Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki 90-mečio buvo sukauptas daugiau kaip 2 tūkst. darbų palikimas: tapybos, grafikos, akvarelės, piešinių, etiudų ir eskizų.

Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus, būti tikru romantiku, o kartais – simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas? Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Wojciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį.

Kaip pats sakydavo, vagabundo charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose.

Jo teptuko švelniai palytėsuose peizažuose, atrodo, gali regėti ne tik saulėlydžio nutviekstą dangų, skaidrų rytmetį, balzganą vidudienį, bet ir nuoširdų žavėjimąsi ramiu Lietuvos kraštovaizdžiu. A. Žmuidzinavičiaus stilius formavosi veikiamas romantiškojo patriotizmo, dailininkas rinkosi visuomenei lengvai atpažįstamus motyvus, pergyvenusius ne tik per pastarąjį šimtmetį susiformavusias įvairias lietuviškosios dailės sroves, bet ir žiūrovų kartas. Tad neatsitiktinai jo drobės nestokoja gerbėjų net ir skaičiuojant naująjį tūkstantmetį, yra tarp populiariausių Lietuvos dailės aukcionų dalyvių, o už 53 580 eurų parduotas „Dzūkų kaimelis“ – ilgametis Vilniaus aukciono rekordininkas.

Tyrinėti A. Žuidzinavičiaus kūrinius tolygu ilsinti kasdienybės skuboje įsitempusį protą, tad jo darbų paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje Druskininkuose papildo galimybių, padedančių kurorto svečiams atgauti dvasios ir kūno pusiausvyrą, sąrašą.

Iki gilaus rudens veiksiančioje parodoje pristatomi darbai iš Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus fondų ir M. K. Čiurlionio namų-muziejaus fondų. Tai įvairių laikotarpių peizažai, siužetinės kompozicijos, subtilūs dailininko marinistiniai darbai, portretai.

Kas: Paroda „Paletė ir gyvenimas“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose).

Kada: Veikia iki lapkričio 19 d.

Prieš akis iškyla modernistinės architektūros ritmiškumas ir geometrinių detalių žaismas, senojo Laisvės alėjos grindinio plytelių raštas, Santakos ir Muzikinio teatro žalios erdvės, parduotuvių vitrinos, tarpuvartės, laiptai, stotis, gamyklos, Nemunas, kurie susipina su nepažįstamų žmonių veidais, miesto judesiu, kažkas eina, sėdi, stebi, rūko, kalba, dirba, svajoja, groja, šypsosi ar krapšto nosį... Čia verda gyvenimas!

Daugiau nei dešimtmetį fotografuodamas Kauno gatvėse, Remis Ščerbauskas užfiksavo įvairių miesto gyvenimo momentų, kuriuose architektūrinės miesto detalės susipina su kultūriniais ir socialiniais reiškiniais. Nors R. Ščerbausko darbus priskirti gatvės fotografijai yra sudėtinga, dėl fotografijų daugialypiškumo, prasmių ir kompozicijų įvairovės galima teigti, kad jo darbai papildo ar net praplečia šio žanro ribas.

Kiekviena R. Ščerbausko fotografija – savitas pasakojimas ar momentinis miesto teatras, nors jame nieko nėra iš anksto surežisuota, niekas nėra įspėtas, o kartais net nenutuokia, kad pateko į kadrą. Ir svarbiausia, kad užfiksuota akimirka niekada nebus atkartota. Fotografo darbuose įrašyta miesto atmintis – ryškūs žmonių tipažai, jų žvilgsniai ir emocijos, architektūros detalės, atspindinčios miesto ypatumus, kasdieniai įvykiai.

R. Ščerbausko nuotr.

R. Ščerbausko fotografija tampa vertinga ne tik kūrybiniu, bet ir dokumentiniu požiūriu, netgi kaip socialinis tyrimas. Užsiimti gatvės fotografija gali ne kiekvienas. Tam reikia neišsemiamos ištvermės ir užsispyrimo, ištreniruoti akį, kad ši ne tik akylai stebėtų visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų vaizdą iš daugybės kintančiųjų.

R. Ščerbauskas į komponuojamus vaizdus įpina švelnios ironijos, detalių žaismo ir griežto ritmiškumo.

 

R. Ščerbauskas į komponuojamus vaizdus įpina švelnios ironijos, detalių žaismo ir griežto ritmiškumo. Žiūrovai gali mėgautis fotografijų estetika, konkrečiais elementais, miesto architektūra, asmenybių bruožais, o akylesni įžvelgs sustabdytą akimirkai miesto veiksmą, emociją ir būvį, fotografo akimis pamatys tikrąjį Kauno veidą.

„Atpažinčiau Kauną ir iš kvapo“

1996 m. Nyderlanduose menų bakalauro studijas baigęs R. Ščerbauskas aktyviai fotografuoti Kauno ir užsienio šalių miestų gyvenimą pradėjo 2007 m. Šiandien jo kūryba pripažintą, o darbai apdovanoti tarptautiniuose fotografijos konkursuose. Šiuo metu menininkas aktyviai eksponuoja savo darbus viešosiose erdvėse, galerijose ir interneto kataloguose.

2021 m. išleido savo pirmąją fotografijos knygą „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“. Fiksuodamas vaizdus šiai fotografijų knygai menininkas sako nuėjęs daugiau nei 10 tūkst. km, padaręs 300 tūkst. kadrų, nors kiekviename jų telpa vos sekundė realaus gyvenimo laiko.

„Kaunas pasiprašė, kad jį fotografuočiau, – apie ryšį su gimtuoju miestu sako menininkas. – Atpažinčiau Kauną ir iš kvapo.“

Kas? Paroda „TERITORIJA KAUNAS / GATVĖS FOTOGRAFIJA“.

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki liepos 23 d.

Žmonės bijo pripažinti

Artimojo mirtis, nutrūkusi draugystė, prarastas darbas, sunki liga, brangaus žmogaus slauga – visa tai sukelia psichikos sveikatos sutrikimų. Deja, apie juos vis dar kalbame puse lūpų. Bijome, kad liksime nesuprasti, pašiepti, todėl į specialistus kreipiamės vangiai, nors, suskaudus dančiui, nieko nelaukdami klibiname odontologijos kabineto rankeną. Tą patį darome ir tada, kai į nugarą įsimeta dieglys.

„Ar mes labai skiriamės? Manau, kad ne. Visi esame patyrę netekčių, turėjome ar turime sunkumų vienu arba kitu gyvenimo etapu“, – projekto „Žvelk giliau“ ambasadorė Lina, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Muzikos salės svečius kvietė atlikti trumpą terapijos pratimą.

Į rankas paėmusi raudonų popierinių širdelių, moteris jas išdalijo tiems, kurie yra susidūrę su netektimi – artimo žmogaus, brangaus augintinio, mėgstamo darbo. Geltonos širdelės keliavo pas tuos, kurie yra arba buvo susidūrę su slauga. Mėlynos širdelės liko neliestos, mat nė vienas iš renginio dalyvių nepatyrė, ką reiškia auginti sergantį vaiką.

„Po žalią širdelę išdalysiu tiems, kurie serga progresuojančia liga“, – projekto ambasadorė atsigręžė į auditoriją.

Pakilo viena, antra, trečia, galiausiai – labai nedrąsiai – ir ketvirta ranka.

Trumpu terapijos pratimu Lina norėjo parodyti, kad visi turime panašių emocinių sunkumų. Pasidalijus jais su kitais, būtų kur kas lengviau, deja, ne visi išdrįsta žengti šį žingsnį. Kodėl? Statistika rodo, kad psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys – nepageidaujami kaimynai, darbuotojai, todėl neretai jie užsisklendžia, jaučia savotišką atskirtį.

Pavyzdys: projekto ambasadoriai drąsiai kalba apie tai, ką kiti linkę nutylėti. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kaip pasakė viena projekto ambasadorė, ji jaučiasi tarsi atskirta. Viename krante – sveikieji, kitame – ji“, – po trumpos įžangos projekto muziejuje koordinatorė, dailės terapeutė Sigita Kupčiūnienė pristatė „Žvelk giliau“ ambasadorius – žmones, kurie visiškai atvirai dalijasi savo asmeninėmis istorijomis.

Jei nepasveiksime čia, nesudėliosime minčių, mūsų niekas neprivers gyventi.

Dalijosi savo patirtimi

Pasibaigus renginiui, projekto ambasadoriai kvietė visus norinčius pasišnekėti atskiruose rateliuose, bet prieš tai vienas po kito jie prabilo į muziejaus svečius.

Savo diagnozę Virginijus išgirdo 2013-aisiais. Žodžiai medikų lūpose  skambėjo šiurpiai – neurokarcinoma, neuroendokrininis navikas kasoje su metastazėmis kepenyse. Kasos navikas – 7 cm dydžio, yra skysčių sankaupų viduriuose, išsivysčiusi gretutinių organų patologija, kepenyse – dar du židiniai ir gausybė mažų židinėlių. Operuoti per daug pavojinga, nes auglys buvo apėmęs pernelyg daug organų. Po kurio laiko operacija buvo atlikta, o Virginijus pasiekė ilgalaikę remisiją. Kaip pavyko? Vyras suprato, kad viskas yra jo rankose, tiksliau, galvoje.

„Jei nepasveiksime čia, nesudėliosime minčių, niekas mūsų neprivers gyventi“, – Virginijus pasakojo visiškai pakeitęs savo kasdienę rutiną. Joje vis rečiau dominuoja žodis „aš“. Vyras parašė knygą, pastatė meno terapijos spektaklį, organizuoja įvairias programas ir pasakoja savo istoriją tiems, kuriems reikia postūmio.

„Kasdien susitinku su žmonėmis, kurie susiduria su onkologija. Ji apima ne tik fizinę sveikatą. Tai chaosas galvoje, depresija, atsiribojimas nuo visuomenės, keturi kampai ir baltos sienos“, – projekto ambasadorius Virginijus pabrėžė, kad gydantis labai svarbu aplink save suburti žmonių ratą, kalbėtis su jais, neleisti blogiems dalykams nuodyti kūno. Kai tai vyksta – žmogus sveiksta.

Plečiasi: S. Kupčiūnienė visus norinčius kvietė prisijungti prie „Žvelk giliau“ komandos. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Labai svarbu išmokti susitvarkyti su stresu. Kiekvienas turi atrasti jam tinkamą būdą. Tarkim, man labai svarbi gamta“, –  baigdamas pokalbį Virginijus per rankas paleido iš kelionės parvežtą vaškinį vazonėlį su žaliuojančia mėta.

Jis kvietė susirinkusius skinti po vieną augalo lapelį, giliai įkvėpti ir prisiminti vieną iš kelių žmogaus pojūčių.

Padėjo terapijos

Apie savo ligą – hipofizės sutrikimą – projekto ambasadorė Virginija sužinojo prieš devynerius metus. Norėdama užsimiršti moteris pasinėrė į įvairias veiklas, įsitraukė į Lietuvos hipofizės pacientų asociacijos veiklą, savanoriavo. Tačiau širdis ramybės nerado.

„Vienu metu fiziniai rodikliai buvo geri, bet jaučiau, kad su manimi kažkas ne taip“, – atsakymą Virginija rado teatro terapijos užsiėmimuose.

Po jų moteris suprato, kad fizinė sveikata neatsiejama nuo psichikos sveikatos. Todėl rūpintis ir ją stiprinti reikėtų nuolat, o ne tik susidūrus su problemomis.

„Dabar galvoju, jei būčiau anksčiau ieškojusi pagalbos, gyvenimo kokybė būtų buvusi geresnė“, – Virginija susirinkusius ragino nekartoti jos klaidos.

Jungtis: po projekto ambasadoriaus Virginijaus prisistatymo susirinkusiųjų rankose pakvipo mėtos lapeliai. Regimanto Zakšensko nuotr.

Projekto ambasadorė Rūta su ligomis nesusidūrė, tačiau ji žino, kas yra netektis. Prieš dvejus metus palaidojusi mylimą tėtį, moteris ilgą laiką negalėjo susitaikyti, kad jo nebėra. Pradžioje apgaudinėjo save, kad jis yra išvykęs ir po kurio laiko grįš. Vėliau kaltino save kažko nepasakiusi ar nepadariusi.

„Niekada nemaniau, kad emocinis skausmas gali būti didesnis už fizinį, – paklausta, kaip išsigydė širdies sopulį, Rūta dalijosi savo asmenine patirtimi. – Reikia galvoti ir dėkoti už viską, ką iš to žmogaus gavai, ką su juo patyrei.“

Netekties jausmą patyrė ir Sigrida. 20-metės akyse mirė jos tėtis. Tą akimirką jauną moterį ištiko šokas.

„Negalėjau verkti. Likau šalta. Kai kurie artimieji mane net pasmerkė už tai“, – Sigrida pasakojo patarimų kreiptis į specialistus nepaisiusi. Suvokimas, kad kažką reikia keisti gyvenime, atėjo po kurio laiko. Tiesa, tada moters laukė dar vienas išbandymas – močiutės slaugymas.

„Sunku ir artimiesiems, ir slaugomam žmogui“, – moteris džiaugėsi, kad šiuo metu močiutė – medikų rankose.

Išbandymas: terapijos pratimas leido suprasti, kokie visi panašūs esame. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kviečia jungtis

Projekto „Žvelk giliau“ ištakos yra Jungtinės Karalystės projektas „Time to Change“. Nuo 2007-ųjų jo pradininkė ir koordinatorė yra Sue Baker. Šių metų balandį prasidėjęs projektas vyksta ir Nacionaliniame M. K.Čiurlionio dailės muziejuje. Tai pirmas muziejus Lietuvoje, įsitraukęs į tokią prasmingą iniciatyvą.

„Turėti psichikos sveikatos sutrikimų mūsų visuomenėje vis dar stigma. Todėl šis projektas skirtas tiems, kurie nori prisidėti prie pokyčio psichikos sveikatos srityje. Žmonės turi suvokti, kad ne gėda patirti ir turėti psichikos sveikatos sunkumų. Žmonės turi suvokti ir tai, kad ne su visomis patirtimis įmanoma susidoroti vienam. Šis projektas apie tai, kad galima gauti pagalbą ir jaustis oriai turint psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų. Apie tai, kad su savo patirtimi, liga, diagnoze galite būti priimti artimoje aplinkoje, darbe, visuomenėje“, – visus, kurie suvokia pokyčių svarbą, projekto muziejuje koordinatorė S. Kupčiūnienė kvietė pradėti nuo savęs.

Taip pat ji ragino jungtis prie projekto savanorius arba kitaip – ambasadorius. Pastarųjų Lietuvoje yra apie pusšimtį. Projekto metu parengta dar apie šešiolika psichikos sveikatos koordinatorių.

Odė žmogiškumui

Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų ir iškalbos, taip pat  geometrijos, meditacijos ir žemdirbystės mūza. Jai skirtai knygai įrišti L. Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių.

Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, kad kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa naujo minties blyksnio išeities tašku, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungiant viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis.

„Didieji žmonės – tai žmonijos knygos turinys (F. Hebbelis).“ Knyga-objektas. 2020. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmuosius šio ciklo žingsnius – fotografijas – jau buvo galima išvysti ir parodoje „Duoklė mūzoms“. „Polymnijos įkvėptuosiuose“ vyksta tolesnė šio kūrybinio sumanymo tąsa – eksponuojami fotografijose įamžintų rašytojų tekstų meniniai įrišimai: vienetinės, kolekcinės, vos 4–6 knygų tiražu išleistos ir meniškai įrištos autografuotos knygos.

Knygos-objekto „54 miniatiūros“ 27 puslapis (iš knygų ciklo „Polymnijos įkvėptieji“, 2023). L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Greta jų eksponuojamos ir knygos-objektai, įskaitant tarptautinį pripažinimą menininko knygos kategorijoje JAV pelniusią Chijune’ės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui paminėti sukurtą knygą-objektą „Didieji žmonės“. Juodi knygos puslapiai – tai tamsiausi žmonijos istorijos puslapiai: karas ir holokaustas. Japonų diplomatas šiame kontekste atskleidžiamas kaip gėrio ir šviesos šaltinis, išgelbėjęs tūkstančių žydų gyvybes. Odė žmogiškumui – svarbi siejančioji visos parodos gija.

Leonoros bendradarbiavimas su autoriais – ne tik knygrišio ir rašytojo santykis. Jis kur kas glaudesnis, visapusiškai kūrybiškai susipynęs.

 

Įamžinta sukaktis

Ne mažiau žavi ir stebina vieno eilėraščio knygos, dėklai, perrišimai, bibliofilinės vertės rankų darbo knygų serija „Juodoji lelija“ (tiražas – vos 21 numeruotas egzempliorius).

Serijos „Juodoji lelija“ pavadinimas sietinas su L. Kuisienės galerijos pavadinimu „Black Lily gallery“. Juodosios lelijos simbolika – prabanga, dramatizmas, paslaptis – artima autorės neoromantinei pasaulėjautai. Serija įregistruota ir pradėta leisti 2022-aisiais, kurie buvo ypatingi Lietuvos kultūros ir raštingumo istorijoje. Prieš 500 metų Vilniaus burmistro namuose įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, kurioje išspausdinta humanisto Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ – pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintinė knyga. Ši sukaktis įkvėpė L. Kuisienę tapti serijinės rankų darbo knygų leidybos Lietuvoje pradininke.

Donaldas Kajokas. Poemos „Sapno mechanika: 36,6 C“ (meninis įrišimas 2/4), 2020. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmos šios serijos knygos leidybai pasirinkta Vytauto Balsio knyga „Gėlių slenkstis“ nebuvo atsitiktinė: tai knyga apie 1972 m. jaunuolių gyvenimą, Romos Kalantos žūtį, kurios 50-metis pernai buvo minimas.

Įkvėpta poezijos

„54 miniatiūros“ – 54 eilėraščių rinktinė, kurios puslapiai turi tik simbolinę reikšmę. Kiekvienas puslapis įrištas dviem egzemplioriais, kaip atskira knygelė-objektas. Vienas egzempliorius atitenka eilėraščio autoriui (taip „knygos puslapiai“ pasklinda ir išplečia knygą po visą Lietuvą), o kitas lieka nedalomoje visumoje. Toks autorės pasirinkimas skatina diskusiją, kas yra knyga, koks gali būti jos formatas, kur slypi riba tarp klasikinės ir šiuolaikinės meninės knygrišystės.

Knygos-objekto „54 miniatiūros“ 27 puslapis – Antano Šimkaus „Lengvi namai“. Poetas žavi lakoniškumu:

Lengvi tie namai –

Įsikandęs net vėjas nusineša.

Nakčiai suėst.

Vizualusis knygos sprendimas antrina tekstiniam: žavi lengvumu, efemeriškumu.

Donaldo Kajoko „Sapno mechanikos: 36,6 C“ įrišimo kodas buvo sapnas ir anotacijoje autoriaus pateiktos datos: 1888–1935. Šios datos ženklina portugalų poeto, neprilygstamo tapatybių kūrėjo Fernando Pessoa gyvenimo atkarpą. F. Pessoa drauge su romėnų poetu Ovidijumi, anot D. Kajoko, įkvėpė šią jo knygą.

L. Kuisienei F. Pessoa gyvenimo datos susisiejo su modernių meno krypčių pradžia. Knyga pojūtiškai įvilkta į fovistinį Henri Matisse’o šokio drabužį. Viršelyje vaizduojamos figūros kelia dvejopą įspūdį: viena vertus, jos atrodo tarsi sapnuojančios, kita vertus, vis dėlto vaizduojamos judesyje, lyg šoktų sapne ar sapnuodamos. Plastinės odos savybės autorei leidžia įtaigiai išreikšti sapną kaip žmogaus jausmų ir patirčių atspindį, atskleisti būsenų kaitą, kuriai išreikšti taikliai parinkta nuolatinį kismą akcentuojanti spiralės forma.

Užburia Vytauto Stankaus „Keliamųjų metų“ įrišo atlikimo precizika ir knygrišės fantazijos skraja. Poetas anotacijoje rašo: „Iš fragmentų ir nereikšmingų smulkmenų, šukių ir atspindžių sudėliotas pasaulis. Tai, ką nebūtinai galima pačiupinėti. Kaip vaivorykštė ant sniego.“ L. Kuisienė knygos viršelyje taip pat kalba fragmentais, siluetais, užuominomis, kurios šio kūrybinio tandemo atveju neįtikimai iškalbingos, talpios, tikros.

Kūryba menininkei yra tarsi Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas.

 

Kūrybiniai saitai

Leonoros bendradarbiavimas su autoriais – ne tik knygrišio ir rašytojo santykis. Jis kur kas glaudesnis, visapusiškai kūrybiškai susipynęs. Tai liudija autorių, pavyzdžiui, Gvido Latako, įtraukimas į vizualiojo knygos veido kūrimą. G. Latako poezijos rinktinės „Salos“ įrišą puošia paties poeto kurtas emalio darbas.

Neoromantinė dvasia su šiuolaikinių meninių sprendimų drąsa (įpjova atidengta nugarėlė) kuria keistą, bet neabejotinai pagavų derinį Vytauto Stulpino „Rėžių“ įrišime.

Mantas Balakauskas. „477“ (meninis įrišimas 1/4), 2021.L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Manto Balakausko „477“ dvelkia romėnišku solidumu. Knygos pavadinimas „477“ sietinas su 477 m. e. m., kai, užleisdama vietą naujiems žmonėms ir laikams, žlugo Romos imperija, į kurią kūryboje taip mėgsta gręžtis pati knygrišė, vis sužavėdama motyvais iš antikos, graikų ir romėnų laikų. Pažymėtina, kad šią knygą Leonora ne tik įrišo, bet ir piešė jai iliustracijas, įvaizdinančias M. Balakausko eiles:

...praskelk mano galvą, iš kurios gims naujas pasaulis,

mesk į mane akmenį ir pasėk mano kaukolę žemėje,

mano kaukolę žemėje, kad išaugtų kietas kaip kukmedis

žmogus, gerai išgirdai, žmogus, jau nebe romėnas, Roma

neturi ko pasiūlyti, ji neegzistuoja tavo ištroškusiems kareiviams, jos aruodai tušti, ir visa, ką matome dabar,

yra tik dygūs krūmai mano akims, degantys krūmai....

Be minėtų autorių, parodoje galima pamatyti Algio Antano Žukausko, Anos Lu, Nėriaus Pečiūros, Egidijos Šeputytės, Vilmos Kilinskienės, Astos Jenkeliūnienės knygas. Miniatiūrose rasite šių autorių tekstus: Egidijos Šeputytės, N. Pečiūros, Aldonos Ruseckaitės, Jurgitos Jasponytės, V. Kilinskienės, Antano Šimkaus, Donaldo Kajoko, M. Balakausko, Gretos Ambrazaitės, Dainiaus Gintalo, Anos Lu, Vainiaus Bako, Arvydo Makausko, Indrės Sekevičienės ir Indrės Valantinaitės. Parodos kuratorė menotyrininkė Silvija Burokaitė džiaugiasi knygrišės sprendimu atkreipti dėmesį į lietuvių autorius ir jų kūrybą.

Vytautas Stulpinas. „Rėžiai“, 2022. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

L. Kuisienės meniniame kelyje labai reikšmingos susipinančios gijos, tad svarbus parodos akcentas yra knyga, skirta likimo deivei – moirai Kloto. Kloto – Dzeuso ir Temidės (arba Anankės) dukra, gyvenimo verpėja. Kūryba menininkei yra tarsi Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas.

Meninius sumanymus tiesiogiai veikia autorės gyvenimiškos patirtys ir sapnai, o kūrybiniai sumanymai į naujas aplinkybes stumia kasdienę rutiną. Net ir pačios ploniausios gyvenimo ir kūrybos gijos savo daugiasluoksniškumu daro įtaką naujoms patirtims. Kūrybinės gijos sieja parodą su ankstyvesnėmis autorės parodomis. Visos devynios autorinės Leonoros parodos yra tarsi neišvengiama, iš aukščiau nulemta viena kitos seka.

Kas? Paroda „Polymnijos įkvėptieji 2023“.

Kur? Nacionaliniame M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUJE.

Kada? Veikia iki birželio 18 d.

Gegužės 25 d. 16 val. – susitikimas su rašytojais Vytautu Balsiu, Nėriumi Pečiūra, Mantu Balakausku.

Gegužės 27 d. 14 val. – ekskursija su parodos autore L. Kuisiene.

Eilėraščio autorius – Antanas Šimkus.

Apie ką pasakoja tapyba? Kuo ji vis dar domina žiūrovą? Klausimas, kuris neduoda ramybės ne tik menotyrininkams, bet ir tapybos kūrėjams.

Atrodo, visai paprasta sugrupuoti kertinę tapybos lyg kūno (nes tai vis dėlto labai materialus menas) struktūrą. Pirma, tapyba nagrinėja pasaulio sandarą ir fizikinius dėsnius. Šviesos virtimą spalva, spalvos ir formos sąsajas, formų kėlimą į erdvę, erdviškumo ribas. Antra, tapyba siejasi su pasaulėžiūra, filosofija, estetikos kaita. Jai svarbi antropologija, socialiniai dėsningumai, žmonijos ir meno istorijos raida. Trečia, būdama labai kūniškas menas, atliepiantis beveik visiems penkiems pojūčiams, tapyba turi dvasią. Taigi tapyba įvairiomis formomis stengiasi perteikti ir žmogaus vidinį, psichikos pasaulį.

Štai trys tapybos dalys, kurios gali trinti ribas viena tarp kitos, lietis, susipinti ir t. t.

Lieka klausimas: ar tai vis dar domina žiūrovus?

Vasario 15 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atsidarė nauja paroda: „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba (2020–2023)“, parodos kuratorė prof. dr. Raminta Jurėnaitė.

V. Paukštelis (gimė 1983 m. Vilniuje) – ne tik tapytojas, bet ir pianistas. Parodos žiūrovai tapo klausytojais, nes prieš ekspozicijos pristatymą išklausė V. Paukštelio atliekamus Johanno Sebastiano Bacho ir Fryderyko Chopino kūrinius.

Muzika ir tapybos paroda, susitinka Chronas ir Chroma, laikas ir spalva. Skirtingai nei muzika, tapyba neturi laiko dimensijos. Tačiau, žiūrint V. Paukštelio paveikslus, atsiranda tam tikra prieštara, nes ir jo tapyboje pradeda ryškėti laiko ciklai.

Žiūrint parodą, vis neduoda ramybės laiko tėkmė ir palyginimai su tekstais. Skaitydami dažnai sutinkame citatų, tad reikia ieškoti nuorodų ir išrašų, o tai pertraukia skaitymo vientisumą. Su vizualiuoju menu yra kiek kitaip. Citatų nuorodos iškyla vaizduotėje, cituojami kūriniai jungiasi su matomu kūriniu čia ir dabar, praeitis su dabartimi. Chronas, pirmapradis dievas, laiko personifikacija, aktyviai veikia V. Paukštelio tapyboje.

Vaizdinis tekstas suteikia pasitenkinimo, intelektualus darbas siejasi su jusliniu patyrimu, suteikdamas žiūrovui satisfakciją. Klausimas, ar mažiau išprusęs žiūrovas patirs visas kūrinio vertes? Tačiau, kas sakė, kad menas / tapyba yra tik saviraiška ir jutiminis patyrimas?

Tapyba – ne saviraiška. Ji reikalauja minties įtampos. Tapyba skatina tikrovėje surasti pagrindines formas, išvaduoti jas nuo asmeniškumo, mąstant apie universalumą. Kasdieną mąstant apie anksčiau nesusietas idėjas ir dalykus, reikia atrasti sąsajų tarp jų, galbūt tada galima imtis teptukų.

Tapybą galima gretinti su gera knyga, kurią vis norisi skaityti ar pavartyti. Laikas čia turi svarbų vaidmenį. Kartais norisi permąstyti Francisco Goya’os, kuris kaip tapytojas manė, kad gali nutapyti absoliučiai viską, paveikslus. Ar taip yra iš tikrųjų? Sakyčiau, atsiranda savotiškas visuotinis dailininkų bendravimas, atsinaujinantis dialogas laike. Šis dialogas nesvetimas ir V. Paukštelio tapyboje. Žiūrėdami jo kūrinius galime diskutuoti su Édouardu Manet, (1832–1883, prancūzų tapytojas, grafikas) ar Edvardu Munchu (1863–1944, norvegų dailininkas).

Umberto Ecco yra sakęs: „Knygos skirtos ne tikėti, o tyrinėti, kai svarstome apie kokią nors knygą, turime klausti savęs ne to, ką ji sako, bet to, ką ji reiškia.“ Tai tinka ir tapybai. Sakoma, kad šiuolaikinė tapyba, paveikslas turi transliuoti žinutę, žinią, bet tapyba yra tam tikras reikšminis ženklas, kuris turi paveikti.

Kaip ir kuo paveikti? Štai čia galime prisiminti, ką nagrinėja tapyba, – šviesos virtimą spalva. Chroma (spalva) yra tapybos savybė, kuri veikdama savo bangų ilgiais pasiekia žiūrovo sąmonę ir akis.

Chroma yra labai gudri, net klastinga. Apsimesdama neturinti visų savo savybių džiuginti akį, tapdama achromatinė (bespalvė), ji vis tiek sugeba daryti poveikį. Gerai pagalvojus, pasaulyje nėra tokio reiškinio, kaip spalvos nebuvimas.

Vaizdų citatos, kai tapytojas atsisako spalvų ir palieka tik juodos / baltos / pilkos monochromiją paveikslams suteikia įtampos ir deja vu jausmą, sąlygiškumą, kuris svarbus apmąstant laiko cikliškumą.

V. Paukštelio tapyboje koloritas yra vientisas, pagrįstas tos pačios spalvos variacijomis ar monochromija. Ne veltui parodos pavadinime atsiranda terminas chromatika. Nors chromatika žymi muzikinių garsų sistemą, sudarytą iš pustonių, tačiau šiuo atveju tinka ir tapytojo paveikslams, prisimenant, kad jis yra muzikantas, atlikėjas.

V. Paukštelis tapyboje ieško, kaip praplėsti technines galimybes. Jam tai atrodo svarbu kuriant paveikslų daugiasluoksniškumą, tuo labiau jungiant jį su užgimstančiomis idėjomis. Kartais tai pasireiškia kaip atsitiktinumas, lyg iš sąmonės nevalingai kylantis prisiminimas, kartais tai apgalvoti žingsniai keliaujant meno istorijos vingiais.

Tapytojo paveikslams būdingas figūratyvumas, kuris kartais rankos mostu perbraukiamas abstrakčiu potėpio pasažu, ir šiuo atveju tenka prisiminti tapytoją kaip pianistą, atliekantį F. Chopino kūrinius, kurie, manau, jam yra artimesni nei J. S. Bachas.

Žiūrint paveikslus, atpažįstant juose žinomus garsių tapytojų siužetus ar motyvus (V. Paukštelis savo kūryboje naudoja apropriaciją), vis dėlto lieka suvokimas, kad tapytojas pasakoja apie save, savo gyvenimą. Tai jis perteikia su atlikėjo kruopštumu ir kartais darbuose pasigendama, anot Justino Mikučio (1922–1988, Lietuvos mąstytojas), „tikslaus nepataikymo“.

Priklausyti tam tikrai kūrėjų kartai – vadinasi, turėti jos mąstymo būdą. Veikia mokykla, nes tapytojai į savo profesiją ateina iš tam tikros mokyklos, kuri taip pat keičiasi. Veikia pasaulinis meno kontekstas: ar tai būtų istorinis menas, ar dabartinis. Ir, aišku, individualybė, kiek ji gali tobulėti kurdama savo meną ir numatyti, žvilgtelėti į ateitį. Svarbiausia, kad kūryba būtų nesumeluota, iš širdies.

Pasak V.Karmalavičienės, čia laikomos knygos, raštai ir dokumentai ją žavi savo istorija ir kultūriniu palikimu. Kartais bibliotekos darbuotojams tenka ir galvą pasukti – iš kur retas leidinys galėjo atkeliauti?

Lemtinga pažintis

Įkurtas 1921-aisiais, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiais metais mini 100-metį. Žinoma, muziejui gyvuoti būtų kur kas sunkiau be ištikimų darbuotojų, jam atidavusių ne vieną dešimtmetį. Ketvirtį amžiaus muziejaus bibliotekoje dirbanti V.Karmalavičienė atlieka svarbų darbą reikšmingus, retus leidinius išsaugant ateities kartoms. Kitados ji nė negalvojo, kad savo gyvenimą susies su muziejumi.

"Visą gyvenimą norėjau dirbti su menu. Pagal išsilavinimą esu humanitarė, lituanistė. Baigusi universitetą mėginau mokytojauti, bet gyventi nuo skambučio iki skambučio – ne man. Tačiau gyvenimas susiklostė savaime: 1980 m. buvau pakviesta dirbti į tuometį Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą meno bibliotekos vedėja. Technikume susipažinau su ten dirbusiu jaunu dailės istorijos dėstytoju Osvaldu Daugeliu, kuris dirbo ir M.K.Čiurlionio muziejaus tapybos skyriuje. O.Daugelis nuolat pasakojo apie muziejų, turtingą jo biblioteką, kuri jam buvo nepaprastai svarbi, jis matė jos didelę perspektyvą. Jau tuomet sakydavo: ateik į muziejų, ten yra ką veikti! Vis dėlto aš muziejų įsivaizdavau kaip kažką sakralaus, nepasiekiamo, išskirtinio, apie ką galėjau tik svajoti", – pasakoja pašnekovė.

Nusprendusi, kad mokytojauti nebenori, V.Karmalavičienė buvo pakviesta dirbti į Dailininkų sąjungos Kauno skyrių. Atkūrus nepriklausomybę, dirbo Kauno savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje. Darbas buvo sunkus, atsakingas ir alinantis, tad po penkerių metų V.Karmalavičienė nusprendė iš jo išeiti.

Ji man priminė pagal rašytojo Umberto Eco romaną sukurto filmo "Rožės vardas" biblioteką, kurios labirintuose, rodos, niekuomet nesusigaudysiu.

"Tada prisiminiau O.Daugelio, tuo metu jau M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus, kvietimą dirbti muziejaus bibliotekoje. Taip ir atsidūriau muziejuje, kuriame dirbu jau 25-erius metus. Anksčiau darbus vis keisdavau, nes jie atsibosdavo ir pasidarydavo nebeįdomūs. Tad džiaugiausi pagaliau atradusi savo vietą", – šypsosi ji.

Tenka tapti detektyvu

Šiuo metu muziejaus bibliotekoje vyksta skaitmeninimo procesai. Dešimtajame dešimtmetyje, kai čia įsidarbino V.Karmalavičienė, bibliotekos darbuotojų kasdienybė atrodė visiškai kitaip. Dar nebuvo pastatytas naujas modernus bibliotekos pastatas. Nebūta ir kompiuterių, specialių programų, interneto.

"Biblioteka buvo įsikūrusi ankštose patalpose, o knygų lentynos siekė lubas. Vienoje bibliotekos patalpoje buvo ant lentynų pakabinamosios kopėčios, o kitoje – toks bokštelis ant ratukų, kuris važinėjo tarp lentynų. Tik užlipus ant bokštelio platformos buvo galima pasiekti reikalingą knygą. Katalogas nebuvo iki galo sutvarkytas, tad kartais knygos, kurios reikėjo, ieškoti tekdavo visą dieną, – prisiminė pašnekovė. – Pirmą kartą išvydusi biblioteką išsigandau! Ji man priminė pagal rašytojo Umberto Eco romaną sukurto filmo "Rožės vardas" biblioteką, kurios labirintuose, rodos, niekuomet nesusigaudysiu... Tačiau ilgainiui pripratau. Kartą į muziejų atvyko užsienio delegacija. Įdomiausia atrakcija delegacijos atstovams buvo filmuoti ir fotografuoti mane, pakibusią aukštai, palubėje ant kopėčių."

Nepriklausomybės pradžioje bibliotekoje teko dirbti primityviausiu būdu. Iš pradžių ji turėjo dvi pagalbininkes, vėliau – tris. Būdama bibliotekos vedėja, pašnekovė rūpinosi naujų knygų gavimu, inventorinimu, sąskaitų tvarkymu, planais ir ataskaitomis. Pagalbininkės ranka arba spausdinimo mašinėle aprašydavo knygas kataloginėse kortelėse ir dirbo su skaitytojais, kuriais tuo metu buvo tik muziejaus darbuotojai – anuomet biblioteka nebuvo skirta platesnei visuomenei. Tik vėliau buvo pastatytas naujas modernus bibliotekos pastatas su erdvia skaitykla ir talpiomis saugyklomis, į kurį persikraustyta 2008-aisiais. 2019-ųjų rugsėjį biblioteka pagaliau buvo atverta plačiajai visuomenei. Šiandien joje lankosi akademinė bendruomenė: mokslininkai, studentai, meno istorija besidomintys skaitytojai.

V.Karmalavičienė pasakoja, kad išskirtinius leidinius saugančioje bibliotekoje kyla nemažai iššūkių. Vienas iš jų – autorių teisių turėtojų paieška, kurios metu tenka tapti tikru detektyvu.

"Norint skaitmeninti knygas, reikia atlikti itin kruopščią nenustatytų autorių teisių turėtojų paiešką. Kol autorius dar gyvas ir po jo mirties nepraėjo 70 metų, viešai skelbti suskaitmeninto kūrinio negalima, jei tam negautas leidimas. Tad neretai tenka ieškoti asmenų, kuriems priklauso kūrinio teisės, ir prašyti jų leidimo. Bibliotekos darbuotoja Silvija Burokaitė vykdė net du autorių teisių paieškos projektus, – paaiškino ji. – Ne kartą yra tekę ir pasukti galvą, aiškinantis knygos istoriją. Dažniausiai tokie atvejai susiję su senomis, retomis knygomis, kai reikia tyrinėti proveniencijas (knygos priklausomybės ženklus), marginalijas (pastabas knygos ar rankraščio paraštėse), antspaudus, dedikacijas, kurie per laiką būna išblukę, neįskaitomi. Bibliotekoje yra knygų, atkeliavusių iš dvarų, ant kurių vieno tomo yra, tarkime, Plungės dvaro antspaudas, o ant kitų tos pačios knygos tomų jo nėra. Tada tyrinėjame šaltinius arba kartais tiesiog spėjimo būdu nustatome, kad kiti tomai taip pat priklauso Plungės dvarui, Oginskių bibliotekai. Tai sunkus, bet įdomus darbas."

Žavi retais leidiniais

Muziejaus biblioteka nėra itin didelė, tačiau labai reikšminga savo turiniu. Joje galima aptikti išties retų literatūros kūrinių. Esama ir tokių leidinių, kurių nerastume jokioje kitoje šalies bibliotekoje.

V.Karmalavičienė pastebi, kad nuo 1921-ųjų bibliotekoje sukaupta nemažai senų Lietuvos meno ir itin retų užsienio kraštų leidinių, išleistų XVI–XVIII a. Tai įvairūs leidiniai, pradedant istorinėmis kronikomis, baigiant įvairių pasaulio vietų religiniais raštais. Pastarieji vertingi savo poligrafine kokybe ir originaliomis iliustracijomis. Bibliotekoje saugomos žymių Lietuvos ir išeivijos dailininkų asmeninės bibliotekos: Petro Rimšos, Jono Šileikos, Ievos Aleksienės, Petro Stausko, Aleksandro Mykolo Račkaus.

"Itin vertingas yra diplomato Vlado Daumanto palikimas, kurį sudaro net 310 vienetų. Šioje kolekcijoje yra netgi vienas 1484 m. išleistas inkunabulas – ankstyvojo spaudos laikotarpio knyga, spausdinta Neapolyje. Taip pat – svarbi lietuvių raštijos pradininko J.Bretkūno "Postilė" (1591). Abi šios knygos šiuo metu eksponuojamos parodoje "Lietuvos dailė XIV–XIX a.", – atskleidė pašnekovė. – Be galo vertinga ir tarpukario Lietuvos gydytojo, kultūros veikėjo A.M.Račkaus numizmatikos leidinių kolekcija. Pavyzdžiui, 1597 m. Miunchene išleistas, Adamberge spausdintas traktatas apie monetas."

Muziejuje V.Karmalavičienė pradėjo dirbti jau nepriklausomybės laikais. Tačiau vyresni kolegos jai papasakojo apie sunkumus okupacijos periodu. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad daugybė eksponatų, ypač Lietuvos valstybingumo ženklai, buvo laikomi ideologiškai žalingais ir privalėjo būti sunaikinti.

"Muziejus turėjo didelę Lietuvos Respublikos ordinų ir medalių kolekciją, kurią 1940 m. iš Prezidentūros gavo pirmasis muziejaus direktorius P.Galaunė. Čia taip pat buvo saugoma jau minėto A.M.Račkaus iš JAV sukaupta knygų ir eksponatų kolekcija su Lietuvos Valstybės atributika. Po šalies okupacijos vadovybei ir muziejininkams reikėjo pasirinkti protingą taktiką, kad būtų galima kaip legendiniam Odisėjui išlaviruoti tarp Scilės ir Charibdės, – pastebėjo pašnekovė. – Už išsaugotus svarbius eksponatus galime dėkoti direktoriaus sekretorei Elenai Barščiauskaitei. Turėdama didelę darbo Užsienio reikalų ministerijoje patirtį, ji mokėjo priimti itin racionalius sprendimus. Dokumentuose, kuriuos ji rūpestingai tvarkė, buvo įrašyti įtarimo nekeliantys eksponatų pavadinimai. Taip dėžės su reikšmingomis knygomis, Pirmosios Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais ilgus dešimtmečius ilsėjosi muziejaus saugyklų kampe kaip nereikšmingi eksponatai. Sovietmečiu tam reikėjo drąsos ir ryžto, nes darbuotojams grėsė politinės bylos. Laimei, Lietuvos kultūros vertybės buvo išsaugotos. Prasidėjus Atgimimui, muziejuje buvo surengta jų paroda, sulaukusi gausybės lankytojų"

Knygas slėpė muziejuje

Pasak pašnekovės, įdomiausia yra tarpukario diplomatės, žurnalistės Magdalenos Avietėnaitės knygų atsiradimo muziejaus bibliotekoje istorija.

"Kai 1944 m. M.Avietėnaitė, palikusi visą savo turtą, pasitraukė į Vakarus, jos artima bičiulė, jau minėta E.Barščiauskaitė, įsidarbinusi muziejuje sekretore, pasiryžo viską gelbėti. Pirmiausia – žurnalistės asmeninės bibliotekos knygas, kuriomis galėjo susidomėti ir sunaikinti sovietiniai pareigūnai. E.Barščiauskaitė pasikvietė į talką muziejaus darbuotoją Rimutę Jablonskytę – būsimą garsią archeologę, habilituotą mokslų daktarę, profesorę. Abi moterys, nepaisydamos pavojų, po truputį suvežė visas bibliotekos knygas į muziejų. Tai buvo labai rizikingas sumanymas, laimei, muziejaus direktorius P.Galaunė tam pritarė, – atskleidė pašnekovė. – Elena iš visų M.Avietėnaitės bibliotekos knygų iškirpo jos autografus ir dedikacijas, kad niekas neatpažintų, kam jos priklausė. Knygas ji sudėjo muziejaus bibliotekos buvusio sekretoriato spintose, viršutinėse lentynose, antroje eilėje, kad nesimatytų ir nekeltų įtarimo."

Baldus ir kitus vertingus daiktus E.Barščiauskaitė išslapstė pas patikimus žmones, dalį priglaudė ir pas save, vildamasi, kad jos bičiulė netrukus grįš ir viską atsiims. Niekas netikėjo, kad sovietinė okupacija truks ilgus dešimtmečius. V.Karmalavičienės teigimu, paslėpti daiktai pasitarnavo kilniam tikslui. M.Avietėnaitės sesuo Izabelė buvo ištekėjusi už garsaus tarpukario visuomenės ir kultūros veikėjo, žurnalisto Valentino Gustainio ir augino du vaikus – dukrą Valentiną ir sūnų Gediminą. 1941 m. birželį visa šeima buvo ištremta į Sibirą.

Biblioteka nėra itin didelė, tačiau labai reikšminga savo turiniu. Joje galima aptikti išties retų literatūros kūrinių.

"Kai atsirado galimybė rašyti laiškus į Lietuvą, šeima pradėjo susirašinėti su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene. E.Barščiauskaitė, gerai pažinojusi ją, sužinojo, kad Gustainiai gyvi. Abi moterys ryžosi šeimai padėti. Jos ėmė komise pardavinėti M.Avietėnaitės daiktus, o už gautus pinigus pirkdavo maisto produktų ir siųsdavo siuntinius, kartais į juos įdėdamos M.Avietėnaitės daiktų. V.Gustainytės liudijimu, krikšto mamos M.Avietėnaitės daiktai ir S.Čiurlionienės bei E.Barščiauskaitės rūpinimasis išgelbėjo šeimai gyvybę", – atskleidė V.Karmalavičienė.

Kai Gustainiai grįžo iš tremties, jiems E.Barščiauskaitė grąžino M.Avietėnaitės likusius baldus ir kitus daiktus. O žurnalistės knygos dar keliolika metų buvo muziejaus prieglobstyje. 1964 m. išeidama į pensiją, E.Barščiauskaitė M.Avietėnaitės knygas pavedė globoti Valerijai Čiurlionytei-Karužienei. Netrukus palikimas buvo perduota iš tremties grįžusiai Gustainių šeimai.

"Bibliotekos istorija tuo nesibaigė: 2002 m. V.Gustainytė padovanojo knygas M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Taip po ilgų klajonių jos rado nuolatinį prieglobstį ten, kur daug metų buvo slepiamos nuo sunaikinimo", – pasakojo bibliotekininkė.

Atrado savo vietą

V.Karmalavičienė sako su bibliotekos knygomis jaučianti ypatingą ryšį. Vartydama jas tarsi nusikelia kelis šimtus metų į praeitį, prisiliečia prie istorijos. "Filosofas Francis Bacon‘as yra pasakęs: "Knygos – minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą", – cituoja ji. – Mane visada žavėjo kuriantys žmonės, kurie puošia pasaulį, daro jį gražesnį. Ypač žavi senosios retos knygos su originaliomis, pridengtomis permatomu popieriumi, litografijomis. Leidiniai paauksuotais puslapių kraštais mums rodo, kokia pagarba senovėje buvo teikiama knygai – prisiliesdama prie jų jaučiu, kad tie prabėgę šimtmečiai yra čia ir dabar – vienoje vertikalėje."

Ketvirtį amžiaus muziejaus bibliotekai atidavusi pašnekovė džiaugiasi atradusi sau puikiai tinkančią darbo vietą. Apsupta svarbių meno istorijai knygų ir retų leidinių, ji jaučiasi laiminga galėdama spaudinius išsaugoti ateities kartoms.

Ekskursija „Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gyvenimas ir kūryba“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, rugsėjo 9 d., ketvirtadienį, 17.30 val. lankytojai kviečiami į ekskursiją „Dailininko A. Žmuidzinavičiaus gyvenimas ir kūryba”.

Jos metu autentiškoje, tarpukariu statytų Žmuidzinavičių namų aplinkoje, išgirsite pasakojimus apie Lietuvos valstybės priešaušrį, pirmąją lietuvių dailės parodą, keliones į JAV, Šaulių sąjungą, skautus. Sužinosite, kodėl daugelį darbų dailininkas pasirašinėjo Antano Žemaičio slapyvardžiu, kodėl jis yra laikomas vienu iš garsiausių Lietuvos peizažo virtuozų. Išvysite dailininko jubiliejui surengtą parodą, kurioje eksponuojami rečiau žiūrovų matomi tapybos darbai.

Renginyje laikomasi visų saugumo reikalavimų.

Būtina išankstinė registracija tel. 8 675 13372

Pratęsiama paroda „A. Žmuidzinavičius (1876–1966) retrospektyva“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, paroda „A. Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“, sulaukusi didelio lankytojų susidomėjimo, pratęsiama iki rugsėjo 26 d.

A. Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas žinomiausių lietuvių tapytojų peizažistų. Dailininko kūryba neabejotinai priskiriama Lietuvos dailės aukso fondui. Su šiuo vardu susiję daug ryškių lietuvių dailės istorijos puslapių.

A. Žmuidzinavičius – dailininkas, visuomenininkas, pedagogas, žmogus, gyvenęs radikalių Lietuvos istorijos pasikeitimų laikotarpiu. Tai pirmosios lietuvių dailės parodos rengėjas, ilgametis Lietuvių dailės draugijos pirmininkas, šaulys, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas, skautas, keliautojas.

Antanas Žmuidzinavičius / Autoportretas

Paroda, minint A. Žmuidzinavičiaus 145-ąsias gimimo metines, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, darytus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.

Paroda veiks: 2021 06 11 – 09 26

Ekskursijos „Menų ir kultūrų buveinė“

L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose-muziejuje, E. Fryko g. 14, Kaune, Rugsėjo 11, 23, 25 d. 12 val. lankytojai kviečiami į ekskursijas „Menų ir kultūrų buveinė“.

Lankytojai išgirs pasakojimus apie vidine elegancija Kauną stebinusią menininkų porą ir savitą jų pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą. Apžiūrėsite jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales ir pro langus atsiveriančią rudenėjančią Kauno miesto panoramą.

Norint išsaugoti autentišką aplinką ir gerbti šių namų tradicijas, atvykus bus prašoma nusiauti batus. Pasirūpinkite kojinėmis ar šlepetėmis.

Kadangi vietų skaičius ribotas, būtina išankstinė registracija tel.: 8 37 22 99 67 ar el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt

Trukmė 45 min.

Pratęsiama paroda „3X9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“

Paroda vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno technologijos universiteto paroda „3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“ pratęsiama iki gruodžio 31 d.

XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko  bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.

Muziejaus nuotr.

Draugija savo įstatuose užsibrėžė nuveikti labai reikšmingus darbus: kultivuoti dailiąją knygą, ugdyti jos pamėgimą Lietuvoje, tobulinti šriftus, popieriaus kokybę, suvienodinti formatus, tyrinėti knygų istoriją, rengti gražiausios knygos parodas, skaityti paskaitas visuomenei, palaikyti ryšius su kitų šalių panašaus pobūdžio draugijomis, kaupti lėšas knygoms leisti ir pan. Išleista puikios poligrafinės kokybės leidinių, pelniusių aukščiausius apdovanojimus tarptautinėse parodose: Viktoro Petravičiaus iliustruota liaudies pasaka „Gulbė karaliaus pati“ Paryžiaus pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje apdovanota Gran prix (Didžiuoju prizu), o Mečislovo Bulakos iliustruota Jono Biliūno „Liūdna pasaka“ – aukso medaliu.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai Lietuvoje, draugija panaikinta, jos turtas išsklaidytas: rankraščiai perduoti Kauno universiteto rankraštynui, biblioteka su 247 knygomis, graviūros ir jų klišės – Kauno valstybiniam kultūros muziejui, archyvas, korespondencija, veiklos dokumentai, susirinkimų protokolai – LMA Vrublevskių bibliotekai.

Draugija atkurta 1993 m. birželio 27 d., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ji tęsė pirmtakų veiklą. Parengtas ir išleistas Draugijos metraščio III tomas, taip pat pakartotai išleisti ir du prieš karą išėję tomai, nes jie buvo tapę bibliografine retenybe; 2010 m. išleistas IV Draugijos metraščio tomas, 2014 m. – V ir 2018 m. – VI tomas. Tarp sėkmingai įgyvendintų atkurtosios Draugijos projektų minėtina A. Buračo ir A. Stravinsko parengta „Kryždirbystė Lietuvoje“ (640 p.), kuri buvo pristatyta UNESCO vadovams, įteikta popiežiui Jonui Pauliui II. Ji labai prisidėjo, kad ši šimtametė lietuvių liaudies tradicija 2000 m. būtų įtraukta į pasaulio kultūros nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Paroda veiks: 2021 02 01–2021 12 31

Oficialia muziejaus istorijos pradžios data laikoma 1921 m.  gruodžio 14 d., kai Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė "M.K.Čiurlionies vardo galerijos įstatymą". Pagrindinis akstinas kurti muziejų buvo poreikis išsaugoti M.K.Čiurlionio kūrybinį palikimą.1922 m., remiantis šiuo įstatymu, Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M.K.Čiurlionio kūrinius (193 vnt.) už 65 tūkst. vokiečių aukso markių, tapusius Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pagrindu.

Muziejaus steigimo būtinybė buvo įsisąmoninta, tačiau realių veiksmų imtasi tik praėjus dar porai metų. Iki to laiko galerija egzistavo tik dokumentuose. Nebeapsikentę valdžios neveiklumo, 1923 m. vasario 21 d. aktyviausi menininkai pradėjo dvi su puse dienos trukusį visuotinį streiką. Streiko komitetas, kurį sudarė dailininkai Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis, Petras Kubertavičius ir Paulius Galaunė, tuometei valdžiai metė rimtus kaltinimus dėl abejingumo kultūros ir meno reikalams. Tik po tokio drąsaus žingsnio 1924 m. prelato Mykolo Krupavičiaus (tuomečio žemės ūkio ministro) iniciatyva ministrų kabinetas skyrė 190 tūkst. litų laikiniems galerijos rūmams statyti pagal Vladimiro Dubeneckio parengtą "Meno mokyklos fligelio – laikinosios Čiurlionies galerijos projektą".

Vizija: M.K.Čiurlionio galerijos fasadas nuo V.Putvinskio gatvės, Vytauto Didžiojo muziejaus projektas.

Kaip tik tų metų kovą prie kuriamos M.K.Čiurlionio galerijos vairo stojo tuomet vienintelis Lietuvoje muziejininko išsilavinimą Paryžiaus Luvro mokykloje įgijęs dailininkas Paulius Galaunė. Šiai įstaigai, vėliau peraugusiai į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, jis vadovavo ketvirtį amžiaus, 25 metus.

Naujai projektuojamas statinys turėjo tapti tautos ir valstybės vienijimo simboliu, o savo išorės stilistika atitikti bendrą tautišką pobūdį.

Tų pačių metų liepos 25 d. imtas sprogdinti Ąžuolų kalne buvusios rusų tvirtovės (vadinamos IX baterija) fortas, o iš taip gautų plytų pradėta statyti galerija. Statybos darbai vyko sparčiai ir jau 1925 m. rugsėjį dar nebaigtuose rūmuose buvo eksponuota jubiliejinė M.K.Čiurlionio kūrinių paroda, skirta menininko 50-osioms gimimo metinėms. Nors paroda truko tik keturias dienas, ją aplankė 1 044 žmonės. Oficialiai galerija buvo atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d., savo rinkiniuose ji turėjo beveik 4 500 eksponatų. Naujos patalpos pasirodė per ankštos, paveikslai iškabinti per daug arti vienas kito, o ir kitų eksponatų erdvės stipriai perpildytos. Be to, sparčiai augo naujai įsigijamų eksponatų skaičius ir darbo sąlygos labai greitai tapo sunkios. Vystant tokią aktyvią veiklą buvo būtina statyti naują muziejų, nes reikėjo naujų erdvių.

Pradžia: laikinoji M.K.Čiurlionio galerija dar neužbaigus darbų, 1925 m.

Nauja proga muziejaus statybai atsirado tik 1930-aisiais, paskelbus juos Vytauto Didžiojo metais. Naujai projektuojamas statinys turėjo tapti tautos ir valstybės vienijimo simboliu, o savo išorės stilistika atitikti bendrą tautišką pobūdį. 1930 m. lapkričio 23 d., užbaigiant Vytauto Didžiojo metų iškilmių renginių ciklą, Vienybės aikštėje buvo padėti Vytauto Didžiojo muziejaus (arch. Vladimiras Dubeneckis, Kazimieras Kriščiukaitis, Karolis Reisonas) kertiniai akmenys. 1936 m. statybų darbai buvo baigti ir laikinoji M.K.Čiurlionio galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Jo rinkinių pagrindą sudarė M.K.Čiurlionio galerijos, Kauno miesto muziejaus ir Valstybės muziejaus eksponatai.

1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, tuoj pat pasikeitė ideologiniai orientyrai. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. švietimo komisaro įsakymu buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas. Sovietų kultūros politika muziejaus veiklą pakreipė netikėta vaga: priėmus Kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kurio pagrindu buvo išleistas įsakymas registruoti kultūros paminklus, visi muziejaus darbuotojai buvo įtraukti į meno vertybių surašymo vajų.

Vertybės: laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos ekspozicijų salė, 1927 m

Vėliau užgriuvusi nacių okupacija leido muziejui susigrąžinti sovietų atimtą Vytauto Didžiojo vardą. Muziejus vėl atvėrė duris lankytojams, šiek tiek atgijo parodų organizavimo veikla.

Antroji sovietų okupacijos pradžia muziejų pavertė ideologiniu bastionu. 1944 m. jam buvo suteiktas Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vardas. Propaganda, kova su buržuaziniu menu ir religija labai greitai nuspalvino ir muziejaus veiklą. Steigėsi Stalino būreliai, muziejininkai privalėjo skaityti paskaitas, išryškinančias sovietinio meno pranašumus prieš supuvusį Vakarų Europos buržuazinį meną. P.Galaunė, kaip politiškai nepatikimas, buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Iš ekspozicijų buvo šalinami sistemai neįtikusių menininkų kūriniai. 1950 m. vykusiame vadinamajame M.K.Čiurlionio teisme buvo svarstomas mūsų genijaus kūrybos likimas. Jis išvadintas dekadentu, formalistu. Tik po ilgų ir skausmingų diskusijų M.K.Čiurlionio kūrybą pavyko apginti.

Istorijos audras atlaikęs muziejus ne tik išliko, bet ir išsaugojo vertingus Lietuvos istorijos eksponatus.

1953 m., mirus Stalinui, atmosfera kiek keitėsi, tačiau visą ilgą sovietų valdžios laiką muziejų žymėjo viena ryški linija: meno propaganda ir masiškumas. 7–9-ajame dešimtmečiais muziejus atidarė naujus filialus bažnyčiose ir vienuolynuose, steigė savo padalinius kituose Lietuvos miestuose. 1963 m. pradėjo veikti M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose, 1965-aisiais buvusioje Įgulos bažnyčioje atidaryta Skulptūros ir vitražo galerija, 1966 m. įsteigtas A.Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), perduotas Pažaislio vienuolynas. 1969 m. atidaryta nauja moderniai įrengta M.K.Čiurlionio kūrinių galerija (archit. Feliksas Vitas). 1975 m. duris atvėrė pastatyta nauja Paveikslų galerija (arch. Liucija Gedgaudienė, Jonas Navakas Ganauskas), skirta Mykolo Žilinsko kolekcijai, Vakarų Europos rinkiniams ir šiuolaikinio meno parodoms. 1978 m. Rotušės rūsiuose atidarytas Keramikos muziejus, 1983-iaisiais – Velnių muziejus (arch. A.Mažeika). 1989 m. atidaryta moderni galerija, pavadinta Mykolo Žilinsko vardu (arch. Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys).

Iki nepriklausomybės atkūrimo muziejus iš mažos laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos išaugo į didžiulį dailės muziejų. 1990–1992 m. dalį savo filialų muziejus grąžino teisėtiems savininkams, tačiau kūrėsi vis nauji. P.Galaunės šeima padovanojo muziejaus direktoriaus namus (arch. Arnas Funkas), testamentu muziejui atiteko žymaus scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės butas, skulptoriaus Juozo Zikaro namai ir studija. Druskininkuose pastatyta V.K.Jonyno galerija (arch. Algimantas Kančas). 1997 m. muziejui buvo suteiktas nacionalinis statusas, o 2003 m. lankytojus pakvietė atnaujinta M.K.Čiurlionio dailės galerija.

Perspektyva: laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos vestibiulis, 1927 m

Prezidentas Valdas Adamkus 2005 m. oficialiai perdavė istorinius Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmus Kaune Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Tų pačių metų liepos 5 d. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune atvėrė duris visuomenei, pakviesdama susipažinti su išsaugotomis šių rūmų ir kitomis Lietuvos valstybingumo relikvijomis.

2006 m. buvo patvirtintas projektas dėl Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pastato rekonstravimo ir priestato statybos. Plėtra buvo būtina, todėl muziejaus kieme buvo pastatytas modernus bibliotekos pastatas. Jame įrengtos muziejaus bibliotekos, archyvų saugyklos, skaitmeninimo centras, sukurta erdvi ir šviesi skaitykla, parodų salė. 2016 m. pabaigoje muziejus po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus susipažinti su tarpukariu atnaujinto pastato interjeru, įrengtu taupiojo modernizmo stiliumi. 2019 m. duris atvėrė nauja ekspozicija "Lietuvos dailė XIV–XIX a.", pristatanti beveik 600 metų senosios dailės raidą, glaustai atspindinti Lietuvos meno ir kultūros tendencijas. 2020 m. vasarą atidaryta ekspozicija "Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII–XX a." Čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje įrengta unikali kryždirbystės ekspozicija "Kryžių Lietuva". Muziejaus šimtmečio proga lankytojus pakviesime į dar vieną naują ekspoziciją, kurioje bus pristatomas 1900–1940 m. lietuvių dailės aukso fondas.

Istorijos audras atlaikęs muziejus ne tik išliko, bet ir išsaugojo vertingus Lietuvos istorijos eksponatus. Šiandien muziejus saugo daugiau nei 355 tūkst. kūrinių! Muziejaus ekspozicijų rinkinius sudaro M.K.Čiurlionio kūrybos palikimas, lietuvių liaudies menas, Lietuvos vaizduojamoji ir taikomoji dailė, senovės pasaulio dailė, užsienio šalių vaizduojamoji ir taikomoji dailė, numizmatika, gausus fototekos ir dokumentų archyvas.

** Straipsnyje panaudota medžiaga: Lina Preišegalavičienė "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932"; Daina Kamarauskienė "Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus 1921–2012 m. Istorinio portreto štrichai".

Ši paroda – pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų kone šimtas kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą.

Parodoje bus galima išvysti Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Adrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus. Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.

Parodoje pamatysite, kaip negausiai po karo į neriją sugrįžusius senuosius jos gyventojus kuršininkus keičia naujosios sovietų valdžios į ištuštėjusį pusiasalį plėtoti žuvies pramonę verbuoti naujakuriai.

Išvysite, kaip jiems sekėsi gyventi ir dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose. Kaip štilyje užstrigdavusius senuosius kuršininkų burinius laivus – kurėnus keičia sovietmečio penkmečio planams įgyvendinti ir viršyti labiau tikę mažesni ir greitesni motoriniai laiveliai: traleriai, dorės ir botai.

Parodoje eksponuojami kūriniai taip pat atspindi ir Neringos kurorto kūrimosi istoriją. Mat, tuometinė Lietuvos valdžia, įvertinusi Kuršių nerijos kraštovaizdžio unikalumą ir suvokusi, kad žuvies ištekliai Kuršių mariose riboti, nuo 6 deš. paraleliai pradeda mąstyti ir apie kurorto įkūrimą.

1960 m. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Kuršių nerijoje įsteigiamas landšaftinis draustinis. O kad būtų lengviau vystyti bei administruoti kuriamą kurortą, 1961 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės gyvenvietės buvo sujungtos į analogų neturintį respublikinio pavaldumo Neringos miestą.

Parodoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę bei poilsiavę žmonės. Jie pasakoja mums istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.

Ši paroda tęsia Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose saugomo Kuršių nerijoje sukurto dailės paveldo apžvalgą. 2011 m. vykusioje parodoje buvo galima susipažinti su kūriniais, užgimusiais pusiasalyje iki Antrojo pasaulinio karo. Juos kūrė čia gausiai lankęsi užsienio menininkai (daugiausiai vokiečiai) ir neriją tik pradėję atrasti lietuviai dailininkai.

Paroda veiks: 2020 10 29 – 2021 01 31

Nuo spalio 29 d. lankytojai kviečiami į specialiai šiai parodai parengtą edukacinę programą.

Čia laukia daugiau kaip 100 tapybos, grafikos darbų bei piešinių iš muziejaus fondų, kuriuos sukūrė iškilūs Lietuvos menininkai. Juose pasakojama 1945–1990 metų Kuršių Nerijos istorija. Pamatysite po karo sugrįžusius senuosius Nerijos gyventojus, naujakurius, žvejybą, buitį, verslus, gamtos draustinį, kurortą ir be abejo marių ir jūros peizažus. Pasižvalgę ir aptarę parodą, to meto istorines aplinkybes, patys tapysite dangų ir jūrą bei tyrinėsite mėlyną spalvą.

Į programą būtina užsisakyti iš anksto tel. 8 675 131 61