Apie skaudžią žinią pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga bei vyro dukra, žinoma menininkė Nomeda Marčėnaitė.

„Prieš porą metų per tėvo jubiliejų buvo skaitomos būsimo jo romano ištraukos. Pabaigti dar vienos knygos nespėjo, bet buvo akivaizdu, kad jis jau pradėjęs dėlioti savo gyvenimo reziumė. Pabaiga atėjo greičiau nei tikėtasi, bet neabejojam, kad tėvas tikrai jautėsi save realizavęs per kūrybą, didžiavosi karjera, didžiavosi ir mumis – viena gražia, kita protinga... Spėkit, kuri yra kuri.

Mes labai dėkingos visiems, kurie padėjo, kai labiausiai reikėjo – kai kartais jautėmės sutrūkinėjusios medicinos pagalbos įkaitėmis ar net aukomis. Mes pakovojome ir tėtis pakovojo, bet dar tada, kai kalbėjo, spėjo pakartot, ką sakydavo pastaruosius 40 metų – nenorėčiau gulėti ir tik egzistuoti. Išeiti beveik taip ir pavyko. Dabar atsisveikinsime. Norėtųsi – kuo ramiau, su jūsų palaikymu mintimis, šio atsisveikinimo proga mums visiems prisimenant šalia esančius gyvuosius“, – socialiniame tinkle „Facebook“ dėstė N. Marčėnaitė.

Nomeda Marčėnaitė ir Rimantas Marčėnas / T. Urbelionio/Fotobanko nuotr.

Pasak kauniečio rašytojo bei žurnalisto Gedimino Jankaus, mirė šviesuolis, intelektualas, taurumo ir kilnumo pavyzdys, ypač nuoširdus, atviras žmogus, su kuriuo visada buvo įdomu bendrauti ir kalbėtis įvairiomis temomis.

„Mirė Kolega, kurį nuolat geru žodžiu prisimindavau nuo studijų Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. Jis mums dėstė Lietuvos istoriją, ir tas dėstymas buvo itin įsimenantis, gilus, išjaustas, drąsus, prisodrintas nežinomais ir oficialios sovietinės istoriografijos nutylėtais faktais. Savo žinias ir patirtį Rimantas dosniai seikėjo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, tapo Atkuriamojo senato nariu ir vadovavo Istorijos katedrai, vėliau buvo Kauno technologijos universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas.

Itin svarią vietą, be abejo, užima jo istoriniai tyrinėjimai ir kūryba. Dar nuo 1967 metų skelbė apsakymus, noveles, recenzijas apie lietuvių prozininkų naujas knygas. Parašė kelias dešimtis publicistinių ir mokslinių straipsnių, buvo poros stambių monografijų, enciklopedinių leidinių bendraautorius“, – priminė G. Jankus.

Antradienį, 16 val., Velionio palaikai bus pašarvoti Kauno laidojimo namų antroje salėje. Trečiadienį lankymas vyks nuo 9 valandos, urna išnešama 13.30 val. R. Marčėno laidotuvės vyks Petrašiūnų kapinėse.

R. Marčėnas gimė 1937 metais, Marijampolėje, K. Donelaičio vidurinę mokyklą baigė Klaipėdoje, o istorijos studijas – 1960 m. Vilniaus universitete. Dėstė Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete, vėliau buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys ir naujai susikūrusios Istorijos katedros vedėjas. 2001–2006 m. Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, docentas.

Rašytojas per daugiau kaip penkis kūrybos dešimtmečius parašė keliolika recenzijų apie lietuvių prozininkų knygas, kelias dešimtis publicistinių ir mokslinių straipsnių, išleido devynias knygas, buvo poros stambių monografijų ir enciklopedinio pobūdžio leidinių bendraautorius.

1985 metais R. Marčėnas tapo leidyklos „Vaga“ Pirmosios knygos konkurso nugalėtoju (Išrinktoji gentis: apysaka ir apsakymas), 2010 metais pelnė Jono Marcinkevičiaus literatūrinę premiją už istorinį romaną „Sosto papėdėje“.

R. Marčėno akademinė ir kūrybinė veikla įvertinta ir rašytojo namais tapusiame Kaune: 2008 metais už istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti“ (2007) jam įteikta Kauno rašytojų Vieno lito premija, 2012 metais – Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas, 2017 metais – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis.