„J. Gréco buvo žodžių burtininkė ir Paryžiaus visuomenės ikona, - ketvirtadienį pareiškė Eliziejaus rūmai. - Šokis buvo jos pirmoji kalba, Paryžiaus opera – jos namai (...). Prezidentas Emmanuelis Macronas ir jo žmona Brigitte pareiškė užuojautą menininkės artimiesiems.
Atlikėja mirė trečiadienį savo namuose Ramatiuelyje. Jos laidotuvės numatytos Paryžiaus Montparnasse kapinėse, kur amžinojo poilsio jau atgulę žinomi menininkai, taip pat buvęs prezidentas Jacques‘as Chiracas. Data kol kas nežinoma.
J. Gréco paliko šimtus dainų ir interpretacijų, tarp jų – „Sous le ciel de Paris“ ar „Déshabillez-moi“.
Prancūzų filosofas ir egzistencialistas Jeanas-Paulas Sartre‘as atrado J. Gréco rūsio bare Paryžiaus Sen Žermen de Prė rajone, kuris šeštajame dešimtmetyje buvo sostinės intelektualų kvartalas. Jis įvedė ją ir į tuometį meno intelektualų elitą. Kaip ir jie, J. Gréco rengėsi juodai. Išblyškęs veidas, juodi plaukai ir juodi rūbai: šiam stiliui atlikėja liko ištikima visą savo gyvenimą.
J. Gréco gimė 1927 metų vasario 7 dieną Monpeljė mieste. Didžiąją vaikystės dalį ji praleido pas močiutę ir vienuolyne, nes savo tėvo beveik nepažinojo, o jos motina per Antrąjį pasaulinį karą prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo. Nors jos motina ir sesuo tapo gestapo aukomis, J. Gréco buvo viena pirmųjų prancūzų atlikėjų, 1959 metais koncertavusių pokario Vokietijoje.
Savo atsisveikinimui su muzika J. Gréco gerai pasiruošė. Koncertiniu turu „Merci“, kurį pradėjo 2015-aisiais, ji padėkojo ištikimiems savo gerbėjams. Reikia žinoti, kada ateina metas baigti, sakė ji. Scenoje ji buvo 65-erius metus.
