Marius Burokas

Už knygą "Švaraus buvimo" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

Naujoje, ketvirtoje, poezijos knygoje "Švaraus buvimo" M.Burokas tęsia ankstesniuose rinkiniuose (ypač "Būsenos", 2005; "Išmokau nebūti", 2011) išryškėjusias gyvenimo kelio, santykio su poezija ir kultūra, su gimtuoju Vilniumi temas. Ypatingo skaidrumo, šviesos dabar teikia žmogiškųjų vertybių, artimiausių žmonių apsuptis, tai atsispindi ir knygos pavadinime. Vaikai spinduliuoja šilumą, meilę pasauliui, padeda pažvelgti į kasdienybę šviežiai, pamatyti save patį pasaulio tęstinume. Mylimo žmogaus supratimas, šeimos bendrija – tai vertybės, kurias reikia puoselėti ir saugoti, nes ir jas ardo realybės rutina, ydos ar ramybė, tampanti nepakeliama. Poetas, panirdamas į save, į savo slaptą "aš", atskleidžia nevienalypę žmogaus prigimtį, jausmų dialektiką. Netobulame pasaulyje harmonija, užsimiršimas sunkiai įmanomas, kai epochos vėjas išpučia raides ir dvasią. Ar dievoieška atsakys į būties klausimus? Poetui, žinomam vertėjui, literatūros kritikui rūpi asmeniška atvertis papildyti visuotiniais kontekstais, rasti paprastą ir autentišką poetinę kalbą. Ši knyga – darnus poetinis audinys, į kurį natūraliai įsipina saviraiška ir aktualių pasaulio įvykių refleksijos.

Vytautas Kaziela

Už knygą "Alyvmedžiai" (Kauko laiptai, 2018)

"Alyvmedžiai" – vienuoliktoji V.Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas. Šis rinkinys trapios, subtilios poezijos namai, o patys eilėraščiai – išgryninti. Nenuostabu, nes tai meditacijos, vienišavimo poezija, reikalaujanti tylos. Poetas tebetiki, kad minimalizmas – formos ir įvaizdžių – turi žavėti savo grakštumu, tad viską, kad yra esminga, galima išreikšti taupiu žodžiu.

Giedrė Kazlauskaitė

Už knygą "Gintaro kambarys" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018)

"Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija. Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas", – G.Kazlauskaitė.

Mindaugas Nastaravičius

Už knygą "Bendratis" (Tyto alba, 2018)

pagalvojau, kad viską

jau parašiau, nors nė žodžio

nežinojau apie tave, ir tada supratau, kad laikas

šitam atminties kambary išgriauti nešančią sieną

išversti tą menką konstrukciją, laikančią žmogų ar tvartą

lūkesčius jūsų ir mano, palengva slopstančius

kiek besiraityčiau

pagalvojau – laikas sustoti, nes viskas

kas rodės reikšminga, išsprūdo prirėmus prie sienos

tada pasirodė – štai, pagaliau, kaip ir laikas

nieko nereiškiu, kiek savęs begailėčiau

tada pasigirdo, kad Gariūnuose, kažkur

prie sienos, brangiai superka pelenus, todėl deginom

tėvų nuotraukas už tvarto, kol sukūrenom

ir tvartą, liko tik siena, laikanti tuštumą

tada, susipylę į kibirus, išvežėm viską parduoti, o tada

sužinojome, kad kažkur prie sienos nėra jokios sienos

kad mūsų pelenų net dykai niekas neima

sudegę tėvų veidai tebejuosta ant pirštų

ir ėjome atgal į autobusą, dulkėjo

neuždengti pelenai, semiu juos dabar ir barstau

šitoj amžinoj bendraty ant nesančios sienos griuvėsių

"Bendratis" – trečioji jaunesniosios kartos poeto M.Nastaravičiaus (g. 1984) knyga. Pirmasis eilėraščių rinkinys "Dėmėtų akių" (2010) įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų poetinį debiutą. Antroji knyga – "Mo" (2014) – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją, rinkinys pateko į Metų knygos rinkimų penketuką ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. M. Nastaravičius taip pat rašo pjeses, bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos teatrais. 2015-aisiais už dramaturgiją jis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. "Ateina laikas, kai supranti, kad esi ir sūnus, ir tėvas, kad nuo šiol žiūri abiem kryptimis, ir abi jos svarbios, nors tau nepavaldžios. Tai šios istorijos dramatizmas ir jėga", – sako rašytojas Sigitas Parulskis.

Dovilė Zelčiūtė

Už knygą "Prieglaudos miestai" (Kauko laiptai, 2018)

Neatsitiktinai D.Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina "Prieglaudos miestai". Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema. Su sau būdingu atvirumu ir kūrybiniu įkarščiu poetė imasi išskirtinio šiems laikams moralinių vertybių teigimo, savęs ieškojimo nuopuoliuose ir prisikėlimuose, ieško atsakymo į vieną iš svarbiausių egzistencinių klausimų: su kuo tu? Knygos autorei sekasi: ji išvengia patetikos ar egzaltacijos, deklaratyvaus religingumo, moralizavimo. Tema skleidžiasi natūraliai: skausmingai, džiaugsmingai, įtikinamai. Nedvejoji: "prieglaudos miestas" D.Zelčiūtės poezijoje tapo filosofine atskirties, atsiteisimo, išsigryninimo kategorija, – tiek laiko, tiek erdvės prasme.