Kenterberio arkivyskupui Justinui Welby (Džastinui Velbiui) 12 val. 2 min. (14 val. 2 min. Lietuvos laiku) uždėjus ant 74 metų Charleso III galvos auksinę Šv. Eduardo karūną – senovinį šventą monarcho valdžios simbolį – 2,3 tūkst. Vestminsterio abatijoje susirinkusių žmonių ir didžiulės minios lauke šaukė „Dieve, sergėk karalių“.

Šv. Eduardo karūna Charlesui III buvo uždėta vienintelį kartą per jo valdymą.

Ši akimirka taip pat buvo palydėta šūvių salvėmis ir – visoje šalyje – bažnyčių varpų dūžiais.

Netrukus Kenterberio arkivyskupas per paprastesnę ceremoniją karūnavo ir Charleso III 75 metų žmoną Camillą (Kamilą), nuėjusią ilgą viešą kelią iki karalienės konsortės ir, galiausiai, karalienės.

Charleso III, kuris JK soste pakeitė pernai rugsėjį mirusią motiną Elizabeth II (Elžbietą II), karūnacija yra pirmoji JK nuo 1953 metų, be to, tai pirmoji karaliaus karūnacija nuo 1937-ųjų. Šeštadienio renginys yra tik antra per televiziją rodoma karūnacija ir pirmoji, transliuojama per spalvotą televiziją bei internetu.

Sunku buvo pažadinti paauglius, bet tai istorijos dalis.

Pakeitimai

Didelė dvi valandas trukusių anglikonų apeigų dalis būtų atpažįstama 39 kitiems monarchams, nuo 1066 metų karūnuotiems Vestminsterio abatijoje.

Tačiau Charlesas III taip pat siekė pritaikyti ceremoniją XXI amžiui, nors daugelis įmantrių ritualų ir ceremonijų, kuriomis jis pripažintas neginčijamu savo žmonių karaliumi, išliko.

Pirmą kartą karūnacijoje dalyvavo vyskupės moterys, taip pat JK nekrikščioniškų religinių bendruomenių lyderiai. Per apeigas naudotos ir šalies keltiškos kalbos – valų, škotų gėlų ir airių.

Pirmą kartą per karūnaciją giedojo gospelo choras. Graikų choras sugiedojo psalmę, kuria pagerbtas Korfu saloje gimęs Charleso III velionis tėvas princas Philipas (Filipas).

Kaip karalius Charlesas III yra Anglikonų Bažnyčios galva, jis save vadina atsidavusiu anglikonu.

Tačiau jis valdo daug įvairesnę šalį – kalbant apie religijas ir etnines grupes – nei toji, kurią po Antrojo pasaulinio karo paveldėjo jo motina. Dėl šios priežasties karalius siekė, kad Vestminsterio abatijoje susirinkę žmonės labiau atspindėtų dabartinę britų visuomenę, ir pakvietė ne tik valstybių vadovų ir karališkųjų asmenų iš viso pasaulio, bet ir paprastų žmonių.

Kita naujovė buvo ta, kad renginio temos atspindėjo jo viso gyvenimo interesus, susijusius su bioįvairove ir tvarumu.

Bažnyčia buvo papuošta sezoninėmis gėlėmis ir žaluma, atgabentomis iš įvairių šalies vietų, nuo Skajaus salos Škotijos šiaurės vakaruose iki Kornvalio Anglijos pietvakariuose.

Charleso III karūnacijai panaudoti apeiginiai drabužiai buvo naudoti ir anksčiau, o patepimo aliejus – išspaustas iš alyvuogių nuo alyvmedžių, augančių ant Alyvų kalno, ir iškvėpintas eteriniais aliejais – buvo veganiškas.

Didžiulė saugumo operacija

Pasirengimas karūnacijai – Charleso III įžengimo į sostą religiniam patvirtinimui – buvo daugiausia šventiškas.

Tačiau dar prieš tai, kai Charlesas III ir karalienė Camilla išvyko iš Bakingamo rūmų į Vestminsterio abatiją Deimantinio jubiliejaus valstybės karieta, policija naudodamasi naujais įgaliojimais, kurie buvo skubiai suteikti siekiant užkirsti kelią tiesioginių veiksmų grupėms, suėmė dešimtis protestuotojų.

Prieš monarchiją nusistatęs judėjimas „Republic“ („Respublika“) pranešė, kad buvo sulaikyti šeši jo organizatoriai, o klimato aktyvistai „Just Stop Oil“ informavo, kad buvo sulaikyta 19 šios grupės narių.

Vis dėlto dešimtys „Republic“ aktyvistų palei procesijos maršrutą laikė transparantus su užrašais „Ne mano karalius“.

Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ išreiškė susirūpinimą dėl protestuotojų sulaikymo.

Londono policija budėti gatvėse pasiuntė maždaug 11,5 tūkst. pareigūnų – tai viena didžiausių sostinės policijos saugumo operacijų.

Londone tūkstančiai žmonių po karūnacijos sveikina karalių ir karalienę

Lietaus nepabūgusios minios šeštadienį sveikino po karūnacijos paauksuota karieta į Bakingamo rūmus grįžtančius karalių Charlesą III (Karolį III) ir karalienę Camillą (Kamilą).

Gera atmosfera – draugiška, džiaugsminga, patriotiška.

Tūkstančiai žmonių Londono centrą pavertė raudonos, baltos ir mėlynos spalvų Jungtinės Karalystės vėliavų jūra.

Karalius ir karalienė mojo žmonėms iš žirgų traukiamos Auksinės valstybės karietos. Priekyje ant žirgų jojo kariai, o iš viso per Londono centrą žygiavo 4 tūkst. ginkluotųjų pajėgų narių.

Tai didžiausia karinė procesija mieste nuo velionės karalienės Elizabeth II (Elžbietos II) karūnacijos 1953 metais.

Procesija pakeliui į rūmus nusidriekė per Trafalgaro aikštę, po Admiraliteto arka, pro Šv. Jokūbo parką.

Sostinėje ir šalyje, nepaisant prasto oro, tvyro šventiška nuotaika. Male priešais Bakingamo rūmus uoliausi karališkosios šeimos gerbėjai pradėjo švęsti dar gerokai prieš karūnacijos apeigas, vykusias Vestminsterio abatijoje. Kai kas ten stovyklavo kelias dienas, kad galėtų iš geriausių vietų stebėti istorinį įvykį.

Gera atmosfera

12 val. 2 min. (14 val. 2 min. Lietuvos laiku) Kenterberio arkivyskupui Justinui Welby (Džastinui Velbiui) Vestminsterio abatijoje uždėjus ant 74 metų Charleso III galvos auksinę Šv. Eduardo karūną – senovinį šventą monarcho valdžios simbolį – 2,3 tūkst. abatijoje susirinkusių žmonių ir didžiulės minios visoje sostinėje šaukė „Dieve, sergėk karalių“.

Į Vestminsterio abatiją vedančioje Vaitholo gatvėje, kur minios sveikino ir mojo pro šalį važiuojant karaliui ir karalienei, 40 metų Emma Cuthbert (Ema Katbert) džiaugėsi pamačiusi procesiją ir sakė, kad atvyko iš toli, todėl liks visai dienai.

Male tarp anksti susirinkusių gerbėjų buvo 55 metų Caryl Hall (Keril Hol) iš Pietų Afrikos ir jos paaugliai vaikai.

„Labai džiaugiuosi. Gera atmosfera – draugiška, džiaugsminga, patriotiška, – sakė C. Hall su plastikine karūna ant galvos. – Sunku buvo pažadinti paauglius, bet tai istorijos dalis.“

Dave'as Giddingsas (Deivas Gidingsas) atvyko iš Škotijos su žmona ir sūnumi. „Tai ateities dalis, tai svarbu“, – sakė šis 41 metų vyras, užsidėjęs aukso spalvos karūną ir JK vėliavos spalvų akinius.

Tačiau džiūgavo ne visi. Dar prieš tai, kai Charlesas III ir Camilla išvyko iš Bakingamo rūmų į Vestminsterio abatiją, policija naudodamasi naujais įgaliojimais, kurie buvo skubiai suteikti siekiant užkirsti kelią tiesioginių veiksmų grupėms, suėmė dešimtis protestuotojų.

Prieš monarchiją nusistatęs judėjimas „Republic“ („Respublika“) pranešė, kad buvo sulaikyti šeši jo organizatoriai, o klimato aktyvistai „Just Stop Oil“ informavo, kad buvo sulaikyta 19 šios grupės narių.

Vis dėlto dešimtys „Republic“ aktyvistų palei procesijos maršrutą laikė transparantus su užrašais „Ne mano karalius“.

Labai džiaugiuosi būdama čia, būdama šios istorijos dalimi. Visuomet buvau monarchistė.

Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ ir „Amnesty International“ išreiškė susirūpinimą dėl protestuotojų sulaikymo.

Istorija

Nuotaikos nesugadino nė penktadienį prapliupęs lietus ir niūrios prognozės šeštadieniui.

Daug žmonių atvyko iš užsienio; tarp jų buvo 55 metų buvusi slaugytoja Christine Wilen (Kristin Vilen) iš Kanados.

„Atvykau į karūnaciją, – sakė ji. – Labai džiaugiuosi būdama čia, būdama šios istorijos dalimi. Visuomet buvau monarchistė.“ 

Neseniai atliktos apklausos rodo, kad parama karališkajai šeimai mažėja, ypač tarp jaunimo, bet šeštadienį Londono gatvėse netrūko įvairiausio amžiaus monarchistų.

21 metų londonietis Caba Mendesas (Kaba Mendesas), rengdamasis pasidaryti asmenukę su karališkąja procesija fone, sakė: „Tai puiki diena šaliai, negaliu sulaukti.“

Pasveikino žmones

Karalius Charlesas III (Karolis III) ir karalienė Camilla (Kamila) šeštadienį po karūnacijos sugrįžę į Bakingamo rūmus pasirodė balkone ir pasveikino susirinkusias minias.

Ką tik karūnuoti karalius ir karalienė šypsojosi ir mojavo žmonėms. Rūmų balkone taip pat pasirodė sosto įpėdinis princas Williamas (Viljamas) su žmona Catherine (Ketrin), trys jųdviejų vaikai, karaliaus sesuo princesė Anne (Ana) ir karaliaus brolis princas Edwardas (Edvardas).

Virš rūmų praskrido Karališkųjų oro pajėgų lėktuvų rikiuotė, danguje palikdama raudonos, baltos ir mėlynos spalvų ruožus.

Male – plačioje aveniu priešais rūmus – nepaisydami smarkaus lietaus buvo susirinkę tūkstančiai šventiškai nusiteikusių žmonių.

Būsimieji monarchai (brolis ir sūnėnas) paklausti apie giminaitį, tyli. Žodžio neprataria ir Elžbieta II (1926), kuri ir anksčiau viešumoje per skandalus demonstruodavo šaltakraujišką santūrumą.

Visos princo bėdos kilo dėl masažo, mat Andrew palaikė santykius su amerikiečiu Jeffrey‘iu Edwardu Epsteinu (1953–2019) ir jo drauge Ghislaine Noelle Marion Maxwell (1961), kurie mėgo masažo terapiją. Porelė dažnai verbuodavo jaunas merginas (neretai ir nepilnametes), kad šios juos masažuotų.

Terapijos metu būdavo stimuliuojami ne tik nugaros ir pečių raumenys, bet ir gerokai pikantiškesnės kūno dalys. Vėliau J.E.Epsteinas ir C.N.M.Maxwell liepdavo merginoms masažuoti jų draugus, kurių gretose buvo ne vienas turtingas, žinomas ir įtakingas vyras. Princas Andrew, anot kai kurių masažuotojų, buvo vienas jų, tad dabar dėl tenkinimosi merginų paslaugomis monarchų šeimos narys žingsnis po žingsnio tampa visuomenės atstumtuoju.

Toks valdovo nuosmukis Rusijos žemėse niekada nebūtų įvykęs. Monarcho žodis ten yra šventas, o jo artimieji ir pastumdėliai yra neliečiami tol, kol nesusikerta jų ir valdovo interesai.

Toks potencialaus valdovo nuosmukis Rusijos žemėse niekada nebūtų įvykęs. Monarcho žodis ten yra šventas, o jo artimieji ir pastumdėliai yra neliečiami tol, kol nesusikerta jų ir valdovo interesai, mat aukščiau už carą ir jo aplinką yra tik ponas Dievas.

Kremliaus valdovą galima vadinti kunigaikščiu, chanu, imperatoriumi, generaliniu partijos sekretoriumi arba federacijos prezidentu, tačiau, kad ir koks būtų jo titulas, Rusijos caras yra tautos ir baudžiauninkų daugumos valia, tikroji demokratija, Dievo atsiųsta palaikyti šventosios referendumų ir karantinų harmonijos.

Panaši padėtis daugelį metų vyravo ir Kinijos žemėse, tačiau tiek kinams, tiek jų valdovams trūko tolstojišku dvasingumu atsiduodančio sadistinio-mazochistinio visą tautos mentalitetą persmelkiančio Stokholmo sindromo, kuris itin būdingas Rusijos kraštams ir jų gyventojams.

Pirmieji Kinijos valdovai buvo dievai. Jie sukūrė ratą, atskleidė žmonėms žemdirbystės, pastatų statybos, ugnies išgavimo paslaptis, padėjo jiems kovoti su gamtos stichijomis ir parodė, kaip pasigaminti išskirtinio švelnumo audinį – šilką.

Paskutinis dievų atstovas buvo niekšas, tad žmonės jį nuvertė ir valdžią derlingame Geltonosios upės (Huang he) baseine perėmė Shangų dinastija. Jos atstovai dar kartais vadinami Yinais. Shangų dinastijos laikais buvo išplėtotos bronzos apdirbimo, keramikos kūrimo technologijos, sukaupta matematikos ir astronomijos žinių.

Siekdami gamtos jėgų, protėvių ir dievų malonės, Shangai neretai aukodavo žmones. Dažniausiai būdavo aukojami karo belaisviai arba mirusio turtuolio tarnai (tam, kad tarnautų jam ir po mirties anapusiniame gyvenime). Aukojimų metu, neretai masinių, žmonėms dažniausiai būdavo nukertamos galvos. Religinių ritualų procedūrose Shangų monarchas atlikdavo ir šventiko pareigas.

Trokšdami nuspėti ateitį, Shangų atstovai ant jaučio kaulo ar vėžlio kiauto išraižydavo dievams ir protėviams skirtus klausimus apie būsimus orus, derlių, karo žygių baigtį, monarchų laukiančius iššūkius. Tada kaulas arba kiautas būdavo kaitinamas tol, kol sutrūkinėdavo. Tyrinėdami įtrūkimus kauluose, to meto Kinijos sveikuoliai bandydavo paaiškinti aukštesniųjų jėgų siųstą atsakymą.

Paskutinis Shangų valdovas taip pat veikiausiai buvo nedoras, tad žmonės, anot legendų, vedami būsimosios Zhou dinastijos atstovų, prieš juos sukilo. Lemiamą akimirką dalis valdovo Di Xino (1075–1046 m. pr. Kr.) karių bei vergų parėjo į priešų pusę ir šis, neturėdamas pasirinkimo, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.

Aktyvus naujosios Zhou dinastijos dalyvavimas Kinijos politikoje truko beveik aštuonis šimtus metų. Šiai giminei valdant susiformavo vadinamoji Dangiškosios valios mandato doktrina. Ji įkūnija nuostatą, kad valdovas yra aukščiausiųjų, Visatą kontroliuojančių jėgų pasiuntinys, atsiųstas į žmonių pasaulį palaikyti harmonijos.

Jeigu valstybėje prasideda neramumai, o žmones kankina stichinės nelaimės, tai veikiausiai yra tų pačių jėgų ženklas, kad monarchas jam skirtą mandatą prarado. Žmonės privalo jį nuversti ir pakeisti kompetentingesniu, nebūtinai kilmingu.

Vis dėlto reikėtų konstatuoti faktą, kad patį aukščiausią lygį, praktikuojant gyvųjų dievų valdymą, pasiekė ne rusai, baltarusiai, kinai ar šiaurės korėjiečiai, o japonai. Japonų imperatorių prigimtis buvo tokia dieviška, kad paprasti mirtingieji jiems dažniausiai neleisdavo susitepti rankų pasaulietiniu reikalų tvarkymu.

Daugelį metų tikraisiais Japonijos valdovais buvo vadinamieji šiogūnai, kurie imperatoriaus vardu tvarkėsi valstybėje savo nuožiūra, o nuo visuomenės izoliuotam imperatoriui teko simbolinis tautos vienytojo ir moralinio autoriteto vaidmuo. Vėliau Japoniją valdė oligarchai ir Hideki Tojo (1884–1948) karinė chunta. Dabar ten valdžia priklauso piliečių išrinktoms partijoms ir ministrui pirmininkui.

Buvimas valstybinės galios viršūnėje svaigina labiau nei sunkiausi narkotikai ir sukelia stiprią priklausomybę. Kiekvieno diktatoriaus istorija – tai tragiškas pasakojimas apie nevykėlį, kuris primetęs savo valią kitiems, galiausiai pats tapo savo sukurtos sistemos auka, neturinčia jokios galimybės pabėgti iš spąstų.

Net ir protingas, doras, gero trokštantis, demokratiškai išrinktas žmogus, patekęs į valdžios aparatą, anksčiau ar vėliau gali įtikėti, kad jo priimami sprendimai yra patys pozityviausi iš visų ir tik jo vieno valdymas vertas nenutrūkstančio tęstinumo.

Summa summarum: niekas nėra labiau diskreditavęs masažo terapijos už J.E.Epsteiną.

Operacija bus atliekama pritaikius vietinę nejautrą. Per ją bus sutvarkytas dirbtinis širdies vožtuvas, įstatytas per ankstesnę operaciją 2005 metais.

Tokių vožtuvų taisymas „nėra retas“, nes jie paprastai veikia tik 10–15 metų.

Karalius Haraldas, buvęs buriuotojas, į sostą įžengė prieš 29 metus. Jis atsisako užleisti sostą įpėdiniui, nors prieš keletą metų jo sveikata pablogėjo, o  2003 metais jam buvo operuotas šlapimo pūslės piktybinis auglys.

Praėjusį mėnesį jis tris dienas praleido ligoninėje dėl kvėpavimo problemų.

„Jo Didenybei Karaliui buvo atliktas eilinis sveikatos patikrinimas, ir mūsų naujausi tyrimai parodė, kad operacija yra būtina karaliaus kvėpavimui pagerinti“, – rūmų pareiškime cituojamas karaliaus gydytojas Bjornas Bendzas (Bjornas Bendsas).

Haraldui V susirgus, jo 47 metų sūnus sosto įpėdinis princas Haakonas (Hokonas) laikinai perėmė tėvo pareigas.

Ši, pasak Winstono Churchillo (1874–1965), maloni, meniškos prigimties asmenybė, neblogai atliko jaunojo monarcho globėjo vaidmenį, tačiau nesugebėjo susitvarkyti su vidinėmis Jugoslavijos bėdomis ir išoriniu agresorių spaudimu.

Dar 1939 m. balandį Italijos diktatoriaus Benito Amilcare Andrea Mussolini (1883–1945) pajėgos užėmė Jugoslavijos kaimynę Albaniją. Tais pačiais metais Jugoslavijos valdžiai nusileidus separatistinėms Kroatijos politikų nuotaikoms, buvo įsteigtas autonominis Kroatijos Banovinos regionas.

Prasidėjus 1940 m. vasarai, Trečiojo reicho pajėgos sėkmingai užėmė Prancūziją, o tų pačių metų spalio pabaigoje fašistinė Italija bandė įsiveržti į Graikiją. Kaip ir sovietų bandymas užimti Suomiją 1939–1940 m. žiemą, ši italų avantiūra virto absoliučia katastrofa, mat fašistai susidūrė su neregėtu pasipriešinimu, o nacistinė Vokietija buvo priversta atidėti kai kuriuos planus bei gelbėti savo "didįjį brolį".

1941 m. kovo 25 d. princas Pavlė pasidavė vokiečių diplomatų spaudimui ir slapta pasirašė paktą, kuriuo Jugoslavija sutiko prisijungti prie "Ašies" valstybių sąjungos. Vos po poros dienų šiam žingsniui nepritariantys karininkai, vadovaujami Dušano Simovičiaus (1882–1962), įvykdė vieną taikiausių valstybės perversmų žmonijos istorijoje. Dalis karininkų buvo suimti, kai kurie politikai kartu su princu Pavlė priversti pasirašyti atsistatydinimo bei valdžios atsižadėjimo raštus, o visa galia buvo oficialiai perleista pilnametystės dar nesulaukusiam Petrui II.

Pasklidus žinioms apie perversmą bei Jugoslavijos valdžios parodytą špygą naciams, Belgrado gatves užplūdo entuziazmo apimtos minios. Žmonės šoko, mojavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vėliavomis bei apspjaudė vokiečių ambasadoriaus automobilį. Net paauglys monarchas Petras II prisijungė prie savo pavaldinių. Siekdamas dalyvauti mišiose, jis paspruko nuo globėjų, išlipęs pro rūmų langą ir nusileidęs lietvamzdžiu.

Džiugias nuotaikas greitai išsklaidė ankstų 1941 m. balandžio 6-osios rytą prasidėjusi "Ašies" valstybių invazija. "Luftwaffe" lėktuvams subombardavus Belgradą ir kitus didžiuosius Jugoslavijos miestus, o vėliau žemyninėms vokiečių, italų ir vengrų pajėgoms vos per vienuolika dienų užėmus visą šalį, iš Kroatijos bei dalies Serbijos ir Bosnijos–Hercegovinos žemių buvo sukurta Nepriklausoma Kroatijos valstybė, kurią pavesta valdyti kroatų nacionalistų grupuotei "Ustaše" ir jos vadeivai Ante Pavelicui (1889–1959).

Manoma, jog dėl šio režimo kaltės buvo nužudyta apie 500 tūkst. žmonių (žydų, serbų, čigonų, taip pat antifašistinę veiklą vykdžiusių kroatų bei bosnių). Patys vokiečiai kontroliavo likusias Serbijos bei Bosnijos–Hercegovinos dalis, o kitų Jugoslavijos žemių valdymas atiteko italams, bulgarams bei vengrams.

Siekiant palaužti pasipriešinimą, iš bosnių (musulmonų) vokiečiai sudarė 13-ąją SS kalnų diviziją. Inspektuoti fesus su kaukolių emblemomis dėvėjusių, islamą išpažinusių, už arijų rasę kariavusių, tamsaus gymio jaunuolių, atvažiavo didysis muftijus iš Jeruzalės Mohammedas Aminas al-Husseinas (1897–1974). Mat, pasak Kalėdų Senelio stotu pasižymėjusio šventiko, žydai – bendras musulmonų ir nacistinės Vokietijos priešas.

Jaunajam karaliui Petrui II ir vyriausybės nariams pasitraukus į Didžiąją Britaniją, Jugoslavijos pasipriešinimą okupantams bei kolaborantams vykdė dvi skirtingos politinės grupuotės. Pirmoji – vadinamieji četnikai, vadovaujami pypkę rūkiusio akiniuoto barzdočiaus Dragojubo (Dražo) Michailovičiaus (1893–1946). Ši politinė grupuotė vienijo Serbijos nacionalistus, antikomunistus ir valdančiajai dinastijai ištikimą Jugoslavijos socialinį bei intelektualinį elitą.

Antroji rezistencinė grupė – raudonieji partizanai, vadovaujama kroato ir slovėnės vaiko Josipo Broz Tito (1892–1980). Legendos byloja, jog šis veikėjas dar Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) metu narsiai ir ištikimai tarnavo Austrijos–Vengrijos imperijos armijoje, kurios gretose drąsiai kovojo prieš serbus bei rusus. Sužeistas ir patekęs į rusų nelaisvę, jis susipažino su bolševizmą išpažįstančiais marginalais bei jų paveiktas atsivertė į marksizmo tikėjimą.

Kova su vokiečiais Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu jam buvo ne tik pasipriešinimas okupantui, bet ir būdas vykdyti socializmo ekspansiją. Rezistencijos pradžioje "četnikai" ir raudonieji partizanai vienodai kovėsi su vokiečiais bei jų kolaborantais, tačiau laikui bėgant, ėmė vis labiau pliektis tarpusavyje.

Siekdami įveikti raudonuosius, "četnikai" (net ir oficialiai remiami Didžiosios Britanijos) vis labiau ėmė bendradarbiauti su italais, naciais bei fašistais, o vokiečiai, atsakydami į kiekvieną raudonųjų partizanų provokaciją, reguliariai suimdavo ir sušaudydavo atsitiktinius žmones. Atsižvelgdamas į faktą, jog šios represijos skatino vietinių priešiškumą vokiečiams, J.B.Tito toliau šaltai ir apskaičiuotai tęsė provokacijas.

Karui baigiantis "četnikai" buvo visiškai susikompromitavę, o partizanų judėjimas itin išaugęs, sustiprėjęs bei pelnęs ne tik eilinių Jugoslavijos žmonių prielankumą, bet ir oficialų sąjungininkų pripažinimą.

Remiami britų bei į sąjungininkų pusę perėjusių sovietų, partizanai ne tik nesunkiai perėmė Belgrado bei visos Jugoslavijos kontrolę, bet ir peržengę valstybės sienas užėmė Italijos miestą Triestą. Dar jie įžengė į Austrijos Štirijos bei Karintijos provincijas.

Pasibaigus karui, fašistinės Kroatijos vadeiva A.Pavelicas pabėgęs slapstėsi Pietų Amerikoje ir Europoje. Jis mirė 1959 m. paslaptingo pasikėsinimo metu. D.Michailovičius buvo suimtas, apkaltintas karo nusikaltimais ir sušaudytas (jis reabilituotas tik 2015 m.).

Na, o didysis maršalas J.B.Tito tapo vienvaldžiu, naujai įkurtos komunistinės Jugoslavijos kalifu.

Iš monarcho pareigų sausio 6 dieną pasitraukęs 49 metų Muhammadas V neužbaigė savo penkerių metų kadencijos ir tapo pirmuoju Malaizijos sosto atsižadėjusiu karaliumi. Neskelbiama jokių šio sprendimo paaiškinimų, bet jis buvo priimtas pasirodžius pranešimams, kad Muhammadas V lapkritį vedė vieną 25 metų buvusią rusų grožio karalienę.

Anot karališkojo antspaudo saugotojo Syedo Danialo Syedo Ahmado (Saido Danialo Saido Ahmado), Valdovų konferencija ketvirtadienį monarchu išrinko sultoną Abdullah pagal išskirtinę sosto perdavimo rotacijos tvarka sistemą.

Antspaudo saugotojo pareiškime sakoma, kad Abdullah, einantis svarbias pareigas keliose tarptautinėse sporto organizacijose, sausio 31 dieną bus prisaikdintas penkerių metų kadencijai.

Abdullah išrinkimas mažai ką nustebino, nes pagal nusistovėjusią tvarką sostas šįkart turėjo atitekti Pahango valdovui.

Vos prieš kelias dienas 59 metų Abdullah pakeitė savo sergantį 88 metų tėvą sultoną Ahmadą Shahą (Ahmadą Šahą) Paganho sultono poste. Prieš tai jis dvejus metus ėjo savo valstijos regento pareigas dėl tėvo silpnos sveikatos.

Didžiojoje Britanijoje mokslus baigęs Abdullah yra pasaulio futbolą administruojančios FIFA Tarybos narys, Azijos žolės riedulio federacijos prezidentas ir Tarptautinės žolės riedulio federacijos valdybos narys.

Devynių valstijų valdovai, priklausantys etninių malajiečių dinastijoms, paeiliui valdo šalį penkerius metus pagal vienintelę visame pasaulyje tokią sistemą, veikiančią nuo 1957 metų, kai šalis tapo nepriklausoma nuo Britų Imperijos.

Malaizijos karalius tėra simbolinis šalies vadovas, nes administraciniai įgaliojimai yra suteikti premjerui ir parlamentui. Nepaisant to, monarchas laikomas Islamo ir malajų tradicijų saugotoju, todėl labai gerbiamas, ypač tarp etninių musulmonų malajiečių daugumos atstovų.

Karalius taip pat formaliai vadovauja vyriausybei ir kariuomenei. Jo sutikimas būtinas priimant visus įstatymus, paskiriant ministrus, taip pat paleidžiant parlamentą ar šaukiant visuotinius rinkimus. Be to, monarchas suteikia malonę kaliniams.

Pagal Malaizijos konstituciją, karaliaus ir jo rūmų išlaidoms, tokioms kaip rūmų priežiūra, kasmet skiriama 5 mln. ringitų  (1 mln. eurų), nors ši suma gali būti didinama ministrų kabineto pritarimu.

Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II (Elzbieta II) džiaugiasi savo provaikaitės princesės Charlotte Elizabeth Dianos (Šarlotės Elizabet Dianos), kurios šį mėnesį susilaukė princas Williamas (Viljamas) su žmona Kate (Keit), gimimu.

Antradienį Bakingamo rūmų pievelėje surengto priėmimo svečiai sakė, kad karalienė džiaugėsi karališkosios šeimos pagausėjimu gimus mažajai princesei, kuri yra ketvirta eilėje į Britanijos sostą.

„Pasakiau jai, kad labai džiaugiuosi naujo kūdikio gimimu. Pasakiau: sveikinu, o ji atsakė: „Taip, mums nepaprastai malonu turėti dar vieną mergaitę“, - sakė priėmime dalyvavusi 84 metų Susan Pollack (Siuzan Polak), kuri išgyveno Holokaustą ir šiuo metu dirbo monarchės globojamoje labdaros organizacijoje.

„Ji sakė, jog jai ypač malonu, kad turi dar vieną provaikaitę“, - sakė S.Pollack dukra, 53 metų Sandra Gee (Sandra Dži).

Priėmime giedrą ir šiltą dieną dalyvavo apie 8 tūkst. svečių, kurie suvalgė maždaug 20 tūkst. sumuštinių, tiek pat gabalėlių pyrago ir išgėrė 27 tūkst. puodelių arbatos.

Kartu su 89 metų karaliene, kuri buvo su šviesiai geltonos spalvos skrybėlaite ir vilkėjo vasarinį paltą, priėmime dalyvavo jos vyras princas Philipas (Filipas), sūnus princas Charlesas (Čarlzas) su žmona Camilla (Kamila), taip pat kitas sūnus princas Edwardas (Edvardas), Vesekso grafas, bei jo žmona Sophie (Sofi).

Gegužės 2 dieną gimusi princesė Charlotte yra antrasis princo Williamo ir jo žmonos Kate vaikas. Jos broliukas princas George'as gimė 2013 metais.

Gimus mažajai princesei, šeima išvyko į Anmer Holą – nuošalią 10 miegamųjų užmiesčio vilą, esančią karalienės privačioje Sandringamo rezidencijoje Anglijos rytinėje Norfolko grafystėje, kur Kembridžo kunigaikščiai įsirengė sau namus.

Monako princesės Karolin vyriausiasis sūnus Andrea Casiraghi Andrėja Kasiragis šeštadienį Monako karališkosios šeimos akivaizdoje vedė savo ilgametę draugę kolumbietę, paskelbė karališkieji rūmai.

A.Casiraghi žiedus su Julio Santo Domingo paveldėtoja sumainė kunigaikščio rūmuose.

Kukli ceremonija įvyko stebint draugų ir šeimos narių grupelei, kurioje buvo ir A. Casiraghi dėdė, Monako monarchas Albertas II.

29 metų A. Casiraghi jau turi vaiką su Tatiana Santo Domingo – ji jųdviejų sūnų Sachą pagimdė kovo mėnesį Londone.

Niujorke gimusios ir Šveicarijoje bei Prancūzijoje augusios 29 metų T. Santo Domingo senelis J. Santo buvo Kolumbijos magnatas, vienas turtingiausių žmonių pasaulyje. Jis mirė 2011 metais.

A.Casiraghi yra Monako valdytojo, kunigaikščio Alberto II, sūnėnas ir buvusio suvereno Rainier III bei jo žmonos, amerikiečių aktorės Grace Kelly vaikaitis.

Šiuo metu A. Casiraghi yra antras žmogus eilėje į Monako sostą, po savo motinos Caroline. Po vestuvių jo sūnus taps trečiuoju paveldėtojų eilėje.

Albertas II ir jo 35 metų žmona Charlene, buvusi plaukikė iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR), kurie susituokė 2011 metais, vaikų neturi.

55 metų Albertas II yra pripažinęs, kad turi dukrą ir sūnų su dviem kitomis moterimis, bet kadangi šie vaikai laikomi nesantuokiniais, jie pretenduoti į sostą negali.

A.Casiraghi jaunesnioji sesuo Charlotte, kuri laukiasi, taip pat netrukus turi ištekėti.

Jos santykiai su 42 metų prancūzų komiku ir aktoriumi Gado Elmaleh į viešumą iškilo anksčiau šiais metais, o šį mėnesį pasirodžiusios poros atostogų Italijos Kaprio saloje nuotraukos patvirtino gandus, kad 27 metų Charlotte laukiasi.