Kartu su jaunaisiais atlikėjais į sceną žengs ir pasaulinio garso lietuvių kilmės violončelininkas, vienas mylimiausių M. Rostropovičiaus mokinių prof. Davidas Geringas. Koncerte taip pat pasirodys ir vieni ryškiausių Lietuvoje Maestro įkurto fondo alumnų: fortepijono virtuozė Simona Zajančauskaitė-Giedraitė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, fleitininkas Paulius Gefenas ir arfininkė Joana Daunytė.

Gerumu pasidalyti – daugiau kaip mėnuo

Jau ir Lietuvoje įsitvirtina tradicija rūpintis silpnesniais, sergančiais, – tais, kuriems pagalbos dėl visiškai suprantamų priežasčių reikia labiau nei bet kam kitam.

Jau tradicija tapusiame renginyje kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu prof. Donato Katkaus, Vaikų ligoninės paramos fondui galės aukoti koncerto klausytojai ir prie televizoriaus ekranų įsitaisę žiūrovai telefonu dviem trumpaisiais numeriais: 1891 (2 Eur) ir 1892 (3 Eur). Aukoti šiais telefono numeriais bus galima nuo kovo 21 d. iki balandžio 30 d.

„Vilniuje, Santariškėse įsikūrusioje Vaikų ligoninėje gydomi vaikai iš visos Lietuvos, – sakė Olga Zimanaitė, Vaikų ligoninės paramos fondo direktorė. – Pernai per koncertą surinktas lėšas skyrėme infekcinėmis ligomis sergančius ligonius gydančio skyriaus aparatūrai įsigyti. Šiemet planuojame pirkti odos ligų diagnostikai svarbią įrangą.“

„Šis renginys kartu yra ir ypatinga proga padėkoti viltį daugybei vaikų visame pasaulyje nešusiam Maestro, kuriam šiemet būtų sukakę 90, – kalbėjo Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo direktorė Agnė Kažimėkaitė. – Kadaise M. Rostropovičius yra pasakęs, jog po vieną galime nuveikti ne tiek ir daug, tačiau suvienytos mūsų pastangos gali pakeisti pasaulį.“

Išreikšti padėkos legendiniam mokytojui ir pratęsti M. Rostropovičiaus puoselėtų mecenatystės idėjų specialiai šiam renginiui į Lietuvą atvyks ir garsusis violončelininkas, pedagogas bei dirigentas prof. D. Geringas. Vienas universaliausių šiuolaikinių menininkų, sukaupęs įspūdingą repertuarą nuo baroko iki šiuolaikinių kompozicijų, sergantiems vaikams aukoti kvies melodingais profesionalios muzikos skambesiais.

Asmeninis M. Rostropovičiaus dėmesys

Nuo 2003 m. Lietuvoje veikiantis pasaulinio garso violončelininko, filantropo M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ remia muzikai, mokslams ir sportui gabius vaikus bei juos ugdančius pedagogus. Ir nors fondas orientuojasi į talentingųjų vaikų rėmimą, ne mažiau svarbi fondo veiklos sritis ir parama sergantiems vaikams.

Lietuvoje Maestro veiklą ir jį patį dar puikiai prisimenantys žmonės (M. Rostropovičius mirė 2007 m.) pasakoja apie neeilinį jo jautrumą vaikams: ir grojantiems, šokantiems, ir vadinamiesiems moksliukams, tačiau nuošaly neliko ir sunkiai sergantys. „Dvejopą, tarsi į kraštutinumus – talentais gamtos apdovanotus ir tos pačios gamtos nuskriaustus – nukreiptą mecenatystę savo asmeninėmis lėšomis puoselėjęs Maestro buvo įsitikinęs, jog parama ir paskatinimas vienodai reikalingi visiems vaikams. Todėl jo įkurto fondo pagrindinė misija buvo padėti likimo apdovanotiems vaikams iškilti ir rasti savo vietą gyvenime, o sergantiems – pasveikti ir užaugti“, – aiškino A. Kažimėkaitė.

Puoselėjama labdaros tradicija

„Nors dar pamažu, bet jau ir Lietuvoje įsitvirtina tradicija rūpintis silpnesniais, sergančiais, – tais, kuriems pagalbos dėl visiškai suprantamų priežasčių reikia labiau nei bet kam kitam. Gyvenimas yra nenuspėjamas, ir nuo ligų nėra apsaugotas joks vaikas, jokia šeima“, – sakė O. Zimanaitė.

Jo įkurto fondo pagrindinė misija buvo padėti likimo apdovanotiems vaikams iškilti ir rasti savo vietą gyvenime, o sergantiems – pasveikti ir užaugti.

Kiekvienais metais sostinėje esančioje Vaikų ligonėje gydoma apie 30 tūkstančių pacientų iš visos Lietuvos, didžioji jų dalis – kūdikiai ir maži vaikai. „Tam, kad ligoninė neatsiliktų nuo naujausių šiuolaikinės medicinos technologijų ir galėtų padėti pacientams greičiau pasveikti bei grįžti į namus, neužtenka vien valstybės lėšų. Rėmėjų lėšos yra svarbus indėlis į ligoninės ir čia gydomų vaikų gerovę“, – kalbėjo Vaikų ligoninės paramos fondo direktorė.

Nors Vaikų ligoninė turi visą būtiną įrangą, vaistų ir medicinos priemonių, vaikams visada reikia modernesnės aparatūros, geresnių paslaugų, gražesnės aplinkos. „Surinktas lėšas naudojame įrangai atnaujinti, itin retoms vaikų ligoms gydyti, gydytojams ir slaugytojams tobulėti, aplinkai puoselėti. Stengiamės nepirkti kasdienio vartojimo priemonių, įsigyjame tik šiuolaikišką, geros kokybės įrangą, kuri tarnautų daug metų“, – aiškino O. Zimanaitė.

Praėjusių metų labdaros koncerte suaukotais pinigais buvo įsigytas prietaisais, leidžiantis aiškiai pamatyti itin smulkias mažų vaikų kraujagysles. Šiemet lėšos bus renkamos specialiam dermatoskopui gydytojams dermatologams, taip pat vaikų ligų gydytojams ir vaikų chirurgams, kurie diagnozuoja pacientams įvairias odos ligas. Reikiama įranga kainuoja per 1,5 tūkst. eurų.

Vienas šio festivalio idėjinių globėjų, festivalio auros sergėtojų, dažnai vadinamas ir festivalio krikštatėviu – ilgametis Lietuvos muzikų bičiulis, legendinis violončelininkas, pasaulinio garso menininkas ir humanistas Mstislavas Rostropovičius.

Maestro atminti šiemet dedikuotas Vilniaus festivalio koncertas, vyksiantis birželio 9-ąją 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jame išgirsime vieną ryškiausių M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininkų, Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatą, Liubeko ir Berlyno aukštosiose muzikos mokyklose studijavusį klarnetininką Žilviną Brazauską. Prie dirigento pulto stos kanadiečių dirigentė Keri-Lynn Wilson, Zalcburgo festivalyje buvusi legendinio batutos meistro C. Abbado asistente bei pelniusi muzikos centro „Tanglewood“ stipendiją. Koncerto programoje skambės Jeano Françaix Koncertas klarnetui ir orkestrui bei Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 5.

„Per tuos dvidešimt metų stebėdami festivalio raidą, turėjome progos jame matyti tokias pirmojo ryškumo žvaigždes kaip M. Rostropovičius, Yehudi Menuhinas, Justus Frantzas. Maestro Rostropovičius buvo ryškiausias pirmojo Vilniaus festivalio šviesulys, kuriam teko milžiniška užduotis ne tik dalyvauti statant jo gero bičiulio Sergėjaus Prokofjevo kūrinį „Romeo ir Džiuljeta“ su Lietuvos baletu, bet ir pasirodyti su J. Frantzo diriguojamu orkestru „Philharmonie der Nationen“. Vėliau Maestro dėka šis baleto pastatymas buvo rodomas reikšmingiausiose pasaulio salėse su garsiausiais orkestrais, o tai suteikė labai didelį postūmį mūsų baleto ir muzikos atlikėjams. M. Rostorpovičius taip pat nepaprastai rėmė Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, kuriam nutiesė tolimus kelius į žymiausius muzikos festivalius ir kurio visus muzikantus žinojo atmintinai bei kreipdavosi vardais. Maestro iš tiesų suteikė mums nepaprastą skrydžio pradžią“, – teigė Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.

Šis koncertas – tai debiutinis vieno perspektyviausių jaunosios lietuvių kartos klarnetininkų, šiuo metu Berlyne gyvenančio Žilvino Brazausko pasirodymas Vilniaus festivalyje. „Kai buvau priimtas į fondą, dar nežinojau ir nesupratau, kokia didi asmenybė yra Maestro Rostropovičius. Tik jam pasitraukus iš gyvenimo pradėjau daugiau domėtis juo ir likau be galo sužavėtas jo gyvenimo istorija, nuveiktais darbais bei muzikinėmis interpretacijomis. Iki dabar esu ištikimas Maestro atliekamomis Bacho siuitomis violončelei, o visai neseniai, besiklausant koncerte M. Rostropovičiui dedikuoto S. Prokofjevo „Sinfonia Concertante“, tiesiog negalėjau atsikelti iš vietos. Tik Maestro dėka S. Prokofjevas pasiryžo savo gyvenimo pabaigoje parašyti vieną iš geriausiai atspindinčių tuometinę gyvenimo padėtį kūrinių. Žmonių, kuriuos jis įkvėpė nepasiduoti, yra labai daug, o tai labiausiai atsispindi jo pasakytuose žodžiuose: „Galbūt po vieną mes galime nuveikti ne tiek daug, tačiau suvienytos mūsų pastangos gali pakeisti pasaulį“. Galimybė būti fondo stipendininku suteikė visapusišką pagalbą bei kritiškai padėjo formuojant mano asmenybę. Fondas nupirko instrumentą, kuriuo esu be galo patenkintas, taip pat suteikė galimybių pamatyti kitas šalis, bendrauti ir muzikuoti su užsienio atlikėjais, tokiais kaip Alexey Igudesmanas, Richardas Hyung-ki Joo ar Julianas Rachlinas. Tik dėl šio fondo galėjau mokytis pas vieną geriausių instrumento meistrių Sabine Meyer“, – pasakojo atlikėjas ir pridūrė, jog kūrinį šiam Maestro Rostropovičui skirtam Vilniaus festivalio vakarui pasirinko neatsitiktinai.

„J. Françaix kuriama muzika – visuomet žaisminga ir pilna energijos. Toks buvo ir Maestro. Jis visuomet turėdavo įdomiausių pasakojimų ir nutikimų iš savo gyvenimo, visada būdavo pilnas gerų emocijų. Maestro teko sutikti tik vieną kartą, bet to tikrai nepamiršiu. Net jo kostiumas buvo ne įprastos juodos, bet violetinės spalvos. Tuomet labai nemėgau fotografuotis, bet, įkalbėtas tėvų, turiu vieną iš svarbiausių savo gyvenimo atsiminimų“, – prisiminimais dalinosi solistas.

Talentingus šalies vaikus globojantis Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“ didžiulį dėmesį skiria ir juos ugdantiems pedagogams. Vitalius Žemaitis – vienas iš jų. Klarneto virtuozas, dirbantis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, jau daugiau nei 40 savo gyvenimo metų ugdo neeilinių gabumų turinčius vaikus. Interviu – apie mokiniams ir muzikai paskirto gyvenimo džiaugsmus ir pamokas. 

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas mokytoju?

– Sunkumų yra daug, tačiau jeigu žmogus savo darbą mėgsta, tai iškylančios problemos suteikia jėgų. Pritariu nuomonei, kad reikia mokytis visą gyvenimą. Žmogus mokaisi, žiūri, klausai, skaitai ir stengiesi tai perduoti kitiems.

Pedagoginiame darbe sunkumus padeda nugalėti ir mokinių tėvai. Mokytojas, mokinys ir tėvai – svarbiausias trejetas. Jei iškris bent viena grandinėlė, rezultatas nebus toks sėkmingas, kokio mes siekiame.

– Ar bandėte skaičiuoti, kiek mokinių per savo karjerą esate išugdęs?

– Ne. Nemanau, kad skaičius yra reikšminga. Nors tai ir ne mano posakis, bet pritariu nuomonei, kad išugdžius nors vieną gerą muziką yra atliekamas didžiulis darbas. Žinoma, smagu, kad jau ne vienas mano mokinys puikuojasi geriausių Lietuvos klarneto atlikėjų sąraše.

– Ką manote apie skambią frazę, kad mokinys turi pranokti savo mokytoją?

– Tai vienas iš svarbiausių mano gyvenimo moto. Labai džiaugiuosi, kai mano mokinys už mane groja geriau, dedu visas pastangas, kad taip ir būtų. Galima pagalvoti, kad aš labai blogai groju (juokiasi, - aut. past.), tačiau mane be galo džiugina, kai į sceną išėjęs mokinys pagroja geriau už mane. Šito aš palinkėčiau visiem pedagogams – perduoti visas žinias, stengtis jų turėt kuo daugiau, mokiniui atiduot viską, ką turi geriausio.

– Koks mokytojas esate? Griežtas, o galbūt – atlaidus?

– Pirmąją savo pedagoginio gyvenimo dalį priskirčiau griežtajai linijai, o antrąją – kiek ramesnei. Jaunas mokytojas, norintis pasiekti rezultatą, dažnai viską daro perspausdamas, o jau kai įgauni daugiau patirties, viską gali daryt daug ramiau, rezultatas yra pasiekiamas paprasčiau, be tiek daug emocijų.

– Ar turėdamas  ilgametę pedagoginio darbo patirtį matote, kuriam vaikui lemta tapti didžiu muziku, o kuriam – ne?

Ir taip, ir ne. Dažnai iš karto matyti, kad vos tik į rankas paimtas instrumentas vaikui tinka ir patinka, bet garantuoti, kad tas vaikas taps geru atlikėju, nėra paprasta. Kartais pirmose klasėse talentas dar nebūna itin ryškus, bet vaikai skleidžiasi, daug dirba ir baigdami mokyklą atranda savo vietą. Svarbiausia čia – noras. Vienos taisyklės nėra. Pasikartosiu, noras nugali viską. Vieno recepto tikrai nėra.

– Ko jūs pats išmokstate iš savo mokinių?

– Daug ko. Manau, tai gali patvirtinti kiekvienas mokytojas. Tarp mūsų atsiranda ryšys. Mokytojas – mokiniui, mokinys – mokytojui. Pedagogas auga kartu su savo mokiniu. Tai yra tiesa, kurios nenuginčysi. Turėdamas gerų, talentingų mokinių, kokių turėjau ir tebeturiu, žengiu į priekį su jais. Tik tai yra sėkmės garantas. Geras mokinys išaugina gerą mokytoją.

– Ką jums reiškia M. Rostropovičiaus fondas? Ką manote apie jo veiklą? Ar tokie fondai reikalingi?

– Nežinau nė kaip ir išreikšti visą dėkingumą žmonėms, kuriems kilo idėja įkurti ir puoselėti šį fondą. Dažniausiai būna taip, kad fondai atsiranda ir po kiek laiko apie juos mes nebegirdime. Žinoma, galbūt dalis fondų dirba tylų darbą. M. Rostropovičiaus fondą aš laikau keliu, tiek savo mokinių, tiek ir savo paties. Fondas savo globojamiems mokiniams yra nupirkęs aukščiausios klasės instrumentus, kurie yra labai brangūs. Materialinė parama yra labai svarbi, tačiau, mano nuomone, dar svarbiau yra psichologinė parama, koncertai, kurie yra organizuojami su be galo jautriu, šiltu kolektyvu – Lietuvos kameriniu orkestru. Moksleivis, kuriam yra tekusi didžiulė laimė groti su šiuo orkestru, tai atsimins visą savo likusį gyvenimą.

– Kokius savo mokinius išskirtumėte?

– Galėčiau vardinti ir vardinti. Štai Vytautas Giedraitis, pirmasis iš mano mokinių gavęs fondo paramą, šiuo metu yra vienas iš geriausių Lietuvos klarnetininkų. Žilvinas Brazauskas, kuris mokėsi Vokietijoje, netrukus išvažiuoja stažuotis į Paryžiaus konservatoriją. Stasys Makštutis dar mokosi mokykloje, vienuoliktoje klasėje, tačiau jau yra ryškus talentas, apie kurį ateityje mes dar tikrai išgirsime. Norėčiau jiems perduoti labai labai daug sėkmės.

– Nekyla abejonių, kad mokiniams jūs – gyvenimo mokytojas. O ką jūs pats laikote savo didžiausiu mokytoju?

Muzika ir buvimas su ja, jos studijavimas žmogų veda į priekį. Taigi muzika – mano pirmoji ir didžiausia mokytoja.

Pokalbis su V. Žemaičiu – baigtas, tačiau jo darbai sudėlioti dienų ir minučių tikslumu: pamokos, susitikimai, koncertai... Jaunatviškas, įkvepiantis ir nepasiduodantis, toks ir turi būti jaunąją Lietuvos kartą ugdantis pedagogas.

Užrašė Adelė Aglinskaitė