Svarbi diena kalendoriuje
Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininkas Mindaugas Vėlyvis Šv.Gertrūdos gatvėje esančioje būstinėje mus pasitiko su šypsena ir stipriu rankos spustelėjimu, o tada grįžęs atgal prie savo darbo stalo atsargiai paklausė, ar esame ką nors girdėję apie samariečius ir jų veiklą.
"Teiraujuosi, nes anksčiau žmonės galvodavo, kad mes esame sekta", – pašnekovas džiaugėsi, kad dabar vis daugiau miestiečių žino, kad Lietuvos samariečių bendrija – visuomeninė labdaros organizacija, besirūpinanti nelaimės ištiktais žmonėmis, padedanti socialiai remtinoms ir daugiavaikėms šeimoms, teikianti pagalbą žmonėms, turintiems negalią, benamiams, bedarbiams.
Teiraujuosi, nes anksčiau žmonės galvodavo, kad mes esame sekta.
Susibūrę į grupę, tokius tikslus 1992-aisiais išsikėlė bemaž pusšimtis entuziastų. Vadovaudamiesi devizu "Skubėkime daryti gera", nuo pirmųjų veiklos dienų samariečiai ėmė kovoti su skurdu, žmonių, turinčių negalią, atskirtimi, skurstantiesiems teikti pagalbą drabužiais, inventoriumi, maistu. Tais pačiais metais bendrijos skyriai atidaryti Vilniuje, Šiauliuose, Jurbarke, Kelmėje ir Kaune. Dabar tokių skyrių skaičiuojama kone dvidešimt.
"Čia viskas aiškiai surašyta", – M.Vėlyvis dovanų ištiesė 2021-ųjų kalendorių, primenantį ne tik po šalį išsibarsčiusių skyrių skaičių, bet ir Lietuvos samariečių bendrijos dieną, minimą sausio 25-ąją.
Laikini apribojimai
Prieš tęsdamas pažintį, skyriaus vadovas darsyk priminė apie samariečius. Tam pasitelkė Biblijoje aprašytą istoriją.
"Kelyje tarp Jericho ir Jeruzalės plėšikai užpuolė žmogų. Sumušė, atėmė daiktus ir paliko jį gulėti ant žemės. Rabinas nelaimėlį apėjo ratu. Pamatęs gulintį žmogų, tą patį padarė ir kunigas. Pro šalį jojęs samarietis sustojo, apiplovė nuskriaustojo žaizdas. Tada užsimetė jį ant asilo ir nugabeno pas vietinį, prašydamas pasirūpinti ir padėti. Patirtus piniginius nuostolius žadėjo atlyginti... Šitokiu mąstymu vadovaujamės iki šių dienų", – Lietuvos samariečių bendrijos Kauno skyriaus pirmininkas M.Vėlyvis apgailestavo, kad pastaruoju metu dėl karantino gerų darbų sąrašą teko siaurinti.
Uždarytos patalpos M.Daukšos gatvėje, kur iki tol dažnai skambėjo smuiko muzika, o įsitaisiusios minkštuose krėsluose plepėjo garbaus amžiaus miestietės. Vis dar neveikia punktas S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, kur vargstantiesiems dalijami įvairūs daiktai, lengvinantys jų buitį. Visai neseniai koronavirusu buvo susirgęs Kauno skyriaus pirmininkas ir dar keli darbuotojai, todėl patalpos Šv.Gertrūdos gatvėje taip pat buvo uždarytos. Žmonės negalėjo gauti slaugai reikalingų priemonių, nejudinami stovėjo ir automobiliai, kuriais ligoniai gabenami į dializių procedūras. Visai neseniai veikla atnaujinta, todėl pokalbio metu M.Vėlyvio telefonas suskambo bent kelis kartus. Vienas interesantas teiravosi, kada galėtų pasiimti funkcinę slaugos lovą. Kitas domėjosi, kada samariečiai vėl priims prasikaltusius miestiečius, kurie pas juos atlieka viešuosius darbus.
"Pas mus dirba ir iš probacijos tarnybos atsiųsti žmonės. Patinka jiems čia. Gauna maisto, su jais gražiai bendraujama", – pokalbį tęsė Kauno samariečių vedlys.
Pas mus dirba ir iš probacijos tarnybos atsiųsti žmonės. Patinka jiems čia. Gauna maisto, su jais gražiai bendraujama.
Tyla koridoriuose
Kiekvieną dieną į centrą ateina apie 30 savanorių, kurie dalijasi pačius įvairiausius darbus. Mums kalbantis vienas savanoris grįžo iš vienišo senolio, kuriam sugedo dujų balionas. Kitas, atsistojęs prie lentos, žymėjosi savaitės užduotis.
"O štai čia mūsų ilgametė savanorė Marija, gerus darbus daranti jau dvidešimt metų", – pamatęs ant kėdės sėdinčią moterį su šilta kepure, M.Vėlyvis jai linktelėjo galva, o tada vienas po kitos ėmė varstyti kabinetų duris. Už vienų, palinkusi virš popierių krūvos, metų pradžios skaičius žymėjo buhalterė. Už kitų – troškintų kopūstų šaukštu mosavo linksmuolė virtuvėlės šefė.
"Čia mes maitinamės. Karšto maisto duodame ir savanoriams. Partizanų gatvėje esančiame punkte vargstantiems žmonėms duodame maisto produktų, tikėdamiesi, kad taip jie galės sutaupyti komunaliniams mokesčiams. Žinoma, yra tokių, kurie pasinaudoja gerumu ir maisto produktus keičia į alkoholį ar cigaretes", – pasak pašnekovo, karantinas maisto dalybų nenutraukė, nors kontaktinius užsiėmimus su centro lankytojais teko perkelti į virtualiąją erdvę.
Dabar socialinės pedagogės su vaikais dirba nuotoliniu būdu. Per nuotolį kontaktuoti bando ir kai kurie į centrą užsukantys naująsias technologijas prisijaukinę senjorai.
"Stinga visiems gyvo kontakto", – kalbinta socialinė darbuotoja neslėpė, kad jiems trūksta šurmulio koridoriuose.
Persikėlė į "dvarelį"
Devyniolika metų Kauno samariečiai glaudėsi Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros kaimynystėje, tačiau, pastatą pardavus, buvo priversti išsikraustyti ir ieškoti kitų patalpų. M.Vėlyvis iki šiol mena Šv.Gertrūdos gatvėje esantį pastatą, vietinių vadinamą dvareliu, kurį jiems pasiūlė tuometė valdžia.
"Buvo baisu. Viskas išgriauta, radiatoriai išplėšti, langai išdaužyti. Paprašėme, kad miesto valdžia bent iš dalies kompensuotų vokiečių įneštas lėšas", – savivaldybė, anot pašnekovo, tąkart skyrė 100 tūkst. litų.
Jei parduos patalpas – sutartį nutrauks, o tai reiškia, kad vėl atsidursime gatvėje.
Už juos ir rėmėjų skirtas lėšas samariečiai ėmė tvarkyti patalpas Šv.Gertrūdos gatvėje. Užkamšė skyles sienose, sutvarkė grindis, sudėjo langus ir radiatorius, pastatė katilinę. "Kauno energija" padėjo uždengti stogą.
"Tik grotas senas ant langų palikome. Nenuimame jų, nes aplink zuja įvairių žmonių", – kalbėjo M.Vėlyvis.
Žinoma, remontas reikalingas ir antrajame aukšte, tačiau Kauno samariečių vadas džiaugėsi, kad patalpose, kuriose jie skaičiuoja penktus metus, dabar kur kas geriau nei prie Istorinės Prezidentūros, kur šaltį tekdavo vyti krosnyje kūrenamomis malkomis ir vadinamųjų buržuikų kaitra.
"Kai partneriai iš Vokietijos pamatė, ką padarėme čia, norėjo prieš mus nusiimti kepures. Negalėjo patikėti, kaip iš tokių griuvėsių atstatėme funkcionuojančias patalpas. Prieš dvejus metus su savivaldybe pasirašėme panaudos sutartį iki 2028 m., bet sėdime lyg ant ugnikalnio. Jei parduos patalpas – sutartį nutrauks, o tai reiškia, kad vėl atsidursime gatvėje", – M.Vėlyvis vylėsi Kauno samariečiams palankiausio ateities scenarijaus.
Parama iš Vokietijos
Kauno samariečių patalpose veikia neįgaliųjų, senjorų ir vaikų dienos centrai. Pastarieji vasarą atlieka dienos stovyklų funkcijas. 700 kv. m erdvėse įrengta žaidimų erdvė, rankdarbių salė, kompiuterių klasė, masažo kabinetas, atskira patalpa pokalbiams su žmonėmis, atsiųstais iš probacijos tarnybos, socialinės dirbtuvės, kuriose meistrauja protinę negalią turintys žmonės, ir nedidelis kambarėlis senjorams.
"Šio kambario krėslus dovanojo vokiečiai. Ne tik gražūs, bet ir labai patogūs", – pašnekovas džiaugėsi ne tik senjorų komfortu, bet ir jau minėtais partneriais iš Vokietijos.
Jau nemažai metų jie ne tik padeda finansiškai, bet ir aprūpina įvairiais daiktais. Tarkim, baldais, kurie stovi centre, įvairiomis slaugos priemonėmis ir automobiliais. M.Vėlyvis pasakojo, kad visai neseniai Kauno skyrius gavo naują mikroautobusą su specialia įranga viduje.
"Turime įvairių transporto priemonių. Tarkim, vieną greitąją panaudos pagrindais dešimčiai metų mums skyrė Sveikatos ministerija, kitą – Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis. Turime lengvųjų automobilių, dvi mašinas su specialiomis įvažomis, krovininių automobilių, kuriais gabename maisto produktus", – dauguma jų, anot pašnekovo, seni, tačiau paremontuoti tarnauja puikiai, o svarbiausia – padeda daryti gerus darbus.
Prieš tęsdami ekskursiją, trumpam stabtelėjome vidiniame kieme. Kažkada čia buvo plika žemė. Gavę plytelių savanoriai išklojo aikštelę ir pritaikė ją sportui, todėl, kai nelyja lietus, kieme galima sutikti būrį vaikų.
"Gavome gerą krepšinio lentą dovanų, tai vaikai mėto kamuolį", – pašnekovas kilstelėjo akis į antrojo aukšto langus ir apie planus, susijusius su už jų esančiomis erdvėmis, pažadėjo papasakoti užlipus ten.
Dideli planai
Pakilome į antrą aukštą. Pirmiausia nosį kyštelėjome į didžiules erdves, prikrautas pačių įvairiausių daiktų. Pradedant žmonių dovanotais paveikslais, baigiant manekenu, aprengtu samariečio liemene. Vėsiose erdvėse, primenančiose paslaptingą palėpę iš kokios nors kino juostos, vasarą vyksta susirinkimai. Tada, anot pašnekovo, čia būna karšta – patalpas įkaitina stogas.
"Nors stogas pakeistas, jį reikia apšiltinti. Būtų gerai panaikinti ir tas medines atramas prie langų – būtų daugiau vietos. Žinoma, viskam reikia ir laiko, ir pinigų", – pastarieji, anot pašnekovo, padėtų įgyvendinti ir daugiau samariečių svajonių.
Tarkim, centre sumontuoti liftą, neįgaliuosius keliantį iš pirmojo į antrąjį aukštą, įrengti skaityklą ir sutvarkyti kelis kambariukus, skirtus namuose smurtą patyrusioms moterims su vaikais prisiglausti.
Yra dar viena svajonė, pasiekiama ranka. Jei ne karantinas, ji jau būtų virtusi kūnu.
"Eime su manimi", – ištraukęs gniužulą raktų, M.Vėlyvis atrakino dar vienas duris. Už jų – keli stalai, kėdės ir tiek pat kompiuterių. Planuojama, kad čia bus teikiama pagalbos skambučio paslauga vienišiems, neįgaliems žmonėms. Tokios linijos esą jau seniai veikia Vokietijoje, Italijoje, Latvijoje.
"Iš vokiečių gausime galingą serverį. Tada žmonių namuose pastatysime įrenginius, išdalysime specialias apyrankes, valdomas vienu spustelėjimu. Gavę signalą budintieji vyks pas besikreipiantįjį, suteiks pirmąją pagalbą arba iškvies medikus. Jei reikės – tiesiog pasikalbės telefonu, – pašnekovas vylėsi, kad žmonės šią paslaugą prisijaukins greitai. – Tiesa, ji bus mokama, nes reikės išlaikyti įrangą. Tačiau kaina tikrai nedidelė – vos keli eurai."
