"Džiaugiuosi, kad šiam salonui pavyko prikalbinti man pačius brangiausius kolegas ir draugus – fortepijono filosofas M.Bazaras įkūnys kompozitorių Johanessą Brahmsą, kuris nebuvo abejingas C.Schumann, V.Čepinskis – smuikininką Josephą Joachimą, su kuriuo Clara itin mielai muzikuodavo, G.Pyšniakas – žymų muzikantą Robertą Hausmanną, kurio nuostabiu garsu susižavėjęs J.Brahmsas parašė ir paskyrė jam ne vieną savo kūrinį", – sakė projekto iniciatorė pianistė G.Gedvilaitė.

Į XIX a. nukels ne tik istorinės Živilės Baronienės kurtos suknelės ir žymiais to meto muzikinio gyvenimo veikėjais tapę muzikantai, bet ir XIX a. C.Schumann aplinkoje skambėję opusai, jų atsiradimo istorijos, C.Schumann laiškų ištraukos. Iš pažiūros visa tai atrodytų paprasta muzikinė kelionė į XIX a. muzikinį pasaulį, jeigu ne vienas svarbus faktas – C.Schumann buvo moteris, gyvenusi patriarchalinėje visuomenėje, tačiau sugebėjusi tapti etalonu daugeliui to meto pianistų, socialinio muzikinio gyvenimo centrine figūra ir autoritetu vėliau kūrusioms moteriškosios lyties atstovėms.

Bene viena pagrindinių ir, ko gero, tuomet svarbiausių jos veiklų buvo salonų kultūros puoselėjimas, būręs draugėn pačias kūrybingiausias to meto asmenybes. Tačiau ilgainiui, atsiradus kitų viešo muzikavimo formatų, salonų kultūra pasitraukė į antrą planą, o galop ir išnyko visai. Vienas koncerto dalyvių pianistas M.Bazaras sako, kad saloninio muzikavimo tradicijos pamiršti nevertėtų, nes būtent čia ir vykdavo pats gyviausias kūrybinis procesas, tad drauge su savo muzikalia šeima šią tradiciją jis bando atgaivinti.

Apie salonų reikšmę ir prasmę, iškilią Claros Schumann asmenybę ir kūrybinius ieškojimus – pokalbis su pianistu M.Bazaru.

– XIX a., kaip žinoma, veikė daugybė salonų. Kodėl kviečiate būtent į C.Schumann?

– G.Gedvilaitei ji – įkvėpimo šaltinis: apdovanota neeiliniu muzikiniu talentu, pragmatiška, tiems laikams labai moderni ir be galo stipti moteris, kuri laikėsi savo principų, išsikovojo garbingą statusą ne tik scenoje, bet ir visuomenėje, kur vyravo vyrų kultas. C.Schumann salonai ne tik atlieka edukacinę funkciją, bet ir suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis per aukštąjį meną, suteikia peno sielai, o protui – įdomių faktų ir žinių.

C.Schumann salonai ne tik atlieka edukacinę funkciją, bet ir suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis per aukštąjį meną, suteikia peno sielai, o protui – įdomių faktų ir žinių.

– Kuo buvo išskirtinė C.Schumann figūra XIX a. muzikiniuose kontekstuose?

– Jeigu lygintume šiandieninį pasaulį su XIX a., nesunkiai pastebėtume, kad moters kova už būvį ne ką pasikeitė, o štai statusas visuomenėje – taip. Romantizmo epochos moteris neturėjo savo teisių, o šiuolaikinė gali būti savarankiška, siekti išsilavinimo, muzikuoti. Jeigu vertintume C.Schumann pasiekimus visų moterų kūrėjų kontekste, pradedant Hildegarda von Bingen, vėliau pridedant ir tokias asmenybes kaip literatė-politikė George Sand ar mokslininkė Marie Curie, – jos kaip koncertuojančios pianistės ir rimtosios muzikos platintojos visuomenėje nuopelnas yra esminis ir labai svarbus. Būtent Clara pirmoji pradėjo atlikti visas Ludwigo van Beethoveno sonatas, kurios to meto klausytojams buvo nesuprantamos, nes techniškai labai sudėtingos, į programą įtraukdavo avangardiniais laikytus Roberto Schumanno ir J.Brahmso opusus, tokiu būdu lavindama savo klausytojus. Vokietija labai didžiuojasi šia moterimi – jos atvaizdas puošė net vokiškų pinigų banknotus. Dėl savo stipraus ir emancipuoto charakterio, tikėjimo tikrąja ir didžiąja muzika ir jos sklaida C.Schumann iki šiol yra pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis daugeliui muzikantų.

– Ką ras kausytojas, sausio 7-ąją apsilankęs C.Schumann salone?

– Idėja rengti stilizuotus C.Schumann salonus pianistei G.Gedvilaitei kilo prieš keletą metų po labai pasisekusio ir šiltų atsiliepimų susilaukusio koncerto visai šeimai Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame dalyvavo Druskininkų M.K.Čiurlionio muzikos mokyklos, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Pati projekto sumanytoja ne kartą yra sakiusi, kad jai patinka įsikūnyti į šią stiprią moterį, o publika niekuomet nelieka abejinga koncertų metu pasakojamoms kūrinių atsiradimo istorijoms, kurias dažniausiai žinome tik mes – muzikantai.

C.Schumann salonai įdomūs dar ir tuo, kad juose muzikuoti susiburia skirtingų kartų menininkai – nuo jaunųjų talentų iki profesionalių muzikų. Tad į XIX a. nusikelia labai daug žmonių – ir dalyviai, ir publika, kurie, pasitelkę fantaziją, turi galimybę pajausti muzikos genijų kūrybą dar giliau, ieškodami tos muzikos šaknų. Kaune rengiame ypatingą reginį, kur publika ne tik išgirs Claros ir Roberto Schumannų bei J.Brahmso kūrybą, atliekamą neva pačių autorių (kuriais tapsime mes, atlikėjai), bet ir galės pasigrožėti būtent šiam salonui sukurta istorinių suknelių kolekcija, kurta meistrės Ž.Baronienės. Mes labai džiaugiamės, kad likimas lėmė pažinti šią įdomią menininkę, dėl kurios fantazijos ir darbo salonas sužibės dar gražesnėmis spalvomis – šiais laikais gana sunku rasti žmonių, kurie neskaičiuoja darbo valandų, kuria vedami ne tik finansinių motyvų, bet ir idėjos. Tokia yra Živilė, ir mes visi esame jai labai dėkingi.

– Koncerto programoje skambės ir keletas pačios C.Schumann opusų, kurie, deja, taip ir liko jos vyro R.Schumanno šešėlyje. Kokia ji kaip kompozitorė?

– Kalbant apie C.Schumann kaip apie kompozitorę, svarbu nepamiršti fakto, kad ji buvo žinomiausia koncertuojanti pianistė Europoje. Kol buvo jauna mergina, kūrė virtuozinius kūrinius ir atlikdavo juos koncertuose, tokiu būdu demonstruodama savo virtuoziškumą ir lygiuodamasi į legendinius Franzo Liszto ir Sigismondo Thalbergo pasirodymus. Deja, koncertinę veiklą teko nutraukti, kai nesustabdomai pradėjo didėti šeima: 1841–1856-aisiais Schumannai susilaukė net aštuonių vaikų. Negalėdama aktyviai koncertuoti važinėdama po Europą, Clara pasiaukojo kūrybai. Taip ir atsirado jos rimtosios kompozicijos, tokios kaip Preliudai ir fugos, Fortepijoninis Trio, Variacijos Schumanno tema, romansai fortepijonui ir kiti. Kurti ji nustojo 1856-aisiais, kai neteko savo vyro, tačiau vėl grįžo prie intensyvaus koncertinio gyvenimo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. O paskutiniuosius savo 17 gyvenimo metų ji gyveno ir profesoriavo Frankfurte prie Maino (kur, beje, dabar ir gyvena G.Gedvilaitė). Mūsų salono programoje skambės pirmosios meilės įkvėptas Romansas iš Fortepijoninio koncerto, kurį C.Schumann parašė būdama keturiolikos, ir Scherzo c-moll – iš "šeimos" laikotarpio, kai ji buvo nutraukusi koncertinę veiklą. Visą saloną lydės išsamios ir įdomios ištraukos iš C.Schumann laiškų ir dienoraščių, kurias perskaitys Angelė Gedvilienė.

– Jūs pats šiame salone tapsite J.Brahmsu – žymiu ne tik savo kūriniais, bet ir simpatija gerokai vyresnei C.Schumann. Kas bendra tarp jūsų ir šio kompozitoriaus?

– J.Brahmso muzika žavėjausi nuo mažens – joje atrandu kažką artimo, savito. Jo kūrybiniai sprendimai – harmoninė kalba, ritmikos savitumai, skambesio sodrumas man labai imponuoja, tad labai džiaugiuosi, kad man teko būtent toks vaidmuo.

– Šiandien salonų kultūra jau nebegaji, tačiau savo muzikalioje šeimoje rengiate uždarus muzikinius vakarus, kiek panašius į tuos, kuriuos rengdavo C.Schumann. Kuo šis formatas jums patrauklus?

– Viena mūsų rengiamų muzikinių vakarų inspiracijų ir buvo XIX a. salonų kultūra. Toks renginio žanras yra labai natūralus ir gyvas muzikinis veiksmas, kai gimsta gražiausi dalykai: bendradarbiavimas, meniniai eksperimentai, pirmieji kūrybiniai bandymai. Daugelio jų niekada neišvysite didžiojoje scenoje, kuri yra gana oficiali. Salonai – tai lyg tarpinė grandis tarp oficialaus koncerto ir kūrybinio proceso, kuri šiomis dienomis yra kiek apmirusi ir nunykusi, tad ir tarsi iškrenta iš bendro kultūrinio veiksmo. Tačiau, mano manymu, ji yra būtina.

– Ar svarbu muzikantui būti kilusiam iš muzikinės šeimos? Tai turi įtakos muzikos suvokimui, interpretacijoms, galų gale – karjerai?

– Šis klausimas – sunkus; vienareikšmio atsakymo į jį nėra. Viena vertus, veiklos tęstinumas – tai per kartas sukaupta patirtis, kuri savaime yra didelė vertybė, galinti pasitarnauti priimant geresnius ir teisingesnius sprendimus, efektyvesnius ugdymo metodus. Be abejo, gyvenimas atitinkamoje terpėje išties inspiruoja bei formuoja ir muzikinį skonį, suvokimą, ir atitinkamas interpretacijas. Toli gražu ne paskutinėje vietoje atsiduria ir vadybinė atlikėjo gyvenimo pusė – gerai įdirbtas vardas gali garantuoti sklandesnį karjeros vystymąsi. Kiekviena nauja karta, panaudodama jau kitų sukauptą patirtį, pradeda tarsi nuo aukštesnio laiptelio. Kita vertus, tai nėra taisyklė – galėtume rasti daugybę pavyzdžių, kai žmonės, neturėję jokios paramos iš savo šeimos, tampa aukščiauso lygio muzikantais. Kaip pavyzdys galėtų būti net ir Schumannų šeima: C.Schumann tėvas buvo atlikėjas ir pedagogas, jai perdavęs savo patirtį ir ją išugdęs. Deja, Roberto ir Claros vaikai muzikine prasme nepranoko savo tėvų – daugelyje šaltinių rašoma, kad jauniausia Schumannų dukra pianistė Eugenia Schumann visuomet buvo motinos šešėlyje.

– Ar dar tebegyvuoja jūsų ir brolio Mykolo fortepijoninis duetas? Muzikuoti su broliu – lengva ar, atvirkščiai, sunku?

– Duetas gyvuoja ir vis ką nors ruošia. Paskutinis ir, beje, labai sėkmingas projektas buvo Carlo Orffo sceninės kantatos "Carmina Burana" versija chorui, solistams, mušamiesiems ir dviem fortepijonams. Šiais metais planuojame įrašyti albumą, kuriame skambės lietuvių kompozitorių muzika fortepijoniniam duetui. Su Mykolu grojame daug ir įvairiais formatais, tad grojimo kartu pojūtis yra savaime suprantamas dalykas – muzikuoti kartu mums lengva. O visa kita – technologinė virtuvė, kuri galbūt kada nors bus įdomi biografams.

Kas kurs ir puoselės kultūrą pas mus, jeigu ne mes patys? Tai yra sunki misija, tačiau kažkas tam turi pasiaukoti.

– Trumpam buvote išvykęs studijuoti į Hamburgą, tačiau iš karto po studijų grįžote į Kauną. Kodėl? Juk daugelis muzikantų, ypač pianistų, veržiasi svetur sakydami, kad čia neaktyvus muzikinis gyvenimas, neišsilavinusi publika, tad ir perspektyvų saviraiškai mažai.

– Niekada ir neturėjau plano bandyti įsitvirtinti svetur. Vienintelis mano noras buvo pasisemti kuo daugiau patirties ir grįžus namo puoselėti kultūrą čia. Tačiau labai džiaugiuosi, kad teko laimė studijuoti būtent Hamburge, pas profesorių Volkerį Banfieldą – visapusiškai įdomią asmenybę ir pakliūti į profesinius iššūkius keliančią, verčiančią pasitempti ir skatinančią tobulėti aplinką. Ši patirtis padėjo doktorantūros studijų pamatus. Visada smagu stebėtis ir grožėtis, kaip svetur yra geriau, daugiau, tobuliau, bet tai neatsitiko savaime – visa tai sukūrė žmonės. O kas kurs ir puoselės kultūrą pas mus, jeigu ne mes patys? Tai yra sunki misija, tačiau kažkas tam turi pasiaukoti. Tas kažkas" esame mes. Reikia pamiršti mažo miesto ar mažos šalies kompleksus ir sindromus. Šiuolaikiniame suglobalėjusiame pasaulyje beveik išnyko lokacijos ir atstumo bei informacijos sklaidos problema – naudokimės šiais privalumais.

– Grojate labai įvairių žanrų ir stilių muziką – ir klasiką, ir džiazą. Ar šios dvi viena kitai neprieštarauja? Muzikantai dažnai užsimena, kad skiriasi ne tik harmonijos taisyklės, bet ir atlikimo technikos niuansai.

– Taip jau susiklostė aplinkybės, kad tenka groti labai skirtingą muziką – ne vien tik klasiką ar džiazą, bet ir roką, taip pat prisiliesti prie Lotynų Amerikos muzikos stilių. Visą laiką siekiu rasti bendrą vardiklį šioms iš pažiūros skirtingoms sritims. Ir, matyt, ta paieška yra amžina. Kaip ir nuolat kintančios asmeninės estetinės nuostatos stilių atžvilgiu – požiūris į skirtybes ir bendrybes keičiasi su patirtimi ir branda. Vienu metu atrodo, kad viską galima suderinti ir būti labai universaliam, bet labiau gilinantis pradeda ryškėti tam tikri skirtumai, kuriuos sudėtingiau sutaikyti tarpusavyje. Bet kartu neįmanoma nuneigti ir naudingų aspektų bei inspiracijų, praturtinančių muzikinį mąstymą, įgūdžių lavinimą. Panašūs svarstymai ir ieškojimai atvedė ir į doktorantūros studijas, kur ilgainiui teko atrasti, kad universalūs dėsniai, galiojantys visai muzikai, vis dėlto yra. Tarkim, tokie džiazo korifėjai kaip Johnas Coltrane'as idėjų savo muzikai intensyviai ieškojo tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje akademinėje muzikoje. Apskritai, jis teigė, kad groja muziką, o stilių ir žanrų pavadinimai yra rinkodaros tikslas bei leidybos kompanijų interesas.

– Kokiomis savybėmis, jūsų manymu, turėtų pasižymėti šiuolaikinis pianistas? Akivaizdu, kad vien geros technikos nepakanka, o pianistų – daug. Kaip išsiskirti ir ar apskritai to reikia?

– Pianizmas yra lėtas menas, o pasaulis šiomis dienomis – labai greitai besivystantis ir kintantis. Dauguma dabartinės "regimybių" epochos ir visuotinės spartos atributų sunkiai dera su aukštojo meno taisyklėmis ir dėsniais, kuriems reikia kantrybės ir laiko. Tai ypač išryškėja ugdant jaunuosius pianistus, neretai norinčius greitos šlovės, besikoncentruojančius į techniką ar repertuaro gausą, kartais labai paviršutiniškai žvelgiančius ir tinkamai neperprantančius kūrinio idėjos. Techninis pasiruošimas yra savaime suprantamas minimumas, tačiau muzikinis intelektas, individualumas, savita interpretacija čia ir dabar negimsta. Be to, iš šiuolaikinio atlikėjo neretai reikalaujama būti ir geru verslininku, vadybininku, viešu asmeniu, net nuomonės formuotoju. Kartais tos ekstramuzikinės veiklos nubloškia toli nuo esmės ir gali paklaidinti. Tad, manyčiau, pagrindinės, kiekvienam pianistui reikalingos savybės yra begalinė kantrybė, atkaklumas, noras tobulėti ir sužinoti kuo daugiau.

– Įsivaizduokime, kad C.Schumann gyvena dabar, XXI a. Kokia ji būtų ir ką veiktų?

– Manau, C.Schumann savybės ir talentas jai tikrai padėtų padaryti puikią pianistės karjerą ir šiandien. Dabar tai vargiai ką nors nustebintų, tačiau XIX a. jos karjera buvo išties unikalus reiškinys. Surasti šių laikų analogiją tokiam proveržiui kaip tada – sudėtinga. C.Schumann yra sėkmės lydimos šiuolaikinės koncertuojančios pianistės ir kompozitorės prototipas.

Kas? C.Schumann salonas "Širdies istorijos".

Kur? Kauno kultūros centre "Tautos namai".

Kada? Sausio 7 d. 19 val.

 Vadinasi ir šis koncertas yra tarsi pavasario šauklys, juolab kad kiekvienais metais jis suburia ir įtraukia naujų muzikos atlikėjų. Vieni jų – dar tik pavasario skleidimosi stadijoje, jų muzikinis kelias tik įsibėgėja, kiti – jau pasiekę muzikavimo aukštumas ir mums gerai žinomi iš dažnų susidūrimų festivaliuose, konkursuose ir pan.

Koncertas „Muzika ne tik PUČIAmiesiems“ – pats netikėčiausias ir veržliausias miesto muzikinis projektas, kuris vykdomas su Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“. Sutikite, nedažnai galima išgirsti tokius „duetus“ kaip romantišką smuiką, styginių kvartetą, balsą ar fortepijoną, besigalinėjančius su pučiamųjų orkestru.

Koncerto rengėjai – koncertinė įstaiga „Kauno santaka“  lieka ištikimi prieš kelis metus gimusiai iniciatyvai su orkestru pakviesti muzikuoti moksleivius, studentus bei įtraukti ir kelis profesionalius atlikėjus. Draugystė pirmiausiai prasidėjo su Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, jų jaunųjų muzikantų, tačiau šiandien geografija platesnė. Šių metų koncerte be naujaliukų dalyvaus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, J. Sibelijaus akademijos (Suomija) studentai ir mūsų šalyje bei užsienyje žinomas, akademinės ir džiazo muzikines tradicijas skleidžiantis pianistas Motiejus Bazaras.

Unikalaus koncerto programai žvalgomasi įdomių kūrinių ir jam specialiai rengiamos aranžuotės. Todėl vakaro intriga būtų galima drąsiai vadinti prancūzų kompozitoriaus D.Milhaud siuitą „Skaramušas“ (Giedriaus Vaznio aranžuotė), kuri bus atliekama pianisto Motiejaus Bazaro,  ir jauno italo kompozitoriaus Massimo Coco penkių dalių kompozicija, kurią su pučiamųjų instrumentų orkestru gros jaunimo styginių kvartetas „Mozaika“ (Zitos Bružaitės ir Jievaro Jasinskio aranžuotė).

Kokius koncerto dalyvius išgirsime šiemet? Jauniausieji muzikos atlikėjai – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleiviai. Tai – smuikininkė Austina Mažeikaitė (mokyt. Ilona Klusaitė) ir klarnetininkas Tumas Razmus (mokyt. Vitalius Žemaitis). Austinos Mažeikaitės pasiekimų kraitelėje – daug gražių koncertų ir keli konkursų trofėjai. Tai 2016 ir 2017 metais laimėtos pirmosios vietos Respublikiniame Kęstučio Ivaškevičiaus konkurse, 2017 m. vasarą tarptautiniame konkurse „Olimpus musicale“ pelnyta antroji vieta. Tumo Razmaus muzikavimo kelias su koncertais prasidėjo nuo penkių metų. Galima sakyti, kad jaunasis atlikėjas tęsia muzikinę šeimos dinastiją: senelis – klarnetininkas, tėtis Tomas Razmus saksofonininkas, Kauno bigbendo muzikantas). Tumas dalyvavęs daugelyje renginių, teminių koncertų, iš kurių minėtini XXVI tarptautinis jaunųjų muzikų festivalis „Kaunas 2017“ ir VI Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis.

Antrą kartą „Muzika ne tik PUČIAmiesiems“ koncerte dalyvaus ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos pajėgos, prof. Tomo Ladigos, bakalauro III kurso dainavimo klasės studentė Agnė Čepaitytė (mecosopranas) ir doc. Birutės Sodaitytės klasės, magistro pirmo kurso dainavimo specialybės studentas Paulius Kaminskas (baritonas). Jei Paulius klausytojams pristatys populiariuosius lietuvių autorių kūrinius (A. Raudoniko „Švelnumas“, J.Karnavičiaus „Jauno bajoro daina“ iš operos „Gražina“), tai Agnė pamalonins žinomiausiais Vakarų Europos perlais – Vilijos daina iš Franz Leháro operetės „Linksmoji našlė“ ir Edithos Piaf vizitine daina „Rožinis gyvenimas“.  Abu solistai daug koncertuoja Lietuvoje, aktyviai dalyvauja konkursuose, festivaliuose ir jaunatviškai neria į netikėtus muzikinius projektus.

Styginių kvartete „Mozaika“ groja buvę Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleiviai – dabar –  Lietuvos muzikos teatro ir  J. Sibelijaus akademijos studentai. Tai –  Marija Raisanen (I smuikas), Jonė Barbora Laukaitytė (II smuikas), Dovydas Bulotas (altas) ir Norbertas Veršulis (violončelė). Kolektyvą subūrė ir kuruoja ilgametė kvarteto žanro puoselėtoja, buvusi Kauno styginių kvarteto primarijus bei dabar pirmuoju smuiku styginių kvartete „Collegium“ griežianti, taip pat – Kauno Juozo Naujalio  muzikos gimnazijos mokytoja Ilona Klusaitė. Jauno ir veržlaus kolektyvo istorijoje jau puikuojasi tarptautiniai „Xenia Ensemble“ asociacijos rengiami tarptautiniai vasaros kamerinės muzikos kursai Italijoje, kuriuose kvartetas meistriškumo sėmėsi tris metus (2016 – 2018 m.). Kvartetas „Mozaika“ taip pat dalyvavo V-ąjame Respublikiniame ansamblinio muzikavimo konkurse “Lietuva, aš už muziką“ Panevėžyje ir pelnė Grand Prix, tarptautiniame jaunųjų atlikėjų kamerinių ansamblių konkurse „Pavasario sonata“ Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje pelnė III vietą.

Jaunajai muzikų kartai priklauso ir pianistas  Motiejus Bazaras. Šis talentingas atlikėjas, gimęs muzikų šeimoje, dažnai koncertuojantis su broliais Mykolu ir Benediktu, savo muzikinius įgūdžius tobulino, save kaip asmenybę bei būsimą profesionalų atlikėją augino chorinio dainavimo mokykloje „Varpelis“, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje, kurioje 2018 m. apsigynė menų daktaro laipsnį. Plataus akiračio ir itin talentingo atlikėjo Motiejaus Bazaro profesiniai pasiekimai įvertinti daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių konkursų. Pianistas turi nemažai patirties grojant su orkestrais, tarp jų: Kauno, Lietuvos, Talino kameriniais orkestrais, Lietuvos Nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais orkestrais, Latvijos Nacionaliniu bei Plovdivo (Bulgarija) simfoniniais orkestrais. Muzikams profesionalams ir melomanams jis žinomas dėl įvairiapusės veiklos, apimančios akademinę, džiazo, roko ar elektroninę muziką.

Kaip įprasta, šią unikalią „Muzika ne tik PUČIAmiesiems“ programą rengia du dirigentai. Tai – Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ dirigentas Giedrius Vaznys ir nuo pradžios šiame projekte dalyvaujantis Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas Jonas Janulevičius. Kadangi Maestro Jonas Janulevičius yra ir VDU Muzikos akademijos docentas,  Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos simfoninio orkestro vadovas, taip pat – tarptautinio festivalio „Operetė Kauno pilyje“ programų vadovas – tai minėtos veiklos jam leidžia plačiai matyti ir jausti Kauno muzikinio gyvenimo pulsą, kurio dalelė atsispindės ir būsimo koncerto programoje.

- Kokia buvo šio projekto pradžia, koks yra šios programos tradicijos ir naujovės santykis ir ką apie tokio pobūdžio koncertus mano Maestro Jonas Janulevičius – „Kauno diena“ kalbina koncerto išvakarėse.

Jonas Janulevičius. Pradžia neabejotinai susijusi su Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija. Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriškevičius mane tiesiog susirado ir įtraukė į savo idėjų sūkūrį. Pamenu, kad toks unikalus koncertas sukėlė labai didelį susidomėjimą. Nuolatinis šios programos dalyvis – Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“.

Dėka šio sumanymo pradėta ieškoti, vėliau – bendrauti su kompozitoriais, aranžuotojais, jaunųjų atlikėjų mokytojais. Šiemet bus sugrotas penkiasdešimt pirmas šio projekto kūrinys, o tai jau yra daug! Šio projekto programoms aranžuotes kūrė Antanas Čiuladis, dabartinis orkestro dirigentas Giedrius Vaznys, kompozitorė Zita Bružaitė, aš pats, o šiemet prie komandos mielai prisijungė aranžuotojas, kompozitorius, trombonininkas bei  Kauno bigbendo vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis.

Štai šioje vietoje noriu pasakyti, kad tokio podūdžio koncertas yra „už paprasto koncerto rėmų“. Kodėl?! Tradiciniam koncertui tiesiog surandi tam tikrai sudėčiai skirtus kūrinius, juos sudedi į programą ir groji. O čia – reikia žinomą kūrinį pateikti kitoje spalvoje, vadinasi beveik visada arba dažnai susiduriame su savotiška premjera, nes ją lemia nauja instrumentuotė.

Jos specialiai daromos, jų ieškoma visame pasaulyje (kas ką padarė ir kaip jas įsigyti). Tai yra iššūkis visiems – pradedant nuo šios idėjos autorių – iki kompozitoriaus ar aranžuotojo. Išeina taip, kad šios programos dėka visą laiką eksperimentuoji... Eksperimentuoji su kūriniais, programomis, o prie jų prisideda ir jaunųjų atlikėjų būrys (beje, grojantys dar ne su pačiais geriausiais instrumentais!). Tokia programa yra tarsi laboratorija, tarsi – žavingas ir ne monotoniškas žaidimas.

Nors idėja išlieka ta pati, bet išskleidus keturių metų koncertų programas nesunku pastebėti, kad yra ir varijacijų. Pirmasiais metais buvo itin daug atlikta vokalinės ir chorinės muzikos, antraisiais – įtraukėme ir jaunuosius Lietuvos ir muzikos teatro akademijos kompozitorius, kurie sukūrė naujus kūrinius, kūrinių autoriai buvo premijuoti. O štai praėjusiais metais greta jaunųjų atlikėjų atsistojo ir Didžiosios scenos profesionalai.

Šių metų „Muzika ne tik PUČIAmiesiems“ turės dalyvius iš dar daugiau muzikos institucijų – nuo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos iki J. Sibelijaus (Suomija) akademijos. Įspūdingai turėtų nuskambėti kūriniai smuikui, klarnetui ir net – kūrinys styginių kvartetui su pučiamųjų orkestru.

-  Ar turėtų ši programa būti tęsiama ar verčiame naują puslapį? Kokie Jums pačiam buvo ryškiausi šio projekto kūriniai, patirtis, įsimintinas momentas? Ir galiausiai – linkėjimas jauniesiems muzikantams bei šią programą kuriantiems, klausantiems?

Jonas Janulevičius. Kiekvienais metais reikalingas naujas žvilgsnis ir matau, kad yra dar daug galimybių programos „Muzika ne tik PUČIAmiesiems“ atsinaujinimui. Čia galėtų atsirasti džiazo muzikos kūriniai. Daug yra studentų, moksleivių, o ir džiazo kūrinių aruodas didelis. Jei programa gyvena ne vienus metus, tai jau galima kalbėti apie tradiciją. Sustoti nereikėtų. Priežastis ta – kad tokios programos analogų Lietuvoje, o gal ir artimame užsienyje mėra.

Kartą padarytus kūrinius galima kartoti, tačiau jau su naujai augančių solistų kartomis. Dar labai svarbus momentas, kad jaunam žmogui ne tiek jau daug yra galimybių pagroti su orkestru. Vadinasi jiems galbūt yra pirmasis žingsnis pakilti iš klasės auditorijų į didžiąsias scenas ir pagroti su profesionaliu kolektyvu. Todėl labai svarbi šios programos edukacinė funkcija.

Žiūrovui duodame gerą muziką, jaunajam atlikėjui – orkestrą ir sceną. Dėl įsimintinos ir ryškiausios patirties pasakyčiau taip, kad gal net ne kūrinys, o jauno žmogaus emocija, scenos virpulys, kurį pats jausdavau greta jaunojo solisto buvo ir yra ryškiausias įspūdis. Todėl jauniesiems muzikantams ir šią programą kuriantiems linkėčiau, kad šis projektas gyventų, būtų tęsiamas, o klausytojams – kad pajustų gero kūrinio ir jauno žmogaus siunčiamą energiją.

Organizatorius: KĮ „Kauno santaka“

DALYVAUS

KAUNO PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRAS „ĄŽUOLYNAS“

(orkestro dirigentas Giedrius Vaznys)

Dirigentai Jonas Janulevičius

                 Giedrius Vaznys

Koncertą veda Justė Jankauskaitė

Solistai

Austina Mažeikaitė (smuikas)

Tumas Razmus (klarnetas)

Agnė Čepaitytė (mecosopranas)

Paulius Kaminskas (baritonas)

Motiejus Bazaras (fortepijonas)

Styginių kvartetas „Mozaika“: Marija Raisanen (I smuikas), Jonė Barbora Laukaitytė (II smuikas), Dovydas Bulotas (altas), Norbertas Veršulis (violončelė)

Programoje – nemari klasika ir populiarioji muzika

Bilietus platina TIKETA

M.Bazaras studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ir Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje. Pernai LMTA jis apsigynė menų daktaro laipsnį. M.Bazaro profesiniai pasiekimai įvertinti daugiau nei 20-yje tarptautinių konkursų. Pianistas turi nemažai grojimo su orkestrais patirties. Tarp jo scenos partnerių – Kauno, Lietuvos, Talino kameriniai orkestrai, Lietuvos nacionalinis ir valstybinis simfoniniai orkestrai, Latvijos nacionalinis bei Plovdivo (Bulgarija) simfoniniai orkestrai.

Pasižymintis reiklumu sau, puikiu instrumento valdymu, stiliaus ir scenos partnerių supratimu, pianistas noriai kviečiamas groti su įvairių muzikinių krypčių kolektyvais. Aistra džiazui, rokui ir kitiems muzikos stiliams jį skatina rinktis universalaus atlikėjo kelią. Motiejus yra atviras naujoms muzikinėms idėjoms, domisi skirtingais stiliais ir gilinasi į juos. Jo kartu su broliais Mykolu ir Benediktu sukurtas trio „#sotuskaunomuzikai“ įkūnija deklaruojamas muzikines vertybes.

M.Bazaro programa „Pirmi ir paskutiniai“, pristatysianti Gyorgy Ligeti ir Sergejaus Rachmaninovo kūrinius, pasak atlikėjo, yra „žaismingas ir prasmingas anachronizmas, žymintis lemtingus lūžius ir transformacijas XX a. Vakarų muzikinėje kultūroje bei fortepijono mene“.

Savo pasirodymą pianistas pradės koncertinėje scenoje retai skambančio vengrų ir austrų kompozitoriaus G.Ligeti Etiudais. Atlikėjo žodžiais, jie „laikomi pirmuoju ir bene vertingiausiu etiudo fortepijonui žanro pavyzdžiu XX a. antrojoje pusėje“. Autorius juose įgyvendino savo kūryboje naudotas novatoriškas technikos idėjas, nepamiršdamas įpinti ne tik geriausių koncertinio etiudo žanro savybių, bet ir pasitelkdamas konstruktyviniuose etiuduose pasitaikančius bruožus – monotoniją, kartojimą, matematinį asketiškumą. M.Bazaro nuomone, G.Ligeti „sukūrė neginčijamą šedevrą, greitai pelniusį pripažinimą fortepijono meno bendruomenėje, anksčiau laiko tapusiu klasika bei paminklu pianistinei technikai“.

Rečitalio antrojoje dalyje M.Bazaro interpretuojami suskambės S.Rachmaninovo etiudai-paveikslai op. 39. Tai buvo žymaus rusų kompozitoriaus ir pianisto paskutinieji kūriniai, sukurti Rusijoje prieš visiems laikams jam išvykstant į JAV. Pasak pianisto, „balansuojantys tarp XIX a. paveldo, bet taip pat įkūnijantys naujojo laikmečio estetikos idėjas, S.Rachmaninovo etiudai-paveikslai atsiskleidžia tarsi kompozitoriaus vizitinė kortelė: tamsios ir tirštos harmonijos, masyvūs akordai, stiprios melodinės linijos, melancholiškumas, įtaigūs siužetai ir labai savitas fortepijoninis stilius, reikalaujantis didelės ištvermės ir virtuoziškumo“.

Koncertas vyks Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė vasario 21 d. 18.30 val.