Gerda, būdama vienintele mergina į specialias užduotis siunčiamame, ginkluotame Mobiliajame būryje, sako niekada nereikalavusi sau kaip moteriai išskirtinių sąlygų – priešingai, jai patinka dirbti vyrų kolektyve, nėra jokios įtampos, kolegos visada palaiko. „Kolegos tikrai neprašo pastovėti šone, kol jie išsprendžia susidariusias darbines situacijas – juokiasi ji – visi dirbame lygiai, vienas kitą palaikome, esame komanda, sportuojame kartu. Ir pati labai pasitikiu savo jėgomis, jei reiktų – susitvarkyčiau ir viena. Man patinka kontrolė, patinka nestandartinės situacijos. Jau penkerius metus dirbu Mobiliajame būryje, situacijų būna įvairių, ir visgi kabinetiniam darbui dar nesu pasiruošusi“.
Turbūt sunkiausia, kai darbe tenka susidurti su socialiai neatsakingų šeimų apleistais vaikais ir vežti juos į specialias įstaigas.
Paklausta kas jos darbe sunkiausia, Gerda šypsosi - „Žinot, mūsų darbas tikrai nėra labai sunkus. Yra ir rutinos darbe – būna važiuoji į iškvietimą ir jau žinai kas ir kaip bus. Žmonių, žinoma visokių pasitaiko, bet svarbu mėgti tai ką darai. Turbūt sunkiausia, kai darbe tenka susidurti su socialiai neatsakingų šeimų apleistais vaikais ir vežti juos į specialias įstaigas. Kartą iš neblaivios mamos teko paimti 6 mėnesių mergytę, skaudančia širdimi vaikutį sūpavau kol vežėme specialistams. O šiaip pripranti prie visko. Kartais pažeidėjai vyrai žiūri kaip į merginą, ne kaip į policininkę, bando kviesti kavos, bet paprastai paaiškinu, kad dirbu savo darbą ir tiek“ – pasakoja ji.
Apie šokius pareigūnė sako jau nebegalvojanti - „ankščiau dar norėjau atnaujinti įgūdžius, tikrai gerai ir daug šokau, bet dabar jau choreografijoje nebematau perspektyvų, nebent dėl savęs dar šokčiau. O štai policijos pareigūno darbe perspektyvų tikrai yra, ir šeima labai palaiko, ypač tėtis, nors mūsų šeimoje nė vieno pareigūno nebuvo“ - šypsosi Gerda.
