Šie istoriniai debatai įvyko 1971 m. Nyderlanduose, Eindhoveno technologijos universitete. Dvi iškilios šių dienų asmenybės tąkart diskutavo neišsemiama žmogaus prigimties tema.

Anot režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus, muzikinio performanso idėja kilo iš poreikio permąstyti šiandieną. „Karų kontekste pasirodė itin aktualios M. Foucault mintys apie stebėjimą ir kontrolę, tariamą žmogiško nuoširdumo neįmanomybę tokioje sistemoje. Debatai sužavėjo savo tūriu – du vieni didžiausių šių laikų mąstytojų televizijos studijoje, stebint publikai, tiesiog kalbasi. Tai ilgas ir sudėtingas pokalbis, nepasakyčiau, kad jie iš tikrųjų girdi vienas kitą ar tikrai susikalba, tačiau, nepaisant to, įspūdis didžiulis. Nieko panašaus vėliau nebuvo arba bent jau nebuvo transliuota tokiu mastu. Atrodo, greitėjant gyvenimo tempui, matome vis mažiau tokių išsamių, grynai idėjomis grįstų pokalbių. Vis dėlto nesakyčiau, kad žmonėms to nereikia, todėl norėjosi sukurti kažką, kas leistų žiūrovui sustoti ir klausytis“, – pasakoja režisierius.

„Aušra Foucault šešėlyje“ nebus tradicinis spektaklis, kuriame žiūrovai atlieka pasyvių stebėtojų vaidmenį. Diskusija bus įgyvendinama pasitelkiant menines išraiškos priemones ir šiuolaikines technologijas (vaizdą, garso montažą, deepfake), gretinant istorinių debatų įrašo fragmentus su gyvu vyksmu. Anot A. Gornatkevičiaus, socialinio teatro principai, naudojami pasirodyme, pasirinkti neatsitiktinai.

„Šį spektaklį matau kaip gerokai platesnį, tarsi totalinio teatro, performanso, poezijos ir muzikos junginį. Išties brechtiškas teatras nereiškia interaktyvumo ar dalyvavimo, tačiau žiūrovų pasyvumą čia keičia aktyvi mintis. Tai tikriausiai yra pagrindinė mūsų siekiamybė, kad žiūrovas permąstytų savo būvį šiandien“, – teigia režisierius.

Muzikinio spektaklio-performanso metu scenoje N. Chomsky pakeis aktorė Ligita Kondrotaitė, konfrontuosianti M. Foucault ir kalbėsianti kūrėjos, poezijos autorės Aušros Kaziliūnaitės, jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėjančios M. Foucault tekstus, žodžiais.

„Gilinantis į M. Foucault galios laikotarpiui priskiriamus darbus, į akis krinta, kiek mažai vilties jie palieka skaitytojui“, – sako spektaklio tekstų autorė A. Kaziliūnaitė. Jos parašytame tekste kalbama apie individo vietą pasaulyje, kuriame tenka susidurti su šiuo galios paradoksu.

„Man buvo įdomu mąstyti, ką šiuolaikinis žmogus jaučia šioje galios santykių akumuliuojamoje aklavietėje ir koks jo santykis su pasipriešinimo negalimybe. Man pačiai šis klausimas buvo svarbus ir kaip kūrėjai, ir kaip filosofei, ir kaip šiuolaikiniam žmogui. Ypač šiandienos politiniame kontekste, kurio akivaizdoje daugelis mūsų iš naujo išgyvena savo bejėgystę, M. Foucault galios filosofijos išryškinta aklavietė tampa dar aktualesnė“, – sakė ji.

Nors į projektą pirmiausia buvo pakviesta kaip filosofė, tyrinėjanti M. Foucault tekstus, tam, kad rezultatas tenkintų, privalėjo pasitelkti ir kitą savo sritį – poeziją. „Nors profesionaliai poeziją rašau jau beveik 20 metų ir esu išleidusi penkias poezijos knygas, tačiau iki šio kūrinio visada save muštruodavau ir stengiausi šias dvi savo veiklas visiškai atskirti. Man pačiai tai visiškai netikėta ir nauja patirtis, kuri atskleidė, kad kartais suderinęs tai, ką prieš tai laikei nesuderinamais dalykais, gali gauti labai įdomių, netikėtų ir naujo žvilgsnio galimybę atveriančių rezultatų“, – sako kūrėja.

Kurdamas muziką, A. Kaziliūnaitės tekstais rėmėsi kompozitorius Kristupas Bubnelis: „Tekstą galėtume laikyti koliažu, tačiau jame labai ryškus dialogo matmuo. Kadangi šis spektaklis vis dėlto yra tarpdisciplininio meno veikalas, puikiai suvokiau, kad muzika bus tik viena sudedamųjų dalių. Nenorėjau, kad ji taptu dominuojančia priemone, užimančia visą kūrinio erdvę.“

Muzikiniame spektaklyje itin svarbus vaidmuo teks dirigento Lino Balandžio vadovaujamam chorui. „Choras įdomus tuo, kad sykiu gali būti ir kaip kolektyvinis monolitas, ir suskaidytas į mažesnes grupes. Ši dinamika labai gražiai papildo ir tam tikras tekste implikuojamas būsenas. Juk tekstas – ne abstrakcija, jis kalba apie šiuolaikinį žmogų kamuojančias problemas – nuo tapatybės klausimų iki individo ir visuomenės galių hierarchijos. Šis daugiabalsiškumas išsiskleidžia tiek choro atlikėjų sudėties variacijose, tiek muzikinių priemonių registruose“, – pasakoja kompozitorius.

Kas? Muzikinis spektaklis „Aušra Foucault šešėlyje“.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Lapkričio 14 d. 18.30 val.

2020-ųjų vasario mėnesį planuojama išleisti M. Foucault knygą „Tiesa ir teisinės formos“ („La vérité et les formes juridiques“, 1973 m.). Knygoje pateikiamos penkios itin reikšmingos autoriaus paskaitos iš jo veikalo – „Dits et écrits“ II tomo („Raštai ir pasisakymai“ II), kuriame siekiama apmąstyti pažinimo formas, žinių sferas ir pažįstantįjį subjektą kaip istoriškus, nuolatos besiformuojančius iš visuomenę sudarančių socialinių praktikų daugio.

Šis veikalas priešinasi socialiniuose moksluose vyraujančioms teorinėms tendencijomis, kurios vienu ar kitu būdu supranta pažįstantįjį subjektą, pažinimo formas arba objektus kaip iš anksto duotus ir nekintančius. Foucault tiria Vakarų pasaulio teisines praktikas kaip vieną iš būdų, kuriuo visuomenė gamina įvairias subjektyvumo ir pažinimo formas, įvairius subjekto ir tiesos ryšius.

Knygos pradžioje prancūzų filosofas aptaria bendrą šio tyrimo problematiką ir metodologiją. Savo tyrimo metodą M. Foucault kildina išskirtinai iš Nietzsche's perspektyvistinio mąstymo – siekio suvokti pažinimą kaip sukurtą, istoriškai ir atsitiktinai susiformavusį, o ne kaip kylantį iš žmogiškosios prigimties. Taip pat M. Foucault analizuoja Sofoklio Edipą, kaip vienos specifinės tiesos gaminimo formos – tyrimo – kilmės vietą.

Knygos rengėjų nuotr.

Nors Sofoklio dramoje tyrimas pasirodo kaip teisinė graikų visuomenės praktika, tačiau šis tiesos gaminimo būdas taip pat tampa vyraujančia XV–XVIII a. Vakarų filosofijos praktika ir pažinimo forma. Remdamasis filosofų Deleuze'o ir Guattari knyga „Anti-Oidipas“, šioje paskaitoje Foucault oponuoja Freudui, perkeldamas Oidipo analizę iš individo psichinės struktūros į socio-politinę plotmę.

Antroje knygos dalyje M. Foucault tiria dviejų teisinių praktikų, dviejų tiesos gaminimo būdų priešpriešą Viduramžių visuomenėje – priešpriešą tarp tyrimo ir išbandymo. Dviejose paskutinėse paskaitose filosofas analizuoja naujos, modernios pažinimo formos – patikrinimo susiformavimą, ja grįstų pažinimo sferų – sociologijos, psichiatrijos ir kt. – atsiradimą, o taip pat patikrinimo vaidmenį kapitalistinės visuomenės susiformavime ir stabilizavime.

Knygos pabaigoje prancūzų filosofas aptaria XVIII a. pab. ir XIX a. pr. vykstantį disciplinarinės visuomenės formavimąsi ir įkalinimo praktikų atsiradimą. Tai, ką vėliau, 1975 m. apmąstys viename iš reikšmingiausių savo veikalų „Disciplinuoti ir bausti“. Filosofas pabrėžia šiuolaikinėje visuomenėje vis dar vyraujančių disciplinarinių praktikų vaidmenį ir jų atotrūkį nuo modernios teisinės teorijos.

„Tiesa ir teisinės formos“ – vienas svarbiausių tekstų, norintiems geriau suprasti Foucault filosofinį palikimą, bei anksčiau lietuviškai pasirodžiusiose knygose „Diskurso tvarka“ ir „Disciplinuoti ir bausti“ plėtojamas idėjas ir autoriaus filosofinio mąstymo kontekstus.