Vis dėlto premjeros šventinė nuotaika išliko nepaisant visų ribojimų tiek Celsijaus laipsnių padalomis, tiek priverstinai paliktomis tuščiomis kėdėmis žiūrovų salėje. Kaip išlieka poreikis atgimti sceniniam gyvenimui seniai pamėgtiems veikalams. Amerikiečių kompozitoriaus Fredericko Loewe'o ir dramaturgo Alano Jay Lernerio miuziklas "Mano puikioji ledi", sugrįžtantis atsinaujinusia regimąja ir režisūrine traktuote, pradžiugino ir vėl, paskutinėmis rugpjūčio dienomis pakviesdamas teatro išsiilgusius žiūrovus į premjerą.

Žiūrovo patirties bagažas

Vyresni kauniečiai, menantys ankstesnius pastatymus, gali lyginti ir vertinti jų vizualią pusę, tačiau muzika išlieka tokia pati – pamėgta ir atpažįstama net ir nemačiusiems miuziklo pastatymų ar filmo su žaviąja Audrey Hepburn – ne vieną muzikinį numerį kiekvienas yra tikrai girdėjęs. O nežinantiems kūrinio gyvavimo istorijos, skambančios miuziklo uvertiūros fone prieš akis prabėga Arvydo Strimaičio vizualizacijos su Bernardo Shaw "Pigmaliono" pjesės pastatymų, kino industrijos vaizdais, herojais ir tekstų citatomis – žiūrovui viską sužiūrėti ir užfiksuoti sudėtinga, galų gale priverčiant atsiriboti nuo vaizdinių analizės ir palikus tai kaip informacinį foną, atsipalaiduoti miuziklo melodijų apsuptyje.

Kalbos manierą, kaip skiriamąją priklausomybės socialiniams sluoksniams žymę, akcentuoja pjesės autorius B. Show, tad ji lengvai tampa esminė ir spektaklio dramaturgijoje.

Neišsiplečiant į veikalo priešistorę ir dramaturgijos peripetijas, susipynusias dramos ir miuziklo turinio traktuotėse, vis dėlto norisi apžvelgti esminius šio pastatymo pasirinkimus iš šios socialinių, moralinių, žmogiškosios kultūros ir despotizmo, romantinių ir racionalių prieštaravimų žmoguje linijų gausos – suteikiančios plačias galimybes rinktis, bet kartu ir iškeliančios šios polifonijos linijų išryškinimo uždavinius režisierei Viktorijai Streičai.

Kalbiniai niuansai

Be abejo, svarbiausias dėmesys tenka pagrindinių veikėjų charakterių transformacijai, vykstančiai socialinių sluoksnių supriešinimo fone. Priklausymo jiems skiriamieji ženklai labiausiai pajuntami išoriškai –  kontrastuojančiais kostiumais, kuriuos išradingai ir, kaip visada, skoningai sukūrė dailininkė Kotryna Daujotaitė, bei kalbėjimo maniera.

Nors apie kalbos traktuotę spektaklyje kyla nemažai prieštaringų minčių. Būtent kalbos manierą, kaip skiriamąją priklausomybės socialiniams sluoksniams žymę akcentuoja pjesės autorius B.Show, tad ji lengvai tampa esminė ir spektaklio dramaturgijoje. Tačiau ją interpretuoti yra sudėtinga.

Lengviausias kelias – leisti turgaus ir gatvės atstovams kalbėti, kaip kam patinka, tačiau tokia babiloniška laisvė ir improvizuotas slengas vargu ar išsprendžia aukštųjų ir žemųjų sluoksnių kalbos kontrastą. Kiek adekvati kalbos ir žmogaus kultūra? Kas kultūringesnis: ar dėmesingas, bet slengu kalbantis gatvės valkata, ar aukštąja, pagal visus fonetikos reikalavimus kitą niekinantis kalbos profesorius?

Gal būtų užtekę apriboti tą turgaus Babiloną keliais ryškesniais lietuvių vadinamosios aukštosios kalbos pažeidimais – netiksliu kirčiavimu, tarmėmis, nors jos, anot režisierės, yra gėdingos britų požiūriu, gal net įpinant vieną kitą kalbos svetimybę, kiekvienam kalbančiajam pasirenkant bendresnį ir originalų vadinamosios netaisyklingos kalbos stilių. Tačiau leisti prabilti padriku gatvės žargonu gyvenime jo nevartojančiam – slidu ir neįtikima. Keistai atrodo Higinso gebėjimas atskirti šias persimaišiusias savyje tarmes.

Kalbėjimo kaitos uždavinį sprendžia ir Eliza, kurios virsmas pirmiausia ir atsiskleidžia kalboje. Kalbėti dirbtinai raiškiai nėra sudėtinga (sklandžiausiai tai pavyksta Eglei Juozapaitytei Askoto scenoje), o prabilti nuolatiniu vadinamuoju netaisyklingu akcentu sklandžiausiai sekasi Ingridai Kažemėkaitei. Kita vertus, jei jau akcentuojama kalba, kaip aukštesniųjų aristokratijos (ar jai save priskiriančių) atstovų bruožas, ja raiškiai ir aiškiai kalbėti privalu visiems aukštuomenę įkūnijantiems veikėjams, nors scenoje tokį dėmesį kalbai išlaikyti pavyksta ne visiems.

Spalvos: solistų meistrystė net ir antrojo plano veikėjų nepalieka siužeto paribiuose. Martyno Aleksos nuotr.

Trijų Elizų savitumai

Kalbą patobulinti į vieną ar kitą pusę neturėtų būti sudėtinga, o vidinė miuziklo herojų kaita reikalauja daugiau pastangų ir yra sunkiau pastebima.

Didysis vidinis virsmas tenka pagrindinei herojei – Elizai Dulitl, kurios vaidmuo kinta per kalbą – išmokusi raiškios ir taisyklingos kalbos tikrąja ledi ji dar netampa – ne kiekvienas, įveikęs fonetikos aukštumas, gali būti aristokratu. Tai, beje, tinka ir pačiam profesoriui Higinsui.

Spektaklyje matome tris skirtingas Elizas, kiekvieną savitai ir įtikinamai kuriančią savąjį vaidmenį: Marijos Arutiunovos Eliza – kryptingai ir kantriai einanti link savo tikslo, artimesnė B.Shaw Elizai, todėl miuziklo diktuojamas romantinis finalas su jos nuolankiu grįžimu neatrodo įtikinamai. E.Juozapaitytės Eliza lengvabūdiškesnė ir nelabai rūpestingai įsisavinanti kalbos pratimus, nors Ascote prabylanti itin raiškiai, o I.Kažemėkaitė savo heroję sušildo romantika ir jausmingumu. Tačiau vienu aspektu visos trys Elizos vienodai žavingos – savo vokalu.

Charakterių virsmai

Profesoriaus Henrio Higinso vaidmenį kuria Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius. Pirmasis jų – pradžioje pasitikintis savimi ir savąja fonetikos žinovo kalba, pamažu pasitikėjimą praranda tirpdomas jausmų, o antrojo virsmas mažiau romantiškas, emocijas labiau atskleidžiant dainavimu.

Pokyčių patirti tenka ir Elizos tėvui Alfredui Dulitliui – ryškiausiam moralistui visoje Anglijoje, o spektaklyje – šį spalvingą vaidmenį sukūrusiam ir kaitą įtikinamai įtvirtinusiam Giedriui Prunskui. Šiam šiukšlininko Dulitlio personažui, jau ir šiaip nestokojančiam humoro ir šaržo, papildomų improvizuotų spalvų suteikia Liudas Mikalauskas, scenos meistrams nenusileidžia ir trečiasis Dulitlis – jaunasis Žygimantas Galinis.

Tarp kitų, mažiau kintančių vaidmenų įsimena Ritos Preikšaitės Misis Higins – ori, bet kartu ir rūpestinga bei jautri aristokratė. Savaip įsimintini abu Pikeringai – Gediminas Maciulevičius ir stabiliai visą spektaklį "a la indiškąją" tarmę išlaikantis Ramūnas Urbietis.

Orkestras jau kuris laikas džiugina savo skambesiu. Šis spektaklis – ne išimtis.

Fredžio vaidmenį kuriantys jauni solistai ir panašūs, ir skirtingi – naivaus ir infantilaus jaunuolio įvaizdžiu ribojamas Nerijus Noreika, šias ribas peržengti siekiantis Rokas Laureckis ir iš jų išsilaisvinantis Jurgis Jarašius.

Papildomos spalvos

Spektaklio scenovaizdis – saikingų dekoracijų (dailininkas Artūras Šimonis), tačiau vizualiąją tuštumą užpildo Arvydo Strimaičio projekcijos, gana iliustratyviai ir primityvokai animacijomis atspindinčios veikėjų emocijas ir pasakojimus muzikiniuose numeriuose.

Atskirai reikėtų pažymėti šokių ir judesio (choreografas Dainius Bervingis) intarpus, praplečiančius miuziklo originalią partitūrą, naudojant kūno perkusiją ir buitinius mušamuosius instrumentus, išradingai pritaikant įvairius ritmus kintančiuose metruose.

Teatro choras jau įtvirtinęs puikiai skambančio kolektyvo įvaizdį. Tačiau šiame miuzikle yra keletas sodrios harmonijos a cappella vokalo ansamblio intarpų, tampančių iššūkiu (kartais nepavykusiu, kartais sėkmingu) jų atlikėjams.

Orkestras jau kuris laikas džiugina savo skambesiu. Šis spektaklis – ne išimtis. Orkestrui ir visam muzikiniam kolektyvui šiame pastatyme vadovauja du dirigentai – Jonas Janulevičius (muzikinis vadovas) ir Virgilijus Visockis.

Miuzikle atlikėjams scenoje režisierė V.Streiča paliko daug erdvės improvizacijoms, kuria aktoriai mielai naudojasi. Todėl panašu, kad nepamatysime dviejų visai vienodų spektaklių. Kartu tai galimybė spektakliui bręsti ir tobulėti.

Naują miuziklo gyvavimą Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje nulėmė šauni spektaklio pastatymo komanda: režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, dirigentas Virgilijus Visockis, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė ir dirigento asistentė Rasa Vaitkevičiūtė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis. Ir, žinoma, visas būrys teatro artistų, kuriančių pagrindinius ar nepagrindinius vaidmenis.

Henris Higinsas – Raimondas Baranauskas bei Laimonas Pautienius, Eliza Dulitl – Marija Arutiunova, Ieva Juozapaitytė ir Ingrida Kažemėkaitė, pulkininkas Pikeringas – Gediminas Maciulevičius bei Ramūnas Urbietis, Alfredas Dulitlas – Žygimantas Galinis, Liudas Mikalauskas ir Giedrius Prunskus. Spektaklyje dalyvauti puikiai pasirengę ir solistai Giedrė Juknevičiūtė, Raimonda Talat-Kelpšaitė, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Jurgis Jarašius, Rokas Laureckis, Nerijus Noreika, Laimutė Kuzmickaitė, Živilė Bosaitė, Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas, Martynas Beinaris, Jonas Lamauskas, Martynas Stankevičius, Žanas Voronovas, taip pat choro ir baleto artistai.

Anot Kauno valstybinio muzikinio teatro atstovės Linos Stankevičiūtės, į sceną vėl grįžtantis populiarusis amerikiečių miuziklas „Mano puikioji ledi“ yra garsus visame pasaulyje. Niujorke jis pastatytas 1956-aisiais, ir tai buvo vienintelė ir nepakartota kompozitoriaus F. Loewe'o ir libreto autoriaus A. J. Lernerio sėkmė. Spektaklio premjera įvyko prestižiniame Brodvėjaus teatre, pagrindinius vaidmenis sukūrė žymūs artistai Julia Andrews ir Richardas Burtonas. Miuziklo libretas parašytas pagal airių kilmės anglų dramaturgo G. B. Shawo pjesę „Pigmalionas“ (1912). Pjesė pasakoja apie šiukšlininko Dulitlo dukterį, kalbančią gatvės žargonu, ir profesorių Higinsą, susilažinusį su bičiuliu Pikeringu, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba – taip ji tapsianti tikra ledi. Šis satyrinis kūrinys savo laiku taip pat buvo populiarus, tačiau plačiau šią pjesę išgarsino to paties siužeto miuziklas.

Miuziklas „Mano puikioji ledi“ Brodvėjuje buvo rodomas dvejus metus iš eilės (2717 spektaklių), o jo pasirodymas Londone taip pat sumušė visus iki šiol čia rodytų sceninių veikalų rekordus. Daugelyje pasaulio šalių miuziklą „Mano puikioji ledi“ išgarsino to paties pavadinimo kino filmas, kuriame Elizos Dulitl ir Higinso vaidmenis sukūrė garsūs amerikiečių kino aktoriai Audrey Hepburn bei Rexas Harrisonas. Europoje miuziklas „Mano puikioji ledi“ pasirodė 1960–1961-aisiais, nuo tada jo populiarumas vis augo. Apie 1967–1968-uosius šis spektaklis tapo populiariausiu net ir vokiškos kultūros šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir iš karaliaujančių pozicijų išstūmė Johano Strausso operetę „Šikšnosparnis“.

Kauno muzikiniame teatre, pažymima pranešime, miuziklas „Mano puikioji ledi“ pirmą kartą buvo pastatytas 1965 metais netrukus po to, kai pasirodė Europoje. Spektaklį pastatė režisierius Rostislavas Andrejevas, tai buvo vienas geriausių jo kūrybinio palikimo darbų. Elizą vaidino Janina Ragaišytė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė, prof. Higinsą – Vytautas Rimkevičius ir Vytautas Blažys. 1986-aisiais šį veikalą Kauno scenoje įkūnijo baltarusių režisierius S. Šteinas ir dirigentas Stanislovas Domarkas. Elizos partiją dainavo Danutė Dirginčiūtė, Lina Kinderytė bei Violeta Sagaitytė, prof. Higinsas buvo Juozas Malikonis ir G. Maciulevičius.

Šis spektaklis buvo rodomas beveik dešimt metų, tačiau jo populiarumas nė kiek nesumenko. Todėl miuziklas teatro repertuare vėl pasirodė 1998 metais, statė režisierius Gintas Žilys, dirigentas Julius Geniušas, menininkai iš Austrijos – scenografas F. Kleinas ir kostiumų dailininkė H. Vartenegg, choreografas iš Estijos D. Harchenko. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis sukūrė Aušra Cicėnaitė, Rūta Zaikauskaitė, G. Maciulevičius, Vitoldas Christauskas, Tomas Ladiga, Mykolas Rekys, Danielius Vėbra. Beje, už Higinso vaidmenį šiame spektaklyje G. Maciulevičius buvo įvertintas aukščiausiu Lietuvos teatro meno prizu „Kristoforas“ ir Kauno teatralų prizu „Fortūna“, priminė Kauno valstybinio muzikinio teatro atstovė L. Stankevičiūtė.

Apie tai, kokia ji bus, kalbamės su vyriausiuoju teatro dirigentu Jonu Janulevičiumi (J.J.) ir teatro senbuviu solistu Gediminu Maciulevičiumi (G.M.).

– Miuziklo literatūrinis pagrindas – Bernardo Shaw pjesė "Pigmalionas". Kas atsispindi pavadinime "Mano puikioji Ledi"?

J.J.: Manau, kad miuziklo pavadinime užkoduotas dviejų pagrindinių veikėjų – Elizos ir Higinso santykis. Šio santykio atsiradimas, tapsmas ir virsmas. Sakinio pabaigoje – daugtaškis. Tai Higinso pozicija, nes pavadinime yra žodelis "mano". Profesorius Henris Higinsas tampa pjesės pasakotoju, žvelgiančiu per savąją prizmę. Jo tekste yra frazė: "Be manęs tu būtum niekas. Aš tave iškėliau iš purvo, sutvėriau, tu, nedėkingas gamtos vaike." Išryškėja dvi dramaturginės linijos. Viena jų – moters transformacija. Gatvės merginos, gėlių pardavėjos virsmas į aukštuomenės Ledi. Antroji linija – Higinsas. Spektaklio pradžioje jis deklaruoja, kad vos įleidus moterį į namus prasidės pragaras. Spektaklio pabaigoje jis lieka egocentriškas: "Ji – mano puikioji Ledi, bet tai aš ją sutvėriau. Ji – mano." Pats B.Shaw užkodavo tai savo "Pigmalione". Juk daugelis egocentrikų myli egoistiškai. Ne bendro ryšio, o egoistiška meile. Jam net neįdomu, ar jai jis patinka. Svarbu, kad ji patinka jam.

Tai dramos spektaklis su muzika, kur didžiausias dėmesys skiriamas vaidybai. Kiekvieno personažo linija turi vystytis kaip vienas, ištisinis veikalas.

G.M.: Šis miuziklas ir B.Shaw pjesė – labai artimi. Miuziklo fabula sudėtinga, kelianti didžiulius iššūkius Muzikinio teatro artistams – dainininkams. Tai dramos spektaklis su muzika, kur didžiausias dėmesys skiriamas vaidybai. Kiekvieno personažo linija turi vystytis kaip vienas, ištisinis veikalas. Pjesė sudėtinga žvelgiant psichologiniu aspektu. Higinso vaidmens atlikėjui tenka nelengva užduotis, nes jo personažas – senbernis. O kaip jį suvaidinti, jeigu tokios gyvenimiškos patirties nėra? Lygiai tas pats ir Pikeringas. Tai dviejų senbernių koalicija. Tai pajausti ir suvaidinti – sudėtingas uždavinys.

– Kuo ypatingas tokio, ne vieną gyvavimo dešimtmetį skaičiuojančio miuziklo spektaklis? Nuo jo sukūrimo prabėgo daugiau nei 60 metų, o populiarumas vis neblėsta, tad kur ta ilgaamžiškumo paslaptis?

J.J.: Šį miuziklą galima lyginti su Kurto Weillio "Trijų grašių opera" – ji labiau artima miuziklo žanrui, nei žanro klasika laikoma "Mano puikioji Ledi". Spektaklio kūrimo metu buvo praūžusi naujosios Vienos klasikos banga, visu pajėgumu kūrė Dmitrijus Šostakovičius ir Sergejus Prokofjevas. Muzika kalbėjo modernia kalba. O F.Loewe miuzikle vyrauja paprasta funkcinė harmonija: tonika, dominantė, subdominantė. Tiesa, joje gausu džiazo stilistikai būdingų elementų – partitūroje daug alteracijų. Miuziklą "Mano puikioji Ledi" drąsiai galiu lyginti su klasikine operete. Miuziklas, kaip žanras, bėgant metams moduliavo: šiuolaikiniuose spektakliuose beveik neliko išgrynintų prozos epizodų – jų tėra vos 20 proc. "Mano puikioji Ledi" – kažkas panašaus į Henriko Ibseno "Perą Giuntą". Čia proza užima daugiau laiko nei muzika. Taigi, kūrinio konstrukcija yra artima operetei. Veiksmas vystosi prozos epizoduose, o muzikiniai numeriai virsta emocine išraiška. Miuziklu šis veikalas vadinamas dėl efektyvesnių šokio epizodų, mažiau išnaudojamų operetėje. Netgi pirminė veikalo orkestruotė artimesnė operetei. Orkestras dažnai dubliuoja vokalą, o šių dienų miuzikle skamba tik akompanimentas. Net ritmo grupės čia nėra – tik būgnų komplektas. Ritminės gitaros ir klavišinių funkcija perduota arfai. Toks klasikinis partitūros variantas turėtų gerai susisieti su scenografija, kuri bus modeliuojama nespalvoto filmo stiliumi. Juoda ir balta spalvos scenoje, išryškinančios stilingus kostiumus ir ne per tiršta muzikinė kalba – du esminiai aspektai, padėsiantys naujai pažvelgti į šį miuziklą. Muzikinis skaidrumas ir dviejų tonų vaizdinė medžiaga – puikus derinys, kurį reikia pamatyti.

Ypatumas: "Mano puikioji ledi" konstrukcija ir orkestrui tenkančiu vaidmeniu artimesnė operetei nei miuziklui.

G.M.: "Mano puikioji Ledi" – miuziklo klasika. Tai nėra kūrinys, turintis keleto šimtmečių istoriją, kaip garsiosios operos, bet vis dėlto klasika. Dabartinis pastatymas kitoks, nei mūsų teatre buvo iki šiol: išryškinti anksčiau kupiūruoti epizodai, kitokia orkestruotė. Laikomasi originalaus miuziklo partitūros varianto, bet jis papildomas vėlesnių aranžuočių intarpais: stepu, džiazinėmis ritmo figūromis. Manau, kad orkestro skambesys bus pilnesnis nei anksčiau, orkestruotė atskleidžia daug žavių harmoninių momentų.

– Kuo naujasis miuziklo pastatymas galėtų sužavėti šių dienų publiką?

J.J.: Vienas naujumo požymių – išgrynintas tekstas. Ankstesniuose variantuose tekstas buvo verstas iš rusų kalbos. Šį kartą tiek kalbami, tiek dainuojami tekstai atspindi originalią anglišką versiją. Žinoma, pasikeitę teatro kolektyvai taip pat įneš naujo vėjo. Visuose teatro kolektyvuose stebiu nuolatinį progresą, tad galiu tvirtinti, kad spektaklis sužibės nauja kokybe. Šį kartą dainininkai naudos mikrofonus, nes mikrofoninis dainavimas leidžia geriau išnaudoti dinaminius niuansus. Ankstesniame pastatyme orkestras turėjo būti pritildytas, kartais netgi aukojant kai kuriuos orkestro balsus – reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp neįgarsinto vokalo ir orkestro. Miuziklo dainavimas turi savo specifiką, jis dainininkui atveria galimybes nesilaikyti tradicinių vokalinių stereotipų. Jam nereikia dainuoti tiesiai į salę, jis gali būti veiksme, laisvai gyventi scenoje, nebijodamas nusisukti nuo žiūrovo.

G.M.: Man, kaip šio spektaklio veteranui, naujasis teksto vertimas nėra labai artimas. Mintinai žinau senąjį ir dabar scenoje girdimi nauji tekstai mane šiek tiek trikdo. Ar naujasis vertimas padės plačiau atskleisti pjesės esmę – pamatysime vėliau. Tai režisierės sumanymas, kuriame man kažkas priimtina, o kažkas – ne. Naujajame pastatyme aktoriai naudoja tam tikrą slengą – literatūrinės kalbos klaidų visumą. Man tai šiek tiek per aštru. O pati pjesė šiandien ypač aktuali, nes kaip anksčiau, taip ir dabar egzistuoja skirtingi visuomenės sluoksniai. Vieni – išsilavinę, kiti – nelabai, o spektaklyje tai akivaizdžiai parodoma. Eliza – iš prigimties užkoduota Ledi. Kodėl Higinsas pamato, kad iš jos galima kažką padaryti? Paimk kokį nors valkatą ir padaryk iš jo inteligentą – ko gero, nepavyks. O juk būna ir atvirkščiai, kai žmonės iš inteligentų tampa valkatomis. Pabandyk iš valkatos išgauti inteligento ekstraktą... Šioje pjesėje tai ir daroma: parodomi skirtumai tarp žmonių, atskleidžiama visuomenės sluoksnių amplitudė nuo Kovent Gardeno valkatų iki pačios Anglijos karalienės. Autoriai to siekia: atskleisti visą šią luomų virtinę. O juk tai – mūsų dabartinės Lietuvos visuomenės sluoksnių iliustracija.

Darna: "Muzikinis skaidrumas ir dviejų tonų vaizdinė medžiaga – puikus derinys, kurį reikia pamatyti", – akcentuoja J.Janulevičius.

J.J.: Žvelgdami į pagrindinių herojų hierarchiją, galime pastebėti, kad dabartinė mūsų visuomenė nėra labai nutolusi nuo anuometės, Viktorijos laikų Anglijos. Jos susisluoksniavimas būdingas ir dabarčiai. Kaip šis kūrinys skambėjo tuomet, kai pasaulis buvo suskirstytas į Rytus ir į Vakarus? Juk rytinėje pasaulio pusėje, pradedant Kinija ir baigiant Sovietų Sąjunga, visuomenės sluoksniai oficialiai neegzistavo. Liaudis buvo labai vieninga ir vientisa. Kai ištrūkome iš komunistinio glėbio, susisluoksniavimas atsirado labai greitai, drastiškai ir, drįsčiau teigti, nelabai teisingai. Elitu tapo ne tie, kurie turėjo juo tapti. Pažvelkime į Higinso personažą. Jis mokslininkas, profesorius, tyrinėjantis leksiką ir dialektiką, aukščiausio kultūrinio sluoksnio atstovas. Bet pjesėje jis rodomas kaip užkietėjęs viengungis, tipinis angliškas personažas, gyvenantis su pagyvenusia ekonome, tarnaitėmis ir... įsišaknijusiu egoizmu. Jis sausas ir neigiantis turįs jausmus. Individas, iš vieno požiūrio taško keliantis pagarbą, iš kito – nesimpatiškas. Herojų publika turėtų įsimylėti. Bet šiuo atveju visas publikos simpatijas laimi Eliza. Apie Higinsą žiūrovas galvoja: "Kaip tu nesupranti, kad ji tave myli?" Ir kai Eliza atstumia Higinsą, publika tai palaiko. Eliza išeina aukštai pakelta galva. Todėl dar negalime pasakyti, kuo baigsis spektaklis. Ar Higinsas bus vertas Elizos meilės, ar ne? Priklausys nuo Higinso vaidmens atlikėjų. Ko gero, kuo baigiasi ši istorija žiūrovui teks nuspręsti pačiam. Ankstesniame, Ginto Žilio režisuotame pastatyme, kai Higinsą vaidino Gediminas Maciulevičius, susidarydavo įspūdis, kad pagrindiniai herojai lieka kartu. O dabar dar nežinia, į kurią pusę nuves šio pastatymo daugtaškis.

G.M.: Ar Eliza ir Higinsas liks kartu? Norėčiau, kad taip būtų. Manau, kad Eliza grįžta pas Higinsą todėl, kad įsimyli tą stuobrį. Kai ji pabėga nuo Higinso ir grįžta į Kovent Gardeną – nebepritampa prie ankstesnės aplinkos. Grįžti į ankstesnį visuomenės sluoksnį ji nebesugeba. Dainuodama paskutinę ariją ji galutinai susipyksta su Higinsu. Išvadina jį paskutiniais žodžiais, išsako jam viską: kad jis nesugeba mylėti ir tarp jų negali nieko būti. Ir tada – viso gero. Bet šis "viso gero" pasakomas su klaustuku. Manau, kad ji jau tuomet žino, kad grįš. O tuomet kai grįžta, aptinka Higinsą klausantis jos balso įrašų. Kodėl? Jam jos trūksta. Tai savita meilės apraiška. Prisirišimas. Higinsas supranta, kad be jos negali toliau visavertiškai gyventi. Todėl manau, kad pabaiga turėtų būti laiminga.

– Atsigręžkime į istoriją. Kaip vakarietiškas miuziklas atsidūrė Sovietų Sąjungos teatruose?

J.J.: Šis miuziklas Sovietų Sąjungoje pasirodė apie 1960 m., kone iškart po parašymo. Kaip jis sugebėjo prasiveržti pro geležinę uždangą? Ko gero, tai gana banalus reikalas. Sovietų Sąjungoje niekas nekontroliavo vakarietiškų veikalų autorinių teisių – tai buvo atskira kultūrinė orbita, tad partitūra, ko gero, buvo tiesiog nurašyta nuo garso takelio. Na, o pro komunistinę cenzūrą šis spektaklis praėjo paprastai: pjesėje kalbama apie vargšę gatvės mergaitę. Ji buvo paruošta, išmokyta, išdresuota bei infiltruota į sugedusią buržuazinę visuomenę, kurioje dėl savosios proletariškos prigimties nepritapo. Ji nepasidavė buržuazinei moralei. Tam antrina ir jos tėvo Dulitlo linija – iki pašaknų proletariška. Manau, kad sovietinė cenzūra labai džiaugėsi scena, kurioje Dulitlas įrodinėja buržuazinės moralės supuvimą. Žvelgiant iš nūdienos pusės, proletariato problema nebėra tokia aktuali. Tad lieka rodyti kūrinį tokį, koks jis yra. Iš dainos žodžių neišmesi, tad ideologiją mes bandome perteikti šiek tiek naujai, o kita vertus – artimiau B.Shaw idėjoms.

– Kokias muzikines charakteristikas kompozitorius suteikia pagrindiniams miuziklo veikėjams?

J.J.: Miuzikle "Mano puikioji Ledi" skamba trys–keturi visiems žinomi muzikiniai numeriai: Elizos daina, Fredžio dainelė, Dulitlo kupletai. Tai – kultiniais tapę kūriniai. Personažų charakteristikas kompozitorius plėtoja klasikiniu kompoziciniu būdu: kiekvienas personažas turi savo lydinčias temas, išreikštas melodine ar ritmine faktūra. Dulitlą muzika nutapo sunkų, avintį auliniais batais, grubiais rūbais. Tam suponuoja variniai pučiamieji – trombonai, tūba, boso linija. Tiesa, Higinsas neturi labai ryškios muzikinės linijos ar įsimintinų muzikinių numerių. Mano manymu, tai lemia jo charakteris: sausas moksliukas.

G.M.: Vokalinės šio miuziklo partijos paprastos. Čia nėra išplėtotų solinių momentų, vyrauja kupletinė forma, dainelės, nėra ryškių duetų, ansamblių, išplėtotų finalų. Elizos soliniai numeriai yra daug gražesni nei Higinso, jie skamba visame pasaulyje. Fredžio dainelė tapo pasauliniu hitu, o Higinsas – nuskriaustas. Jį nukonkuruoja net Dulitlas, kurio kupletai kur kas įsimintinesni. Tai reiškia, kad kompozitorius į Higinso personažą koncentravosi iš dramaturginės pusės. Kiekvienas kompozitorius turi savas simpatijas ir jam patinkančiam personažui skiria daugiau dėmesio. Nors pastebiu tokią tendenciją – moterims kompozitoriai visada rašo gražiau nei vyrams. Dėl to juokaudamas sakau: mes jaučiamės nuskriausti.

Aktualu: G.Maciulevičius siužete įžvelgia paraleles su nūdienos Lietuvos visuomene.

– Kokia Jūsų asmeninė patirtis dirbant F.Loewe miuzikle "Mano puikioji Ledi"?

J.J.: Šis miuziklas – mano pirmasis diriguotas spektaklis, su juo baigiau muzikos akademiją. Ankstesnis variantas iki smulkmenų išlikęs atmintyje, todėl man sunkoka žvelgti į naująjį pastatymą šviežiomis akimis. Tikiu, kad bus nemaža dalis publikos, puikiai atsimenančios ankstesnį spektaklį. Jie lygins ir teis. Tad mūsų, spektaklio statytojų, užduotis – padaryti geriau, nei buvo prieš tai. Buvo Semiono Šteino pastatymas, buvo G.Žilio pastatymas. Viktorija Streiča iš pagrindų permąsto pjesę ir pastatymą kilsteli į naują erdvę. Kokybės kartelę keliame dar aukščiau. Žinoma, tarp publikos visada atsiras skeptikų ir optimistų, bet naujasis pastatymas tikrai turi skanėstų ir publika juos išgirs. Mes atsigręžiame į praeitį, į originalią miuziklo versiją, bet mūsų publikai tai bus nauja. Ir tai išties žavu.

G.M.: Man tai – trečiasis spektaklio pastatymas. Iki tol du kartus vaidinau Higinsą, dabar įkūniju pulkininką Pikeringą. Šis pastatymas labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Pirmąjį kartą dirbome su režisieriumi S.Šteinu. Jis stengėsi atkartoti amerikiečių kino filmą, jo mizanscenas, buvo labai gerai įsigilinęs į spektaklio veiksmą. Valandomis sėdėdavome prieš jį, kartodami tekstą pagal jo įsivaizdavimą. Jeigu nuklysdavai – grąžindavo prie savos idėjos. Jis turėjo labai aiškią viziją ir aktoriaus improvizacijas pavergdavo savosios interpretacijos pusėn.

Nuotaika: šviesus ir smagus – taip apie Viktorijos Streičos režisuojamą miuziklą sako jo kūrėjai.

Antrajame pastatyme G.Žilys dirbo panašiai: nenuklydo nuo kino filmo. Abu pastatymai buvo gan panašūs, bet gerai sukalti. Toks spektaklis gali būti rodomas ilgai. Koks bus dabartinis Higinsas, kol kas sunku atsakyti. Kai aš vaidinau šį personažą, jis buvo palaipsniui auginamas. Dabar jis labai kontrastingas, netgi piktokas, isteriškas. Mano manymu, jis toks nėra. Jis – turintis savo pasaulėžiūrą, filosofiją ir psichologiją, neperžengiantis ribų. Jis – aukštuomenės atstovas, džentelmenas, profesorius ir mokslininkas. Ar jis cinikas? Ne. Viduje jis pakankamai žmogiškas. Ir galų gale jis įsimyli Elizą. Tiek kaip moterį, tiek kaip savo kūrinį. Kaip Pigmalionas.

Pasvarstykime, ar verta kiekvienam iš mūsų tapti Pigmalionu ir pačiam susikurti savo meilės objektą? Iš tiesų, mes jį seniai nusilipdę. Kiekvienas žmogus turi savąją viziją, savaip suvokia gyvenimo prasmę, savaip į tai žvelgia. Kiekvienas tikras vyras turi savo gyvenimo moterį – jis pats ją kuria. Žinoma, mūsų gyvenimo moterys taip pat kuria savo gyvenimo vyrą. Nori jį padaryti geresnį ar geresnį sau. Ir mes, vyrai, norime, kad moterys būtų geresnės mums. Žmonės yra skirtingi. Net ir vedę jie lieka skirtingų pažiūrų, skirtingų nuomonių, bet bėgant gyvenimui tos nuomonės asimiliuojasi ir tampa bendromis. O jeigu netampa – žmonės išsivaikšto į skirtingas puses. Taigi, galima teigti, kad šis spektaklis – apie gyvenimą. Vienose pjesėse būna daugiau fantazijos nuokrypių, kitose – mažiau, bet ši – gana realistiška. Manau, kad "Mano puikioji Ledi" tikrai bus geras ir įdomus miuziklas. Žiūrovai eis ir su malonumu žiūrės šį spektaklį. Tai – šviesus spektaklis. Čia nėra nei žudynių, nei piktumo, nes jo dvasia – šviesi. "Mano puikioji Ledi" – smagi pasakėlė, galbūt – smagi realybė. Tiesiog – smagi istorija.

Kas? miuziklo "Mano puikioji ledi" premjera.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? rugpjūčio 29 d. 18 val.