2019 m. Europos U16 merginų čempionate su Lietuvos rinktine sidabro medalius iškovojusi A. Zdanevičiūtė kartu su Juste Jocyte pateko į simbolinį Senojo žemyno pirmenybių startinį penketą. Lietuvaičių duetas čempionate vidutiniškai generavo 37 iš 66 rinktinės taškų.

„Tas laimėjimas ne tik visiems parodė, kad Lietuvos moterų krepšinis gali kažką pasiekti, bet ir pačios krepšininkės patikėjo savimi, suprato, kad viskas yra įmanoma ir nereikia kreipti dėmesio, kas buvo ankščiau“, – įkvepiančiai kalba 2003 m. gimusi krepšininkė.

Šiuo metu A. Zdanevičiūtė kaip ir visa Vilniaus „Kibirkšties“ komanda yra saviizoliacijoje. Su Vilniauskm.lt svetaine nuotoliniu būdu bendravusi gynėja pasidalino mintimis apie paskutinį sezoną moksleivių krepšinyje, kalbėjo apie pirmuosius žingsnius profesionalės karjeroje ir Lietuvos moterų krepšinio ateitį.

Mėgsta finalų įtampą

– Visų pirma, kaip savijauta? – pradėjome pokalbį su A. Zdanevičiūte.

– Ačiū, mano savijauta tikrai gerėja ir jau pasiruošusi grįžti atgal į aikštelę. Stengiuosi kiek galiu pajudėti, bet dabar daugiau tvarkausi mokslų reikalus.

– Tai paskutinis tavo sezonas moksleivių krepšinyje. Kokie komandiniai ir asmeniniai tikslai?

– Tikrai sunku patikėti, kad tai jau paskutiniai metai moksleivių lygoje, kad jau užaugau. Visa tai tikrai palieka daug gerų emocijų, šiek tiek ir liūdnų. Labai džiaugiuosi savo komandomis, kuriose žaidžiau, nes jos davė labai daug mano tobulėjimui.

Kaip ir kiekvienais metais, mano tikslai aukščiausi. Su 2003 m. kartos komanda 2019 m. nepavyko pasiekti MKL finalinio ketverto, kai nusileidome Panevėžiui. Bet dabar yra naujas sezonas ir, tikiuosi, kad šiemet mes parsivešim aukso medalius.

– Remiantis statistika, nuo 2013 m. iki šios dienos MKL čempionate esi sužaidusi 164 rungtynes. Ar buvo rungtynių, kurios į atmintį įsirėžė labiau nei kitos?

– Finalai. Įsimintiniausias iš jų – 2001 m. kartos U18 finalas. Tai buvo kova iki pat paskutinių sekundžių. Likus 3 minutėms varžovės pirmavo 9 taškais, bet mes sugebėjome grįžti į rungtynes. Gaila, bet pralaimėjome 75:76. Taip pat įspūdį paliko žiūrovų palaikymas, kuris buvo superinis.

– Kokie prisiminimai iš „Jr. NBA Lietuva“ čempionato, kur teko kovoti su vaikinais?

– Su vaikinais man visada patiko žaisti, nes jie žaidžia agresyviau, taip pat ir greičiau. Jei neklystu, aš žaidžiau už Atlantos „Hawks“ komandą, su kuria pavyko patekti į antrąjį etapą.

– Kada supratai, kad gali iš tikrųjų žaisti labai gerai?

– Aš nesupratau net. Tiesiog atėjau į treniruotę užsikabinau ir iki šiol žaidžiu.

– Kodėl būtent krepšinis?

– Čia labiausiai „kalta“ dėl to yra mano darželio auklėtoja. Ji manyje kažką galbūt pamatė ir pasiūlė nuvesti mane į krepšinio treniruotę. Asmeniškai aš labiau norėjau lankyti futbolą. Bet kai pradėjau vaikščioti į treniruotes krepšinio, kažkaip užsikabinau ir iki šiol likau ištikima šiam sportui.

– Stebint tavo žaidimą, atrodo, kad esi labai veržli ir kiekvienoje situacijoje atiduodi 100 proc. jėgų. Ar toks įspūdis teisingas?

– Eidama į aikštę žinau, kad turiu atiduoti viską, ką galiu, kad laimėtume rungtynes ir nepavesčiau savo komandos. Todėl automatiškai išeina, kad stengiuosi atiduodi visus 100 procentų ir daugiau.

– Tavo patarimas jaunoms krepšininkėms. Kokį maistą ir gyvenimo būdą turi rinktis sportininkės?

– Čia aš mažiausiai išmanau. Bet, kaip ir visi sako, mažiau visokiausių greito maisto produktų, picerijų, restoranų. Geriau savo gamybos maistas.

– Kokius prisiminimus išsineši iš VKM?

Gerus. Nes čia aš užaugau kaip asmenybė, čia buvo mano antrieji namai, čia atradau save, susikūrė pirmieji tikslai. Daug prisiminimų: kelionės su komandomis, stovyklos, išvykos į rungtynes, pergalės, pralaimėjimai. Tikrai didelį ačiū noriu tarti savo keturioms komandoms, kurios padėjo man augti, davė patarimų, padėjo sunkiais momentais ir visada pasitikėjo. AČIŪ.

– Kokioms trenerėms ir treneriams esi dėkinga labiausiai?

– Esu dėkinga visoms trenerėms ir treneriams, kurie prisidėjo prie mano tobulėjimo ir matė, kad vis dėlto aš galiu kažką pasiekti krepšinyje.

Tiki moterų krepšinio ateitimi

– Tau teko žaisti ne viename Europos jaunimo čempionate. Kokie ryškiausi prisiminimai iš laiko praleisto Lietuvos rinktinėse?

– Geriausi prisiminimai yra sunkiai iškovotos pergalės. 2019 m. vasarą atstovavau U18 ir U16 rinktinėms. Iš U18 labiausiai įstrigo pergalė prieš namuose žaidusias bosnes. Ten buvo įtempta kova, kuria mes laimėjome.

– Su U16 rinktine tapote Senojo žemyno vicečempionėmis. Ar tiki, kad šis pasiekimas žymi šviesaus etapo pradžią Lietuvos moterų krepšinyje?

– Tikrai taip, nes tas laimėjimas ne tik visiems parodė, kad Lietuvos moterų krepšinis gali kažką pasiekti, bet pačios krepšininkės patikėjo savimi, suprato. kad viskas yra įmanoma ir kad nereikia kreipti dėmesio, kas buvo ankščiau.

– Jau spėjai debiutuoti ir moterų rinktinėje...

Iš moterų rinktinės įspūdžiai lieka patys geriausi. Tikra iš ten pasiėmiau daug naudingų pamokų. Dabar džiaugiuosi, kad gavau kvietimą į treniruočių stovyklą ir Europos čempionato atrankos rungtynes Turkijoje, kurios vyks lapkritį.

– Kalbant apie 2003, 2004, 2005 m. ir jaunesnes Lietuvos krepšininkes. Kaip įvertintum bendrą dabartinę situaciją moksleivių krepšinyje?

– Smagu, nes matau perspektyvių žaidėjų, kurios nori ir tobulėja. Taip pat stebiu jų žaidimą rinktinėse ir tikiuosi, kad jos nenustos tobulėti ir eis teisingu keliu.

– Kokias pagrindines problemas dabar matai merginų ir moterų krepšinyje?

– Moterų krepšinis buvo labai nutildytas. Apie jį beveik nieko negirdėjau, bet džiaugiuosi, kad po truputį bandome jį gaivinti, populiarinti. Tikiuosi, kad po kelių metų Lietuvoje girdėsim daugiau apie moterų krepšinį ir jo pasiekimus.

– Kaip sekasi derinti mokslus ir vis profesionalesnį krepšinį?

Kadangi mokausi sporto gimnazijoje, yra lengviau derinti mokslą ir sportą. Kartais būna, kad tenka ir kažko nepadaryti, neišmokti. Bet per daug niekas nenukenčia.

Ateities planus pasilieka sau

– Šių metų kovą persikėlei į pagrindinę „Kibirkšties-MRU“ komandą, tačiau dėl užklupusios pandemijos spėjai sužaisti tik dvejas rungtynes. Šiemet situacija vėl neapibrėžta. Kokie šio sezono tikslai „Kibirkštyje-MRU“?

– Tikslai tie patys. Mėgstu finalus, todėl stengsiuosi kiek galiu padėti savo komandai pasiekti ne tik finalus, bet ir čempionų titulus. Visose lygose, kur tik įmanoma.

– Komandą šiuo metu treniruoja Gitautas Kievinas. Ar jo darbo metodai ir bendravimas kažkuo skiriasi nuo, tarkime, Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės ar Inos Revinskienės?

– Jis mėgsta greitą žaidimą, kas man patinka ir greitose atakose jaučiuosi geriau. Trenerė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė man padėjo dėti tuos pirmus žingsnius į moterų krepšinį ir dėl to aš labai esu dėkinga jai. Ši trenerė „Kibirkšties-VKM“ komandoje mums parodo pradžią ir mes išmokstam žaisti kaip komanda.

– Kaip manai, kiek reiks metų, kad „Kibirkštis-MRU“ vėl žaistų moterų Eurolygoje?

– Negaliu pasakyti, bet auga gera karta, taip pat ir pačioje „Kibirkštyje“ yra daug perspektyvių krepšininkių. Tikrai tikiu, kad greitu metu mes grįšime į Eurolygą.

– Ką manai apie Vilniaus „Ryto“ galimybes šio sezono LKL ir Čempionų lygoje?

– Šį sezoną labiau tikiu, kad ,,Rytas“ yra stipresnė komanda nei buvo ir, manau, kad šiemet tarp „Ryto“ ir „Žalgirio“ bus dar įdomesnė kova.

– Ar seki Europos ir NBA aktualijas? Kas domina labiausiai?

– Nėra, kad labai sekčiau, bet labiausiai seku NBA arba LKL. Mėgstamiausios komandos – „Warrios“ ir „Rytas“ Mėgstamiausias žaidėjas – Stephenas Curry.

– Kur matai savo kaip krepšininkės artimiausią ateitį ir kur save matai po 5 metų?

– Apie savo ateities planus garsiai nekalbu, kaip bus, taip bus jau.

– Tavo palinkėjimas visai VKM ir Vilniaus krepšinio bendruomenei.

Linkiu, kad išliktumėte laiminti komanda.