– Neseniai minėjote gimnazijos trisdešimtmetį. Kokiomis nuotaikomis? – "Vilniaus diena" teiravosi nuo 1991 m. mokyklai vadovaujančio direktoriaus Mišos Jakobo.
– Taip, prieš 30 metų spalio 2 d. buvo atidaryta Vilniaus žydų nacionalinė mokykla. Tai buvo didžiulis įvykis ir Lietuvai, ir mūsų šalies žydų bendruomenei. Turiu padėkoti tuometei valdžiai, visiems viršininkams, klerkams, kurie palaikė mūsų bendruomenės norą atkurti bent vieną žydų mokyklą Lietuvoje.
Aš buvau prie šios žydų mokyklos ištakų – iš pradžių dirbau mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Buvo nelengva ją kurti, neturėjome nuo ko "nusirašyti", viską darėme po truputį, palaipsniui. Buvo daug skeptikų: ką jūs mokysite, žydų neliks Lietuvoje, kam viso to reikia... Bet remiantis tomis giliomis žydiškomis tradicijomis, jeigu yra bent vienas vaikas, kuris nori mokytis, kuris nori sužinoti apie savo protėvių gyvenimą, jis turi turėti tokią galimybę. Galų gale, patinka tai ar nepatinka, norite to ar nenorite, nepamirškime, kad žydų tauta davė pasauliui tikėjimą, Šventąjį Raštą, dešimt Dievo įsakymų. Dievas sakė: "Eikite ir darykite."
Šiandien aš džiaugiuosi, kad ši ugdymo įstaiga turi savo veidą, savo specifiką, savo vietą Lietuvos švietimo sistemoje, mes esame pasiekę neblogų rezultatų. Mokykla per visus tuos metus išleido apie 300 abiturientų ir jais šiandien galiu didžiuotis. Dauguma iš jų dirba Lietuvoje, kad ir būtų keista, nors turėjo nemažai galimybių išvykti, yra sėkmingi, yra geri tėvai, jų vaikai jau lanko mūsų mokyklą – aš juos vadinu anūkais. Visa tai, ką matau, man atneša didelį džiaugsmą, pasitenkinimą ir pasigėrėjimą savo, mokytojo, darbu.
Aš labai myliu mokytojo profesiją, labai ją gerbiu. Esi mokytojas, kuris moko savo vaikus – Lietuvos vaikus. Kaip mokai ir ko mokai, priklauso nuo asmens. Ką tu savyje turi, kokias vertybes puoselėji, kaip bendrauji, kaip komunikuoji. O svarbiausia – besąlygiškai turi mylėti vaikus. Ir vaikai tai jaučia. Turi jiems būti teisingas, griežtas ir reiklus. Ir kai manęs klausia, kur yra darbo sėkmė, šiandien galiu pasigirti, kad už mokytojo stalo sėdžiu 50 metų – čia ne juokai. 50 metų atidaviau vaikams. O jei kas paklaustų, kiek dienų sirgau – jas ant pirštų suskaičiuoti galima. Nes kai žinai, kad esi laukiamas, eini. Ir nors aš nesu giliai tikintis žmogus, bet visada sakau: yra Dievas, kuris viską mato ir įvertina tavo darbus, tavo žygdarbius, tavo gyvenimą ir tavo gyvenimo prasmę.
Aš galiu save įvardyti kaip tolerantišką žmogų, nes išaugau tokioje terpėje – mažame miestelyje baigiau lietuvišką mokyklą su draugais, kuriuos dar ir dabar myliu ir gerbiu. Mums buvo įskiepyta meilė kitam žmogui, nes visi tada buvome viename lygmenyje – visi buvome matę daug vargo, dalis buvome alkani, todėl neturėjai teisės praeiti pro šalį nepasidalijęs sumuštiniu, nes būtum neteisingai suprastas. Neduok Dieve, jei tave būtų pavadinę "skūpu" – tai pats baisiausias epitetas. Arba "mužiku". Jei mano mama matydavo blogai besielgiantį kaimyną, kuris skriaudžia savo šeimą, žmoną, vaikus, geria, tinginiauja, sakydavo, kad jis yra mužikas. Ir savo vaikams dabar sakau – pagrindinis dalykas, ko trokštu, ko noriu, kad nė vienas iš jūsų nebūtumėte mužikas.
Daug atidaviau energijos, sveikatos, dėmesio savo vaikams, nes jie yra mano vaikai, jie yra po mano stogu, aš už juos atsakau. Gydytojas atsakingas už ligonį, nes ligonis yra jo palatoje. Darbdavys atsakingas už darbuotoją, kuris pas jį dirba, ir turi suprasti pagrindinį dalyką – materialines gėrybes ir gerą gyvenimą jam kuria būtent jo darbuotojai, tad jais pirmiausia ir reikia rūpintis. Mano kabinetas renovuojant mokyklą buvo įrengtas paskutinis. Pirmiausia viską atidaviau jiems – mokytojams – nes jie dirba su vaikais, jei moko, jiems reikalingas projektorius, naujesnis kompiuteris.
Kai mes visi įsiklausysime į savo žmogišką širdį, kai mes galvosime apie kitą žmogų, mes kitaip gyvensime.
Kai šitaip galvoji ir šitaip elgiesi, tu esi pastebimas. Kai tu vaikams skiri dėmesį, kai pastebi, kad atėjęs į valgyklą kažkuris negali bandelės nusipirkti – pamiršo pinigus ar tiesiog neturi – mano pareiga yra jam padėti. Juk aš galiu duoti jam 50 centų ir "nenubiednėsiu", o jis galbūt visą likusį gyvenimą prisimins, kad mokyklos direktorius jam tą bandelę nupirko.
– Tai ir yra pagrindinė vertybė, kurios mokote – žmogiškumas?
– Kai mes visi įsiklausysime į savo žmogišką širdį, kai galvosime apie kitą žmogų, mes kitaip gyvensime. Kitą žmogų reikia gerbti. Bet mes negerbiame žmogaus Lietuvoje. Vien tai, kokios pensijos mokamos tiems, kurie atidavė valstybei 40, 50 savo gyvenimo metų. Šiandien jam liepiama išgyventi už kelis šimtus eurų. Valstybė mėto pinigus į pelkes, nes nemoka šeimininkauti, nes politikai – "bezdariai". Jų kalbos daugumai jau nusibodusios, nes jie meluoja. Ką reiškia jų pažadai? Neseniai nusižudė medikas. Poryt gal nusižudys mokytojas. Ką tada sakys?
O man jie drįsta sakyti, kad tu, direktoriau, per ilgai sėdi šioje vietoje, pasitrauk. Patraukite, pasodinkite į mano vietą kitą. O žinote, ką sako vaikai? Mes iš čia išeisime, nes kito tokio direktoriaus nebus.
Kas yra šiandien mokykla? Į ką pavirto mokykla? Į daržinę, kur kiekviename kampe keikiasi, spjaudosi, kur vaikai nežino, kaip reikia elgtis mokyklos tualete, kur vaikams nesuvokiama, kad atsisėdus valgyti reikia išjungti mobilųjį telefoną. Į mane žiūri kaip į beprotį tiek vaikai, tiek tėvai, kai aš, mokyklos direktorius, einu į valgyklą budėti ir mokau vaikus kultūringai elgtis prie stalo, ramiai pavalgyti pietus. Vaikų to niekas nemoko namie, todėl jie ir žiūri į mane kaip į beprotį. Net mano kolegos nereikalauja išjungti mobiliųjų. Kodėl? Nes jie bijo vaikų.
Šiuolaikiniai vaikai smarkiai pasikeitė, palyginti su tais, kurie čia atėjo prieš 30 metų. Žinote, ką neseniai man pasakė vienas pyplys, kurio paklausiau, kodėl jis klykia koridoriuje? Pasiuntė. Ne į akis – draugas papasakojo. Kai išsikviečiau mamą, jos reakcija taip pat buvo netikėta: direktoriau, ko jūs pykstate – jis gi tyliai pasakė.
Jūs neįsivaizduojate, kas vyksta. Mokytojai neteko jokių svertų. Juos "nuleido" ne tik už grindjuosčių, o į rūsį su vandeniu. Juos gali apšmeižti, paskųsti, primeluoti, ir visi gins ne mokytoją – visi gins "vargšą vaiką". Kai aš įrodinėjau, kad Vilniaus žydų gimnazijoje pagrindinė kalba yra lietuvių, kad tai yra vieta, kur rusakalbiai vaikai išmoks kalbėti ir rašyti lietuviškai, ir tai bus jiems labai naudinga ateityje, žinote kaip mane pavadino? Fašistu. Mamos, išgirdusios koridoriuje, kad griežtai kalbu su vaikais aiškindamas, jog namuose, kieme, gatvėje jie gali kalbėti kokia nori kalba, tačiau mokykloje turi kalbėti lietuviškai, nes mūsų lietuvių kalba – viena gražiausių, viena melodingiausių pasaulio kalbų ir gyvenant Lietuvoje negražu jos nemokėti. Ką aš blogo padariau, pareikalavęs iš vaikų mokykloje kalbėti lietuviškai? Buvau už tai užsipultas, ir neužstojo nei mokyklos bendruomenė, nei viršininkai. Buvau apipiltas purvu, o nusivalyti ne taip ir lengva.
– Ar jūsų mokiniams svarbu tai, kad jie mokosi žydų gimnazijoje?
– Didžioji dalis vaikų tikrai stengiasi čia pakliūti. Žinoma, žydų bendruomenės vaikams tai yra lengviausia, nes jie turi prioritetą. Tik problema ta, kad tada, kai tai yra paprasta, jie to nevertina. Ir aš turiu labai daug priekaištų žydų bendruomenės vaikams. O kitų tautybių vaikai, kurie labai stengiasi čia patekti, patenka ne visi. Tačiau tie, kurie patenka, tai vertina. Ir turiu pastebėti, kad šlovę mokyklai dažniausiai atneša ir jos vardą garsina ne žydų tautybės vaikai. Dauguma jų – lietuviai, kurie stengėsi čia patekti, stengiasi mokytis ir kažko pasiekti. Čia panašiai kaip ir aš, mokydamasis lietuvių mokykloje, nenorėjau būti paskutinis. Tėvai man pasakė: tu turi būti labai pavyzdingas, labai tvarkingas, labai pagarbus ir gerai mokytis, kad tėvai mažame Telšių miestelyje dėl manęs nejaustų gėdos. Ir aš negalėjau sau leisti nesimokyti, neklausyti, būti nemandagus ir panašiai.
Jie nevertina to, ką jie gauna. Šiandien vaikai net nežino duonos kainos.
– Bet dabar vaikams nelabai kas ką pasakys – nei mokytojai, nei tėvai daugeliui jų nėra autoritetas.
– Taip, dabartiniai vaikai yra netekę daug, kaip aš vadinu, žmogiškųjų savybių, vertybių. Jie leidžia sau mėgdžioti suaugusius, jie neįsiklauso į mokytojų pastabas, nes jiems tai leidžiama daryti, o kalta dėl to – šeima. Norime mes ar nenorime, patinka ar nepatinka, pamatę, kaip elgiasi vaikas, galime daug ką spręsti apie to vaiko šeimą, kas vyksta namuose. O šeimos nepakeisime – dabar pedagogai neturi teisės net užeiti į namus, aplankyti savo auklėtinių, susipažinti su šeima ir jos gyvenimo sąlygomis.
Didelė šių dienų bėda – vaikai dabar turi labai daug teisių ir nebeturi pareigų, jokios atsakomybės, jokios pagarbos kitam.
Kitas dalykas – auklėjimo priemonės. Jų nėra. Tėvai mato vaikų gaunamus įvertinimus, skaito pastabas apie tai, kaip jie elgiasi mokykloje, žino, kad vaikas tingi, nesimoko, bet veža jį pailsėti į Turkiją ar dar kur nors. Kodėl? Už kokius nuopelnus? Palikite jį pas močiutę – tegu daržus ravi. Paaiškinkite – jūs su mama galite važiuoti, nes jūs dirbate, uždirbate, jam duodate viską, ko jis prašo, ir nusipelnėte atostogų. Jei mokysiesi, sūnau, jei stengsiesi, jei matysiu, kad turi kažkokių siekių gyvenime – nusipelnysi ir tu. O kol kas aš privalau tik duoti tau namus, pavalgyti ir išleisti tave į mokslus. Paleisdami vaiką į pasaulį mes tampame už jį atsakingi, tačiau tai nereiškia, kad jis turi teisę tėvus "draskyti" ir iš tėvų reikalauti.
– Dabar kai kurios Vilniaus mokyklos rengia konkursus, į jas patenka tik geriausiai besimokantieji. Ar tai gerai, kad vaikai "rūšiuojami"?
– Mūsų švietimo sistema, jeigu pasakysiu, kad "buksuoja", bus per daug švelnus apibūdinimas. Šiandien mūsų švietimo sistema – trapus stiklas. Ir jis suduš. O tada reikės rankioti šukes. Tačiau iš šukių vientiso daikto nesurinksime.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais vyko švietimo sistemos pertvarka. Tada buvo nuomonė, kad Vilniaus mieste turėtų būti kokios 6–8 gimnazijos. Jei taip būtų ir buvę, gimnazija būtų išlaikiusi savo veidą, savo prestižinę vietą švietimo sistemoje, į gimnazijas būtų patekę patys gabiausi, talentingiausi vaikai, kurie nedejuotų, kad jiems daug užduoda ir reikia daug mokytis. Deja, to neįvyko, šiandien gimnazijų turime labai daug ir tikrai ne visos to gimnazijos vardo vertos. O taip atsitiko todėl, kad buvo sugriauta profesinio orientavimo sistema, mes neturime kur dėti vaikų, jaunimo, nežinome, ką daryti su silpnai besimokančiais vaikais – amato šie vaikai neturi kur mokytis, daugėja socialinių problemų.
Viena laimė – aš kalbu apie Vilniaus miestą – kad yra Vilniaus licėjus, Mykolo Biržiškos gimnazija, Žirmūnų gimnazija, dar kelios mokyklos, kurios atsirenka geriausius mokinius. Aš manau, kad tai yra teisinga. Jeigu mes neatsirinktume, tai mūsų gabiausieji vaikai, talentingi vaikai netektų galimybės tobulėti, jie taptų vidutinybėmis. Ačiū Dievui, kad bent tos mokyklos susigriebė – aš jas labai gerbiu. Ten žmonės dirba iš tikrųjų, ten neleidžia mokiniams tinginiauti. Tad yra bent šiokia tokia viltis, kad ateis ta karta, kuri galės pakeisti tuos senesnius, karjerą baigiančius pedagogus.
Žinoma norėtųsi, kad į švietimą ateitų talentingi mokytojai, talentingi vadovai. Bet būkime sąžiningi – visi nori gyventi geriau. Jeigu žmogus atidavė daug jėgų ir sveikatos besimokydamas mokykloje, studijuodamas aukštojoje, tai suprantama, kad po to dirbdamas jis nori uždirbti, nori turėti pakankamai gerą automobilį ir butą, nori pakankamai gerai gyventi. Natūralu. Bet dabartinė švietimo sistema to negali duoti tam gabiam mokytojui, kuris gal ir norėtų būti mokytoju.
O pasaulyje yra šiek tiek kitaip. Pasaulyje yra valstybių, kur mokytojas yra prestižinė profesija ir kur pedagogai neblogai uždirba. Pavyzdžiui, Izraelyje suprato, jog ugdymo lygis smuko, tad sukvietė talentingiausius specialistus ir pasakė: mes mokėsime jums didelius pinigus, bet jūs eikite dirbti į mokyklas. Ir taip jau yra – šiandien Izraelyje mokytojas uždirba visai neblogai. Ir vien toks paprastas faktelis, kurį neseniai sužinojau iš savo kolegų Izraelyje: kiekvienais metais prieš rugsėjo 1-ąją kiekvienam mokytojui yra išmokama 250 eurų išmoka, kad jis nusipirktų, tarkime, gražius marškinius arba geras kelnes. Mokytojui, kuris važinėja į mokyklą kitame miestelyje, apmokama už degalus. Visa tai – pagarba pedagogui, o kai visuomenė mato, kad valdžia gerbia mokytoją, tai jį gerbia ir pati visuomenė, jį gerbia ir vaikai.
Ką šiandien sako mūsų vaikai? Aš nekenčiu mokyklos, nekenčiu mokytojų, nekenčiu tėvų. Kodėl nekenti? Ko tau trūksta? Važinėji po pasaulį, aprengtas, pavalgydintas, gauni viską, ko nori. Kodėl tu neįvertini, kiek kainuoji mokyklai, valstybei, mokytojams? Jie nevertina to, ką jie gauna. Šiandien vaikai net nežino duonos kainos.
– Kokias matote Lietuvos perspektyvas, jei niekas nesikeis?
– Vienas iš pirmųjų, parašiusių laišką naujajam Prezidentui Gitanui Nausėdai, buvau aš. Laiške išdėsčiau, kokias problemas aš – mokytojas, direktorius su patirtimi – matau, kokiu keliu reikia eiti. Vienintelis pasirinkimas – nustoti meluoti kitiems ir sau. Nustoti kalbėti apie pažadus, kurių negalime įvykdyti, nes neturime kompetencijos, neturime atsakomybės, neturime užuojautos.
Aš išsilavinęs žmogus, aš daug mačiau, daug knygų skaičiau ir labai daug žinau. Aš negaliu toleruoti neprotingų žmonių, o jų yra labai daug. Ne taip reikia gyventi, ne taip reikia kalbėti, ne taip reikia elgtis. Negalima daryti, kas kam šauna į galvą, savivaldžiauti negalima. Tik problema, kad pas mus tas "negalima" nieko nereiškia, jis neegzistuoja net vaikams.
– Kalbėdamas apie melą turite omeny ir pedagogus, kurie politikų buvo apgauti?
– Taip. Pedagogus taip pat apgavo. Nujaučiau, kad taip ir bus. Sakiau – nepadidins atlyginimų. Kam reikėjo žadėti? Juk žmonės būtų supratę, pedagogai būtų supratę, jei jiems būtų tiesiai šviesiai, nuoširdžiai pasakę – nieko nebus, na, neturime mes pinigų. Nors toks teiginys abejotinas matant kai kurios betikslius pinigų "taškymus". Gal reikia ne tokias mašinas pirkti, ne tokius įstaigų remontus daryti, ir tų pinigų būtų? Nežinau, aš ne finansininkas. Bet meluoti žmonėms tikrai nereikėjo.
– Jūsų mokyklos pedagogai tame pavasarį vykusiame streike nedalyvavo?
– Ne. Pirmiausia todėl, kad mes neturime profsąjungos. Kitas dalykas – aš esu gimnazijos mokytojams didelis autoritetas, todėl jiems svarbi mano nuomonė. Aš manau, kad mokytojas turi mokyti vaikus ir nevykti pamokos mokykloje negali. Mokytojo pareigybėse yra parašyta: mokyti vaikus. O profesinėse sąjungose yra vedliai, kurie gali užsiimti streikais ir derybomis, kuriais kolegos patikėjo ir kuriems suteikė teisę eiti ir kalbėti už visus. Būrys pedagogų, stovinčių prie Švietimo ministerijos langų, nieko nepakeis – jie tiesiog statistai.
Aš nedraudžiau pedagogams dalyvauti tame streike – jie galėjo daryti tą pasibaigus pamokoms ar šeštadieniais, sekmadieniais. Bet pamokos mokykloje turėjo vykti įprastai.
– Ar kiekvienas norintis gali būti mokytoju?
– Tikrai ne. Tas, kuris nemyli vaikų, nemoka komunikuoti, šalinasi tėvų, neturi iškalbos, mokytoju tikrai negali dirbti. Mokytojas turi turėti be galo gerą iškalbą, jis negali mikčioti. Kai tik pradedi mekenti, tu prarandi pasitikėjimą.
Mokytojas privalo būti draugas mokiniui, bet išlaikyti tam tikrą atstumą. Yra tam tikri laipteliai, yra nuojauta, yra patirtis.
Mūsų gimnazijos mokiniai – tokie pat vaikai, kaip ir visi kiti. Jie nėra idealūs, nėra nenusižengiantys tvarkai ar taisyklėms. Bandau su jais kalbėtis, bandau įtikinti, kad vienaip ar kitaip elgtis negerai. Aš pats sau keliu didelius reikalavimus, o tai nėra taip paprasta. Vaikai tą jaučia, jie tą žino, ir aš su jais kalbu kaip su suaugusiais žmonėmis. Būdamas pats tikriausias Lietuvos žydas aš stengiuosi įskiepyti savo mokiniams pačias tikriausias žmogiškąsias vertybes – mylėti žmogų, visada padėti žmogui nelaimėje, siekti išsilavinimo, nebūti gyvenime paskutiniam ir gerbti savo šeimą. Ir labai tikiuosi, kad dažniausiai jie mane išgirsta.
