Lieka purvas ir druska
Po antrąją lapkričio savaitę siautėjusių potvynių atsigaunanti Venecija grįžta į kasdienybę. Mokyklose atnaujintas ugdymo procesas, į kūrybines kančias vėl panyra spektaklius turėjusio atšaukti operos teatro "La Fenice" kolektyvas, į įprastą režimą grįžta trumpam sutrikdyta Venecijos bienalės veikla. Krautuvininkai skuba šalinti savaitę pastatus sėmusio vandens ir purvo likučius.
Daugumą paveldo objektų iš Šv.Morkaus bazilikos, tik šeštą kartą per 1200 metų apsemtos potvynio vandens, spėta nugabenti į saugią vietą, tačiau po ja esanti kripta buvo apsemta. "Mes viską išnešėme, išsausinome patalpą, – žurnalistams pasakojo vietos darbuotojas Mario Pana, čia pat pripažindamas, kad, net ir atslūgus vandeniui, pavojus tęsiasi: "Jūros vanduo atslūgsta, drėgnas mūras išdžiūsta, tačiau druskos ant jo lieka."
Potvyniai lagūnos vandenų apsuptoje Venecijoje – neišvengiami, o vienoje žemiausių miesto vietų esanti Šv.Morkaus aikštė užliejama vandens lygiui pakilus 80 cm virš jūros lygio. Tačiau šiemet antrąją lapkričio savaitę "acqua alta" vadinamas potvynis buvo didžiausias per pastarąjį pusšimtį metų.
Lapkričio 12-ąją užfiksuotas vandens lygis peržengė 1966-aisiais užfiksuotą 186 cm ribą, o iš viso per keletą dienų tris kartus viršijo 150 cm žymą. Potvynio vanduo užtvindė 70 proc. Venecijos teritorijos.
Net ir žinodami, kad tris metų sandūros mėnesius Veneciją užklups potvyniai – tokia gyvenimo šiame į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktame mieste kaina – gyventojai kasmet viliasi, jog didelių nuostolių nepatirs. Šiemet jų viltys žlugo. Galerininkai, viešbučių, kavinių šeimininkai skundžiasi patyrę didžiulių nuostolių.
"Tokia mūsų prigimtis – esame užsispyrę, – BNS citavo su naujienų agentūra AGI kalbėjusį galerininką Davide'ą de Guglielmi. – Praradome beveik viską. Buvome ką tik gavę visus užsakymus Kalėdoms: naujus rėmus, dovanų korteles."
Kita romantikos pusė
Kad galėtų operatyviau skirti pinigų venecijiečiams, vyriausybė paskelbė mieste nepaprastąją padėtį. Tačiau ekspertams potvynis – ne staigmena. Ne ką rečiau, nei potvynio vanduo užlieja Šv.Morkaus aikštę, kyla diskusijų apie mobilaus pylimo projektą "MO.s.e". Projektas, turėjęs kainuoti tik 1,36 mlrd. eurų, galiausiai viršijo 5 mlrd. eurų sąmatą ir pylimas turėjo būti pradėtas eksploatuoti dar 2014 m., bet jis vis dar neveikia.
Nors absoliuti dauguma keliauti mėgstančių pasaulio piliečių Veneciją dievina, 60 tūkst. jos gyventojų kasdienybė nėra tokia romantiška kaip mano užsieniečiai.
Nors absoliuti dauguma keliauti mėgstančių pasaulio piliečių Veneciją dievina, 60 tūkst. jos gyventojų kasdienybė nėra tokia romantiška kaip mano užsieniečiai.
Iššūkių kupina buitis ir nerimas dėl potvynio pavojaus, – tai Venecijos nuolatiniams gyventojams rūpi ne mažiau nei noras suderinti chaosą keliančių, tačiau daug išlaidaujančių turistų srautus ir kasdienę ramybę. Tad projektas, turintis apsaugoti miestą nuo potvynio, – daugiau nei vien teorinis klausimas, kuriuo politikai susirūpina rinkimų išvakarėse.
Apsaugoti Venecijos marias, o sykiu ir miestą nuo potvynių, – ši idėja siekia dar septintąjį XX a. dešimtmetį. Pretekstu pasitelkti naujausius technikos pasiekimus ir vieną kartą bent pabandyti suvaldyti stichiją tapo 1966-ųjų lapkričio potvynis, padaręs miestui katastrofiškos žalos. Po kelių vėlesnių stichinių nelaimių šalies vyriausybė Venecijos gelbėjimą paskelbė nacionalinės svarbos reikalu.
Ilgai brandinta idėja
"Užtruko ilgus metus, kol patikrinome įvairias hipotezes, tačiau nė viena nepasirodė pakankamai efektyvi, – viename interviu yra sakęs projekto autorius Alberto Scotti. – Tačiau tuomet priėjome prie išvados, kad geriausia išeitis – nelaimės atveju uždaryti lagūną."
Pirmieji "MO.s.e." bandymai įvyko tik devintąjį dešimtmetį. Kad apokaliptinis scenarijus su Dožų rūmų antrąjį aukštą siekiančiu potvynio vandeniu netaptų realybe, 2003-iųjų gegužės 14 d. prasidėjo amžiaus statybos.
Anuometis Italijos statybų ministras Pietro Lunardi tikėjosi, kad projektą pavyks įgyvendinti per aštuonerius metus. Planuotojai skelbė, kad projektas Veneciją ir jos turtus apsaugos bent šimtmetį.
It pranašas Mozė, praskyręs Raudonosios jūros vandenis ir išvedęs žydų tautą iš Egipto į Pažadėtąją žemę, modernusis "MO.s.e" taip pat turėtų praskirti pavojingus vandenis. Turėtų. Kol kas – kaip ir vykdant analogiškus projektus Roterdame ar Londono prieigose – projekto statybas lydi grafiko nesilaikantys vykdytojai, auganti sąmata ir skandalai.
Pagal žodžių italų kalba "MOdulo Sperimentale Elekttromeccanico" (eksperimentiniai elektromagnetiniai moduliai) trumpiniu "MO.s.e" vadinamas projektas – tai 78 milžiniški mobilūs pylimo moduliai. Ramybės būsenos jie paprastai yra pripildyti vandens ir guli jūros dugne. Vos tik vandens lygis pasiekia 110 cm virš įprasto lygio, į modulius pradedamas pumpuoti oras, jie pakyla ir užblokuoja lagūną nuo Adrijos vandens srautų. Kiekvienas modulis padalytas į keturis segmentus, užpildžius oru jo aukštis siekia 20 m, plotis – iki 5 m, o ilgis – nuo 18 iki 28 m.
Spėjo pasenti?
Abejones dėl "MO.s.e." efektyvumo ir neigiamo poveikio aplinkai išsakė ne tik politiniais sumetimais oponentų idėjas atmetantys vietos ir nacionaliniai politikai, bet ir ekspertai.
Gamtosaugininkai nuogąstauja, kad "MO.s.e." pakenks lagūnos ekosistemai ir sutrikdys įprastą vandens masių judėjimą.
Projektuotojų skaičiavimu, užtvarų prireiktų aštuonis kartus per metus, o gamtininkų vertinimu, kad būtų pasiektas pageidaujamas efektas, pylimai turėtų būtų užverti 80–100 dienų per metus. Tai reikštų, kad potvynio mėnesiais – lapkritį, gruodį ir sausį – Venecija būtų atkirsta nuo šviežio vandens, todėl greitai pavirstų kloaka.
Vandens statybos ir hidraulikos profesorius Luigi D'Alpaos dar prieš keletą metų įspėjo, kad pageidaujamą efektą galima būtų pasiekti tik tokiu atveju, jei jūros vartai būtų užverti kelias savaites. Tačiau tai, pripažįsta profesorius, prieštarauja ekologiniams reikalavimams.
JAV archeologas Albertas Ammermannas dar prieš statybas "MO.s.e." vadino pasenusiu projektu. Jo teigimu, užtvaros yra per žemos, apskaičiuotos neįvertinus pasaulinio vandens lygio kismą dėl klimato atšilimo. Skaičiuojama, kad vien per XX a. vidutinis vandens lygis pakilo 23 cm, o šiame šimtmetyje situacija vargiai pagerės.
Be to, esama dar vieno faktoriaus, kuris didina potvynių riziką: Venecija po truputį grimzda. Ant medinių pastolių pastatytas miestas po truputį sėda. Nuo 1897 m. miesto aukštis virš jūros lygio sumažėjo 25 cm. Būta idėjos perkelti visą miestą ant betoninio pamato arba kilstelėti po apačia pumpuojant vandens, tačiau ilgainiui visos šios idėjos buvo atmestos.
Kai vandens lygis peržengia 110 cm žymę, miesto administracija paskelbia įspėjamąjį, oranžinį, pavojaus lygį. Šiandien tai nutinka keturis kartus dažniau nei prieš 40 metų.
Vien užtvaros nepakaks
Įkandin ekspertų diskusijų kilo ir korupcijos skandalai. 2014-ųjų birželį suimtas, o vėliau – su bendrininkais nuteistas Venecijos meras Giorgio Orsoni apkaltintas dalį "MO.s.e." skirtų lėšų – 0,5 mlrd. eurų. Dėl tyrimo projekto statybos sustojo, geležinės konstrukcijos apsinešė rūdimis – truko metus, kol jos buvo pašalintos.
Nesulaukdama, kada "MO.s.e." pradės dirbti, Venecijos miesto taryba dar 2017-aisiais nusprendė sukurti nedidelių, iš dalies mobilių užtvankų sistemą, kurios per kasmetinius potvynius apsaugotų bent jau Šv.Morkaus aikštę su unikaliuoju grindiniu. Tačiau ir ši idėja kol kas neįgyvendinta.
Venecija kenčia ir dėl augančio laivybos srauto, nuolat didėjančio miesto ar aplinkinių salų link plaukiančio kruizinių laivų skaičiaus. Kylančios bangos daužo medines pastatų atramas, gilėjant farvateriui, į lagūną plūsta daugiau vandens. Lagūnos dugnas plokštėja, todėl, kilus vėjui, bangos greičiau pasiekia miestą.
Nauji pažadai
Tad kol kas Venecija gyvena nuo vieno "aqua alba" iki kito. Kai vandens lygis peržengia 110 cm žymę, miesto administracija paskelbia įspėjamąjį, oranžinį, pavojaus lygį. Šiandien tai nutinka keturis kartus dažniau nei prieš 40 metų.
Užuot pašalinus ar sušvelninus priežastį, vis skiriamas simptominis gydymas. Kaip ir dabar: dėl rekordinio potvynio vyriausybė Venecijoje paskelbė nepaprastąją padėtį, o žūtbūtinei pagalbai skirta 20 mln eurų. Privatūs asmenys gali tikėtis 5 tūkst. eurų, verslininkai – iki 20 tūkst. eurų vienkartinių išmokų. Ar tai kompensuos pajamas, kurių, turistams masiškai atšaukus keliones, negavo viešbučių, kavinių, parduotuvių savininkai? Venecijos mero skaičiavimais, per šiųmetį potvynį miestui padaryta žala viršija milijardą eurų.
Potvynio problemos – pagrindinė lapkričio 26-osios Infrastruktūros problemų komiteto posėdžio tema. "Komitetas sukurs taisykles, kaip spręsti Venecijos infrastruktūros problemas", – apsilankęs Venecijoje žadėjo Italijos premjeras Ciuseppe Conte. Jis patikino, kad pagaliau bus rasti atsakymai į klausimą, kodėl vis dar neveikia "MO.s.e.", ar nereikėtų apriboti didžiųjų laivų eismo ir kaip pagerinti atsakingų institucijų bendradarbiavimą.
G.Conte Venecijai pažadėjo, kad "MO.s.e" pradės veikti 2021-ųjų pavasarį. "Atlikta 92–93 proc. darbų", – sakė jis.
Oficialiai teigiama, kad visos projekto konstrukcijos jau sumontuotos, tereikia išbandyti ir paleisti valdymo įrangą. Niokojančio potvynio išvakarėse buvo suplanuotas eilinis bandymas, tačiau dėl techninių nesklandumų jis galiausiai buvo atšauktas.
"Buvo išleista daug pinigų, buvo tiek daug ginčų ir skandalų, bet jei turėsime omenyje visuomenės interesus, turime projektą pabaigti", – apsilankęs užtvindytuose miesto kvartaluose sakė premjeras.
Apie tai, iš kieno kišenės bus padengtos "MO.s.e." eksploatavimo išlaidos, kurios, kaip dabar prognozuojama, gali siekti ir 100 mln. eurų, kol kas politikai nekalba.
Ateitis – po vandeniu?
Per savaitę vandens lygis Venecijoje triskart viršijo 1,5 m ribą. Nuo 1872 m. vanduo potvynių sezono metu per tokį trumpą laiką dar nebuvo tiek daug pakilęs. Ar tai priežastis sunerimti, kad "MO.s.e." nieko vertas projektas ir Venecija pasmerkta tapti naująja Atlantida? "Deja, – sako klimato mokslininkas Andersas Levermannas iš Potsdame įsikūrusio Klimato pokyčių tyrimo instituto. – Venecija paskęs – tai tik laiko klausimas.
"Acqua alta" reiškinio atsiradimas susijęs su kritulių kiekiu, vėju ir potvynio amplitudėmis. Jis atsiranda tuomet, kai rudens ir žiemos sandūroje iškrenta daug kritulių, o atoslūgiai į Venecijos lagūną stumia daugiau vandens. "Keičiantis klimatui, tokio pobūdžio ekstremalūs orai ateityje vyks vis dažniau ir intensyviau", – "Die Zeit" sakė mokslininkas. Kuo labiau kils temperatūra planetoje, tuo daugiau lis ir kils jūros lygis kils.
"Acqua alta" reiškinio atsiradimas susijęs su kritulių kiekiu, vėju ir potvynio amplitudėmis.
A.Levermanno nuomone, naujausią potvynį Venecijoje dar labiau dramatizavo atmosferos sraujymės. Tai galingos oro srovės, kurios šiauriniame pusrutulyje juda kilometrų pločio ruožu iš vakarų į rytus ir lemia orus visame pasaulyje. "Dėl klimato atšilimo srovės srautas nukrypsta nuo pradinės trajektorijos. Dabartinės srovės kryptis rodo, kad vėjai šiauriau Italijos pučia ne taip, kaip įprasta, – iš vakarų į rytus. Jie padarė nedidelį lanką ir Italijoje pučia iš pietų į šiaurės vakarus. Tokiu būdu sraujymės sustiprino vėjus, sukeliančius "Acqua alta", nors juos paprastai neutralizuodavo", – aiškino ekspertas.
Sulig kiekvienu laipsniu, kuriuo pakyla planetos temperatūra, jūros lygis pakils maždaug 2,5 m. Nors tai vyksta labai lėtai, ilgainiui Venecija vis tiek atsidurs po vandeniu. Kaip ir kiti dideli pakrančių miestai, tokie kaip Hamburgas, Šanchajus, Honkongas ar Niujorkas.
Jis skeptiški vertina projektus, kuriais bandoma apsaugoti Veneciją nuo jūros: kylant pasaulinio vandenyno vandens lygiui, jie yra beverčiai. Vienintelė išeitis – pakelti patį miestą bent 2 m. "Tačiau, mano žiniomis, dar nėra surasta išeitis iš tokios situacijos, jei, pvz., toks milijoninis miestas, kaip Šanchajus, atsidurtų žemiau jūros lygio", – sako mokslininkas.
2014 m. kartu su kolegomis iš Insbruko universiteto A.Levermannas išanalizavo, kurioms šalims ir jose esantiems UNESCO pasaulio paveldo objektams dėl kylančio pasaulinio vandenyno lygio gresia didžiausias pavojus. Sudarytame vietovių sąraše vien Italija minima kelis kartus: vanduo užlietų ne tik Veneciją, bet ir istorinį Neapolio centrą ir Katedros aikštę Pizoje.
Konkurentai kelia galvas
Apokaliptinėmis Venecijos nuotaikomis gali pasinaudoti kiti Italijos miestai, kuriuos turizmo verslas jau dabar bando pateikti kaip alternatyvą grimzdančiam miestui. Venecijai nepalankia situacija skuba naudotis kitas to paties Veneto regiono šiaurės rytų Italijoje miestas – Trevizas. Reklaminiuose tekstuose skelbiama, kad vos už 20 km nuo Venecijos esančiame mieste taip pat esama kanalų, rūmų, negana to – dar papildomų "priedų": gastronominio paveldo ir nepalyginamai mažiau turistų. Bent kol kas.
Lietuvoje Trevizo vardas pastaraisiais metais bene dažniausiai skambėjo sporto kontekste, kai krepšinio klubai jėgas matuodavo dvikovoje su vietos "Benetton" komanda. Tačiau miestas garsus ne vien tuo, kad jame yra drabužių koncerno "Benetton Group" bei buitinės technikos kompanijos "De'Longhi" centrinės būstinės.
1389–1797 m. Trevizas priklausė Venecijos respublikai ir buvo toks pat klestintis kaip didžiąja seserimi vadinama Venecija. Šiandien Trevizo mieste gerokai daugiau vietos gyventojų nei Venecijoje (atitinkamai 81 tūkst. ir 53 tūkst.), mažesnės kainos ir potvynių tikimybė.
Išpuoselėtame Trevize – su arkadomis, puošniomis bažnyčiomis, tokios kaip XIV a. datuojama Šv.Liucijos, gotikinė Šv.Mykolo bažnyčios, stilingais butikais, barais ir restoranais – vis dar yra daug turistų neatrastų paslapčių. Pavyzdžiui, apylinkėse gaminamo proseko, švelnių radicchio salotų ir tiramisu: šis desertas, visame pasaulyje atstovaujantis Italijos maisto kultūrai, yra sukurtas būtent Trevize. Pagal vieną mitų – tai buvęs savotiškas afrodiziakas, kuriuo pasistiprindavo Venecijos viešnamių lankytojai prieš ir po vizitų. Kita legenda desertą kildina iš vietos restorano "Le Beccherie". Esą po pasaulį paplitęs receptas sukurtas praėjusio amžiaus viduryje: jį nėščiai tuometinei restorano šeimininkei Albai Campeol gaminusi anyta. Tradicinio itališko deserto sabajono recepte anyta alkoholį pakeitusi kava. Bet kokiu atveju, tiramisu nebeatsiejamas nuo Trevizo ir jo galima rasti visose miesto kavinėse bei restoranuose.
