsiu labai susikoncentravusi, tačiau iki baigiamojo darbo gynimo norėčiau nuvykti įgyti naujos patirties į kitą šalį, tik šįkart – kur šilčiau (šypsosi).

– (Y.H.): Baigusi studijas norėčiau pakeliauti po Aziją, kadangi esu gimusi Seule, Pietų Korėjoje, mane traukia mano šaknys. Egzotiška atrodo ir Meksika, kur dar nesu buvusi. Pasaulis toks didelis ir norisi pasinaudoti visomis galimybėmis jį pažinti.

– Ar pabuvusios čia, tarp Lietuvos ir šalių, kuriose gyvenate, randate panašumų?

– (K.P.): Abi šalys yra išgyvenusios sukilimo laikotarpius, kovų už laisvę periodus, karus, bet svarbiausia – Lenkiją ir Lietuvą jungia atgauta nepriklausomybė.

– (Y.H.): Tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje jaunimas yra atviras, plačiai mąstantis, linkęs ieškoti ir atrasti naujus dalykus.

– Kokį įspūdį jums paliko Kaunas, kai jį pamatėte pirmą sykį? Ar šis įspūdis pasikeitė praleidus čia keletą mėnesių?

– (K.P.): Labai gerai prisimenu savo kelionę į Kauną. Iš Lenkijos važiavau autobusu, kelionė buvo tikrai varginanti. Kai įvažiavus į miestą pro autobuso langą stebėjau besikeičiančius vaizdus, pajutau, kad tai bus mano namai. Ir iš tiesų – Kaunas nors ir laikinai, bet jais tapo. Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų mieste tai – unikalūs gatvės meno kūriniai, esantys įvairiose vietose, taip pat įdomūs tiltai, kuriais galima pasiekti kitą miesto pusę ar persikelti į Nemuno salą, kuri tapo mano poilsio, ramybės vieta. Atradau gerą atmosferą turinčias kavines, barus, kuriuose jauku pabūti su draugais, o taip pat Kaunui netrūksta įdomių renginių – būdama čia lankiausi viename iš kasmetinių kino festivalių.

– (Y.H.): Kai atvykau buvo labai saulėta ir šilta. Su Katarzyna vaikščiojome po miestą, atradome daugybę jaukių skverelių, gražių žaliųjų plotų. Aplankiau mieste esančius: Velnių, Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės ir kitus muziejus, kurie man palinko įspūdį. Kartu su grafiku, VDA KF dėstytoju Rolandu Rimkūnu, apsilankėme L.Truikio ir M.Rakauskaitės memorialiniame muziejuje. Tai buvo ypač įdomu. Mus pasitikusi gidė Dalia Bieliūnaitė papasakojo, kad mieste yra daugybė memorialinių muziejų – namų. Didžiausią įspūdį man paliko tai, kad tiek Kaune, tiek Vilniuje, kur teko lankytis, yra daugybė bažnyčių, kurios labai gražios ir savitos. Justi, kad religija čia yra labai svarbi, skirtingai nei Prancūzijoje, kur ji taip pat yra reikšminga, tačiau tai ne taip stipriai akcentuojama. Malonu buvo tai, kad lietuviai laisvai kalba angliškai, kai Prancūzijoje tiek jaunimas, tiek vyresni žmonės nėra linkę bendrauti svetima kalba. Šis skirtumas mane nustebino, o kartu ir padrąsino pačiai bendrauti daugiau, nebijoti užsienio kalbos. Visgi lietuviai yra uždaresni nei prancūzai. Galbūt tai susiję su skirtingomis šalių istorijomis, o gal – lietuvaičiai tiesiog drovesni. Labai įdomu pamatyti skirtumus tarp tos pačios kartos atstovų ir palyginti su tuo, kaip yra gimtojoje šalyje.

– Ar jaunam menininkui svarbu nuolatos judėti: rinktis studijas, rezidencijų programas užsienyje, dalyvauti tarptautinėse parodose skirtingose šalyse?

– (K.P.): Per savo vizitą Lietuvoje susipažinau ne tik su Kaunu, bet ir su keletu kitų Lietuvos miestų, o taip pat – nuvykau į kaimynines šalis: Latviją, Estiją. Manau, ne tik jauni menininkai, tačiau visi, kurie turi galimybių ir troškimų keliauti – turi tai ir daryti. Keliavimas turi daugiau privalumų nei trūkumų: tai ne tik naujos patirtys, kitų kultūrų pažinimas, bet ir savo pasaulio išplėtimas.

– (Y.H.): Pažinus naujas vietas, žmones, kultūras, galima geriau pažinti save. Jaunam menininkui ypač svarbu vis iš naujo atrasti save skirtingose vietose ir plėsti pasaulio matymo, suvokimo perspektyvas. Įdomu tai, kad kurį laiką praleidus svečioje šalyje keičiasi mano kasdieniai įpročiai, net kai kurios savybės.

– Kalbate tik apie teigiamas patirtis. Tai puiku, tačiau ilgesnį laiką praleidus kitoje kultūroje, tikriausiai tenka įveikti ir ne vieną iššūkį?

– (K.P.): Kartais būdama čia jaučiausi vieniša. Tai pagrindinis iššūkis.

– O ar jaunas menininkas, apskritai, dažnai nesijaučia vienišas? Ypač baigęs studijas, kai prasideda naujas, visiškai kitoks, etapas.

– (K.P.): Lenkijoje netrūksta galerijų, kurios yra atviros jauniems menininkams. Taip pat yra institucijų, kurioms galima teikti paraiškas, norint gauti stipendijas, pavyzdžiui, Mokslo ministerija. Svarbu tai, kad pats menininkas būtų užsibrėžęs tikslą eiti kūrėjo keliu, o tuomet ir visos kliūtys taps įveikiamos, atsiras galimybių.

– (Y.H.): Prancūzijoje nepakanka būti baigusiam tik vienas studijas, kad gauti gerą, patinkantį darbą. Reikia nuolatos gilinti žinias apie tą specialybę, kurioje nori dirbti, rinktis įvairius mokymus, kursus ar studijas, kuriose jaunas menininkas galėtų įgyti naujų žinių, patirčių. Kai esi dizaineris ir ieškaisi darbo, praverčia turimi kontaktai, taip darbą susirasti lengviau, žinoma, gali būti laisvai samdomu dizaineriu, tačiau tai sunkesnis, sudėtingesnis kelias. Tačiau Prancūzijoje menininkams netrūksta solidarumo, galima inicijuoti daugybę bendradarbiavimu grįstų projektų, veiklų. Valstybė taip pat prisideda – organizuojami įvairūs konkursai, kurių nugalėtojai yra apdovanojami piniginėmis premijomis.

Tikiu, kad menas gali sujungti žmones. Tai – mano pagrindinė vertybė ir tikslas.

– Katarzyna, kuriate keramikos, tapybos, o taip pat ir meninio stiklo srityse. Kuo šios skirtingos vizualaus meno šakos papildo viena kitą?

– (K.P.): Kiekviena sritis suteikia skirtingų galimybių saviraiškai. Jos yra mano įkvėpimas, kurio nereikia ieškoti kažkur, nes jis yra čia pat: šių vizualaus meno formų sąveikoje, eksperimentuose ir atradimuose.

– Kokios grafinio dizaino sritys domina jus, Yaelle, labiausiai?

– (Y.H.): Praėjusiais metais atlikau praktiką leidykloje. Kūriau knygų vaikams viršelius, taip pat maketavau knygas. Dar nežinau, ar norėčiau kurti knygų leidybos srityje, ar pasukti link reklamos, vizualiųjų komunikacijų dizaino, manau, turiu laiko apsispręsti.

– Kodėl jūs pasirinkote kūrėjų kelią? Kokie yra jūsų tikslai, vertybės?

– (Y.H.): Būdama maždaug trylikos buvau apsisprendusi būti architekte, tačiau, atlikusi praktiką tėčio kompanijoje, suvokiau, kad ši specialybė ne man, ir būdama šešiolikos atradau norą kurti bei dirbti grafinio dizaino srityje. Tėvai visada mane palaikė, drąsino daryti tai, ką noriu, skatino atsiriboti nuo stereotipų, kad menininko kelias yra labai sunkus ir sudėtingas.

– (K.P.): Tikiu, kad menas gali sujungti žmones. Tai – mano pagrindinė vertybė ir tikslas. Juk žmonės kalbasi, diskutuoja apie menus, ne tik apie vizualiuosius, tačiau ir apie architektūrą, kiną, teatrą, muziką. Per tai jie vienas kitą geriau pažįsta. Šis žinojimas man yra paskata kurti, neprarasti motyvacijos.

Spalio 11, 12, 13 dienomis šaltoje ir drėgnoje Kauno 4-ojo forto erdvėje menininkės, padedamos muzikanto Vincenz Kokot, atskleis žmogiškos šilumos fenomeną. G. Šmitaitė ir S. Shetty dalinasi mintimis apie netradicinį kūrinį, kurį vienu metu išvysti galės tik septyni žiūrovai.

– Papasakokite apie savo, kaip kūrėjų, kelią. Kaip pradėjote kurti – visų pirma atskirai, o vėliau – ir drauge? Kas jums asmeniškai yra svarbiausia šokyje?

– Sunayana: Gyvenau Mumbajuje, Indijoje, vėliau išsikėliau į Berlyną studijoms HZT šokio centre. Su Grėte ten studijavome kartu. Šokis man labai patinka. Jis leidžia man patirti savo kūną įvairiausiais būdais – nesvarbu, ar tai būtų šokio pamoka, ar tyrimas choreografiniam konceptui, ar šokio kombinacija. Manau, kad judesys ir šokis sudaro galimybę gyventi be stabilumo (angl. groundlessness), išlaikant takumą visuomenėje.

– Grėtė: Esu iš Lietuvos, čia ir pradėjau šokti. Pabaigusi KTU gimnaziją išvykau studijuoti „Šokio. Konteksto. Choreografijos“ HZT universitete Berlyne. Šiuo metu gyvenu Kaune, o mano daiktai Berlyne. Man įdomu, kaip šokis gali būti asmeniškas, man įdomu, kaip jis plinta – ką šokantis žmogus patiria su kitu žmogumi arba su erdve, kurioje šoka. Man smagu, kad šokis kartais pristabdo ar keičia mano minties eigą, prie kurios esu pratusi.

– Sunayana: Dirbti kartu pradėjome studijų metu – kartu ruošėmės egzaminui, kurio metu turėjome sukurti paskaitą-performansą tema „Kūnas kaip…“. Mes pasirinkome kūną kaip reikšmę. Kiekviena pasirinkome po tekstą, jie tapo mūsų paskaitos pagrindu – aš atsinešiau Bojana Cvejic tekstą apie tingumą.

– Grėtė: „Jei menininkas nėra tingus, jis nėra menininkas…“ (juokiasi)

– Sunayana: Grėtė atsinešė tekstą apie žmogaus savastį ir kalbą.

– Grėtė: Tekstas vadinosi „Japanese Worlds“.

– Sunayana: Kurdamos šią paskaitą-performansą radome savotišką balansą tarp idėjų, kurias matome panašiai, kurios mus veda į sutarimą, bei tų, kurias matome skirtingai, kas kiekvienai mūsų kelia iššūkius. 2016-aisiais sukūriau šokio darbą „Easy“, Grėtei ir Julek Kreutzer, 2017-2018 metais šokau Grėtės ir Hannos Kritten Tangsoo kurtuose „Limitation Piece“ ir „Limitation Piece 2“ spektakliuose.

– Grėtė: Tiek aš, tiek Sunayana savo šokio darbais tyrėme emociją. Norėjau pasiūlyti šaltuose Kauno fortuose dirbti drauge, bandant suvokti šilumą, besiliejančią tarp dviejų žmonių ir užplūstančią erdvę.

– Papasakokite plačiau apie savo darbą „Shy Palms“, kurį pristatysite Kauno 4-ajame forte. Kaip kilo mintis jį kurti?

– Sunayana: Idėja kilo kuriant spektaklį „Žiemos sodas“ 3-iame Kauno forte 2018-aisiais.

– Grėtė: Jį kūrėme festivaliui „Baterija“, kuris vyko Kauno tvirtovėje. Forto erdvė mus pasitiko šalčiu, drėgme, stipriu emociniu krūviu, savo masyviais ir nelygiais paviršiais. Jų šaltumas provokavo galvoti apie šilumą – pasirinkome žvelgti į šokėją kaip į žmogų, gebantį kurti ir skleisti šilumą savo būtimi ir šokiu. Darbo šokėjai buvome du – aš ir Jokūbas Nosovas. Tam, kad „įpūstume“ fortui gyvybės, pasitelkėme garsą ir balsą – kartu dirbti pakvietėme muziką Vincenz Kokot (DE). Išvystėme pradinę darbo metodologiją: dirbome su forto vidinėmis patalpomis, leidžiančiomis šokėjui atverti vidinį jo architektūros gylį, ir su forto išore – plačiomis jo pievomis. Atradome tam tikrus mainus tarp šokančių žmonių ir erdvių – žmogus atvėrė galimybę patirti erdves, erdvės atvėrė žmogų, vienas žmogus – kitą žmogų, viena erdvė – kitą erdvę. Ši pulsuojanti intymumo ekspansija paskatino mus toliau dirbti jau 4-ame forte su „Shy palms“. Naujas kūrinys – tai trio Sunayanos, mano ir muziko Vincenz Kokot. Prie mūsų prisijungė Linas Kutavičius, kuriantis šviesą, Jurgis Šmitas – scenografiją.

– Kauno fortai pasižymi savo ypatinga atmosfera – tai šaltos, drėgnos, emociškai paveikios vietos, nė kiek nepanašios į įprastas repeticijų erdves. Visgi rezidencijos Menų spaustuvėje metu repetuojate šiltose repeticijų studijose. Kaip darbas studijoje veikia darbą forte – ir atvirkščiai?

– Grėtė: Nusprendėme kaitalioti forto ir studijos erdves, norėdamos suvokti, kaip perkelti forto aplinkoje esantį ir jo prisotintą, iš jos susidedantį kūrinį į izoliuotą, sterilią studijos erdvę, o vėliau – vėl sugrįžti dirbti į fortą.

– Sunayana: Studijoje mus mažiau veikia aplinka, pavyzdžiui, forto neįtikėtinas dydis ir sukeliamas įspūdis. Juk ten – gamta savo tikriausioje formoje.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos forte? Ar didesni iššūkiai – fiziniai, ar visgi psichologiniai?

– Sunayana: Šalimais nėra parduotuvių, neįprasta, kad iš anksto turime pasiruošti maisto visai dienai. Iš tiesų net pasivaikščiojus forte jėgos išsenka neįprastai greitai.

– Grėtė: Pirmą kartą įžengus į forto erdves, mane nustebino jų grožis, tuo pat metu nuoširdžiai pamaniau, kad neįsivaizduoju, kaip šioje erdvėje galima kurti šokio pasirodymą. Fortas turi didžiulį istorinį, emocinį krūvį, stovėdama šalia jo suvokiu savo mažumą. Kartais nuo to ima džiaugsmas, kartais pyktis.

– Sunayana: Forto aplinka leidžia – ar net priverčia – pamatyti dalykus, kurie studijoje neretai lieka nepastebėti. Šokėjo mintis forte dirba kitaip: kai žvelgi į didžiules, atviras, kvėpuojančias erdves ar yrančias sienas, galinčias kristi bet kurią akimirką...

– Kokią patirtį savo kūriniu siekiate suteikti žiūrovui? Ką ji(-s), jūsų manymu, galėtų ar turėtų pajausti žiūrėdamas pasirodymą?

– Sunayana: Esame trys žmonės, žengiantys į pievą, tunelį, fortą. Dirbame su šiluma ir meile. Šis darbas nėra statiškas, žiūrovų dalyvavimas jį keičia.

– Grėtė: Norėtume sudaryti sąlygas septyniems žiūrovams susigyventi su fortų erdve. Siūlome jiems tam tikrus stebėjimo kampus ir savo kūno jautrumą. Šis pasirodymas nesibaigia jam pasibaigus.

Su "Santakos" skaitytojais M.Žaltauskaitė-Grašienė (M.Ž-G.) ir P.Kunevičiūtė (P.K.) dalijosi mintimis apie menininko kelią, įkvepiančias ir palaikančias mokytojas, tekstilę, jos kaitą ir suartinusią – atminties – temą.

– Ar kūryba nuo vaikystės buvo jūsų saviraiškos forma? Koks buvo jūsų kelias link tekstilės meno? Kuo ši taikomojo meno šaka išsiskyrė iš kitų?

P.K.: Kelias į menus buvo netikėtas. Į Kauno dailės gimnaziją mokytis stojau sekdama paskui savo geriausią draugę. Mano šeima tam nepritarė, jie buvo įsitikinę, kad neįstosiu. Bet įstojau. Taip prasidėjo mano kelias. Dešimtoje klasėje, kai gimnazijoje reikėjo rinktis specialybės kryptį, dvejojau tarp tapybos ir tekstilės. Į tekstilę nuėjau dėl jos taktiliškumo, o susipažinusi su technikomis, supratau, kad noriu plačiau, giliau pažinti šią specialybę.

M.Ž.-G.: Mano kelias labai panašus į Paulinos. Šeimoje menininkų nebuvo. Viena jos dalis buvo medikai, kita – dėstytojai. Mano pasirinkimu šeimos nariai taip pat dvejojo. Vis dėlto buvau tvirtai apsiprendusi. Labiausiai mane paskatino  prof. Laima Oržekauskienė, su kuria susipažinau dar mokykloje. Ši menininkė padarė didelė įspūdį kaip asmenybė: jos intelektas, gyvenimo būdas, aprangos stilius. Būtent L.Oržekauskienė paskatino rinktis tekstilės specialybę. Kai stojau į VDA KF, tuo metu vekė taikomosios tekstilės katedra, joje buvo labai stipri pramoninės tekstilės kryptis, tačiau aš siekiau būti menininke, įprasminti save, gyventi su kūryba.

– Ar jau studijų metu identifikavote save kaip menininkes?

P.K.: Negalėčiau ir dabar pasakyti, kad esu menininkė. Šis įvardijimas man labai svarus ir daug reiškiantis. Menininkas man asocijuojasi su visuomenėje gerbiamu, inteligentišku, mąstančiu žmogumi. Manau, esu dar per jauna laikyti save menininke.

M.Ž.-G.: Kai baigiau studijas, menininko profesija buvo prestižinis dalykas. Galbūt toks mąstymas atėjęs nuo mūsų tėvų laikų. Menininkas – tai Dievo palytėtas, pažymėtas žmogus, nes jis prisiliečia prie esminių žmogaus gyvenimo prasmės klausimų. Tačiau dabar jaučiamas susiniveliavimas, menininko profesija tapo tokia pat kaip ir visos kitos. Ir įdomu, kaip šiuolaikinis jaunimas vertina menininko statusą, nes, kiek pastebiu, dabar būti menininku nebereiškia būti išskirtiniam, kitokiam. Todėl nedaug jaunų žmonių šią profesiją pasirenka, nes visiems akivaizdu, kad menininkui užsidirbti duonai yra sunkiau, todėl jį renkasi tik motyvuoti arba jaučiantieji savyje gilų norą išreikšti pasaulį tokia forma žmonės.

– Kada judvi susitikote?

M.Ž.-G.: Paulinai pirmame kurse vedžiau audinių dizaino kūrimo ir audimo paskaitas, kurių metu kūrėme skonio, kvapo audinius. Paulina kaip inspiraciją buvo pasirinkusi Indijos civilizaciją ir sukūrė įdomią, gražią, Indijos įkvėptą audinių kolekciją. Vėliau susitikome trečiame kurse, kuriame ji atsiskleidė kaip individualiai ir inovatyviai mąstanti asmenybė.

P.K.: Tačiau visada, kai reikėdavo pagalbos, kreipdavausi į Moniką. Visos jausdavome jos palaikymą tiek studijų, tiek peržiūrų metu. Monika visad paskatindavo, nuramindavo, suteikdavo papildomos motyvacijos.

M.Ž.-G.: Studijuodama magistrantūroje Paulina pasirinko nagrinėti atminties temą, kurioje nuostabiai supynė (tarsi audinyje) individualias ir kolektyvines atmintis. Ši tema mus suartino, susiejo, nes ir aš ją nagrinėju savo kūryboje.

– Paulina, ką jums reiškia dėstytojos buvimas šalia, patarimai? Apskritai, kuo bręstančiam jaunam menininkui svarbus žvilgsnis į jo kūrybą iš šalies?

P.K.: Dėstytojo, mokytojo buvimas šalia reiškia labai daug. Studijuodama kiekvieną dieną galvodavau apie savo darbus, norėjau pasitarti, išgirsti kito nuomonę. Dėstytojos komentarai suteikė galimybę pamatyti papildomus savo darbų aspektus.

Visada, kai reikėdavo pagalbos, kreipdavausi į Moniką. Monika visad paskatindavo, nuramindavo, suteikdavo papildomos motyvacijos.

– O ką reiškia būti mokytoju? Ar tai didelė atsakomybė?

M.Ž.-G.: Studijuodamas jaunas žmogus turi daug laisvės, jaučiasi kūrėju, kupinu ambicijų ir tikslų, o išėjęs į gyvenimą susiduria su kitokia realybe. VDA KF Tekstilės katedros misija yra išauginti kūrybiškai ir plačiai mąstančias, savarankiškas, kuriančias asmenybes. Aukštoji mokykla negali užtikrinti ją baigusiajam visų galimybių, tačiau gali paskatinti jauną žmogų mąstyti kūrybiškai, pasitikėti savo protu, gebėjimu fantazuoti ir kurti unikalius dalykus. Šiuo metu Lietuvos tekstilės pramonė stabilizavosi, įmonės, kurios ištvėrė krizę, sėkmingai plečiasi, todėl į Tekstilės katedrą kreipiasi nemažai partnerių iš pramonės įmonių, norinčių bendradarbiauti, nes jiems reikia intelektualinių, kūrybinių produktų, todėl ir skatiname savo studentes susitelkti į kūrybą, kuri ir yra stiprioji mūsų pusė. VDA KF studijuojančių ir baigiančių studentų skaičius nėra didelis, tačiau tie intelektualiniai produktai, kuriuos gebame sukurti, yra autentiški, unikalūs. Plačiajam pasauliui, kuris šiuo technologijų laikmečiu tapo labai mažas, mes galime pasiūlyti ne gerai pagamintus daiktus, o mąstymo produktus, intelektualinius dalykus.

– Ar, pasirinkus būti tekstilės menininkėmis, niekada nekilo abejonių, noro išbandyti save kitur?

P.K.: Dėl tekstilės abejonių neturėjau. Nors dabar esu pasinėrus į apmąstymus, tačiau noriu sugrįžti į tą kūrybinį ritmą, kurio laikiausi studijų metu. Juolab kad turiu galimybę ateiti į katedrą ir pasinaudoti jos technine baze įgyvendindama savo idėjas.

M.Ž.-G.: Žinoma, laikui bėgant tai tampa gyvenimo būdu, ir dabar, kai manęs paklausia, ar nenorėčiau išbandyti kitos technikos nei žakardas (kuri yra sudėtingiausia audimo technologija), atsakau, kad dar yra neatrastų žemių šioje srityje. Kai surandi savo kryptį, pradėjęs gilintis suvoki, kad ribų nėra, randasi daugybė eksperimentavimo galimybių. Nors technika – tik viena kūrybinio kelio pusė.

– Kaip jūsų kūrybinėje trajektorijoje keitėsi paties tekstilės meno suvokimas? Ką naujo atrandate tekstilės mene?

M.Ž.-G.: Tekstilės medija yra labai plati, apimanti daug sričių: nuo pačios materijos iki mąstymo. Akademijoje studentes mokome įvairių technikų, kurias jos gali realiai panaudoti gyvenime, pavyzdžiui, pasidaryti šilkografijos tinklą, atspausti šilkografiją ant audinio, išausti audinį, pagaminti autorinį aksesuarą ir kt. Tai nėra tik žinios iš vadovėlių. Tačiau magistrantūros studijų metu daug laiko skiriame koncepcijos vystymui, tarpdiscipliniškumui. Tekstilė yra medija, kuri turi labai įvairias formas: nuo skaitmeninių dalykų iki tekstilinio mąstymo. Paulina magistro baigiamajame darbe plėtojo atminties temą, padarė tyrimą ir sukūrė instaliaciją, kuri vizualiai su tekstile nebuvo susieta, tačiau koncepcijos prasme gilinosi į atminties tinklą. Tai gražiai susisiejo ir atsiskleidė diplominiame darbe.

– Paulina, kaip keitėsi jūsų požiūris, suvokimas, temos, kurias renkatės analizuoti kūryboje (studijuodama ir baigusi studijas)?

P.K.: Atminties tema aktuali pasidarė tik magistro studijų laikotarpiu. Studijuodama bakalaurą gilinausi į tekstilės kaip medžiagos, audinio taktilines savybes, tekstilės pritaikymą aprangai, interjerui. Bakalauro studijos buvo skirtos tam, kad išmoktume technikų, žinotume, kaip jas panaudoti, pateikti ir taikyti, o studijuodami magistrantūroje gilinome žinias, suvokimą apie tekstilės mediją. Tai suteikė laisvės vystant temą ir galvojant apie jos pateikimą, įtaigumą, išmokė neprisirišti prie tekstilės, nes galbūt ji nėra koncepcijai geriausiai tinkanti materija, tačiau tekstilė visada lieka pagrindu, nes viskas prasideda būtent nuo jos.

– Kas jus inspiruoja kurti?

P.K.: Inspiracijos kyla iš įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, iš sesės piešinių. Nėra vieno konkretaus dalyko, kuris įkvėptų.

M.Ž.-G.: Visada yra kažkoks santykis su savimi ir kažkuo kitu, bei kažkuo, kas yra tik jausmas, intuicija. Mažiausia atsitiktinai pastebėta smulkmena, ar per žinias išgirsta naujiena, perskaityta antraštė įkvepia.

Aukštoji mokykla negali užtikrinti ją baigusiajam visų galimybių, tačiau gali paskatinti jauną žmogų mąstyti kūrybiškai, pasitikėti savo protu, gebėjimu fantazuoti.

– Kuo tekstilės menas aktualus šiandien? Ar būti tekstilės menininku perspektyvu?

M.Ž.-G.: Tekstilės pramonė atsigauna, todėl jaučiamas intelektinės kūrybos stygius. Įmonės ieško jaunų kūrėjų, kadangi vienas dizaineris, esantis įmonėje, negali aptarnauti kelių klientų, nes jų poreikiai skirtingi. Todėl reikia išplėstinės bazės, kad atsirastų kitoks braižas, nauja stilistika. Kiekviena įmonė turi specifinį segmentą, todėl gilinamės į jų poreikius, kalbame, diskutuojame, kokia nauda iš to studentui, akademijai, siekiame, kad bendradarbiavimas būtų lygiavertis. Reikia nusistatyti ribas, kad jis toks būtų. Tokia patirtis studentui yra svarbi, nes leidžia susidurti su gyvenimiška praktika, realiais užsakymais ir jų atlikimu. Studentės gauna naudos – išmoksta pristatyti savo darbų aplankus, susipažįsta su audinių kūrimo technologijomis ir pramoninės gamybos specifiškumu.

P.K.: Tačiau tikrosios kūrybos nebelieka. Kol esi studentas, gali kurti, o kai pradedi dirbti, nepaisant to, kad tavo darbas yra susijęs su specialybe, kurią baigei, turi derintis prie užsakovo poreikių.

M.Ž.-G.: Kalbant apie menininko kelią, yra galimybė dirbti dvigubą ar trigubą darbą – vieni dėsto, moko ir paraleliai vysto kūrybinę veiklą. Paulina sakė, kad išėjo iš visų savo galimų darbų ir dabar yra laikas pagalvoti, kur pasukti, ką daryti.

Dabar yra laikas, kai reikia apsispręsti, ar tikrai be kūrybos negali. Ir jei viduje kirba mintis, kurią jauti, kad turi įgyvendinti, reikėtų jos nepaleisti, nes tai galbūt ir yra atsakymas. Gal dabar atrodo, kad ta idėja niekam nebus įdomi, bet jei ją įgyvendinsi – ir pati pasidžiaugsi, ir galbūt dar kažkas pasidžiaugs, o tai suteiks stimulą judėti toliau. Juk menininkams yra galimybių: rašyti projektus, dalyvauti įvairiose programose, rezidencijose, yra galimybių gauti stipendijas, rengti personalines parodas. Tad, jei tik viduje justi tas vidinis kirbėjimas, galimybės pačios atsiranda.

Viskas šiam pasauliui yra reikalinga. Jei egzistuoja tuštuma, tai ir ji yra reikšminga. Manau, kiekvienas mūsų absolventas suranda nišą, kurioje reiškiasi.

*Povaizdis – tai kurį laiką akyse išliekantis regėto daikto antrinis vaizdas ar, per vaizdą iš apačios persišviečiantis kitas vaizdas. Interpretuojant šį apibrėžimą – dialogo tarp dviejų žmonių metu taip pat susiformuoja povaizdis vystomos temos atžvilgiu. Kiekvieno dialogo dalyvio požiūrio perspektyva pratęsia viena kitą, sukurdama ryšį tarp besikalbančiųjų.

Kodėl Lietuvoje gyvenusi vokietė artimiesiems grįžus į gimtinę nusprendė likti čia, kuo šioje istorijoje dėta meilė ir kodėl senolė prieš save pakėlė ranką?

Tai – klausimai, ilgus metus nedavę ramybės garsioms menininkėms. Jų kilo dar daugiau, šią dramą nutarus perkelti į kino ekranus, tačiau kai kurie giminaičiai tiesiog atsitvėrė tylos siena.

Apie močiutės likimą šeimoje iki šiol kalbama pusę lūpų. Tačiau seserys režisierės prieš šešerius metus nutarė atskleisti ilgai slėptą judviejų močiutės istoriją. Vėliau moterų tyrimas turėjo tapti vaidybinio filmo scenarijumi, bet virto dokumentine drama, apnuoginusia jų močiutės, Lietuvoje gyvenusios vokietės tragediją.

Labai supranti laiko tėkmę, yra kažkoks faktas ir jis lieka tik atsiminimu, nebegali jo patikrinti, nes nebeliko liudytojų.

„Man buvo 12 metų, kai močiutė mirė. Pas ją leisdavau nemažai vasarų. Mane ji augino nuo metukų iki trejų, kol pradėjau eiti į darželį, mūsų santykis buvo artimas“, – pasakoja V. Samulionytė. Tuo tarpu jaunesnioji sesuo turi kitokių prisiminimų. „Ji buvo liuteronė ir vokietė, todėl skaitydavo vokišką maldaknygę, ir man, tokiai mažai, nebuvo aišku, kas tai yra: viskas vyksta lietuviškai, o štai maldaknygė – iš kito pasaulio“, – dalinasi J. Samulionytė. Jos sesuo tikina visiškai neatsimenanti vokiškų maldaknygių.

„Aš atsimenu jos plaukus, kaip ji ką darydavo, kaip būdavo apsirengusi, kaip su seneliu šnekėdavosi“, – kalba menininkė.

Vaikus prisiminimus apie močiutę netrukus ėmė keisti sudėtinga mozaika, kurią jos dėliojo kruopščiai rinkdamos senolę pažinojusių žmonių ir artimųjų pasakojimus, vis giliau leisdamosi į atsakymų paieškas archyvuose ir giminės nuotraukų albume.

„Laikas visiškai padarė savo darbą. Būdavo, mums sakydavo, tas žmogus dar būtų atsiminęs, bet prieš du metus numirė. Ir galvodavome, kodėl tie klausimai neiškilo prieš penkerius metus ar prieš dešimt. Tie, kurie dar turi savo močiutes, klauskit, nes kai sugalvosite paklausti, galbūt to žmogaus jau nebus“, – tikina J. Samulionytė.

„Labai supranti laiko tėkmę, yra kažkoks faktas ir jis lieka tik atsiminimu, nebegali jo patikrinti, nes nebeliko liudytojų“, – antrina sesuo.

Bėgant metams. Menininkių noras geriau pažinti močiutę peraugo į sudėtingą darbą, vedusį jas ilgai saugotu paslapčių keliu.

Seserys prisipažįsta laukusios per ilgai: dauguma liudininkų mirė prieš kelerius metus, kiti tiesiog atsisakė prisiminti dramatiško likimo Elos Fink praeitį, kupiną neatsakytų klausimų.

E. Fink buvo kilusi iš Lietuvos vokiečių mažumos, kuri pagal nacistinę politiką per antrą pasaulinį karą buvo kviečiama grįžti į Vokietiją, tačiau 1944 metais ji atsiskyrė nuo šeimos ir dėl neaiškių priežasčių grįžo į sovietinę Lietuvą.

Kūrėjos ir lektorės

T.Bara Leipcigo vizualiųjų menų akademijoje studijavo fotografiją, Humboltų universitete Berlyne įgijo meno istorikės specialybę. Nuo 1986 m. menininkė rengia personalines parodas, dalyvauja bendruose kūrybiniuose projektuose, įvairiuose tarptautiniuose medijų meno festivaliuose Vokietijoje, JAV, Italijoje, Rusijoje.  T.Baros fotografijos dažnai publikuojamos įvairiuose fotografijos meno leidiniuose.

Drauge su T.Bara atvykstanti jos kolegė A.d’Urbano studijavo filosofiją „La Sapienza“ universitete ir tapybą „Accademia di Belle Arti“ Romoje, Berlyno menų universitete tobulinosi Vizualinės komunikacijos katedroje. Nuo 1987 m. A. d’Urbano dalyvauja bendruose projektuose, rengia personalines videoskulptūrų, instaliacijų parodas Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV, Rusijoje, Kinijoje. Menininkės darbų yra įsigiję įvairūs meno muziejai ir galerijos Vokietijoje bei Italijoje, ji dažnai skaito paskaitas įvairiose konferencijose, tarpdisciplininio meno renginiuose Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV.

T.Bara ir A.d’Urbano skaito paskaitas fotografijos ir tarpdisciplininio meno specialybės studentams Leipcigo vizualiųjų menų  akademijoje. Menininkės individualiai, o nuo 2000-ųjų ir abi kartu dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose meno projektuose.

Prisiminimų pėdsakais

T.Bara užaugo anuometėje VDR, A.d’Urbano – Tivolyje, mieste netoli Romos. Vaikystės prisiminimais, autobiografiniais faktais menininkės grindžia savo kūrybinių darbų idėjas, o neretai prisiminimų pėdsakai tampa jų kuriamų darbų esminiu sandu. Praeitis ir dabartis menininkių darbuose susipina su fikcijomis ir utopijomis, būtasis laikas – su jo daugiasluoksniais atspindžiais šiandienos pasaulyje.

Kita T.Baros ir A.d’Urbano kūryboje aktuali tema – kūno, savo ir kito, moters kūno reprezentacijų istorija ir kontekstai. Menininkių kuriamose portretinėse fotografijose, videosiužetuose visuomet svarbus performatyvumo elementas, nuolat kuriantis tapatybę – kaip kaskart naujai permąstomą kūnišką ir socialinę tikrovę, begalinį žmogaus galimybių repertuarą. Kūrybiniuose užsiėmimuose, kuriuos viešnios ves VDA Klaipėdos fakulteto studentams, taip pat bus analizuojamas žmogaus kūnas – kaip tam tikrų jo išgyventų ar išgyvenamų įvykių šaltinis, veiksmų, pasikartojančių judesių rezultatas. Nes būtent šie veiksmai, pasak knygos „Performatyvumo estetika“ autorės prof. Erikos Fischer- Lichte, apskritai ir sukuria kūną kaip individualiai, lytiškai, etniškai, kultūriškai paženklintą objektą.

Tyrinės kaitos procesus

Žodis „šaltinis“ (source)  asocijuojasi su ištakomis, pradžia, todėl neatsitiktinai jis buvo pasirinktas projekto, tyrinėjančio žmogaus prigimtį, jo tapatybių aspektus ir slinktis, pavadinimui.

Tyrimui menininkės T.Bara ir A.d’Urbano pasirinko fotografiją, tiksliau – fotografinius šeimos, giminaičių atvaizdus, kurių gausu mūsų tėvų, senelių albumuose. Analizuodami, interpretuodami savo šeimos fotografijas, kūrybinių dirbtuvių metu studentai kurs personalinius vaizdo pasakojimus apie įvairius, gal ne visada pozityvius, bet visada neišvengiamus asmens kaitos procesus, vienai kartai keičiant kartą.

Kūrybinės dirbtuvės VDA Klaipėdos fakultete organizuojamos bendradarbiaujant su  ERASMUS programos partneriu Leipcigo vizualiųjų menų akademija bei šiuolaikinio meno ir medijų studijų programos socialiniu partneriu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru.