„Deja, galiu patvirtinti, kad ponas Milanas Kundera po ilgos ligos vakar (antradienį) mirė, – sakė ji naujienų agentūrai AFP. – Jis mirė namuose, savo bute Paryžiuje.“

Satyra ir poetine proza rašytojas siekė išreikšti viską, kas gyvenime yra įdomu ir absurdiška. Jo tamsiuose, provokuojančiuose romanuose gilinamasi į žmogaus būties paslaptis.

Savo knygoje „Romano menas“ (L'art du roman) M. Kundera rašė, kad gyvenimas „yra spąstai, kuriuos visada žinojome: gimstame neprašomi, esame įkalinti kūne, kurio niekada nepasirinkome, ir mums lemta mirti“.

Jaunas maištininkas

M. Kundera gimė 1929-ųjų balandžio 1-ąją, Brno mieste, tuometinėje Čekoslovakijoje. Jo tėvas buvo garsus pianistas. Studijavo Prahoje, kur įstojo į Komunistų partiją. Studijų laikais vertė prancūzų poetą Apollinaire'ą (Apolinerą) ir rašė savo poeziją.

Jis taip pat dėstė kino mokykloje, kur tarp jo mokinių buvo ir būsimasis „Oskaro“ laureatas režisierius Milošas Formanas.

Nors išpažino ištikimybę komunizmui, nepriklausoma M. Kunderos kūrybos dvasia netrukus sukėlė jam problemų.

1950 metais jis buvo pašalintas iš partijos, 1956-aisiais vėl į ją įstojo, o 1970 metais, kai buvo numalšintas Prahos pavasario judėjimas, kuriame, kaip buvo manoma, rašytojas dalyvavo, buvo pašalintas antrą kartą.

Autobiografiniai motyvai

1967 metais išleidus pirmąjį M. Kunderos romaną „Pokštas“ (Žert), juodojo humoro kūrinį apie vienpartinę valstybę, Čekoslovakijoje buvo uždrausta jo kūryba. Tačiau kartu šis romanas jam pelnė pripažinimą.

1975 metais M. Kundera su žmona Vera išvyko gyventi į Prancūzijoje, kur rašytojas ketverius metus dirbo Reno universiteto docentu. 1979 metais iš jų abiejų buvo atimta Čekijos pilietybė.

Naujoje tėvynėje, kurios piliečiu jis tapo 1981 metais, jo reputacija ir sėkmė augo, pasirodė jo romanų vertimai, pavyzdžiui, „Gyvenimas yra kitur“ (Život je jinde), kurio veiksmas vyksta Čekoslovakijoje ir kuriame pasakojama apie komunistinio režimo įkalintą poetą.

„Juoko ir užmiršimo knygoje“ (Kniha smíchu a zapomnění) septyniuose tarpusavyje susijusiuose pasakojimuose žaismingai tyrinėjama užmiršimo prigimtis politikoje, istorijoje ir kasdieniame gyvenime.

Leidinys „The New York Times“ 1980 metais rašė, kad tai „puikus ir originalus [kūrinys], parašytas su tyrumu ir šmaikštumu, tiesiogiai kviečiantis mus vidun“.

Pasak žurnalo „Times“ kritiko Johno Updike'o (Džono Apdaiko), M. Kundera buvo autorius, „susižavėjęs seksu ir linkęs staiga, nors ir grakščiai, peršokti į autobiografiją, abstrakčius apmąstymus ir neseną Čekijos istoriją“.

Bene garsiausias jo kūrinys „Nepakeliama būties lengvybė“ buvo išleistas 1984 metais, o 1987-aisiais pagal jį sukurtas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Juliette Binoche (Žiuliet Binoš) ir Danielis Day-Lewisas (Danielis Dėjus-Liuisas).

Šis romanas – tai moralinis pasakojimas apie laisvę ir aistrą tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu, kurio veiksmas vyksta Prahos pavasario ir jo padarinių tremtyje fone.

Nebėra taip svarbu

M. Kunderos kritikai teigia, kad išvykęs į Prancūziją jis nusigręžė nuo kolegų čekų ir disidentų, uždrausdamas versti jo prancūziškas knygas į čekų kalbą.

2008 metais vienas čekų žurnalas apkaltino jį komunistų valdymo laikais buvus policijos informatoriumi, tačiau rašytojas tai griežtai paneigė.

2013 metais M. Kundera išleido pirmąjį savo romaną po 13 metų pertraukos.

„Nereikšmingumo festivalis“ (La fête de l'insignifiance), istorija apie penkis draugus Paryžiuje, sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų: žurnalas „The Atlantic“ atkreipė dėmesį į sunkiai suprantamą ironiją, o laikraštis „The Guardian“ pripažino, kad tai labai prastas darbas.

Tai, ką M. Kundera nori mums pasakyti, atrodo, nebėra taip svarbu, teigė „The New York Times“.

„Negalima nesusimąstyti, kokia būtų buvusi jo evoliucija, jei jis būtų likęs ar ilgiau pasilikęs Čekoslovakijoje“, – rašyta straipsnyje.

2019 metais Čekija grąžino rašytojui pilietybę, o 2023 metais jo gimtajame Brno mieste atidaryta Milano Kunderos biblioteka.

M. Kundera dažnai buvo laikomas favoritu laimėti Nobelio literatūros premiją, bet jos taip ir negavo.

„Ne tik čekų literatūra, bet ir pasaulinė literatūra neteko vieno didžiausių šiuolaikinių rašytojų ir vieno labiausiai verčiamų rašytojų“, – visuomeninei Čekijos televizijai sakė bibliotekos direktorius Tomašas Kubičekas.

Taip pat Brno mieste gimęs Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala teigė, kad Kundera savo kūryba sugebėjo patraukti ištisas skaitytojų kartas visuose žemynuose.

„Jis paliko ne tik puikių romanų, bet ir puikių eseistinių darbų“, – socialiniame tinkle „Twitter“ pridūrė šalies premjeras.

M. Kundera tuometinės komunistų valdomos Čekoslovakijos pilietybės neteko išvykęs į Prancūziją XX a. 8-ajame deš.

Čekijos dienraštis „Pravo“ paskelbė, kad M. Kundera ir jo žmona Vera Čekijos pilietybę iš šalies ambasadoriaus Paryžiuje atsiėmė lapkričio 28 d.

„Jie nuoširdžiai džiaugėsi. Jie supranta, kad tai jų gyvenimo nepakeis, bet jie tikrai pajuto šį simbolį, kuris jiems buvo labai svarbus“, – „Pravo“ sakė ambasadorius Petras Drulakas.

90-ies M. Kundera iš savo gimtosios šalies į Prancūziją išvyko 1975 m., po ketverių metų jis neteko Čekoslovakijos pilietybės, o 1981-aisiais tapo Prancūzijos piliečiu.

Čekoslovakija skilo į Čekiją ir Slovakiją 1993 m., praėjus ketveriems metams po keturis dešimtmečius trukusios komunistų valdžios atsikratymo.

M. Kundera retai būna Čekijoje, tikriausiai didžiausias jo įsitraukimas į gimtosios šalies vidaus reikalus buvo 2008 m., kai vietos žurnalas apkaltino jį buvus policijos informatoriumi komunistų valdžios laikais. Pats M. Kundera tokius kaltinimus vadino „visišku melu“.

M. Kundera žinomas savo romanais, tokiais kaip „Pokštas“ (1967 m.), „Juokingos meilės“ (1979 m.), „Nepakeliama būties lengvybė“ (1984 m.) ir „Nereikšmingumo šventė“ (2013 m.).