Gitaristas yra „Grammy“ ir daugelio kitų apdovanojimų laimėtojas. Gitaros virtuozas taip pat penkis kartus laimėjo žurnalo „Guitar Player“ geriausio džiazo gitaristo titulą ir kitus apdovanojimus už atlikimą akustine gitara, studijinius darbus. O 2015 m. jis buvo pagerbtas Mileso Daviso vardo prizu už nuopelnus džiazo muzikai.

Gitaros profesionalas savo diskografijoje turi daugiau nei 20 solinių albumų, yra surengęs daugybę pasaulinių turų, pasirodęs didžiųjų miestų koncertų salėse, koncertavo su pasaulio atlikėjais, tokiais kaip Luciano Pavarotti, Stevie Wonder ir kiti.

Prieš atvykstant į festivalį, A. D. Meola kalbėjosi su festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovu Valdu Petreikiu.

– Vilniuje esate buvęs keletą kartų, ką prisimenate iš apsilankymo čia?

– Pirmi kartai Vilniuje man paliko didelį įspūdį, nustebino miesto modernumas, ryškus pokytis po išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos. Lietuva keliauja į ateitį su teigiamu nuostata, gera tai matyti ir dėl to aš labai laukiu kelionės į Vilnių. 

– Mūsų publika taip pat jūsų laukia. Kokia yra jūsų pagrindinė žinutė ar idėja, kurią norite perduoti žmonėms koncertuodamas?

– Pastaruosius pandeminius metus aš paskyriau atidesniam savo kūrybos šlifavimui, savikūrai, galvodamas, kad mano žiūrovai verti gilesnės perspektyvos atlikimo. Pasirodymas skirsis nuo ankstesnių mano koncertų, su intencija, kad solinis gitaros koncertas išreikštų mane ryškiau ir gilesniu būdu, nei kai grodavau su grupe. Grojant grupėje į bendrą melodiją susilieja daug instrumentų ir asmenybių, o dabar visas fokusas bus tik ties gitara. Tikras solo!

Koncerto metu apjungsiu dvi visiškai skirtingas muzikos geografijas – viena gija bus iš Indijos, kita – lotyniškoji, daug naujos muzikos, kurią papildysiu senaisiais savo kūriniais: tango, Lennon, McCartney muzikos elementais ir kt.

Al Di Meola. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs koncertuojate skirtingose vietose, štai „Midsummer Vilnius“ vyksta Valdovų Rūmų kieme po dangaus skliautu, tik ką pasirodėte Veronoje, senovinėje erdvėje. Kokią įtaką pasirodymo erdvė daro koncertui?

– Tiesa, erdvė daro įtaką „susikalbėjimui“ su publika, daug kas priklauso nuo garso atspindžio, galinės sienos, garso kokybės nepriekaištingumo. Jei publika mane gerai girdi ir aš viską gerai girdžiu – įvyksta jungtis ir koncertas liejasi.

– Koks jūsų didžiausias dabartinis interesas?

– Šiuo metu esu susikoncentravęs ties autobiografine knyga. Šie memuarai užima visą mano laiką. Esu ties penkiasdešimt metų koncertavimo riba, turiu daug nuostabių istorijų ir įvykių iš šios patirties, iš tiesų yra ką papasakoti –  tai bus knyga, kokias aš mėgstu skaityti. Jau tris metus dėlioju naratyvą, už metų arba dviejų ji pasirodys!

– Ar išsipildė jūsų svajonės?

– Kartais manau, kad mano svajonėse Dievas pasuoja man kamuolį. Aš buvau didžiulis „The Beatles“ fanas, ir kai buvau devyniolikos, su savo mėgstamiausia grupe „Return to Forever“ viešėjau garso įrašų studijoje, tuo pat metu Džonas Lenonas buvo kitame kambaryje – man buvo neįtikėtina taip prie jo priartėti. Kita įsimintina akimirka – kai įrašinėjau dainą grodamas gitarų trio su savo mėgstamiausiais gitaristais Džonu McLaughlin‘u ir Paco de Lucía. Buvo daug įsimintinų akimirkų, kai turėjau groti ne savo komforto zonoje, tokiu būdu tobulėdamas. Svarbiausia, kad visada grojau savo mėgstamą muziką ir radau klausytojų visame pasaulyje, kurie vertina mano kūrybą ir dėl to esu labai dėkingas. Aš laimingasis A. D. Meola.

Al Di Meola. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Pasidalinkite savo mintimis apie modernų pasaulį, muziką, turus ir žmones?

– Mano atmintis man sako, kad anksčiau turėjome daugiau laiko susikoncentruoti ties tikslais ar projektais, dabar praleidžiame 5–8 valandas žiūrėdami į ekranus, nes jie teikia daug skirtingų dalykų, bet atima laiką, per kurį galėtume atlikti kažką svarbaus.

Aš seku naujienas ir žinau, kas vyksta pasaulyje. Kai kurie dalykai yra tokie baisūs, kokių nesitikėjau išvysti, bet jie vyksta. Su demoniškų lyderių veiksmais turime kovoti savais būdais ir tikėtis, kad trečiasis pasaulinis karas neįvys.

– Kokia yra jūsų vasara, daug koncertuojate ir keliaujate, ar turite laisvo laiko pabūti su šeima?

– Su žmona kartu esame jau beveik dešimt metų, turime šešerių metų dukrą, jos keliauja kartu su manimi beveik pusę visų gastrolių laiko. Kartu pamatėme daug pasaulio ir tai yra geriausi dešimt mano gyvenimo metų.

Dirigentas Modestas Pitrėnas – vienas iš stabilių festivalio „Midsummer Vilnius“ programos atmosferos kūrėjų: „Šiemetinis festivalis man yra rekordiškas muzikinių patirčių kiekiais ir formatais: į transą keliantis „Dady Was A Milkman“, hipnotinis nebylaus kino projektas „Tarsi Vilnius“ ir mano seni scenos draugai – pasauliniai talentai V. Urmana su sutuoktiniu A. Nigro – tarsi skirtingos planetos, besisukančios apie vieną, Midsummerio, saulę, vis kitaip ją atspindėdamos ir papildydamos“. Šie trys koncertai bus apipinti orkestro garsais ir suteiks muzikai papildomos galios pasiekti žmones.

Paklaustas apie ilgametę patirtį su festivaliu, dirigentas atsako, kad kiekvienas koncertas yra visiškai nauja patirtis, net jei scenoje stovi su dešimtmečiais patikrintais partneriais, seniai pamilta pažįstama muzika ar šeimos nariais. „Susitikus scenoje atsiranda stebuklo verti cheminiai procesai. Kol kas labai laukiame tų susitikimų ruošdamiesi (kaip profesionalai moka), individualiai: studijuodami partitūras, įsivaizduodami, fantazuodami, o kaip bus iš tiesų, paaiškėja tik koncerto dieną, pusvalandis prieš koncertą, ar net koncerto metu. Viena aišku, bus stipru!“

Emocijų stiprumo pažadą patvirtina ir festivalio garsu besirūpinantis Kęstutis Dulinskas (NO NOISE LT), kuris pasakoja, kad festivalio publika bus pirmoji Lietuvoje, patirsianti „Immersive sound“ garso technologiją. Tai technologija, leidžianti ištransliuoti garsą nuo scenos kartu su garso šaltinio lokalizacija, t. y. klausytojas jausis sėdintis priešais orkestrą, kuris groja tik jam, gyvai ir be įgarsinimo. Technologija leidžia girdėti garsą pagal orkestro išsodinimo planą, tai panašu į kino teatruose naudojamą „Dolby“ sistemą, kai žiūrovai girdi garsus iš įvairių salės kampų.

Pasakojimą apie festivalio scenos galias papildo ir technikos vadovas Ištvan Tomaš, pabrėždamas kiekvieno koncerto vizualinį unikalumą kaip staigmeną. Koncertų atlikėjų techninė komanda sceną transformuos savaip – pradedant šviesų išdėstymu, baigiant video režisierių (vidžejų) sprendimais. Šiais metais scena pasipildys dar didesniu ekranu, tad atidarymo video menininkas Pijus Vėberis užduos aukštos kokybės vaizdo toną, kurį kituose koncertuose palaikys žymiausia vidžėjė Vesta drauge su atvykstančiais atlikėjų komandų nariais.

Organizatorių nuotr.

Vidurvasario vakarų ir naktų šviesa taip pat prisidės prie festivalio magijos, ir kadangi koncertai prasidės dar nesutemus – žiūrovai pirmiausia galės mėgautis natūralia šviesa, kuri apšviečia atlikėjų veidus ir garso sistemą scenoje, o sutemus pasirodys visas apšvietimo grožis palydimas dangaus skliauto spalvyno.

Garsas ir šviesa yra praktinės esminės festivalio dalys, kurias festivalio komanda itin apgalvoja. O štai apie trečią – atlikėjų sąveikos –  dalį finalizuoja maestro M. Pitrėnas: „Kadangi stoviu nugara į žiūrovą, koncentruojuosi į vyksmą scenoje, į tą sekundę vykstantį sąmokslą tarp muzikantų. Jei (kaip) tai įvyksta, publika iškart pajunta ir reaguoja. Ta reakcija neįkainojama, kaip ir bendrystė su Valdovų rūmų aplinka ir fantastiškiausia vidurvasario Vilniaus tradicija festivalio pavidalu. 

Su laiku mano nugara tapo daug jautresnė, „klausanti“. Jaučiu publikos įtampą ir vib‘ą, kuris priklauso nuo begalės detalių: oro sąlygų, praskrendančių paukščių balsų, pertraukoje išgertų putojančio burbulų... Galiausiai tereikia pasileisti pasroviui su muzika ir apsigyventi garsuose, kuriuos dovanos jau nuolatiniu festivalio rezidentu tapęs daugiaveidis Lietuvos kamerinis orkestras su fantastiškais svečiais. Iki pasimatymo po Valdovų rūmų dangumi!“

Sužinoti festivalio naujienų rinkosi kultūrą ir meną palaikantys žinomi Lietuvos žmonės. Susirinkusius svečius sveikino renginio vedėja Gabrielė Martirosian ir festivalio vadovas Valdas Petreikis.

„2015 metais, kai sugriovė Teatro areną, kur tuo metu dirbau, perėjau Mindaugo tiltą ir nuėjau į Valdovų rūmus siūlyti naujo kultūrinio reiškinio. Su rūmų vadovu aptariant galimybę rengti festivalį „Midsummer Vilnius“ supratau, kad tai yra tai, ką norėjau duoti Vilniui“, – sakė Valdas Petreikis.

Į savo, kaip atlikėjo pradžią sugrįžo ir festivalio atidarymo atlikėjas Ignas Pociūnas „Dady Was A Milkman“.

„Mano istorija prasidėjo Bokšto gatvėj, drėgname „Bokšto vartų“ baro rūsyje. Grojau su draugu, visi gėrė alų, o dainos buvo tik fonas. Buvo keista, bet dabar jau žinau, kad viskam yra vieta ir laikas. Dabar negaliu atsidžiaugti, kad atėjo toks laikas, kai galiu nuoširdžiai rašyti dainas ir žmonės jų klauso. Visi turime kažką bendro ir gražaus ir liūdno: kartais norisi paverkti posmą, kartais pasijuokti ir pašokti – patiriame bendras emocijas. Pats esu buvęs festivalio klausytoju, o dabar bus pirmas kartas, kai festivalyje girdėsiu savo muziką kartu su Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru, jo teikiamu gyliu ir jėga. Tikiu, kad bus fantastiškai gražu, todėl visus nuoširdžiai kviečiu liepos 11 d. į festivalio atidarymą“, – kalbėjo I. Pociūnas.

B. Aleksandravičius ir I. Pociūnas / J. Urbonaitės nuotr.

Antrąjį festivalio vakarą Valdovų rūmų kiemas atrodys išskirtinis, ekstravagantiškas, ekspresyvus – tokiais pojūčiais publiką apipils britų grupės „The Tiger Lillies“ nariai. „The Tiger Lillies“ dovanos teatrališką ir staigmenų kupiną vakarą, kurį su sau būdingu humoru pavadino „One Penny Opera“ („Vieno grašio opera“).

Trečias vakaras kabins giliausius jausminius klodus. Lietuvišką indie folk stiliaus grupę „Kamanių šilelis“ – verta išgirsti, pajausti ir pamatyti savo akimis. Pasirodyme skambės minimalistinė, ritmiška, švelniai psichodelinė ir visada tik iš širdies srūvanti muzika. Koncerte taip pat pasirodys keturių balsų ansamblis, kuris dainas praturtins naujomis aranžuotėmis ir kaip tikros raganos papildys gyvybe ir energija.

Ketvirtasis vakaras bus legendinis. Nors gyvename pokyčių laikotarpyje, kai kurie dalykai permainoms nepavaldūs. Legendinė latvių grupė „BrainStorm“ atveža sustyguotą programą, kuri turtins klausytojus ne tik jų mėgstamiausiomis dainomis, bet ir naujausia grupės kūryba. Festivalio publikai grupė atveža pandemijos metu sukurtą albumą „Lonesome Moon“ (liet. „Metai be kalendoriaus“). Albumas pirmą kartą pristatomas Lietuvoje!

Penktą festivalio vakarą Valdovų rūmų Didysis kiemas pažirs į koliažą. Premjerinis originalaus formato kūrinys „Tarsi Vilnius“ apjungs Eitvydo Doškaus kinematografiją, Pauliaus Kilbausko bei Vyginto Kisevičiaus garso kompozicijas ir choro BEL CANTO bei orkestro (dir. Modestas Pitrėnas) gyvai atliekamą muziką bei dokumentinius kino kadrus.

Šeštą festivalio vakarą Valdovų rūmų Didžiojo kiemo skliautus užpildys, o susirinkusiųjų mintis užliūliuos vienu garsiausių šiuolaikinių tenorų tituluojamas Charles Castronovo. Tai temperamento ir multikultūrinio pasaulio jungties balsas – be ribų ir be aukščiausių natų baimės, pakylėtas muzikos. Koncerte skambės specialiai „Midsummer Vilnius“ parengta dviejų dalių programa – klasikinis rečitalis ir neapolietiškos melodijos.

Septintą festivalio vakarą gros džiazo ir roko gitaros virtuozas Al Di Meola. Regis, kiekvienas žmogus, balsas ar instrumentas turi savo galimybių ribas, tačiau patekusi į geras rankas gitara gali nustebinti net visko mačiusius. Virtuoziškumas, talentas ir meistriškumas nuo nuostabios lyrikos iki Lotynų Amerikos muzikos, džiazo, roko ir klasikos atspindžių.

Aštuntą festivalio vakarą Valdovų rūmų kiemas nesutalpins jausmingumo, kurį atsiveža Ukrainos dainininkė, 2016-ųjų metų „Eurovizijos“ nugalėtoja Jamala kartu su Andrey Chmut BAND. Programą sudarys šešios unikalios kompozicijos ir džiazo standartai. Džiazas – tai laisvė, gyvybė ir improvizacija.

Devintą festivalio vakarą liepos 21 d. festivalyje „Midsummer Vilnius“ bus galima išgirsti savo dešimtmetį mininčios grupės „ba.“ akustinę pasirodymo versiją. Akustinis koncertas pasižymės netikėtais sąskambiais, grupės išieškotais ir repetuojamais būtent „Midsummer Vilnius’22“ festivaliui. Programoje – tiek grupės veiklos pradžią žymintys, tiek klausytojų pamėgti, tiek naujausi kūriniai iš būsimo grupės albumo, kuris bus išleistas rudenį kartu su pasauline įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“.

„ba.“ / J. Urbonaitės nuotr.

Finaliniame „Midsummer Vilnius'22“ festivalio vakare liepos 22 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme skambės operos solistės, Lietuvos operos primadonos Violetos Urmanos ir italų tenoro Alfredo Nigro balsai. V. Urmana dėl įtempto koncertų grafiko Lietuvos scenoje pasirodo gana retai, todėl šis pasirodymas yra galimybė solistę išgirsti gyvai. Solistai pasirodys su maestro Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru.

Albumas pirmą kartą pristatomas Lietuvoje. Taip pat bus galima išgirsti kūrinius iš naujausio albumo („Feels“, „Karuseli“, „Moja Luna“) bei visiškai naujus kūrinius latvių kalba.

„Esame numatę labai garsią ir muzikalią vasarą. Du metus nuotoliniu būdu kūrėme albumą vizijose matydami gyvus koncertus, todėl tekstai, melodija, šviesos ir garso kokybė sustyguota idealiai kaip šveicariškas laikrodis. Norime, kad mūsų klausytojai koncertus atsimintų ilgam ir patirtų neužmirštamus prisiminimus. Tikriausiai visi sutiks, kad be gyvų koncertų negauname maksimalaus muzikos energijos pojūčio ir tai prilygsta sumuštinio valgymui per celofaną. Kai grojame gyvai auditorijai, mus „veža“ minios energijos banga. Laimė priklauso nuo energijos apsikeitimo. Kai žmonės stovės petys į petį su tais, kurių nepažįsta, ir mėgausis gyva grupės energija –  visų širdys vėl plaks vienu ritmu“, – savo publikai Lietuvoje rašo poproko grupės „Brainstorm“ narys  Janis Jubalts.

Organizatorių nuotr.

Dvejus metus kurtas albumas praėjusių metų rudenį pristatytas koncertinio įrašo formatu. Koncertinio įrašo darbai truko kelis mėnesius specialiai tam įrengtoje studijoje, kurioje dainos taip pat buvo įrašinėjamos gyvai. Jau tris dešimtmečius grupė suburia koncertų erdves grupės muziką naujai atrandančių gerbėjų.

Apie dabartinius įkvėpimus grupės narys Kaspars Roga pasakoja, jog grupę domina nauja muzika, jie klauso naujienų Youtube, Spotify platformose. Visos grupės nariai turi skirtingą skonį, „tad galime išgirsti ir dalintis muzika, kurios stiliai visiškai skirtingi ir galbūt ne visada priimtini asmeniškai, todėl daug diskutuojame skirtingomis temomis, nes turime skirtingus požiūrius į filosofiją, religiją. Esame atviri naujienoms iš kitų šalių, kultūrų, skirtingų sferų, visa tai mus įkvėpia ir tikimės, kad tai atsispindi mūsų muzikoje.“

Kitas grupės narys Renars Kaupers kalba apie tai, kad kartais po gero koncerto jis jaučiasi įkvėptas ne tik dienai ar savaitei, bet ir mėnesiui arba dar ilgiau. „Muzikoje ir natose gyvena labai stiprios emocijos ir aš tikiuosi, kad mes įkvepiame žmones, tuo ką darome. Laukiame bendros pakylėtos emocijos su išsiilgta Lietuvos publika.“

Latvijos poproko grupė „Brainstorm“ nuo susikūrimo yra išleidę daugiau nei 20 albumų įvairiomis kalbomis, o jų koncertai tiek gimtojoje Latvijoje, tiek kitose šalyje surenka pilnas sales klausytojų. „Brainstorm“ dar yra vadinami „smėlio dėžės ansambliu“, nes jie sugebėjo tikrą vaikišką draugystę iš provincijos kiemo perkelti į pasaulio sceną. „Brainstorm“ fenomenas yra trijų kalbų kultūrų – latvių, rusų ir anglų – susiliejimas. Grupė iš nedidelės Europos šalies tapo visuotiniu reiškiniu, panaikinančiu sunkumus versti dainų eilutes iš vienos kalbos į kitą. Jų darbas su legendiniu Antonu Corbinu, ikoninių „Depeche Mode“, „Red Hot Chilli Peppers“, „U2“ ir „Metallica“ nuotraukų autoriumi, suteikia „BrainStorm“ tarptautinį pripažinimo ženklą.

Valdovų rūmų Didžiajame kieme vyksiantis akustinis koncertas repetuojamais būtent „Midsummer Vilnius’22“ festivaliui. Programoje – tiek grupės veiklos pradžią žymintys, tiek klausytojų pamėgti, tiek naujausi kūriniai iš būsimo albumo grupės albumo.

Grupė pasakojo, kad ruošdamiesi būsimam koncertui patys stebisi kaip artimai, naujai ir jautriai skamba akustinės dainų versijos: „Tikrai didelis malonumas iškeisti elektrinę gitarą į akustinę ir stebėtis kaip mūsų kūryba gali skambėti kitaip. Norime leisti žmonėms įdėmiau įsiklausyti į tai, ką norime pasakyti savo kūryba“, – sakė grupės lyderis Benas Aleksandravičius.

Iki tol „ba. Unplagged“ programa buvo išleista vinilinės plokštelės formatu. „Midsummer Vilnius“ festivalis bus tas vienintelis kartas metuose, kai grupė gros akustiškai, papildydama programą ir naujais kūriniais.

„Žmonės linkę ieškoti naujų patirčių, vis įvairesnių stimulų, tikisi pasotinti savo alkį. Tačiau verta pagalvoti, kad stabilūs, besikartojantys dalykai (tradicinis festivalis, ilgametė mėgstamos grupės kūryba) pasotina fundamentalius žmogaus poreikius: tas pats laikas, tie patys kūrėjai, stabili vieta, nekintanti kokybė. Kartu su „ba.“ raginame nepasiduoti triukšmui, ieškoti vertės tame, ką jau esame atradę“, – kalbėjo festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovas Valdas Petreikis.

Liepos 11 d. prasidėsiantis festivalis Valdovų rūmų Didžiojo kiemo erdvių ribas dar labiau išplės premjerine, specialiai „Midsummer Vilnius“ sukurta atlikėjo Igno Pociūno „Daddy Was A Milkman“ programa, kuriai galingą postūmį ir kitokį skambesnį suteiks Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras.

Tai, už ką publika mėgsta „Daddy Was A Milkman“, atsivers naujame, įvairesniame muzikiniame amplua. Jausmų, prisiminimų, išgyvenimų trilogija liesis žinomais hitais ir pačiais naujausiais atlikėjo kūriniais. Kokybę ir inovatyvius sprendimus aranžuotėse bus galima patirti per jaunosios kartos Lietuvos kompozitoriaus, aranžuočių kūrėjo bei džiazo scenos trombonininko Jievaro Jasinskio kūrybą. J. Jasinskis aranžuoja daugiau, nei dešimtmetį: įvairiems orkestrams, grupėms ir atlikėjams (tarp jų – A. Mamontovui, L. Adomaičiui, Ievai Narkutei, grupėms Lilas ir Innomine, G & G Sindikatas, Reinless, Ten Walls, Kipro Mašanausko miuziklus, M. Vitulskio „Muzika Lietuvai“) aranžavo daugiau kaip 1 500 kūrinių.

Apie artėjantį festivalio atidarymo vakarą kalba „Daddy Was A Milkman“ Ignas Pociūnas.

– Festivalyje – premjerinė tavo programa. Kuom muzikantui svarbūs nauji kūrybos įvalkalai?

– Jie skatina vaizduotę, įvairiapusiškumą ir yra dar vienas būdas pajusti kūrybos džiaugsmą. Tuo pat metu tai galimybė išgirsti kūrinius naujomis spalvomis, atrasti juos iš naujo. Juk viena ir ta pati daina gali skambėti begale skirtingų būdų – priklausomai nuo pasirinktos stilistikos, aranžuotės, instrumentų ar tiesiog atlikimo manieros, ji gali patikti arba ne.

Ieškoti kitų kūrinio veidų yra nepaprastai įdomu, todėl dar labiau džiaugiuosi turėdamas progą pirmąkart pasirodyti su orkestru. Esu tikras, kad mūsų muzikai tai suteiks dar daugiau gylio ir jėgos.

– Du mėnesiai ir dvi savaitės iki festivalio – ką kūrėjas jaučia laukdamas savo koncerto?

– Jaučia, kad laikas ruoštis, o jei rimtai – džiaugsmą, augantį jaudulį ir nekantrumą, ypač kai planuojami nauji, anksčiau nebandyti išpildyti koncerto elementai. Mums didelė garbė surengti festivalio atidarymo koncertą, todėl neabejotinai jaučiu ir atsakomybę.

Su kūrybiniais etapais viskas sustyguota – dainos programai atrinktos, šiuo metu kuriamos aranžuotės, dirbama ties sceniniais sprendimais. Jaučiuosi gana ramus, nes kiekvienas turime savo užduotis ir judame link sekančio etapo – gyvų repeticijų. Kai viskas juda sklandžiai, tai ir emocinių etapų mažiau.

Susikurti malonias patirtis yra daug paprasčiau, nei jų tiesiog sulaukti. Juk kiekvienas žinome kas mus pradžiugina, kas veikia pakiliai ir esame tai patikrinę begales kartų.

Žinau, kad emocijos užsikurs jau pirmos repeticijos metu, kai savo muziką išgirsime taip, kaip dar niekada neteko girdėti. Nuostabus jausmas, jo laukiu ne mažiau nei paties koncerto. Kuo arčiau pasirodymas, tuo aiškiau jį matau. „Midsummer Vilnius“ festivalyje esu ne kartą buvęs kaip klausytojas ir šiek tiek pažįstu erdves, todėl vaizduotė lengvai leidžia mintimis nukeliauti tuos kelis mėnesius į priekį.

– Ignai, ar įmanoma, realu suplanuoti pakilias emocijas?

– Žinoma. Maža to, jas būtina planuoti. Susikurti malonias patirtis yra daug paprasčiau, nei jų tiesiog sulaukti. Juk kiekvienas žinome kas mus pradžiugina, kas veikia pakiliai ir esame tai patikrinę begales kartų. Nereikia nieko išradinėti, receptus turime, tereikia jais naudotis.

Vieniems tai kelionės, kitiems muzika ar teatras, tretiems – kažkas azartiško, susiję su sportu, adrenalinu. O juk pakili emocija gali būti ir kažkas visai paprasto – pokalbis su senai matytu geru draugu, artimųjų apkabinimas. Kartais nuo prastos nuotaikos iki šypsenos yra labai netoli.

– Koks momentas tavo programoje tau laukiamiausias?

– Man kiekviename koncerte būna momentas (kartais po pirmos dainos, kartais – po penktos), kai atslūgsta pirminis jaudulys ir imu mėgautis viskuo, kas vyksta aplink. Tada jau aiškiai matau veidus, šypsenas, užmerktas akis ir jaučiu lengvumą, vienybę su klausytojais. Man tai vienas daugiausiai džiaugsmo gyvenime teikiančių pojūčių.

Beje, tai nutinka kiekviename koncerte, todėl išeitų, kad šią emociją savotiškai jį irgi galima suplanuoti.

– Kokia muzika užpildo tavo paties dienas?

– Labai mėgstu australą „RY X", prieš keletą metų specialiai jų pasiklausyti keliavome į „Royal Albert Hall“ Londone, buvo fantastiška. Mėgstu „Fink“, kai jie groja „Lofte“, visuomet stengiuosi pamatyti juos gyvai. O šiaip, mano grojaraštyje muzika gana įvairi, čia galim rasti tiek „Earth Wind & Fire“ ar LTJ Bukem, tiek Gregory Porter'io įrašus. O, kaip galiu nepridurti „Dire Straits“ ir „Fleetwood Mac“.

– Kokia bus Igno vasara?

– Igno vasara – tinginio vasara. Ji veikli, bet neperkrauta. Turiu pripažinti, kad vasarą kažkiek pametu ritmą, subyra struktūra dienose, nes vaikams atostogos, nėra mokyklos ir būrelių. Antra vertus, daugiau koncertuojame, keliaujame su grupe, o tai yra velniškai smagu.

„Daddy Was A Milkman“ kuriama muzika yra neabejotinai ryški žymė Lietuvos atlikėjų kūryboje, sulaukusi sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Atlikėjo dainos dažnai transliuojamos užsienio radijo stotyse, o „M.A.M.A.‘18“ komisija jį išrinko „Metų atlikėju“. Savo programose Igną Pociūną nori matyti daugelis didžiųjų mūsų regiono festivalių organizatorių. Jau kelis kartus „Daddy Was A Milkman“ grojo didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus“. Prieš ketverius metus jis išleido dvigubą studijinį albumą „Intimate Us“. 2021-ųjų pabaigoje „Daddy Was A Milkman“ išleido pirmąjį lietuviškų dainų albumą „Kai ruduo mokė mane“, kurio dainos skambės ir festivalio atidarymo koncerte.

Festivalis miesto širdyje „Midsummer Vilnius‘22“ skirtas susigrąžinti į patirtis tai, ko taip stigo metų cikle. Šventiškumą judesiuose, rūpesčių apnašas apvalančią muziką, netikėtus vaizdo sprendimus, garso ritmų sukeliamas bangas kūnuose ir neuronuose, visą pakylėto gyvenimo jausmų paletę. Tam, kad festivalis paliestų kiekvieną scenos meno po atviru vasaros dangumi besiilgintį žiūrovą, sukviesti Ukrainos, Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Amerikos atlikėjai, kurie skleisis įvairiausiuose amplua.

Šie dešimt paties vidurvasario šerdies vakarų Valdovų rūmų Didžiajame kieme bus paskirti susigrąžinti į patirtis tai, ko taip stigo metų cikle. Šventiškumą judesiuose, rūpesčių apnašas apvalančią muziką, netikėtus vaizdo sprendimus, garso ritmų sukeliamas bangas kūnuose ir neuronuose, visą pakylėto gyvenimo jausmų paletę.

Galvodami apie tai, kuo festivalio žiūrovai gyveno visus metus, festivalio rengėjai šių metų programą sudėliojo iš kuo skirtingesnių meno gijų. Tam, kad festivalio jėga būtų juntama kiekvienam scenos meno po atviru vasaros dangumi besiilginčiam žiūrovui, sukviesti Ukrainos, Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Amerikos atlikėjai, kurie skleisis įvairiausiuose amplua.

Žanrų įvairovė derinama su dar niekada negirdėtais ir jau žinomais, tačiau naujai perkurtais kūriniais ves per platų pojūčių spektrą. „Siekiame, kad festivalio programa, padedama šilto, svaigaus vasaros laiko, mūsų žiūrovams paliestų giliausias kertes, kurios vėl gyventų! Erdvės ir laiko sukurti kokybišką programą turėjome, spėjame, kad žiūrovai turės paruošę vietos visa tai sutalpinti savyje", – kalba V. Petreikis, festivalio „Midsummer Vilnius ‘22“ programą visuomenei atskleisiantis po savaitės, balandžio 12 dieną.

Šių metų „Midsummer Vilnius“ atidarysiančio festivalio komandos prodiusuoto „Empti Orchestra“ nariai Giedrė Kilčiauskienė ir Paulius Kilbauskas repetuoja su kartu scenoje pasirodysiančiu muzikantų būriu – nedideliu orkestru.

Paklausta, kaip sekasi ruoštis žiūrovų taip laukiamam pasirodymui ir kokie jausmai kyla repeticijų metu, G. Kilčiauskienė sakė, kad jos muzikinis stuburas sutvirtėjo kadaise pradėjus dainuoti grupėje „Empti“, o dabar, po ilgos pertraukos, emociškai grįžusi į 2000-uosius, klausydama Pauliaus kūrybinių idėjų ir dirbdama kartu, suprato, kad jiedu dar labiau užaugo.

„Po pirmos repeticijos su orkestru skambinau mamai ir sakiau: „Supranti, aš dainuoju užsimerkusi ir suvokiu – juk būtent dabar aš pildau savo svajonę“, – pasakoja atlikėja. „Ir kaip visada, pagrindinė mano gyvenimo taisyklė yra ta, kad vienas lauke ne karys. Todėl esu labai dėkinga kiekvienam muzikantui, aranžuotojams, garso režisieriui, esantiems šiame kūrybiniame procese. Dalis dainų tekstų sukurti tada, kai man buvo devyniolika, atrodytų naivūs, bet žinote – nė velnio: kai pabandai pakeisti pasaulį, jis išties keičiasi. Kokie kūriniai skambės festivalyje? Visi hitai“, – atskleidžia G. Kilčiauskienė.

Organizatorių nuotr.

Daug naujų potyrių repeticijos sukėlė ir liepos 14 dieną iki šiol didžiausią savo koncertą Vilniuje surengsiančiai G. Vilkickytei. Nors įprastai atlikėja scenoje pasirodo viena, Valdovų rūmų Didžiajame kieme, pristatydama savo debiutinį albumą „Vilko Švelnumas“, G.Vilkickytė erdvę pripildys pasirodymu, kuriame jai pritars „Liepaičių“ choro dainininkės ir skambės violončelės garsai.

Pasak G. Vilkickytės, ruošdamasi festivaliui ji pirmą kartą gyvenime repetavo su grupe ir pajuto, kaip dar prasiplėtė jos atsakomybė apie atlikimo bei jausmo kūrimo kokybę. „Pastebėjau, kad turiu greitai sutvarkyti jaudulį, užglostyti mintis apie savo ribotumą (nes protas dar nepažįsta, kaip scenoje veikti esant ne vienai prie pianino) ir, radus bendrą kalbą su muzikantais, nebijoti naujų skambesių“, – sakė ji.

Gaivų ketvirtadienio rytą festivalis dalyvius ir draugus pakvietė į jau tradicija tapusius vėlyvuosius pusryčius, kur pristatė „Midsummer Vilnius“ naujienas ir atskleidė būsimų pasirodymų detales, o jaukų susitikimą vainikavo vienos festivalio dalyvių – Gabrielės Vilkickytės – išskirtinis balsas ir kūriniai.

Kaip praneša organizatoriai, liepos 12-23 dienomis jau šeštą kartą Valdovų rūmų Didžiajame kieme vyksiančiame festivalyje suplanuota 11 įkvepiančių vasaros vakarų. Išgirsti festivalio naujienų rinkosi muzikai ir menui neabejingi žinomi Lietuvos žmonės – Dainius Zubrus, Jonas Sakalauskas, Jolita Vaitkutė ir Silvestras Dikčius, Jogaila Morkūnas, Aleksandras Pogrebnojus, Gediminas Jaunius, taip pat festivalyje pasirodysiantys atlikėjai – Vaidotas Valiukevičius ir Robertas Baranauskas iš grupės „The Roop“, Gabrielė Vilkickytė, Giedrė Kilčiauskienė, Justė Starinskaitė, Leonas Somovas, Marta Finkelštein.

Susirinkusius svečius pasitikęs „Midsummer Vilnius“ vadovas Valdas Petreikis džiaugėsi, kad gali sveikintis gyvai tarsi žiemos prie ekranų nė nebūtų buvę. „Mūsų draugų ir partnerių pusryčiai yra paskutinis akcentas prieš prasidedant festivaliui – tam tikras užtikrinimas, kad „Midsummer Vilnius“ įvyks“, – dėkodamas festivalio atlikėjams ir partneriams sakė jis.

Geltonąją bangą sukėlusi ir visų Europos melomanų meilę laimėjusi grupė „The Roop“ festivalio klausytojams dovanos vienintelį ir nepakartojamą šou pačioje Vilniaus miesto širdyje.

„Norėjome, kad šis koncertas būtų išskirtinis tiek mums, tiek žiūrovams, todėl į pagalbą pasikvietėme didelį būrį šokėjų. Bus daug garso ir šviesų“, – pasakojo Vaidotas Valiukevičius.

„Koncerte skambės naujos, dar negirdėtos dainos. Kadangi šiuo metu daug akių iš viso pasaulio žvelgia į mus ir mūsų žingsnius, norime parodyti, kad ir Lietuvoje galime sukurti labai įspūdingų pasirodymų, kurie nenusileidžia užsienio atlikėjams. Todėl į pasirodymą „Midsummer Vilnius“ įdėjome labai daug laiko“, – atskleidė jis.

Šių metų „Midsummer Vilnius“ atidarys festivalio komandos prodiusuotas EMPTI ORCHESTRA koncertas. Retai scenoje matomos grupės nariai Giedrė Kilčiauskienė ir Paulius Kilbauskas visus festivalio lankytojus vėl džiugins visų mylima muzika, kuriai orkestrines aranžuotes kūrė Jievaras Jasinskis. Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ pristatys programą „Minimali gravitacija“. Koncerto metu skambės Lietuvos ir JAV kompozitorių – Davido Lango, Michaelo Gordono, Julios Wolfe, Egidijos Medekšaitės ir Žibuoklės Martinaitytės – kūriniai, atspindintys organišką geografinėmis koordinatėmis neapribotą gravitaciją link minimalistinės estetikos.

Pirmą kartą „Midsummer Vilnius“ scenoje pasirodysianti Gabrielė Vilkickytė surengs iki šiol didžiausią savo koncertą Vilniuje. Liepos 14 dieną Valdovų rūmų Didžiajame kieme atlikėja pasirodys su grupe, o išskirtinį jos balsą papildys violončelės garsai bei „Liepaičių“ choro dainininkės.

Greitesnis grįžimas prie įprasto gyvenimo šiemet leido pasikviesti ir svečių iš užsienio. Vilniečių ir miesto svečių lauks įspūdingas Peterio Bence’o albumo „The Awesome Piano“ pristatymo koncertas ir šviesų kupinas pasirodymas po „Midsummer Vilnius“ dangumi.

20-ies metų jubiliejų švenčiantis Anželikos Cholinos šokio teatras festivalio žiūrovams dovanos galimybę pirmiesiems Vilniuje pamatyti šokio spektaklio premjerą „Pikų dama“.

Baleto solistės Beatos Molytės kūrybinės veiklos 20-mečiui paminėti skirtas spektaklis užbaigs pirmąją ir atidarys antrąją festivalio savaitę, ir bus rodomas du kartus.

„Midsummer Vilnius“ scenoje pasirodys ir viena ryškiausių Lietuvos operos solisčių – Ieva Prudnikovaitė. Ji festivalio prodiusuotame projekte žymiausiam visų laikų tango kompozitoriui Ástorui Piazzollai, kuris šiemet būtų šventęs gimimo šimtmetį, dedikuos ypatingą programą, kurią papildys tango šokėjai.

Staigmena lauks ir „Saulės kliošo“ gerbėjų. Jie scenoje pasirodys kartu su vienu žymiausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų Leonu Somovu ir specialiai festivaliui parengta programa. Viename svarbiausių festivalio renginių – „Opera po žvaigždėmis“ – šiemet skambės dramatinio tenoro Vaido Vyšniausko (Kristiano Benedikto) atliekamos arijos ir Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro muzika.

Prisiminti, kokios dainos ir kūriniai skambėjo koncertuose bei festivaliuose anksčiau, padės Andrius Mamontovas. Festivalio lankytojus atlikėjas džiugins visiems gerai žinomais FOJE kūriniais.

Praėjusių metų pabaigoje prestižinę Ernsto von Siemenso fondo premiją laimėjęs, šiemet Šv. Kristoforo statulėle už pasiekimus šiuolaikinėje muzikoje apdovanotas ansamblis jau rugpjūčio mėnesį pristatys savo pirmąjį vinilą, o visus festivalio „Midsummer Vilnius“ lankytojams pristatys naują programą „Minimali gravitacija“.

„Praėjusiais metais lankydamasi „Midsummer Vilnius“, pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų“, – sako ansamblio vadovė Marta Finkelštein ir priduria, kad šiemet festivalis jiems taps saldaus sugrįžimo į sceną tašku.

– Praėjusią savaitę „Prinzregententheater“ teatre Miunchene vykusios ceremonijos metu „Synaesthesis“ buvo įteiktas Ernsto von Siemenso fondo ansamblių prizas. Ką toks įvertinimas reiškia ansambliui?

– Šis apdovanojimas yra ženklas, kad „Synaesthesis“ veiklos vizija yra aktuali tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke. Nors prizai niekada nebuvo svarbiausias mūsų veiklos tikslas, jie padeda dar kartą peržiūrėti savo veiklą – kaip termometras matuoja, ar pasirinktos kryptys sukuria platesnį kultūrinį atgarsį.

Jei kalbėtume konkrečiau, Ernsto von Siemenso fondo prizai individualiems atlikėjams ir kompozitoriams teikiami jau daugelį metų, bet prizas ansambliams įsteigtas tik šiemet. Tai rodo, kad įvairių sudėčių muzikos kolektyvai tampa labai svarbia muzikos lauko dalimi – kiekvienas jų kuria unikalų skambesį, organišką ryšį tarp kūrėjų ir klausytojų, geba lanksčiai prisitaikyti prie dabarties meno lauko reiškinių. Susidūrėme su didele konkurencija atrankos procese, nes tokių ansamblių kaip mes, ypač Vakarų Europoje, yra daugybė. Tai, kad komisija patikėjo ansamblio vizija ir pirmą kartą teikiamą prizą skyrė būtent „Synaesthesis“ yra labai didelis įvertinimas, kuris skatina toliau veikti ir gilintis į šiuolaikinės muzikos atlikimo subtilybes, kuruoti originalius projektus ir kurti geriausias sąlygas susitikimui su klausytoju.

Taip pat labai noriu pasidžiaugti ir Šv. Kristoforo apdovanojimu, kuris mums lygiai taip pat brangus. Kadangi jau keletą metų nešiojame Vilniaus miesto ansamblio vardą, tai atrodo kaip patvirtinimas, kad reprezentuojame miestą prasmingai.

– Kokie ansambliui buvo praėję metai? Teko girdėti, jog turėjote išvykti koncertuoti į JAV ir ten pristatyti savo naująją programą, tačiau, deja, planus teko pakeisti. Kaip netikėtos situacijos ir sprendimai skatino jūsų kūrybiškumą bei keitė kūrybinius užmojus?

– Taip, atrodė, kad tai bus laikas, kai turėsime progą apie save kalbėti tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke, ir staiga jis visiškai nutilo. Bet jūs labai gražiai suformulavote klausimą – taip, tai skatino kūrybiškumą ir privertė kelti sau klausimus: ar tai, ką darome, aktualu tik tada, kai galime tiesiogiai susitikti su žiūrovais?

Taip gimė trys originalių formatų projektai – „Nymphology“, „Flaneur“ ir „Posh Underground Workers“. Juos visus galėjome vykdyti gavę finansinę paramą iš Ernsto von Siemenso fondo, Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos. Man, kaip ansamblio meno vadovei, karantino laikotarpis su minėtais projektais atnešė labai įdomią patirtį, kai dėliojama post-produkcija suteikia daug platesnę turinio pristatymo galimybių amplitudę – dar tūkstantis ir vienas sprendimas, kaip muzika gali pasiekti klausytoją. Tai labai intriguoja ir įkvepia tolimesnėms kūrybinėms paieškoms.

„Nymphology“ projekte trys atlikėjos (Diemantė Merkevičiūtė, Monika Kiknadzė ir aš) bei trys kompozitorės (Monika Sokaitė, Agnė Matulevičiūtė ir Juta Pranulytė) leidosi į moteriškos patirties ir feministinės perspektyvos tyrimą. Viso proceso metu vengėme vienpusiško priėjimo, o pačios dalyvės atspindėjo labai platų požiūrių spektrą. Šis projektas man, kaip ansamblio vadovei, labai svarbus, nes išreiškia sąmoningą ansamblio poziciją siekti lygiavertės lyčių reprezentacijos. Kristijono Dirsės režisuotoje projekto skaitmeninėje versijoje pasitelkdami interviu intarpus žiūrovui atvėrėme vidinį procesą ir svarbiausias aptartas temas.

Kiti du projektai stipriai siejasi su minėtu Vilniaus miesto trupės vardu, į kurį žvelgiame ne formaliai, o kaip į įkvėpimo šaltinį, kuris padeda ieškoti būdų integruoti miestą į vystomus projektus, o ansamblį – į miesto kultūrinius reiškinius.

Projektas „Flaneur“ yra prancūziško žodžio, apibūdinančio asmenį, kuris po miestą vaikščioja be konkretaus tikslo, tiesiog jį stebėdamas, vilnietiška muzikinė interpretacija. Mes pakvietėme tris kompozitorius – Julių Aglinską, Dominyką Digimą ir Ramūną Motiekaitį – apmąstyti jų ryšį su miestu, kurio gatvėmis vaikštant ir yra „išnešiojami“ jų kūriniai. Trys karantino metu gimusios ir ansamblio subtiliai interpretuotos kompozicijos nugulė į pirmąjį „Synaesthesis“ vinilą, kurį pristatysime rugpjūtį. Labai džiaugiuosi šiuo projektu, nes visi trys kompozitoriai skirtingose kontekstuose ilgus metus lydi ansamblį, o šis albumas tarsi įprasmina nematomus, bet mums labai svarbius ryšius.

Taip pat karantino metu nutilus viso pasaulio scenoms, mintys nukrypo į apmąstymusi apie įdomiausias Vilniaus tylinčias erdvės – taip vasario mėnesį atsidūrėme įšalusioje Sporto Rūmų salėje, kurioje filmavome „Posh Underground Workers“ projektą. Ansamblio atliekamos Davido Lango, Julios Wolfe, Florent’o Ghys’o ir Louis’o Andriesseno kompozicijos, Arvydo Buinausko („AB lights“) šviesos scenografija ir „Scuare“ prodiuserinės kompanijos komanda, sukūrė tikrai unikalaus formato filmą-koncertą.

– „Synaesthesis“ programos ir visa kūryba išsiskiria ne tik turiniu, bet ir forma, yra intriguojančios, netikėtos – tokios, kurias turbūt geriausiai apibūdina žodis „šiuolaikiška“. Iš kur tai kyla?

– Ansamblis „Synaesthesis“ tampa ne tik muziką atliekančiu kolektyvu, bet ir alternatyvia muzikos organizacija, kuri organiškai veikia XXI amžiaus meno lauko sąlygomis. Dar 2013 m., kai ansamblį įkūrė kompozitorius Dominykas Digimas ir dirigentas Karolis Variakojis, jie tarsi užkodavo, kad „Synaesthesis“ yra „organizmas ir eksperimentas, atsiskiriantis nuo grynosios muzikos praktikos“. Nors tai skamba radikaliai, nes užrašytos medžiagos interpretacijai skiriamas didžiulis dėmesys, tačiau puikiai atspindi pamatinį tikslą į muziką žvelgti plačiau. Būtent šis šviežias požiūris ir priviliojo mane į ansamblį, nes atskleidė galimybę kurti tokias situacijas, kur akademinės muzikos tradicija būtų ne konservuojama, bet įgautų naujas formas.

Jau kelerius metus kuruoju ansamblio meninę viziją, todėl man būtent tai ir yra pati įdomiausia užduotis – rasti originalius formatus, dėlioti vientisas arba originalias jungtis kuriančias programas, inicijuoti tarpdisciplinius dialogus. Atsiranda įdomūs priėjimo taškai, pati kartais nustembu, kaip nuo pamatinės idėjos, prisilietus visai eilei menininkų, dėliojasi prasminiai sluoksniai, kuriuos vėliau skaito auditorija.

Visgi esminis šiuolaikiškumo variklis yra mūsų komanda. Absoliučiai visi „Synaesthesis“ nariai sąmoningai įsivelia į kiekvieną projektą, geba pritaikyti savo žinias, o kartais deda didžiules pastangas, kad išlavintų naujas. Svarbus ir vidinis demokratiškumas darbo metu – mes daug tariamės, dalijamės idėjomis, patirtimi, nebijome kritikos, kuri muzikos lauke kartais pernelyg sušvelninama arba paliekama tik dėstytojams ar dirigentams. Labai svarbu paminėti Karolio kaip dirigento vaidmenį – jis nuo pat ansamblio pradžios kūrė lygiavertį bendradarbiavimą su muzikantais, taip suformuodamas atmosferą, kurioje visi esame vienodai atsakingi ir laisvi bei pasitikime vienas kitais.

– Kuo šiandien gyvena „Synaesthesis“?

– Šiandien gyvename su maloniu intensyvumu, kuris truputį šokiruoja po karantino tylos, tačiau tuo pačiu suteikia viltį, kad kultūros laukas sparčiai atsigaus ir veiks dar įdomesnėmis formomis. Dėliojame pristatymo planus karantino metu sukurtiems projektams, kurie pasirodys netikėtomis formomis – filmų peržiūromis, televizinėmis transliacijomis, garsinėmis instaliacijomis. Toliau eksperimentuojame, kaip galime kurti dialogą su auditorijomis nebūtinai tiesiogiai nuo scenos.

Visgi scena, kurios žiaaaauriai pasiilgome yra laukiamiausias mūsų vasaros planas – festivalis „Midsummer Vilnius“ taps šio saldaus sugrįžimo tašku. Taip pat šią vasarą Lietuvos publikai pristatysime unikalaus kūrybos braižo, JAV gyvenantį graikų kompozitorių Panayiotis Kokoras, kuris man yra vienas įdomiausių dabarties autorių. Kūrinio „Demonic Animal“, specialiai rašyto Synaesthesis ansambliui, pasaulinė premjera įvyks Kintų muzikos festivalyje. „Flaneur“ projektui parašytas kompozicijas pristatysime publikai Vilniuje ir Varšuvoje.

Žinoma, verda ir naujų projektų vystymo darbai – dirbame su labai įdomiomis kūrėjų komandomis ir jau dabar apima saldus jaudulys, nes kitame sezone ir toliau su visa atlikėjų komanda lipsime iš komforto zonos ir nersime į naujus formatus. Apie tai pasakosime daugiau jau artėjant rudeniui.

Taip pat labai džiaugiamės savo nauja studija Lukiškių kalėjime, kurioje vis dar po truputėlį kuriamės. Ten savo namus rado daugybė lietuviškos muzikos kūrėjų ir menininkų. Žaviuosi „8 Days a Week“ komandos didele vizija, kuri, neabejoju, pozityviai paveiks visą Lietuvos muzikos lauką. Buvimas didelės meno bendruomenės dalimi tikrai labai įkvepia.

– Koncertas vyks Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Kaip aplinka keičia (ir ar keičia) pasirodymo atmosferą?

– Žinoma! Pasirodymo aplinka plačiąja prasme – architektūra, akustika ir, žinoma, susirinkusios publikos skleidžiama energija – visa tai kuria pasirodymo atmosferą. Net ir tobulai paruošti pasirodymai be grįžtamojo ryšio tiesiog neįvyksta. Praėjusiais metais lankydamasi festivalyje pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų. „Midsummer Vilnius“ paantraštė „festivalis miesto širdžiai“ perteikia tai, kaip žvelgiame į šį pasirodymą – miesto širdyje pristatysime labai mylimą programą.

– Šiemet festivalis „Midsummer Vilnius“ kalba apie kasdienybę keičiančias patirtis. Kas jums yra tokia patirtis?

– Kasdienybę keičiančios patirtys yra didysis menininkų tikslas – per stiprią idėją, kūrybinį išpildymą ir sukurtą įvykį ištraukti žmogų iš kasdienybės, atverti netikėtą žiūros perspektyvą ar sukurti alternatyvų potyrį.