M.K.Čiurlionis tapo priežastimi, paskatinusia Toskanos regiono sostinėje – Florencijoje – gyvenantį ir kuriantį menininką Gabriele Baldi atvykti studijuoti į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą (VDA KF) ir čia, gilinantis į M.K.Čiurlionio kūrybą, įgytą naują patirtį atskleisti paveiksluose, skatinančiuose išsilaisvinti iš varžančių visuomenės nustatytų taisyklių, ir priimti save tokius, kokie esame iš tikrųjų.
– Florencijos vaizduojamosios dailės akademijoje studijuojate tapybą. Rodos, įkvėpimo kūrybai viename gražiausių Europos miestų, kurio senamiestis yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, neturėtų trūkti. Kas paskatino jus atvykti studijuoti į Lietuvą, Kauną?
Kai išgyvenu sunkumus, įgaunu naujų patirčių – menas visada yra su manimi ir visi išgyvenimai reflektuojami mano kūryboje.
– Nors esu racionalus ir sprendimus priimu juos gerai apgalvojęs, man svarbus ir juos lydintis jausmas, į kurį stengiuosi įsiklausyti. Artėjant dienai, kai turėjau išvykti į Kauną, vis dvejojau, svarstydamas važiuoti ar ne, kadangi Florencijoje man sekėsi puikiai ir aš nelabai norėjau iškeliauti. Sprendimą vykti man pasufleravo susapnuotas labai aiškus, ryškus sapnas, kuriame regėti simboliai paskatino vykti į Kauną. Čia mane vedė ne racionalios priežastys, nes galbūt jaunam menininkui perspektyviau būtų studijuoti Londone ar kitame Europos didmiestyje, o jausmas.
– Kokie jausmai lydėjo jūsų pirmąjį įspūdį apie Kauną?
– Pirmasis mano įspūdis yra susijęs su kompozitoriumi, dailininku M.K.Čiurlioniu. Kaune yra įsikūręs mano geras draugas, filmų režisierius, kuris kuria projektą apie šį dailininką. Mums susitikus jis pasidalino mintimis apie M.K.Čiurlionį, supažindino mane su jo kūryba, filosofija. Tai mane labai sudomino. Nors iki atvykimo į Kauną apie šį menininką nežinojau nieko, jo asmenybė sužadino mano smalsumą ir sustiprino jausmą, kodėl esu būtent čia.
Laimio Steponavičiaus nuotr.
– Atvykote iš Florencijos – miesto, iš kurio kilo daugybė žymių menininkų ir iškilių asmenybių: Leonardo da Vincis, Rafaelis, Galileo Galilei'us ir kt., todėl natūralu, kad jums nepažįstamame mieste taip pat atradote įkvėpimo šaltinį – M.K.Čiurlionį, tačiau koks buvo jūsų susitikimas su pačiu miestu?
– Atvykęs čia susidūriau su sunkumais. Sužinojus VDA KF istoriją – kad dalis įkurta buvusioje psichiatrijos ligoninėje, kuriai priklausiusiuose pastatuose įrengtas ir studentų bendrabutis, skirtas svečiams iš užsienio – pasijaučiau nekaip. Nekritikuoju sprendimo dalį fakulteto perkelti į pastatus, turinčius praeitį, nes Italijoje tai irgi yra daroma, tačiau neprivalėjau susitaikyti su situacija, kad netrumpą laiką man reikės gyventi ir kurti buvusioje psichiatrijos ligoninėje. Mano nuomone, tokia patirtis būtų žalinga bet kam. Todėl pati pradžia buvo tikrai sunki. Tačiau po kurio laiko pradėjau galvoti, ką šioje situacijoje galėčiau atrasti gero. Ir tuo tapo atsiradusi galimybė fakultete studijuojamus dalykus pasirinkti ne tik iš Tapybos studijų programos, bet daug plačiau. Mano tvarkaraštyje atsirado dalykai, kurie mane labai domina: juvelyrika, stiklo menas, akademinis piešimas ir kt.
– Ar nesvarstėte galimybės studijas tęsti Vilniaus dailės akademijoje, sostinėje?
– Galbūt Vilnius yra daugiau perspektyvų jaunam menininkui suteikiantis miestas, tačiau, manau, gyvenime yra svarbesnių dalykų nei tai. Žmogus turėtų sekti savo intuicija, pasitikėti žmonėmis, kuriuos sutinka kelyje. Kaune sutikau ypatingų žmonių ir tarp dėstytojų, ir tarp studentų. Visur yra ir gero, ir blogo. Jei man kažkas nepatinka, jei aš kažkur jaučiuosi nepatogiai, tai nereiškia, kad ta vieta yra bloga, tai reiškia, kad joje nepatogu yra man. Turiu suprasti, kodėl taip jaučiuosi ir dirbti su savo jausmais.
– Ar ši dvilypė patirtis turėjo įtakos jūsų kūrybai čia?
– Kai išgyvenu sunkumus, įgaunu naujų patirčių – menas visada yra su manimi ir visi išgyvenimai reflektuojami mano kūryboje. Keliavimas į kitas šalis, susidūrimas su skirtingomis realybėmis tose šalyse, menininkui suteikia galimybę aiškiau suvokti, kas jam teikia pilnatvę, atneša laimę.
Darbuose koncentruojuosi į tai, kad, užuot žvelgę tik į paviršių, žmonės susidomėtų tuo, kas yra giliau.
– Jūsų susidomėjimas M.K.Čiurlioniu taip pat suteikė galimybę atrasti savyje naujus dalykus?
– Stilistiškai mano paveikslai labai skiriasi nuo M.K.Čiurlionio kūrinių, bet mūsų abiejų kūrybą jungia bendras tikslas – padėti žmonėms. Nesiekiu žinomumo, šlovės ir man nepatinka tai, kad dalis dabar kuriančių menininkų koncentruojasi būtent į šiuos dalykus. Šiuolaikinis menas nėra man artimas, nes menininkai savo darbuose kalba apie individualias patirtis, jausmus, o ne apie universalius dalykus. Šiuolaikinė visuomenė, kuri yra praradusi orientaciją ir gyvenanti tik dėl materialių dalykų, tokiuose kūriniuose negali atrasti atsakymų į kasdien atakuojančias problemas. Būtent todėl žmonės pradeda jų ieškoti toli nuo savęs, kai iš tiesų – visų problemų sprendimai glūdi kiekvieno žmogaus viduje.
– Ar kiekvienam iš mūsų atidžiau pažvelgti į savo vidų gali padėti menas?
– Šiuolaikiniai kūrėjai neretai tenkina egoistinius poreikius kūryba siekdami išreikšti save. Didieji graikų filosofai kalbėjo apie tai, kad menininkas yra tarsi kanalas, kuriuo aukštesnių dimensijų, kurias galima vadinti Dievu ar Visata, idėjos pasiekia menininką ir per jį tampa galimybėmis, kuriomis gali pasinaudoti žmonės, kad sau padėtų. Menininkas turėtų atskleisti šias galimybes, padaryti jas matomas, suvokiamas ir kitiems.
– Ar tai reiškia, kad menininkai savo kūriniuose turėtų kalbėti tik apie pozityvius dalykus?
– Ne. Ir tai labai gerai atsiskleidžia M.K.Čiurlionio kūriniuose, kuriuose jis visada rodo dvi priešingas pasaulio puses. Šiuolaikinėje visuomenėje tamsiąją jos pusę (silpnumą, pažeidžiamumą ir kt.) yra bandoma paslėpti, nes ji nėra graži, patraukli. Todėl žmonės visada stengiasi atrodyti gerai, kalbėti teisingai ir pan. Visuomenė nuolatos apsimetinėja, kad viskas aplink yra rožinės spalvos. Menas turėtų atskleisti tokias situacijas, tačiau ne dramatišku būdu, o paskatinant žmones suvokti, kas vyksta aplink juos, kad jie turi ir kitų pasirinkimo galimybių, o ne tik būti tokiais kaip visi, daryti tai, ką daro visi.
Laimio Steponavičiaus nuotr.
– Savo kūriniuose norite žiūrovams atskleisti tas galimybes ir paskatinti juos mąstyti plačiau, suvokti giliau?
– Darbuose koncentruojuosi į tai, kad, užuot žvelgę tik į paviršių, žmonės susidomėtų tuo, kas yra giliau. Jei žmogus ignoruos giliuosius sluoksnius, jis niekada nejus pilnatvės. Savo paveiksluose noriu praskleisti transcendentiškumą, atverti tai, kas yra po paviršiumi, todėl estetišku būdu: per kompozicijų struktūras, spalvas, tonus, stengiuosi realybę išskaidyti sluoksniais, tarsi suardydamas paveikslo paviršių ir parodydamas skirtingas matymo, suvokimo perspektyvas. Noriu kurti meną, kuris nėra skirtas tik man, kuris nėra tik materialus kūrinys, bet atveria gilesnes potekstes.
– Tačiau gilesnės potekstės daugumą visuomenės narių vargina ir jie nenori skirti laiko, pastangų suvokti kūrinį, jį pajausti.
– Kūrinys neturi tenkinti žiūrovo lūkesčių. Žiūrovo ir kūrinio sankirtos taške atsiradęs sumišimas įgalina išsilaisvinti iš įprasto mąstymo, įsitikinimų, nusistatymų. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės yra kupini baimės mąstyti kitaip, elgtis kitaip, nes tai reikštų, kad jie nepritaps prie daugumos. Žmonės slepia tai, ką iš tikrųjų jaučia, todėl meno kūriniai, į kuriuos žvelgdamas žmogus viduje pajunta sumišimą, gali pasėti sėklas, kurios sudygs, atnešdamos tam žmogui gero. M.K.Čiurlionis per simbolius, kompozicijas, harmoningus spalvų derinius savo tapyboje stengėsi pasėti šias sėklas, o mano tikslas yra sulaužyti žmonių lūkesčius tame, ką jie nori, tikisi pamatyti paveiksluose, ir nusiųsti žinutę, kad už paviršiaus visada yra kai kas daugiau. Nenoriu savo kūryba suteikti žmonėms laimės, noriu, kad jie taptų atidesni tam, kas yra jų viduje. Jei drobėje nutapysiu didelę netvarką ir paaiškinsiu, kodėl taip padariau, tai neturės jokio tikslo, nes pirmame plane bus mano ego, o ne universalių tiesų, idėjų, kurios gali būti suprantamos be mano paaiškinimo, atskleidimas. Jei būsime savo ego įtakoje – niekada neaugsime. Svarbu suvokti, kad pasaulis nesisuka vien tik apie kiekvieną iš mūsų, turime (pa)matyti platesnę perspektyvą. Gyvenime kenčiame, nes dalykai nevyksta taip, kaip norėtume, kad jie vyktų. Svarbu vis priminti sau, kad kančia yra gyvenimo dalis, kuri mums parodo, kur yra problema. Jei spręsdamas problemą, žmogus susitelks tik į savo ego – tai apribos jos sprendimo būdus.
Nesirinkau būti menininku, nes manau, kad negali pasirinkti tuo, kuo turi būti.
– Ar todėl ir pasirinkote būti menininku – kad padėtumėte žmonėms suprasti, kad kančia nėra nepajudinamas mūsų gyvenimų dėmuo, o priešingai, ji gali tapti tašku, nuo kurio galime pradėti viską iš naujo, mokydamiesi būti atidesni, įsiklausantys?
– Nesirinkau būti menininku, nes manau, kad negali pasirinkti tuo, kuo turi būti. Menininkas tai – ne tam tikros vizualaus meno srities atstovas, o žinios nešėjas, ieškantis atsakymų į problemas, stebintis ir besiklausantis to, kas vyksta aplinkui. Tapyba yra kelias, kuriuo eidamas aš ieškau atsakymų.
