Smalsūs žvilgsniai netrikdo
Iš rytinės Pakistano dalies, besiribojančios su Indija, kilęs jaunas vyras tėvynėje paliko didelę šeimą. Joje – ne tik tėvai ir du jaunesni broliai, bet ir seneliai bei kiti giminaičiai. Namuose drauge gyvena 17 asmenų.
Į Lietuvą 27-erių vaikinas atvyko studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, o Austrijoje jis gilino savo žinias mainų programos metu.
Į Klaipėdą Mirza atvyko sulaukęs pasiūlymo iš uostamiestyje įsikūrusios norvegų įmonės "Omega 365 Lithuania". Ji daugiausia užsiima programinės įrangos produktų kūrimu ir priežiūra, bendradarbiauja su klientais visame pasaulyje.
"Kartais matydami mano tamsesnę odą žmonės bando susivokti, kokia mano tautybė, klausia, gal atvykau iš Indijos ar kurios arabų šalių. Kartais jaučiu, kad esu smalsiai apžiūrinėjamas. Žinojau, kad taip gali būti, bet esu atviras žmogus, todėl manęs tokie smalsūs žvilgsniai netrikdo", – kalbėjo M.M.Baigas.
Jo senelis Pakistane dirbo "Siemens" bendrovėje. Į šią įmonę dažnai atvažiuodavo vokiečių ar švedų inžinierių. Juos senelis pasikviesdavo į svečius, nuoširdžiai žavėjosi jų laisvumu ir dažnai anūkams pasakodavo apie europiečius.
Būtent todėl M.M.Baigas nuo vaikystes svajojo nuvykti į Europą ir suprasti, kodėl senelis taip žavėjosi europiečiais.
Tikrai žinau, kad mirti norėčiau savo šalyje.
Kita priežastis, kodėl jis ryžosi išvykti iš savo šalies, ta, kad tėvynėje jis negalėjo rasti darbo. Be to, Pakistanas išgyvena politinę krizę, todėl čia jis jaučiasi saugiau.
Ten, kur mažiau tautiečių
Kai M.M.Baigas pasakė, kad važiuos į Lietuvą, tėvas labai nustebo ir suskubo internete ieškoti informacijos apie mūsų šalį. Jis niekada nebuvo girdėjęs, kad kas nors iš Pakistano važiuotų mokytis į Lietuvą.
"Paaiškinau, kad noriu studijuoti tokioje šalyje, kur nėra daug mano tautiečių. Kiti jaunuoliai iš mano šalies, atvažiavę į Vakarų valstybes studijuoti, bendrauja su tautiečiais ir tai neleidžia jiems greitai integruotis į vietos bendruomenę. Aš norėjau kitokios patirties – kaip įmanoma labiau kontaktuoti su lietuviais ir pajusti mūsų skirtumus, o sykiu pasisemti kuo daugiau patirties, – atviravo vaikinas. – Lietuvoje pasijutau laimingas, studijuodamas įgijau daug draugų, pats tapau atvykstančių tarptautinių studentų mentoriumi. Taip bendravau su italais, prancūzais, vokiečiais, bosniais, turkais. Po studijų gavau darbą Klaipėdoje. Pasirinkdamas Lietuvą pasielgiau teisingai, nes galiu čia dirbti ir uždirbti."
Jausmai: jau greitai M.M.Baigas nebesijaus Klaipėdoje vienišas, žiemą jis čia atsiveš ir žmoną. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)
Mirza nustebino – jam patinka, jog daugelis žmonių čia nekalba angliškai, taip jis tikisi greičiau išmokti lietuvių kalbos.
Kai pradėjo dirbti, vaikino gyvenimas pasikeitė, tenka dažniau naudotis internetiniu vertėju.
Laisvalaikiu vaikinas žaidžia skvošą ir mokosi groti fleita. Vienas didžiausių jo pomėgių – gaminti maistą.
Jaučia skolą Lietuvai
Kalbėdamas apie planus, jaunas vyras minėjo savo įsipareigojimus mūsų šaliai.
"Lietuva suteikė man geidžiamą išsilavinimą, čia radau darbą, todėl noriu grąžinti šios šalies visuomenei skolą. Tai padarysiu mokydamasis kalbos ir parodydamas, kad noriu integruotis į vietos bendruomenę. Dirbsiu čia, kad grąžinčiau paskolą, ir tai yra mano įsipareigojimas. Esu kilęs iš nuostabios šalies – Pakistano, bet ten sunku gauti gerą darbą, Lietuva šiuo požiūriu yra kur kas geresnė. Suprantu, kad žmonės stengiasi pagerinti savo gyvenimą ir vykti į tokias valstybes, kaip Vokietija, bet man yra gerai čia. Dar nežinau, kaip susiklostys mano gyvenimas, bet tikrai žinau, kad mirti norėčiau savo šalyje", – įsitikinęs M.M.Baigas.
Jaunas vyras prasitarė, gal būtų norėjęs susirasti žmoną Lietuvoje, nes lietuvaitės jam labai gražios, bet yra susižadėjęs su savo tautiete ir gruodį planuoja grįžti į tėvynę su ja susituokti. Jis norėtų, kad ir tėvai pamatytų Europą.
Paklaustas, ar jaučiasi čia vienišas, vaikinas neslėpė išgyvenantis labai stiprų vienatvės jausmą
"Bet aš prisijaukinau šį vienišumą, jis man savotiškai brangus. Kiekvieną vakarą kalbu su tėčiu, jis dažnai manęs klausia apie tai. Atsakau jam, kad kartais noriu bėgti iš čia, noriu pasidalyti su kažkuo savo jausmais, bet, kita vertus, mėgaujuosi vienatve. Tikiuosi, kad jausiuosi kur kas geriau, kai po vestuvių atsivešiu čia žmoną. Viliuosi, kad ji nesėdės namuose ir ras darbą. Būti vien namų šeimininke jai būtų liūdna ir sunku, juk čia neturės draugų ir giminaičių. Norėčiau, kad ji pirmiausia išmoktų kalbą. Įsivaizduoju, kad ji galėtų dirbti kavinėje ar įsteigti savo verslą, pavyzdžiui, prekiauti pakistanietiškais papuošalais", – apie svajones kalbėjo M.M.Baigas.
Nepatinka, kai žiopso
Kas labiausiai nustebino pirmą kartą išlipus iš lėktuvo Lietuvoje? Stebino, kokie gražūs žmonės čia gyvena.
"Čia labai jaučiamas ir laisvės pojūtis. Jūs galite veikti, ką norite. Tik žmonės čia uždaresni. Norėdamas bendrauti, pasidalyti mintimis, turiu susidraugauti. Mes esame atviresni, todėl šiek tiek sunku. Pakistane įprasta užkalbinti žmogų gatvėje ir pasikviesti jį pietų į namus, čia žmonės manęs nesuprato, bet po mėnesio, kito bendravimo naujieji pažįstami iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Bosnijos, Turkijos jau pietavo mano namuose. Jiems patiko pakistanietiška virtuvė, mes vakarojome ir smagiai leidome laiką", – dalijosi patirtimi M.M.Baigas.
Vaikinas atviravo valgantis halalinį maistą – tam tikru būdu papjautų gyvulių mėsą. Produktus perka prekybos centruose ir gamina maistą pats. Vienintelis dalykas, ko jam tikrai trūksta – prieskoniai.
Iš Pakistano jis parsivežė visą krepšį prieskonių, nes čia tokių neranda. Draugai europiečiai, paragavę M.M.Baigo pagaminto maisto, skundėsi, kad dega viduriai. Apie lietuvišką virtuvę pakistanietis kol kas žino nedaug, tik tiek, kad vartojame daug bulvių.
M.M.Baigas stebėjosi, kad Europoje atviros sienos ir iš šalies į šalį galima važiuoti be kliūčių. Todėl europiečiai turi galimybę pažinti įvairių šalių žmones.
Klausinėjamas apie blogus dalykus, kurių jis čia nekenčia, pakistanietis kalbėjo su šypsena: "Aš nenoriu ko nors nekęsti, esu taikus žmogus ir dažniausiai būnu gerai nusiteikęs. Net kai žmonės į mane spokso, o man tai nepatinka, žinau, kad visa tai pasikeis. Vakarų Europos šalyse kur kas daugiau kitataučių. Lietuvoje, ypač Klaipėdoje, mažai užsieniečių. Lietuva išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Manau, ateis laikas priimti skirtumus, tai nebus lengva ir užtruks."
Mirza teigė trokštantis įrodyti, kad, nepaisant kitokios religijos ir išvaizdos, skirtumai nėra tai, dėl ko reikėtų atstumti kitą žmogų, priešingai – reikėtų juos priimti ir sugyventi.
Pasiilgsta bendrų maldų
Vienas dalykų, kurių vaikinas labiausiai pasiilgsta, yra bendros maldos.
"Užaugau klausydamas kvietimo į mečetę garsų, jie rodo emocinį žmonių ryšį, aš nusiraminu, kai jo klausausi. To labai ilgiuosi. Meldžiuosi namuose. Nenoriu šokiruoti žmonių, todėl darbe netiesiu kilimėlio ir nepradedu melstis. Esu atvykėlis ir neturiu gąsdinti, nei jėga brukti savo kultūros. Manau, kad pripratimas prie kitos religijos žmonių įvyks ramiai, be konfliktų. Kai tai įvyks, atvykėliai, kuriems tai aktualu, bus atsakingesni, norės parodyti savo padėką. Žinau, kad Britanijoje kartais galima net parduotuvėje pamatyti besimeldžiančius musulmonus, ten tai – normalu, kaip ir kitose Europos valstybėse", – svarstė pakistanietis.
Vaikinas atviravo svajojantis savo vaikus auginti Europoje, nes čia labai daug išmoko. Seneliai išugdė jam norą būti atviram kitiems, priimti kitokius žmones. Europoje, kur tiek daug kitokių žmonių, tai padaryti daug lengviau.
"Iš pradžių buvo nelengva ir netikėta, kai aplinkiniai valgo kiaulieną ar man pasiūlo alkoholio, bet juk nesunku mandagiai atsakyti "Ne, aš negeriu", neaiškinant, kad tai blogai. Būtent laisvė daryti ką nori gyvenime yra vertybė, su kuria norėčiau užauginti savo vaikus", – įsitikinęs Mirza.
Talibano nebijo
Paklaustas, ar girdėjęs apie pabėgėlių veržimąsi į Lietuvą, jaunas vyras atsakė apie tai žinąs. Kai 2019 metais jis atvyko, pabėgėlių krizės čia nebuvo.
Mirza įsitikinęs, kad tapti pabėgėliu yra pateisinama, jeigu gimtinėje vyksta karas ar kyla grėsmė gyvybei. Bet šie žmonės turi integruotis į juos priėmusios šalies visuomenę.
Pasak pašnekovo, kitų Europos valstybių patirtis rodo, kad, esant pabėgėlių krizei, visuomenė susiskaldo, vieni neįsilieja į vietos bendruomenę, kitų jų ima nekęsti. Kaip padaryti, kad taip nebūtų, tikra mįslė.
Paklaustas, ką galvoja apie situaciją Afganistane, vyras teigė, kad dabar apie tai galima tik svarstyti.
"Ką mes galime padaryti? Manau, kad turėtume tiesiog laukti ir stebėti situaciją. Nenorėčiau, kad talibai skleistų savo propagandos idėjas kitose šalyse. Tikiu, kad viskas bus tik geriau, nes jie turės išgyventi, megzti taikius santykius su tarptautine bendruomene ir šalies viduje", – samprotavo vaikinas.
